Biologijos dalykas, remiantis moksliniais įrodymais, pagrįstais patirtimi, stebėjimais ir tyrimais, suteikia galimybę atsakyti į daugelį dominančių ir svarbių klausimų apie supantį pasaulį ir technologijų įtaką gyvybei.
Mokantis biologijos labai svarbi mokinių praktinė veikla, apimanti ne tik konkrečias atliekamas užduotis, bet ir tyrimų planavimą, vykdymą. Taip sudaromos prielaidos mokiniams įveikti asmeninius iššūkius, ugdytis kritinio ir kūrybinio mąstymo, problemų sprendimo gebėjimus, aiškinti(s) reiškinius, formuluoti įrodymais grįstas išvadas, naudoti įvairius tyrimų metodus ir kt.
Mokiniai skatinami atpažinti gamtamokslines problemas ir jas spręsti, vadovaujantis darnaus vystymosi, sveikos gyvensenos principais, atsakingai taikant įgytas biologijos žinias ir gebėjimus įvairiose gyvenimo situacijose.
Biologijos dalyko tikslas - sudaryti galimybę kiekvienam mokiniui per biologijos dalyko turinį ugdytis kompetencijas ir siekti aukštesnių pasiekimų. Siekiama, kad mokiniai, įsisavinę esmines gamtamokslines sąvokas ir sampratas, įgytų gebėjimų, padedančių pažinti save ir pasaulį, ugdytis vertybines nuostatas ir pasitikėjimą savo galiomis.
Biologijos dalyko žinios konstruojamos grindžiant gamtos mokslų tyrimų metodologija, aktyviose veiklose mokiniai motyvuojami tyrinėti gyvosios gamtos procesus, pritaikyti dalykinio mąstymo formas ir pažinimo metodus, formuluoti pagrįstas išvadas.
Mokiniai skatinami susieti gyvybės mokslų teoriją ir praktiką, pateikti ir pagrįsti probleminių klausimų atsakymus, pasirinkti tinkamas strategijas probleminėms situacijoms spręsti, atsižvelgti į socialinius ir ekologinius veiksnius, vertinant biologijos mokslo ir biotechnologijų poveikį aplinkai ir visuomenei; suprasti įgytų žinių ir gebėjimų svarbą tolimesniam gyvenimui tiek pasirenkant profesiją, tiek būnant aktyviu piliečiu.
Biologijos pamokose skatinama kūrybinė mokinių veikla; ugdomas poreikis patiems tirti, ieškoti, nagrinėti ir kritiškai vertinti tyrinėjimui reikalingą informaciją, generuoti sau ir kitiems reikšmingas idėjas, kurti produktus, modeliuoti sprendimus, juos vertinti; sudaromos galimybės tyrinėti gyvosios gamtos reiškinius ir objektus, pasirinkti veiklą numatant galimus veiklos padarinius ateityje, aptarti veiklos plėtotės idėjas ir jų įgyvendinimo prielaidas.
Biologijos pamokose veikla organizuojama taip, kad būtų sudaromos galimybės mokiniams kurti, perduoti, suprasti gyvybės mokslų žinias parenkant įvairias verbalines ir neverbalines priemones ir technologijas.
Mokiniai mokydamiesi gamtamokslinio raštingumo ugdo kalbinius gebėjimus, praktiškai taiko dalykines kalbos žinias, laikydamiesi kalbos normų, moralės ir teisėtumo principų.
Per biologijos dalyko veiklas mokiniai skatinami pasitikėti savo jėgomis, visapusiškai ir lanksčiai reflektuoti bei kūrybiškai taikyti ir plėtoti asmenybėje slypinčius išteklius; prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir įsivertinti savo poelgių gamtoje pasekmes; sudaromos sąlygos išsiaiškinti sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo ir asmeninės gerovės sąsajas, formuotis sveikos gyvensenos nuostatas.
Atliekant tiriamuosius, projektinius darbus kuriama pasitikėjimo atmosfera, ugdoma empatija šalia esančiam, skatinama bendradarbiavimo kultūra, pagarba kitokiai nuomonei. Plėtojamas poreikis savarankiškai tirti ir pažinti, domėtis ir aktyviai veikti.
Skatinamas atsakingas, saugus ir etiškas naudojimasis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendravimas skaitmeninėje erdvėje.
Darnaus vystymosi tematika biologijos pamokose padeda plėtoti socialinį atsakingumą, puoselėti meilę gamtai, moko būti išteklius tausojančiu vartotoju.
Gamtamokslines veiklas mokiniai skatinami sieti su gamtos apsaugą reglamentuojančių dokumentų nagrinėjimu, aktualių šalies ir pasaulio problemų iškėlimu. Mokiniai skatinami prisiimti atsakomybę už savo veiklą ir jos rezultatus, imtis veiksmų ir dalyvauti bendruomenės veikloje saugant gamtą ir racionaliai vartojant išteklius; sekti, aptarti ir kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą gyvybės mokslų informaciją.
Ontogenezė: Individualus organizmo vystymasis
Ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - būtis; esantis, egzistuojantis + genezė), individualùs organzmo výstymasis, nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių kitimų visuma nuo individo atsiradimo iki natūralios mirties. Ontogenezės terminą 1866 m. sukūrė Ernstas Hekelis (Haeckel; Vokietija).
Ontogenezę galima nagrinėti kaip individualų organizmo vystymasis, t. y. pagrindinių žmogaus psichikos struktūrų susiklostymą vaikystėje. Šios struktūros susiklosto vaiko daiktinėje veikloje ir jam bendraujant su suaugusiuoju, kartu dirbant. Interiorizacijos procese vaikas perima žmonių veiklos ir bendravimo būdus, ženklus ir kalbą; tuo pagrindu formuojasi jo psichika ir asmenybė. Psichikos, asmenybės formavimuisi ontogenezėje turi įtakos aktyvus, tikslingas visuomenės poveikis individui.
Organizmų, kurie dauginasi lytiškai, naujo individo ontogenezė prasideda dažniausiai nuo apvaisinimo, organizmų, kurie dauginasi nelytiškai - tada, kai naujasis individas atsiskiria nuo besidalijančio motininio organizmo arba ima vystytis iš ląstelės, pumpuro, fragmento.
Ontogenezės metu tarp savęs aktyviai sąveikauja įvairios biologinės sistemos. Ontogenezės metu organizmas nuosekliai praeina tam tikrus vystymosi tarpsnius ir tam tikra prasme trumpai pakartoja filogenezę (biogenetinis dėsnis).
Ontogenezės metu susidaro organizmas (vyksta ląstelių dalijimasis, diferenciacija ir morfogenezė; audinių ir organų susidarymas) ir numatoma tolesnė vystymosi (augimas, regeneracija, senėjimas) eiga kiekvienos generacijos ribose.
Per ontogenezę pradeda funkcionuoti paveldima genetinė informacija, esanti kiekvienoje ląstelėje, sąlygojanti įvairius organizmo požymius ir jų atsiradimo nuoseklumą.
Ontogenezė yra evoliucijos rezultatas: jos metu reiškiasi tie nauji organizmo požymiai, kurie jam padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos, išlikti per gamtinę atranką. Šie požymiai perduodami būsimoms kartoms.
Ontogenezės periodai
Skiriami 2 ontogenezės periodai: embrioninis (prenatalinis; gemalas) ir postembrioninis (postnatalinis). Išskiriama prenatalinė ontogenezė, postnatalinė ontogenezė ir pavienių organų ir sistemų ontogenezė.
Atsižvelgiant į tai, kuri ontogenezės stadija yra, individo vaisiaus raidos sutrikimai vadinami atitinkamai gametopatijomis, blastopatijomis, embriopatijomis ir fetopatijomis.
Embrioninis periodas
Embrioninio periodo metu vyksta anktyvasis gemalo vystymasis (segmentacija, gastruliacija, organogenezė). Kiaušinius dedančių gyvūnų embrioninis periodas praeina kiaušinyje ir baigiasi išsilupimu iš jo, o gyvavedžių gyvūnų ir žmogaus - motinos organizme ir baigiasi gimimu.
Gyvūnų gemalas vystosi kiaušinio dangaluose arba motinos organizme. Gemalo raida apima laiką nuo apvaisinimo iki išsilupimo iš kiaušinio dangalų arba gimimo. Po apvaisinimo atsiranda kokybiškai naujo tipo pirmoji būsimo organizmo ląstelė - zigota. Ji turi diploidinį chromosomų rinkinį, yra pasiruošusi segmentacijai ir tolesnei naujo organizmo raidai.
Segmentacijos metu susidaro blastomerų kamuolėlis, panašus į gervuogę - morulė, ląstelių kekė. Šiame raidos etape skylanti zigota dėl apvalkalų spaudimo, blastomerų lipnumo išlaiko pirmykštę formą, blastomeros prisišliejusios viena prie kitos.
Gastrulės raidos stadijoje susiformuoja užuomazginiai sluoksniai: ektoderma, endoderma ir mezoderma. Gastruliacija yra kartu ir pirminė morfologinė gemalo diferenciacija. Iš gastruliacijos metu susidariusių trijų užuomazginių sluoksnių pradeda formuotis audinių bei organų užuomazgos.
Gemalo dalys, organai ir audiniai formuojasi determinuotai, t. y. pagal tam tikrą nustatytą jų formavimosi kryptį, todėl net įvairių veiksnių veikiami jie gali keistis tik tam tikrose ribose ir išlaikyti kokybinius skirtumus. Gemalas vystosi dėl įvairių biologinių sistemų viena po kitos einančių sąveikų.
Postembrioninis periodas
Per postembrioninį periodą organizmas auga, bręsta lytiškai, visiškai diferencijuojasi jo audiniai ir organai. Gyvavedžių gyvūnų ir žmogaus embrioninis periodas praeina motinos organizme ir baigiasi gimimu.
Gyvūnų postembrioninis vystymasis būna tiesioginis (be metamorfozės) arba netiesioginis (visiškoji arba dalinė metamorfozė). Gyvūnų, kurių vystymasis tiesioginis, gemalas taip išsivysto, kad mažai skiriasi nuo suaugusio organizmo, kurių netiesioginis - gemalas tampa ne galutine (definityvine) organizmo forma, o lerva. Lervos pačios maitinasi ir turi provizorinius organus. Metamorfozės metu lerva tampa galutine organizmo forma.
Organizmo rūšiniai požymiai baigia susidaryti jam lytiškai subrendus, o individualūs požymiai vystosi iki ontogenezės pabaigos. Vieni gyvūnai (pvz., paukščiai), lytiškai subrendę, daugiau beveik nebeauga, kiti (pvz., žuvys) auga visą gyvenimą.
Kiti veiksniai
Šį procesą lemia branduolyje esantys genai: iš vienos ląstelės susidaro daugialąstis organizmas, susidedantis iš audinių bei organų ir galintis savarankiškai egzistuoti.
Ontogenezę lemia organizmo genotipas; ją veikia aplinka, reguliuoja hormonai, nervų sistema. Per ontogenezę pradeda funkcionuoti paveldima genetinė informacija, esanti kiekvienoje ląstelėje, sąlygojanti įvairius organizmo požymius ir jų atsiradimo nuoseklumą.
žymės:
Panašus:
- Kaip Gauti Dirbtinio Apvaisinimo Kompensaciją Lietuvoje – Išsamus Vadovas
- Kaip Apvaisinimo Metu Nustatoma Lytis: Atidengiame Mitus ir Tikrąją Realybę
- Sužinokite, Kada Tiksliausiai Atlikti Nėštumo Testą Po Dirbtinio Apvaisinimo!
- Neįtikėtini Sveikinimai Gimus Vaikui – Sukurkite Nepamirštamą Momentą!
- Geriausi Dainų Natos Vaikams: Rinkiniai Muzikos Pamokoms ir Linksmai Laiko Praleidimui