Kai kurie tėvai galvoja, kad vaikams reikia skaityti šiuolaikinius kūrinius, skirtus vaikams. Kai kurie sako, kad pasakose per daug siaubų, kad tai destruktyviai veikia vaikus, sudirgina jų vaizduotę.
Bet amerikiečių vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas, knygos „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“ autorius, mano priešingai - kuo anksčiau vaikas susidurs su gyvenimo tikrove, tuo labiau bus psichologiškai, moraliai pasiruošęs galimiems iššūkiams, įvairiems išbandymams.
Nes būtent simbolinė kalba, pasakos struktūra, kaip sekamas siužetas, kokia jos pabaiga, vaiką išmoko svajoti, viltis, kad bendradarbiaujant galima įveikti didžiausius išbandymus, išmoko atrasti gyvenimo prasmę, siekti tikslų gyvenime. Ilgai tyrinėjęs pasakas knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba, psichoanalitinis požiūris“, jis įtikinamai argumentuoja, kodėl būtent pasakos yra vaikui tinkamiausias žanras.
Ši knyga labai gerai suaugusiajam paaiškina, kas vyksta tose pasakose, kokia tai simbolinė kalba, kas ta simboline kalba pasakyta. Man labai patinka, kad pasakose labai gyvenimiškai paliekama erdvė - nebūtinai padedamas taškas, nesakoma, kad toliau nebus ypatingų įvykių ar išbandymų.
Raudonkepuraitės interpretacijoje - kiekviena smulkmena yra kodas gyvenimo eigai. Pavyzdžiui, pasaka apie Raudonkepuraitę nesibaigia taip, kad Raudonkepuraitė paskui ilgai ir laimingai, be jokių nuotykių gyveno.
Aišku, kad vilkas yra vyras, viliojantis mergaitę. Bet kaip B. Bettelheimas analizuoja ir vilko žodžius, ir netgi senelę, aiškina, kodėl ji dalyvauja toje pasakoje, kas yra medžiotojas, kodėl praryjama ir senelė, ir Raudonkepuraitė.
Senelė pasiuvo tą raudoną kepuraitę - viliojimo ženklą. Raudonkepuraitė taip pat kalta. Pati kepuraitė - kaip ženklas, kad tu mane jau gali vilioti, jau aš norėčiau, nors mama sakė neišklysti iš kelio.
Svarbu ir tai, kai Raudonkepuraitė klausia vilko, kodėl jo tokios didelės akys (tai yra rega), ausys (klausa), letenos (lytėjimas), dantys (skonis). Paskui vilkas praryja Raudonkepuraitę (senelė jau praryta).
Atėjęs medžiotojas, kuris simbolizuoja tėvą arba jaunikaitį, perpjauna pilvą, kas simbolizuoja žmogaus, asmenybės dvasinį atgimimą. Raudonkepuraitė tada pasako - oi, kaip šviesu. Ji išeina į naują šviesą. Jos tarsi nusirita į patį dugną, įvyksta kažkokia jų degradacija.
Nes jiems kažkodėl būtent ta pasaka yra svarbi, ji kažką jų asmenybėje keičia, išjudina, tik mes negalime žinoti ką. Tai pasąmonės slėpiniai, jos pasaulis, kuris pats susitvarko. Pavyzdžiui, mano dukrytei labai patiko pasaka apie Lukošiuką, kuri išvis košmariška, nes Lukošiukas reikalauja nusikirsti vieną ranką, paskui kitą ranką, koją... Čia jau kažkoks siaubo filmas prasideda.
Šitas rankų ir kojų nusipjovimas - kažkokių galimybių atsisakymas. Arba ten ir galvą paskui nukerta, o galva - protas, ego, puikybė. Tai simboliai, kuriuos vaiko pasąmonė perskaito.
Net jeigu ji negatyvi, tegu vaikas išgyvena tai per pasakas. Pasakos netgi padeda vaikui susitvarkyti su tuo negatyvu. Būtent dėl to vaikus ir traukia pasakos. Pasakoje visada laiminga pabaiga, visi gauna būtent tai, ko nusipelnė.
Vaikas dažniausiai susitapatina su pasakos pagrindiniu herojumi ir tarsi pats gyvena toje pasakoje. O pasakoje kalbama apie paprastus žmones: apie kvailelį, apie mergaitę ir berniuką, broliuką ir sesutę. Mituose pagrindinis herojus yra antžmogis, turintis ypatingų galių, kurių mes, paprasti žmonės, neturime.
Kad vaikui būtų aiškiau, kad jis galėtų susivokti, jog tai normalu. Nes galbūt jis galvoja, kad tai nėra normalu ir išgyvena labai audringas emocijas - vaikas juks nesugeba jų valdyti.
Ir mama kartais tampa ragana. Tik vaikas gali vaizduotėje išgyventi, kad kovoja su ta ragana, o realiame gyvenime jis su mama visai normaliai elgiasi, nes su ragana jau yra gerai padirbėjęs.
Įvairias gyvenimiškas problemas: būsimo asmeninio gyvenimo problemas, būsimos karjeros problemas, galų gale brendimo ir dvasinį virsmą. Pavyzdžiui, pasaka būtinai prasideda išėjimu iš namų.
Pasaka apie Jonuką ir Gretutę - viena iš tų, kur moko išeiti. Tėvai išveda į mišką, vaikai lieka vieni ir dar sutinka raganą, kuri juos nori suėsti.
Pati knyga ir atsako į klausimą - ten užkoduotos gyvenimo formulės.
Dažnai ribos asocijuojasi su draudimais ir griežtu bendravimo būdu, tačiau ribos yra būtinos kiekvieno žmogaus gyvenime jau nuo pat mažens. Kai žinome, kas galima, o kas ne, jaučiamės ramūs ir saugūs. Ribos skiriasi nuo taisyklių tuo, kad taisyklės mums padeda suprasti, kokiu būdu mes elgiamės. Tuo tarpu ribos apibrėžia, koks elgesys, bendravimas yra saugus ir priimtinas, o koks - ne. Tinkamai nubrėžtos ribos skatina tyrinėti pasaulį saugiai ir išnaudoti savo kūrybiškumą.
Svarbu ne tik pačios ribos, tačiau ir kaip jos brėžiamos. Brėžiant ribas reikia atkreipti dėmesį į šiuos principus:
- Pagarba vaikui.
- Ramybės išlaikymas.
- Pozityvi kalba.
- Pozityvus dėmesys.
- Suaugusiųjų pavyzdys.
Jeigu vaikas nuolat girdi žodžius „ne“, „negalima“, jis nežino, ką galima daryti, ir toliau tenkindamas savo smalsumą ieško įdomios veiklos, o tėvelius neretai pradeda varginti nuolatinis draudimas. Vietoj draudimų, geriau iškarto pasakyti, ką vaikui daryti galima ir kokio elgesio iš jo tikimasi. Vietoj to, kad sakytume vaikui „ant sienų piešti negalima“, naudingiau būtų pasakyti „mes piešiame ant popieriaus“.
Dažnai vaikai elgiasi ne taip, kaip jiems elgtis sako tėveliai, tačiau taip, kaip elgiasi patys tėveliai. Prieš nustatydami vaikui ribas, pasvarstykite, ar patys tų ribų neperžengiate.
Pasekmės yra taikomos, kai vaikai peržengia sutartas ribas, paaiškinant, kodėl nustatytos ribos buvo svarbios. Paprastai, bausmės yra taikomos spontaniškai, kai tėvai (ar kiti suaugusieji) yra apimti pykčio, nuovargio po dienos ar pan.
Elgesio pasekmės moko vaiką atsakomybės, savikontrolės, o patys vaikai jas linkę priimti kaip labiau teisingas. Priešingai nei bausmės, elgesio pasekmės yra iš anksto numatyti būdai, kaip elgtis pasireiškus netinkamam vaiko elgesiui.
Galima išskirti dvi elgesio pasekmių rūšis: tos, kurios atsiranda natūraliai po vaiko poelgio, pvz., išpylus sriubą ant žemės, sriubos nebelieka; vaikui piešiant kreidele ir smarkiai ją spaudžiant kreidelė sulūžta. Kitos pasekmės yra tokios, kurias pritaiko tėvai (ar kiti suaugusieji) vaikui netinkamai pasielgus, pvz., vaikui žaidžiant su sriuba, ji yra paimama; vaikui kreidele piešiant ant antklodės, kreidelė yra padedama į kitą vietą.
Svarbu su vaikais elgesio pasekmes aptarti iš anksto, jos turi būti aiškios ir žinomos jums, ir vaikams. Vaikui elgiantis netinkamai, jums belieka priminti, kokio tinkamo elgesio tikitės ir kokios, priešingu atveju, pasekmės yra sutartos.
Ribos padeda vaikams geriau pažinti juos supantį pasaulį, žinoti, ko jie gali tikėtis, o tėvams padeda lengviau susitarti su vaikais, bendradarbiauti.
Grožinės literatūros knygos vaikams apima platų temų spektrą, įvairias žanro formas ir stilius. Grožinė literatūra vaikams paprastai kuriama su mintimi pritraukti, įtraukti ir sužavėti jaunus žmones. Jos gali būti tiek fantazijos, nuotykių, mistikos arba mokslinės fantastikos pasakojimai, tiek ir realistiški, istoriniai, psichologiniai arba humoristiniai pasakojimai.
Populiariausi knygų vaikams autoriai ir populiariausios knygos nuolat keičiasi. Knygos vaikams dažnai būna iliustruotos, kad būtų padidintas vizualinis patrauklumas ir vaikams būtų lengviau suvokti pasakojimą. Jos gali turėti įdomius veikėjus, kurie atspindi vaikų realybę arba iškelia juos į fantazijos pasaulius ir kitas egzotines vietas.
Kartą su 4-5 metų vaikais kalbėjomės tema „Iš kur aš atsiradau“. Po bendro pokalbio ir veiklos prie manęs prieina Marius ir sako: „Žinok, ir aš esu įvaikintas.“ Susikaupiau ir paklausiau, kodėl jis taip mano. Susipažinome ir nagrinėjome kūdikio vystymąsi motinos įsčiose, ir visokio amžiaus vaikų įvaikinimo etapus.
Sumečiau, kad geriausia būtų paprašyti, kad vakare tėvai pagrandukui parodytų echoskopu darytą jo nuotrauką ir papasakotų, kaip mažylio laukė ir džiūgavo. Kitą dieną Marius visiems rodė dėmelę pilkame popieriaus lapelyje ir sakė: „Žiūrėk, ten aš.“ Džiaugiuosi, kad tėvai nebevengė vaikų atsiradimo temos ir nepaliko klausimo kopūstams ir gandrams. Situacija buvo subtili - juk močiutė vaiko gyvenime yra nepaprastai svarbus ir autoritetingas žinių apie pasaulį bei santykius šaltinis.
Tai yra tada, kai jiems jau įdomu ir aktualu. Kalbėtis su vaikais galima apie viską. Galima, jei Jūsų namuose nėra televizoriaus, vaikas neturi priėjimo prie interneto, o radijas išjungtas net senelių namuose. Kitu atveju, kai mes vaikams nepaaiškiname situacijos, tai padaro televizija ir kitos medijos. Gal galima su vaikais apie tai nekalbėti?
Šešerių metų vaikas yra pajėgus paklausti ir suprasti apie įvykius Ukrainoje, apie mūsų šalyje vykstančius protestus ar finansines krizes. Mums gali atrodyti, kad vaikas negirdi to, ko gerai nesupranta, tačiau tai netiesa. Vaikai klausosi, įsidėmi ir turi visokių minčių ta tema.
Pirmiausia išsiaiškinti, kokia tema ar jos interpretacija iškilo. Tuomet išklausyti vaiką taip, kad jis nesugertų naujų neramių emocijų iš suaugusiųjų (tiek pedagogų, tiek tėvelių). Jei pykčio pritvinkusios kalbos vis dėlto aplenkė tėvus ir mokytojus, ką galime daryti tokioje situacijoje?
Paklausti, ką apie tai mano ir kaip dėl to jaučiasi. Atidžiai išklausyti viską ir nepertraukti, netaisyti. Trečia, atsakyti į tai, ko vaikas klausia, net jei tai yra tik iš kitų vaikų, suaugusiųjų ar TV „prigaudyti vėjai“. Taigi, pasikalbame su vaiku apie tai, ko jis ar ji klausia. Tuomet pasakome, ką šiuo metu geri žmonės daro, kad bloga situacija pagerėtų.
Prisiminti reiškia branginti ir būti kartu su tuo, kuriam sunku. Kad reikės įdėti daug pastangų ir laiko į situacijos gerinimą. Kad mes turime melstis, palaikyti ir neužmiršti tų, kuriems sunku. Tuomet vėl atsakyti į vaikui kilusius klausimus. Ir palikti atviras duris, kad kitąsyk vėl prieitų ir pasiklaustų.
Pasak Marijos Montessori, ikimokyklinis amžius yra jautriausias vaiko ugdymo laikotarpis. Tai yra esminių krikščioniško (t. y. žmogiško) gyvenimo principų formavimosi etapas. Todėl gamtosaugos, išmintingo vartojimo, išteklių tausojimo reikšmė ir įpročiai formuojami šiame amžiaus tarpsnyje. Ši tema išskleidžiama per kasdienius veiksmus.
Taip, krikščionys vaikams kalba apie Dievą. Liudiją Jo meilę. Moko vaikus melstis. Tai yra puiku. Tačiau kartu su savo tikėjimo patirtimi perduodame ir iškreiptų Dievo paveikslų rinkinį. Neišvengiamai.
Jei užsiminsiu, kad šitos patirties vaikas nepamirš niekada. Gana bus, jei užsiminsiu, kad šitos patirties vaikas nepamirš niekada. Tai gal palaukti, kol vaikas užaugs ir dėl tikėjimo apsispręs pats? Nemanau. Tai - atsakomybės vengimas ir tam tikro religinio neraštingumo ir tikėjimo nebrandumo deklaravimas. Ši tema nepaprastai jautri, nes katechizuodami vaikus galime persistengti ir visai to nenorėdami įteigti, kad Dievas mato, kritiškai stebi ir konspektuoja vaiko klaidas. Arba, kad Jėzui labai liūdna, kai vaikas nedaro taip, kaip liepia tėvai. Religinės manipuliacijos su įvairaus smurto apraiškų variacijomis vertos atskiro straipsnio.
Su seneliais, šeimos draugais, svarbiausiomis tradicijomis bei esminiais principais vaiką supažindiname nuo pirmųjų dienų. Dievas yra Asmuo (tiksliau, Trys Asmenys), kurį net mažas vaikelis pajėgus intuityviai pažinti ir su Juo susidraugauti. Kasmet minimos Vėlinės yra puiki proga pasikalbėti apie Amžinąjį gyvenimą. Apie tikėjimą ir viltį, kuriuos nešiojame savyje. Maža to, tai proga pasikalbėti apie potencialą amžinai gyventi džiaugsme ir laimėje.
Jei šios temos baimingai vengsime, ji iškils, kai būsime nepasirengę. Iš savo patirties žinau, kad tinkamai parinkti žodžiai ir paprastas tiesumas padeda vaikams priimti, jog anksčiau ar vėliau visi eisime per slenkstį į Amžinybę. Ta proga kasmet nueiname į netoliese esančias kapines ir aptvarkome kapus tų, kurių artimieji nebesugeba pasirūpinti. Anksčiau ar vėliau į Amžinybę turėsime išlydėti kurį nors artimą žmogų. Ištikti gedulo ir netekties būsenos nepajėgsime tinkamai paaiškinti vykstančio fenomeno.
Timothy Schmalzo skulptūra „Benamis Jėzus“ („Jėzus be stogo virš galvos“) Rio de Žaneire, Brazilijoje. Kai vaikams bandome perduoti artimo meilės bei neatšaukiamo žmogaus orumo principą, mūsų veiksmai ir žodžiai turi sutapti. Gali nutikti, kad mažylį išgąsdinsime, perkelsime jam savo baimes. Gal vaikui teks sugerti mūsų skausmą ir sielvartą, galbūt vaikas norės mus paguosti. Visi bijome mirties. Esame patyrę išsiskyrimo skausmą ir liūdesį. Gedėjome. Tiesiog tikintys Amžinuoju gyvenimu nesustoja prie slenksčio, bet žvelgia pirmyn.
Prisimenu, kaip viena mano bičiulė sušelpė apsvaigusį varguolį. Tai matė jos maži vaikai. Todėl vėliau jiems paaiškino, kad kažkur Nyderlanduose taip ubagauja jų dėde, jos brolis. Kai pagalvoji, tai tarp vargšo ir manęs tėra vienas žingsnis. Taigi, negaliu išsižadėti „ubago lazdos“.
Jei šelpsime tik kultūringus, inteligentiškus ir nusipelniusius vargšus, tai kitus priversime badu vaduotis arba vogti. Ne mūsų reikalas yra teisti vargšą, bet turime pareigą jį sutikti kaip orų žmogų, tuomet nuolankiai (ir netrimituojant) sušelpti. Kaip pasielgiu su vargšu, kurį matau ir kurį mato arti esantis vaikas, taip iš tikrųjų myliu Dievą, kurio nematau. Šelpti vargšus yra krikščioniška pareiga. Kartais didžiausias vargšų vargas yra gebėjimo tinkamai bendrauti stoka, higienos įpročių ribotumas ir priklausomybės. Ir tai yra vargas.
Vienas iš pagrindinių terapinės pasakos tikslų - padėti vaikams suprasti savo baimes, jas saugiai įvardinti ir mokytis įveikti. Jei paklaustume vaikų, tikriausiai jie galėtų mums papasakoti bent vieną, o gal ir kelias savo mėgstamiausias pasakas. Pasakos - išskirtinai vaikams skirti literatūros kūriniai. Tačiau vaikystėje pasakų reikšmė didžiulė ir jų neturėtų pakeisti vien tik filmukai ar juo labiau kompiuteriniai žaidimai.
Tačiau labai svarbu, kad vaiko baimės nevirstų patologija, kai reakcija nėra adekvati dirgikliui, kai vaikas visą savo dėmesį sutelkia į jį/ją supančias baimes, ir nebelieka energijos nei žaidimams, nei mokymuisi. Baimės yra vystymosi dėsningumas, būdingas kiekvienam vaikui. Jų gali būti labai įvairių, nuo tamsos baimės iki baimės valgyti karštą maistą, o vaikui augant vienos baimės gali keisti kitas. Visos baimės yra naudingos, jei jos padeda vaikui sutelkti pastangas, skatina įveikti sunkumus, pasiruošti galimiems pavojams.
Jei neigiame baimę (pvz., sakydami, kad raganų nėra arba kad vaikui neskaudės imant kraują iš piršto), vaikas gali perkelti ją kitur, o tada mums ir suprasti vaiko baimę ir padėti ją įveikti gali būti daug sunkiau. Todėl reikėtų jokiu būdu neneigti vaiko baimės, nemenkinti jo baiminimosi priežasčių ir nemokyti vaiko užslopinti savo baimę, o padėti jam/jai ją įveikti. Ignoruojamos baimės gali užaugti. Jei baimės ima dominuoti, tai tampa vaiko būdo savybe.
Pasakų veikėjai patiria įvairias baimę keliančias situacijas, o jų baimė sukonkretinama ir racionalizuojama, mokoma pozityvaus mąstymo, palaikomas pagrindinio veikėjo ryžtas įveikti baimę, sustiprinama savivertė padrąsinimais, kad jis/ji gali įveikti visas kliūtis. Pasakose baimė sukonkretinama parodant vaikui kokie asmenys, daiktai ar situacijos sukelia baimę.
Tokios pasakos suteikia vaikui žinių ir per konkrečius veikėjo veiksmus paaiškina nežinomus dalykus vaikui suprantama kalba. Kitas terapinių pasakų tikslas - supažindinti vaikus su naujomis, nežinomomis situacijomis ir padėti jiems pasiruošti permainoms. Nauji dalykai kelia daug nerimo ir įtampos dėl nežinomybės, o tą įtampą sumažinti galime tik kalbėdamiesi su vaiku apie tai, kas jį/ją neramina arba sekdami pasaką, kuri paaiškina nežinomą situaciją, pvz. vizitą pas gydytoją arba kelionę traukiniu, o gal darželio lankymo pradžią arba apsilankymą kirpykloje.
Pasakas apie draugystę, pasirūpinimą naminiais gyvūnais ar tvarką namuose moko mūsų vaikus suvokti savo elgesio priežastis ir tokio elgesio pasekmes. Jei norime pamokyti vaiką tam tikrų elgesio taisyklių, į svečius taip pat galime pasikviesti pasaką.
Tačiau filmukai neturėtų tapti vyraujanti pasakų vaikams perteikimo forma. Pasakas vaikams galime skaityti (rekomenduoju pavartyti Maria Molicka knygą „Terapines pasakos“), galime kurti patys arba kurti kartu su vaiku (tinkamiausias amžius kartu kurti pasakas būtų nuo keturių metų). Taip pat galime parinkti ir atitinkamus filmukus, kuriuose pasaka atgyja vaizdais (daug gerų filmukų galima rasti senojoje animacijoje).
Pagrindinė pasakos mintis, tema, nagrinėjama problema - kiekvienos pasakos veikėjas patiria tam tikrus sunkumus, išgyvena tam tikrus jausmus. Kuo pagrindinis veikėjas panašesnis į vaiką, kuriam skaitome pasaką, tuo vaikui lengviau su juo susitapatinti, o susitapatinus išgirsti pastiprinimą, kad ir jis/ji gali įveikti visus sunkumus. Nes, nors filmukai prikausto vaikų dėmesį, tačiau jiems žymiai lengviau yra susitapatinti su herojumi, atsiradusiu jų vaizduotėje.Svarbiausias dalykas renkantis ar kuriant terapinę pasaką - ji turi baigtis laimingai.
Pagrindinis veikėjas visada randa išeitį iš sudėtingos situacijos, sulaukia pagalbos, nugali visus sunkumus ir savo baimes. Pagrindinis veikėjas - tai turėtų būti panašaus amžiaus, panašaus būdo ar panašių pomėgių vaikas arba sužmogintas gyvūnas. Todėl renkantis konkrečią pasaką, reikėtų atkreipti dėmesį ar vaikui šį tema būtų aktuali ar pasakos veikėjo baimė panaši į šiuo metu vaiko patiriamą baimę (pvz. tamsos baimė, vandens baimė, baimė pasilikti darželyje ir pan.).
Šie pagalbiniai veikėjai turėtų kurti pozityvią emocinę nuotaiką ir skatinti pagrindinį veikėją drąsiai spręsti savo problemas.Pagalbiniai veikėjai - jie padeda pagrindiniam veikėjui įvardinti savo baimę, moko tinkamo elgesio, padeda veikėjui pasiekti tikslą, moko pozityviai mąstyti ir pasitikėti savimi.
Jei veiksmo vieta bus vaikui sunkiai suvokiama ir įsivaizduojama (pvz. filmavimo aikštelė), tai jam/jai bus sunku įsijausti ir į pasakos siužetą. Ne mažiau už pasakos parinkimą yra svarbu ir jos aptarimas. Tiesiog perskaityta ar papasakota pasaka gali prabėgti pro šalį ir pagrindinė jos žinute gali likti vaiko nepastebėta ar nesuprasta.Todėl pasakas, ypač pirmą kartą, skaitykime ne tik prieš miegą, bet ir dienos metu, kad galėtume jas su vaikais aptarti.Pasakos fonas - veiksmas pasakoje gali vykti pačiose įvairiausiose ir netikėčiausiose vietose, svarbu yra tai, kad pasakoje minimos vietos būtų vaikui pažįstamos, o situacijos suprantamos pagal amžių.
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Vaikams apie Vėlines: kaip suprantamai paaiškinti tradicijas?
- Ar darželio auklėtojai tikrai valo vaikų užpakalius? Sužinokite tiesą!
- Interneto blokavimo programos vaikams: efektyvūs būdai apsaugoti atžalas skaitmeniniame pasaulyje