Kas kartą, kai LR Seimas ima svarstyti žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos klausimus, viešojoje erdvėje užverda itin karštos diskusijos. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto svarstymas, trukęs beveik ketverius metus, atskleidė, jog aborto klausimas mūsų šalyje yra labai opus.
Nors abortų skaičius per praėjusį dvidešimtmetį, remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, sumažėjo daugiau nei aštuoniskart, tačiau žmogaus gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje problema šalyje tebėra dviprasmiška. Praėjo daugiau nei pusšimtis metų, kai Lietuvoje legalizuotas abortas (1955 m. lapkričio 23 d.).
Lietuvoje iki šiol nėra nacionalinių teisės aktų, apibrėžiančių žmogaus gyvybės iki gimimo statusą, užtat aborto atlikimo procedūrą reglamentuoja 1994 m. išleistas LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ (pakeitęs TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos 1982 03 16 d. įsakymą Nr. 234), nustatantis, jog moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų.
Tačiau šiame teisės akte nėra minima, kokiais aukštesnės galios teisės aktais Sveikatos apsaugos ministras remiasi, spręsdamas šio klausimo reglamentavimą. Šiame įsakyme pateiktas sąrašas ligų, grėsmingų nėščios moters ir vaisiaus gyvybei bei sveikatai, parengtas vadovaujantis tarptautine ligų klasifikacija, kuri nebegalioja daugiau nei dešimtmetį. Deja, Lietuvoje iki šiol nėra ir jokios sistemingos pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, t. y. nei konsultacinės pagalbos, nei privalomo apsisprendimo laikotarpio po konsultacijos, kaip priimta kitose Europos šalyse.
Mirties kultūros melo chrestomatija
Gvildenant žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematiką, galima sudaryti mirties kultūros melo chrestomatiją, nes kiekvieną kartą mėginant reglamentuoti šią sritį iš tų pačių lūpų pateikiami tie patys emocijomis, bet ne mokslu grįsti kontrargumentai embriono apsaugos atžvilgiu. Analizuojant įvairius oficialius dokumentus ir pasisakymus, susijusius su šio klausimo svarstymu (viešus kreipimusis į LR Seimo narius, pareiškimus žiniasklaidai, pasisakymus spaudos konferencijose), galima atrasti tam tikrus pasikartojančius pseudomokslinius argumentus, kuriais net mokslininkais save laikantys asmenys grindė bet kokį aborto ribojimo neleistinumą. Šiuos argumentus galima pavadinti politine retorika.
Žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra pats svarbiausias gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos problematikoje. Žinojimas, jog žmogaus embrionas yra žmogaus gyvybė - tai ašinis veiksnys, formuojantis žmogaus sąžinę, nes tik ji padiktuoja žmogui, atsidūrusiam dviprasmiškoje situacijoje, kuris veiksmas yra geras, o kuris blogas. Sąžinė, kuri remiasi klaidingomis žiniomis, pavergia ir griauna asmens laisvę. Jei pripažįstama, jog žmogaus gyvybė prasideda ne nuo apvaisinimo momento, vadinasi, per abortą bus nutraukiama ne žmogaus gyvybė ir jokios moralinės problemos neturėtų kilti. Tačiau jei tai žmogaus gyvybė, tuomet jai taikytini pagarbos ir neliečiamumo principai.
Kaip teigia šią monografiją recenzavęs filosofas doc. dr. Krescencijus Stoškus, „medicinos mokslas greitai suprato, kokioje veidmainiškoje padėtyje jis atsidūrė: išaiškino, kad egzistuoja prenatalinio gyvenimo stadijos žmogus ir kartu teikė gyvybės nutraukimo paslaugas. Kad pateisintų tokios žudymo funkcijos teisėtumą, jai reikėjo įtikinti viešąją nuomonę, kad pirmųjų gyvybės stadijų būtybė dar nėra žmogus“.
Kaip tik gamtos mokslai ir įrodė, kad embrionai yra nuo pradžių žmogiškosios būtybės. Šiuolaikinių technologijų vystymasis atskleidė, kad mes galime manipuliuoti šiais embrionais daugeliu būdų. Tačiau kas turėtų nuspręsti, ar šios manipuliacijos moraliai geros? Tik moralinė filosofija, embriono etika yra pajėgi atsakyti į šį klausimą.
Visuomenės ir moters „teisių gynėjų“ spaudimas moteriai rinktis abortą gali įgauti įvairiausiais išraiškas: tai ir pagalbos moteriai nebuvimas, neteisingos informacijos apie vaisiaus vystymąsi ir nėštumą pateikimas (pvz., teigimas, jog nėštumas ir gimdymas moteriai mirtinai pavojingas), melavimas apie galimą alternatyvą, mokslinės tiesos iškraipymas teigiant, jog embrionas yra tik konceptas ar moters kūno dalis. Sprendžiant iš to, kokias „tiesas“ garsiai skelbia moters teisių į abortą gynėjai, galima teigti, jog jie pateko į paradoksalią situaciją: kovodami už laisvą moters pasirinkimą, patys tą pasirinkimą ir padarė prievartinį.
Maža to, tokiỡs neva moters laisvės deklaravimas net neleidžia pradėti diskusijų dėl pagalbos moteriai, išgyvenančiai nėštumo krizę, sistemos kūrimo. Kitaip sakant, žmogaus iki gimimo apsaugos problematikoje, labiau nei bet kur, atsiskleidžia, kad moters teisių gynėjų rūpinimasis moterimi yra apsimestinis.
Žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, ir tai mokslo nepaneigiamai įrodytas faktas. Todėl save gerbiančiam mokslininkui, gydytojui ar kitam asmeniui šiandien jau būtų labai nesolidu teigti, jog tai - moters kūno dalis ar pan. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema, - tai jau moralės klausimas.
Hipokratas jau 400 metų prieš Kristų suformulavo būsimųjų gydytojų priesaiką, kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.
Monografijos dalyje „Žmogaus iki gimimo teisiniai aspektai“ pradėto, bet negimusio vaiko teisinis statusas analizuojamas teisinio mąstymo kaitos kontekste.
Kaip teigia prof. Stoškus, „Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“ - tai „neabejotinai pats solidžiausias darbas, parašytas šia tema lietuvių kalba. Ši ryžtinga kritinė monografija, išeidama į viešumą, ne tik etiškai pagrindžia prenatalinės žmogaus būties neliečiamumą, bet ir skelbia energingą pasipriešinimą žmogaus orumą ir garbę diskredituojančioms gyvenimo bei kontrkultūros formoms. Džiugu, jog ši monografija LKRŠ fondo dėka pasieks net tūkstančio Lietuvos mokyklų bibliotekas.
Popiežiaus Pranciškaus indėlis į žmogaus orumo sampratą
2019 m. kovo 15 d. vykusiame tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos kongrese buvo nutarta parengti tekstą, kuriame būtų „pabrėžiamas žmogaus asmens orumo sampratos nepakeičiamumas krikščioniškoje antropologijoje, taip pat nušviečiama šios sampratos reikšmė ir teigiamas poveikis socialiniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu, atsižvelgiant į naujausią šios temos plėtotę akademinėje sferoje ir jos nevienareikšmišką suvokimą šiandienos kontekste“.
Nuo pat savo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus kvietė Bažnyčią „išpažinti Tėvą, be galo mylintį kiekvieną žmogų“, ir atrasti, kad „Jis taip suteikia jam begalinį kilnumą“, primygtinai pabrėždamas, jog šis didžiulis kilnumas yra pirminė duotybė, kurią reikia ištikimai pripažinti ir su dėkingumu priimti. Būtent toks pripažinimas ir priėmimas leidžia kurti naują žmonių sambūvį, kuriame socialiniai santykiai plėtojami siekiant tikros brolybės: tik „pripažindami kiekvieno žmogaus orumą galėsime atgaivinti tarp visų pasaulinį brolybės siekį“.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ši žmogiškojo orumo ir brolybės versmė trykšta Jėzaus Kristaus Evangelijoje“; tačiau toks įsitikinimas taip pat pasiekiamas žmogaus protu per apmąstymus ir dialogą, nes „kitų žmonių orumas turi būti gerbiamas kiekvienoje situacijoje ne todėl, kad mes tokį orumą sugalvojome ar suponuojame, bet kad žmonės iš tiesų turi vertę, aukštesnę už materialius dalykus ir aplinkybes, ir ji reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kitaip. Tai, jog kiekvienas žmogus turi neatimamą orumą, yra tiesa, atitinkanti žmogaus prigimtį ir nepavaldi jokiems kultūriniams pokyčiams“.
Popiežius Pranciškus daro išvadą: „Žmogus turi tokį patį neliečiamą orumą bet kurioje istorinėje epochoje, ir niekas negali jaustis aplinkybių įgalintas žodžiais ar veiksmais jam prieštarauti“.
Žmogaus orumo aspektai
Nors šiuo metu gana plačiai sutariama dėl žmogaus orumo svarbos ir normatyvinės apimties, taip pat dėl unikalios ir transcendentinės kiekvieno žmogaus vertės svarbos ir normatyvinės apimties, dažnai kyla pavojus, kad žodžių junginys „žmogaus asmens orumas“ gali įgyti daug reikšmių, todėl gali kilti nesusipratimų ir „prieštaravimų, kurie verčia klausti savęs, ar […] lygus visų žmonių orumas iš tiesų visomis aplinkybėmis pripažįstamas, gerbiamas, saugomas ir skatinamas“.
Visa tai duoda galimybę išskirti keturis orumo sąvokos aspektus: ontologinio orumo, moralinio orumo, socialinio orumo ir egzistencinio orumo. Svarbiausia reikšmė sietina su ontologiniu orumu, kuris dera asmeniui kaip tokiam vien dėl to, kad jis egzistuoja ir yra Dievo norimas, sukurtas ir mylimas. Šis orumas niekada negali būti išdildytas ir išlieka galiojantis bet kokiomis aplinkybėmis, kad ir kur asmuo atsidurtų.
Kai kalbama apie moralinį orumą, turima omenyje veikiau žmogaus kaip kūrinio naudojimąsi laisve. Nors žmogus apdovanotas sąžine, jis visada lieka atviras galimybei veikti prieš ją. Toks žmogaus elgesys yra „nevertas“ jo, kaip Dievo mylimo ir kitus mylėti pašaukto kūrinio, prigimties. Tačiau tokia galimybė egzistuoja. Istorija liudija, kad naudojimasis laisve prieš Evangelijoje atskleistą meilės įstatymą gali pasiekti neišmatuojamą kitiems daromo blogio mastą. Atrodo, kad tie, kurie taip elgiasi, yra praradę bet kokį žmogiškumą ir orumą. Šiuo atžvilgiu čia pateikta aspektų skirtis padeda mums tinkamai atskirti moralinį orumą, kurį iš tikrųjų galima „prarasti“, nuo ontologinio orumo, kuris niekada negali būti panaikintas.
Galimos dar dvi prieigos svarstant orumo reikšmę: socialinė ir egzistencinė. Kai kalbame apie socialinį orumą, turime omenyje sąlygas, kuriomis žmogus gyvena. Pavyzdžiui, esant kraštutiniam skurdui, kai asmeniui nesudaromos minimalios sąlygos gyventi pagal jam deramą ontologinį orumą, sakome, kad to vargšo žmogaus gyvenimas yra „neorus“. Šis pasakymas jokiu būdu nereiškia asmens vertinimo, juo veikiau norima pabrėžti, kad padėtis, kurioje jis priverstas gyventi, prieštarauja jo neatimamam orumui.
Paskutinė prieiga yra egzistencinio orumo reikšmė. Šiandien vis dažniau kalbama apie gyvenimą, kurį „verta/oru“ ar kurio „neverta/neoru“ gyventi. Turime omenyje būtent egzistencinio pobūdžio situacijas: pavyzdžiui, atvejis, kai žmogui, nors akivaizdžiai netrūksta esminių gyvenimo dalykų, dėl įvairių priežasčių sunku gyventi ramiai, džiaugsmingai ir viltingai. Kitos situacijos - tai sunkios ligos, smurtas šeimoje, patologinės priklausomybės ir kiti sunkumai, verčiantys žmogų laikyti savo gyvenimo būklę „neverta/neoria“, lyginant su niekada neužtemdomo ontologinio orumo suvokimu.
Galiausiai čia verta priminti, kad klasikinis asmens apibrėžimas persona est rationalis naturae individua substantia - „asmuo yra individuali racionalios prigimties substancija“ aiškiai nurodo jo orumo pagrindą. Asmeniui kaip „individualiai substancijai“ būdingas ontologinis orumas (metafiziniu pačios būties lygmeniu): jis yra subjektas, kuris, gavęs egzistenciją iš Dievo, „subsistuoja“, kitaip tariant, autonomiškai realizuoja savo egzistenciją.
Apibrėžime pavartotas žodis rationalis („racionalios“) apima visus žmogaus gebėjimus: tiek pažinimą ir supratimą, tiek norą, meilę, pasirinkimą ir troškimą. Sąvoka rationalis taip pat apima visus kūno gebėjimus, glaudžiai susijusius su minėtaisiais. Sąvoka natura („prigimtis“) nurodo žmogui būdingas sąlygas, dėl kurių įmanoma įvairi veikla bei patirtys: prigimtis yra „veikimo principas“. Žmogus nesusikuria savo prigimties; jis turi ją kaip gautą dovaną ir gali puoselėti, plėtoti ir turtinti savo gebėjimus. Naudodamasis laisve puoselėti savo prigimties turtingumą, žmogus laikui bėgant save ugdo. Net jei dėl įvairių apribojimų ar sąlygų jis negali pasinaudoti šiais gebėjimais, asmuo visada išlieka „individuali substancija“ su visu savo neatimamu orumu.
Jau klasikinėje antikoje formuojasi pirminis žmogaus orumo suvokimas, grindžiamas socialine perspektyva: kiekvienam žmogui pagal jo rangą ir tam tikrą tvarką suteiktas atitinkamas orumas. Iš socialinės sferos šiuo žodžiu imta apibūdinti skirtingą visatos būtybių orumą. Šiuo požiūriu visos būtybės turi savo „orumą“ atsižvelgiant į jų vietą visumos harmonijoje.
Biblinis Apreiškimas apie žmogaus orumą
Biblinis Apreiškimas moko, kad visi žmonės turi prigimtinį orumą, nes yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą: „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą […].“ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 26-27). Žmogiškumas pasižymi specifine savybe, dėl kurios jo negalima redukuoti į gryną materialumą. „Paveikslas“ žymi ne sielą ar intelektinius gebėjimus, bet vyro ir moters orumą. Būdami lygūs ir abipusiai mylėdami vienas kitą, abu atstovauja Dievui pasaulyje ir yra pašaukti rūpintis pasauliu bei jį puoselėti.
Tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, reiškia, jog mumyse glūdi šventa vertybė, pranokstanti visus lytinius, socialinius, politinius, kultūrinius ir religinius skirtumus. Mūsų orumas mums yra dovanotas; jo negalima nei reikalauti, nei nusipelnyti. Kiekvienas žmogus yra Dievo mylimas ir norimas dėl jo paties, todėl jo orumas neliečiamas.
Išėjimo knygoje, kuri yra Senojo Testamento šerdis, Dievas pasirodo esąs tas, kuris girdi vargšų šauksmą, mato savo tautos vargą, rūpinasi mažiausiaisiais ir engiamaisiais (plg. Iš 3, 7; 22, 20-26). Tą patį mokymą randame Pakartoto Įstatymo teisyne (plg. Įst 12, 1-26): čia teisinis mokymas virsta žmogiškojo orumo „manifestu“, ypač palankiu atsižvelgiant į žmonių kategoriją, kurią sudaro trys grupės - našlaičiai, našlės ir ateiviai (plg. Įst 24, 17). Senuosius Išėjimo knygos priesakus primena ir aktualizuoja pranašai, išreiškiantys kritišką Izraelio sąžinę. Pranašų Amoso, Ozėjo, Izaijo, Michėjo, Jeremijo knygose yra ištisi skyriai, kuriuose smerkiamas neteisingumas.
Amosas rūsčiai priekaištauja dėl beturčių priespaudos, dėl to, kad varguoliams nepripažįstamas joks pamatinis žmogiškasis orumas (plg. Am 2, 6-7; 4, 1; 5, 11-12). Izaijas skelbia prakeiksmą tiems, kurie trypia vargšų teises, atmesdami galimybę į teisingumą: „Vargas neteisingų įstatų leidėjams, tiems, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą“ (Iz 10, 1-2). Šis pranašiškas mokymas atsispindi išminties literatūroje. Siracido knygoje vargšų engimas prilyginamas žmogžudystei: „Kas atima iš artimo pragyvenimą, padaro žmogžudystę; kas neišmoka samdiniui algos, išlieja kraują“ (Sir 34, 22). Psalmėse religinis santykis su Dievu siejamas su silpnųjų ir vargšų gynimu: „Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises!
Jėzus gimė ir augo kukliomis sąlygomis ir atskleidė vargšų bei dirbančiųjų orumą. Per visą viešąją tarnystę Jėzus tvirtino visų Dievo paveikslą atspindinčių žmonių vertę ir orumą, nepaisydamas jų socialinės padėties ar išorinių aplinkybių. Jėzus sugriovė kultūrinius ir religinio kulto barjerus, grąžindamas orumą „atstumtiesiems“, visuomenės paribių žmonėms: muitininkams (plg. Mt 9, 10-11), moterims (plg. Jn 4, 1-42), vaikams (plg. Mk 10, 14-15), raupsuotiesiems (plg. Mt 8, 2-3), ligoniams (plg. Mk 1, 29-34), svetimšaliams (plg. Mt 25, 35), našlėms (plg. Lk 7, 11-15). Jis gydo, maitina, gina, išlaisvina, gelbsti. Jis apibūdinamas kaip rūpestingas vienos pasiklydusios avies ganytojas (plg. Mt 18, 12-14). Pats susitapatina su savo mažiausiaisiais broliais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Biblijos kalba „mažiausieji“ yra ne tik mažamečiai vaikai, bet ir beginkliai mokiniai, nereikšmingiausieji, atstumtieji, engiamieji, nušalintieji, vargšai, marginalai, neišmanantieji, ligoniai, nuvertintieji dominuojančių grupių. Šlovingasis Kristus teis pagal artimo meilę, kuri reiškiasi pagalba alkaniems, ištroškusiems, svetimšaliams, nuogiems, ligoniams, kaliniams, su kuriais jis pats tapatinasi (plg. Mt 25, 34-36). Gėris, padarytas kiekvienam žmogui neatsižvelgiant į kraujo ryšius ar religiją, yra vienintelis Jėzaus teismo kriterijus. Apaštalas Paulius teigia, kad kiekvienas krikščionis privalo elgtis pagal orumo ir pagarbos visų žmonių teisėms reikalavimus (plg. Rom 13, 8-10), vadovaudamasis naujuoju meilės įsakymu.
Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. „Dar prieš tave aš sukūriau, užmezgei mane motinos įsčiose. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. - tavo akys matė mane dar negimusį.
Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. užkrauti kaltės, bet stengiasi gelbėti gyvybę. ir broliams skiriama Gyvenimo Evangelija.
Vis daugiau moterų ėmė dalyvauti visuomeniniame gyvenime. ir didelę reikšmę tam turėjo išsilavinimas bei profesija. verčiami daryti karjerą. darbo krūvis namuose. moterų stresinės būsenos priežastis. moterims.
Aplinkos nuostata nėštumo atžvilgiu dažnai nulemia jo eigą. pavojus, jog ji pasirinks abortą.
išnaudojimo išraiška. nėštumo arba abortu jį nutraukti.
kūdikį parodė, kad tai netiesa. atskirą imuninę sistemą. pripažino jį pacientu su savo poreikiais ir teisėmis. Šiandien jau žinoma, kad vaikas jaučia daug anksčiau nei manyta. tyrimų rezultatai rodo, kad vaikas 10 savaitę jau jaučia skausmą. metu vaikas jau yra labai išsivystęs.
skiriama biologinė ir asmens gyvybė. jo išlikimą. arba sąmoningas asmens gyvenimas. Šis dualistinis požiūris į žmogų yra labai abejotinas. ir jokiu būdu neabejojama, kad žmogus yra vientisa asmenybė. egzistuoja vienas greta kito ir abu vystosi kaip vienybė. taps žmogumi, bet jis jau yra besivystantis žmogus.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Žmogaus anatomija vaikams: kaip suprantamai paaiškinti apie kūną?
- Atskleiskite Paslaptingas Žmogaus Charakterio Savybes Pagal Gimimo Datą – Sužinokite Dabar!
- Žmogaus Embrionas: Išsamus Apibrėžimas, Vystymosi Etapai ir Teisinė Apsauga
- Vytautas Švedas: Įspūdinga Ralio Čempiono Karjera ir Jo Drąsi Pilietinė Pozicija
- Neįtikėtina tiesa apie cezario pjūvį: kada atliekamas ir ko iš tiesų tikėtis