Anksčiau laiko gimusių naujagimių priežiūra reikalauja ypatingo dėmesio ir žinių. Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.
Šiame puslapyje sužinosite apie neišnešiotukų fiziologinius ypatumus, jų pojūčius ir vystymosi procesus. Tai padės suprasti naujagimio būklę ir užduoti specifinius klausimus gydytojams.
Neišnešiotų naujagimių ypatumai
Mažylis gimė 16-21 savaite anksčiau. Palyginti su kūnu, jo galva gana didelė. Dažniausiai gimsta su plaukais, antakiais, blakstienomis. Visą kūną ir veidą dengia švelnūs lyg pūkeliai gyvaplaukiai. Jie atsiranda 17-20 nėštumo savaitę. Šie plaukeliai išnyks patys - iškris po keliolikos savaičių, tuo laiku, kai mažylis turėjo gimti (apie 37 savaitę).
Mažylio kūnas yra labai gležnas. Poodinis riebalų sluoksnis dar ne susiformavęs, todėl vaikas atrodo liesas ir susiraukšlėjęs. Oda plonytė, skaidri, permatoma, per ją persišviečia kraujagyslės. Pereinamuoju laikotarpiu po gimimo oda atrodo tamsia raudona. Pirmąsias savaites (iki 24-26 savaitės) vaikas jautriai reaguoja į prisilietimą ir oda yra lengvai pažeidžiama. Ji tokia jautri, kad aparatūros davikliai, net laidai, jungikliai, neatsargiai palikti ir prigludę prie kūnelio gali palikti mėlynių. O pleistras gali nusilupti su oda. Todėl kiekvieno šalia esančio suaugusiojo judesys, prisilietimas turi būti itin atsargus ir švelnus, o būtinos procedūros ypač atsargiai atliekamos.
Iki 26 savaitės ankstukas netoleruoja jokių prisilietimų - jam tereikia ramybės. Naujagimio akių vokai tarsi ką tik gimusio kačiuko - sulipę. Į garso ir vibracijos dirgiklius vaikutis reaguoja akių obuoliais, sumirksi sulipusiais vokais. Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika.
Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį. Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių - lygios. Lytiniai organai irgi dar nėra susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, todėl gana aiškiai matyti klitoris.
Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti. Jis miegos net 80 proc. paros laiko. Aktyvus būna ypač trumpai. Rankos, kojos yra silpnos, bet kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį. Gali sugniaužti kumštuką arba pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą.
Atsimerkęs paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Nesvarbu, kokio dydžio gimė, jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką.
28-29 savaitę, jei sustiprėja ir sėkmingai vystosi, duodama paragauti mamos pieno. Lūpos suvilgomos mamos pienu laikant mažylį prie krūties. Gulėdamas inkubatoriuje negali susikurti patogios kūno padėties pats. O jei taip paguldomas, negali joje išbūti ilgiau, todėl ligoninėse naudojami specialūs „lizdeliai“, palaikantys nugarytę, kojytes.
Vaikutis negali pats pakeisti savo kūno padėties, neturi jėgų patogiai susidėti rankų, kojų, sulenkti ar jų ištiesti. Taip yra dėl nepakankamo raumenų tonuso, kuris pradeda vystytis 34-36 savaitę. Jei jam nepadėtume, kūnelis gulėtų tarsi prispaustas traukos jėgos - ištiestomis išskėstomis galūnėmis.
Mažylis negali pakelti galvos ir dažniausiai neturi jėgų verkti. O svarbiausia - be pagalbos negali kvėpuoti, palaikyti savo kūno temperatūros ir žįsti.
Iki 28 gestacinės savaitės vaikas yra nuolat stebimas, maitinamas per zondą kas tris valandas, sauskelnės keičiamos prieš kiekvieną maitinimą. Nuolat matuojama temperatūra. Davikliai vis perkeliami nuo vienos kojytės ant kitos, kad nesuspaustų kūnelio.
Neišnešiotų naujagimių priežiūra
Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas. Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu.
Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė.
Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus.
Dažniausios neišnešiotų naujagimių problemos
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę.
Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.
Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.
Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą.
Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas.
Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėja
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.
Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.
Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva.
Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Bradikardija
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas.
Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas. Švelniai, bet tvirtai patrinti mažyliui pėdutę.
Cianozė
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema.
Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies.
Infekcijos
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt.
Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas. Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos - žarnyno lazdelė (E. Coli), beta grupės...
Gelta
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti.
Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną.
Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti.
Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.
Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Svorio kritimas ir augimas
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus.
Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite apie kūdikių inkubatoriaus pagrindines dalis ir jų gyvybiškai svarbų vaidmenį
- Neišnešiotų naujagimių diena: sužinokite jos istoriją, tikslus ir kaip ją minėti
- Neišnešiotų Naujagimių Priežiūra Santaros Klinikų Naujagimių Skyriuje – Gyvybiškai Svarbi Pagalba Jūsų Mažyliui
- Auklės Druskininkuose: Atraskite Tobuliausią Pagalbą Jūsų Šeimai Greitai ir Lengvai!
- Vaiko pavardės keitimas be tėvo sutikimo: kada tai įmanoma?