Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nėštumas - ypatingas laikas kiekvienos mamos gyvenime. Daugeliui jis teikia džiaugsmą ir leidžia jaustis nepaprastoms, juk jo metu mama kuria naują gyvybę. Tai stebuklas, kuris kartu atneša ir didžiulę atsakomybę. Mamos tampa atsakingos ne tik už savo, bet ir už mažylio laimę. Ne veltui naujo žmogaus atėjimui pasiruošti gamta duoda 9 mėnesius.

Pasiruošimo Užduotys Nėštumo Metu

1 užduotis: Atrasti geresnį ryšį su savo kūnu ir išmokti girdėti, kokią žinutę jis nori perduoti.

Nėštumas ir gimdymas visų pirma yra kūniškas patyrimas. Dėl šios priežasties geras ryšys su savo kūnu ir gebėjimas skaityti jo siunčiamus signalus yra labai svarbūs norint tiek sėkmingai išgyventi 9 mėnesius kartu su augančiu mažyliu, tiek siekiant padėti mažyliui sklandžiai gimti. Yra nustatyta, kad mažiausiai gimdymo komplikacijų išgyvena tos mamos, kurios klausydamos savo kūno geba pasirinkti tinkamas pozas ir tinkamus judesius tiek sąrėmių, tiek gimdymo metu. Tos pozos ir judesiai gali būti labai individualūs ir skirtis priklausomai nuo situacijos. Taigi, besilaukiančioms mamoms svarbu išmokti gerai jausti savo kūną „čia ir dabar“.

2 užduotis: Sukurti stiprų psichologinį ryšį su savo mažyliu.

Jau seniai žinoma, kad mamą ir dar negimusį kūdikį sieja ne tik fizinis, bet ir psichologinis ryšys. Kūdikiai dar gyvendami pilvelyje jaučia, ar yra laukiami, reaguoja į mamos išgyvenamas emocijas ir į mamos balsą. Dėl šios priežasties svarbu dažnai glostyti pilvuką, kalbėtis su kūdikiu, pasakyti jam, kad jis laukiamas ir mylimas. Daugeliui kūdikių taip pat patinka būti supamiems mamos įsčiose - tada jie jaučiasi saugūs. Dėl šios priežasties nėštumo metu rekomenduojama daug vaikščioti ar šokti. Besilaukiant kūdikio juda ne tik mama, iš tiesų yra judama kartu su mažyliu. Dėmesingas judėjimas kartu - vienas iš patyrimų, stiprinančių ryšį, kuriančių saugumo jausmą ir padedančių pasitikėti vienam kitu. Saugumo išgyvenimas ir žinojimas, kad gali pasitikėti savo mama, mažyliams padeda pasitikėti Pasauliu, padeda tvirtą pagrindą pasitikėjimui savimi ir kuria savosios vertės jausmą, kuris būtinas sėkmingam prisitaikymui gyventi tarp kitų žmonių. Taip pat svarbu žinoti, kad užmegzti ryšį su dar negimusiu mažyliu gali ir tėčiai.

3 užduotis: Atkreipti dėmesį į savo išgyvenamas emocijas ir jų neignoruoti.

Nėštumo laikotarpiui išgyventi visą spektrą kartais labai intensyvių emocijų yra visiškai normalu dėl hormonų svyravimų. Vis dėlto neretai besilaukiančios mamos išgyvena jausmus, kurie yra tiesiogiai susiję su vaikelio laukimu ir gimimu. Besilaukianti mama gali jausti gimdymo baimę, taip pat baimę, kad nebus pakankamai gera mama ar nepakankamai mylės savo kūdikį, baimę dėl pasikeitusių santykių su vyru ir pan. Jei nėštumas neplanuotas ar sunkus, natūralu, kad gali kilti pyktis ir nusivylimas, o vėliau gali būti išgyvenamas kaltės jausmas dėl šių jausmų. Kaltė gali lydėti ir tuomet, jei besilaukianti mama galvoja, kad nesielgia kaip „ideali nėščioji“. Susiduriant su sunkumais gali būti gėda prisipažinti, kad kūdikio laukimas - toks stebuklingas laikotarpis - kelia ne tik malonių emocijų, ir besilaukiančios mamos dažnai vengia kalbėti su kitais apie savo sunkumus. Vis dėlto nėštumo metu svarbu atpažinti ir pripažinti visas kylančias emocijas. Dažniausiai jos kyla ne veltui, o suprasti, kodėl jos kyla ir kaip sau padėti yra daug lengviau, kai jas išreiški ir jomis pasidalini. Taigi, besilaukianti mama turėtų apmąstyti, su kuo ji gali kalbėtis apie savo jausmus. Tam taip pat gali būti naudingi užsiėmimai, kurie skirti nėščiosioms ir į kuriuos susirenka besilaukiančios mamos, kurios, tikėtina, išgyvena panašias emocijas.

4 užduotis: Išmokti sumažinti įtampą ir stresą bei atsipalaiduoti.

Nėštumas ir gimdymas yra didžiulis pokytis mamos kūne ir gyvenime. Keičiasi išvaizda, gyvenimo ritmas, įpročiai, santykiai su aplinkiniais, vaidmenys, vidinė būsena. Mes esame taip sukurti, kad dideli pokyčiai kelia stresą, o būsimos mamos ramybė ir atsipalaidavimas svarbūs tiek jai, tiek mažyliui pilvelyje. Yra nustatyta, kad streso metu išsiskiria hormonai, kurie kenkia mamos sveikatai. Be to, streso metu mažylis ne taip gerai aprūpinamas maisto medžiagomis. Taigi, besilaukianti mama turi atrasti sau tinkamus būdus, kaip sumažinti įtampą ir stresą. Rekomenduojama išbandyti konkrečius įtampoms mažinimo metodus tokius kaip kvėpavimas, relaksacija ar meditacija. Šie metodai gali būti panaudoti tiek kasdienėse stresą keliančiose situacijose, tiek gimdymo metu. Yra žinoma, kad sėkmingas gimdymas yra glaudžiai susijęs su gebėjimu atsipalaiduoti.

5 užduotis: Pasiruošti pozityviai tėvystei.

Tai, kokie tėvai esame, iš dalies priklauso nuo to, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai. Jei mūsų tėvams pavyko apglėbti mus šiluma, meile ir rūpesčiu, užtikrinti mūsų saugumą ir išmokyti mus pasitikėti savimi, tikėtina, kad ir mums tai bus lengva perduoti savo vaikams. Vis dėlto daugelio mūsų tėvai, gyvendami sudėtingu laikotarpiu ir neturėdami žinių, kaip auginti laimingus vaikus, padarė nemažai klaidų. Dėl šios priežasties būsimoms mamoms gali trūkti tiek meilės sau, tiek pasitikėjimo savimi, tiek saugumo jausmo. Neįsisąmoninus to, ko mums trūko iš savo tėvų, ir neužpildžius šio trūkumo, kyla grėsmė geram mamos ir vaiko ryšiui bei didėja tikimybė daryti tas pačias klaidas, kurias darė tėvai (pvz., būti nekantriais su savo vaikais, reikalauti iš jų besąlygiškos meilės, užkrauti atsakomybes, kurioms jie nėra pasiruošę, tokiomis kaip rūpinimasis jaunesniais broliais ar seserimis ir pan.). Svarbu suprasti, koks tėvų elgesys mums teikė laimės jausmą ir koks skaudino.

Interviu su psichologe Sigita Valevičiene apie psichologinę pagalbą gimdymo namuose

Psichologus dabar galime vis dažniau sutikti sveikatos priežiūros įstaigose. Ar gimdymo namuose taip pat jų tikriausiai būna? Iš tiesų psichologas gimdymo namuose yra labai retas reiškinys Lietuvoje. Didžiosios Britanijos psichologų asociacija atlikusi psichologinės sveikatos tyrimus nustatė, jog viena iš svarbių gairių gerinant visuomenės sveikatą iš esmės - psichologo etatų sukūrimas gimdymo skyriuose. Kadangi gimdymas iš esmės yra labai susijęs su moters psichologija, man atrodo, visiškai natūralu, jog psichologas turi būti gimdymo namuose. Ir sričių, kur dirbti, yra labai daug. Viena veiklos sfera - tai švietėjiškas darbas su šeimomis, įvairių paskaitų, mokymų apie nėštumą, gimdymą, pogimdyvinį periodą organizavimas. Kita sritis - besilaukiančių ar jau pagimdžiusių moterų konsultavimas asmeniškai. Nėštumas, gimdymas yra labai stiprūs išgyvenimai, kurie moters viduje iškelia daug dalykų - tiek gražių, naujos pradžios, naujų galimybių, tiek ir vidinius skaudulius - ypač santykius su mama, vyru, su savo kūnu, su savo vertybėmis, identitetu. Gali iškilti buvusios traumuojančios patirtys (pavyzdžiui, seksualinė prievarta). Mintys apie gimdymą gali sukelti neapibrėžtumo, skausmo, mirties baimes. Gali atsirasti ir gilaus vienišumo jausmas. Ypač jei moteris neturi mamos ar artimo ryšio su ja, neturi gilių santykių su savo draugėmis.

Kitas laikotarpis, kada labai reikia psichologo, tai pogimdyvinis periodas. Didžioji dalis (kai kurie tyrimai teigia, jog net 80 proc. Ne, pogimdyvinė depresija diagnozuojama maždaug 1-ai iš 10-ies pagimdžiusių moterų. Nors Didžiojoje Britanijoje neseniai buvo darytas tyrimas, kur apklaustos pagimdžiusios moterys, ir, pasirodo, jog depresija serga 1 iš 5 moterų. Pogimdyvinė depresija prasideda po gimdymo. Deja, neturime vieningos sistemos, kuri nurodytų, kiek laiko po gimdymo praėjus gali iškilti ši depresijos forma. Dažniausi depresijos požymiai - miego, valgymo sutrikimai, nuovargis, nenoras nieko daryti, padidėjęs verksmingumas, apatija, jausmas, kad nebesusitvarkai, nerimas, liūdesys. Tam, kad depresija būtų diagnozuota, turi būti šių simptomų pakankamai daug. Tokiu momentu moteriai labai svarbu kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi bei ieškoti pagalbos ir paramos. Kartais tai gali būti artimieji, kartais psichologas. Pati straipsniuose esate rašiusi, kad motinystės liūdesys būna ir natūralus procesas. Taip. Tam, kad depresija būtų diagnozuota, turi būti pakankamai daug depresijos simptomų ir moters emocinė būklė labai prasta. Tačiau tam tikras gedėjimo ir liūdesio etapas yra labai natūralus šiuolaikinei moteriai.

Nėštumo metu keičiasi moters kūnas, jos psichika taip pat keičiasi. Kaip jos kūno svorio centras pakinta nėštumo metu, taip jos pasaulio centras pasikeičia gimus vaikeliui. Tai labai jautrus ir stiprus vidinis pokytis. Daugelis moterų išgyvena ir stiprią mirties baimę ir nesaugumo jausmą ne tik prieš gimdymą, bet ir po jo. Nes gyvenimas įgauna naują prasmę ir vertę. Nėštumas yra pasiruošimas, gimdymas yra kaip durys į tą kitą „Aš“ atsiradimą. Jei moteris pamiršta šį lauką, ji gali ir nepasiruošti dvasiškai. Aš matau tai iš dalies kaip ir socialinę problemą. Kai moteris pastoja, ji žino viena - reikia kreiptis į gydytoją, kuris ją prižiūrės nėštumo metu. Ir kartu jos pasąmonė ieško, kas ją palydės šioje kelionėje. Dažnai fizinis gydytojo palydėjimas neišpildo vidinio poreikio. Ir čia jau priklauso nuo moters sąmoningumo, kiek ji išjaus, kad „man kažko trūksta“ ir sugebės užpildyti savo vidinius poreikius.

Daug kalbama apie ryšio su vaikeliu svarbą, o apie moters vidinį pasaulį - rečiau, nebent apie gimdymo baimę. Kai pradėjau domėtis moters dvasine kelione nėštumo metu, suvokiau, kad tos informacijos labai nedaug ir mažai apie tai rašoma, kalbama. O tai yra taip svarbu! Nuo to priklauso, kokia mama taps moteris, kokius santykius ji sukurs su savo vaiku ir kokį pagrindą suteiks savo mažyliui. Juk viskas yra susiję. Mums reikia sąmoningumo, kad suvoktume, kas vyksta su mumis, kad keičiamės. Iš tiesų yra didelis darbas patikėti savo kūnu ir leisti jam daryti tą darbą, kurį jis daro. Taip ir psichiniame lygmenyje, girdėti savo vidinius poreikius, pavyzdžiui, poreikį atsitraukti ir būti su savimi, neišsigąsti to pokyčio. Man asmeniškai atrodo, kad visi etapai yra svarbūs. Jau net pradedat mėnesinėmis, kurios yra pirmas moters įžengimas į savo vaisingumą. Nėštumas, gimdymas, pogimdyvinis periodas - visi yra svarbūs ir reikšmingi. Tačiau žvelgiant į moterų poreikį - labiausiai moterys nerimauja ir daugiausiai klausimų turi dėl gimdymo.

Į gimdymo paskaitas visada turime gausiausią moterų srautą. Tačiau pogimdyviniame periode iškyla didesnis psichologo konsultacijų poreikis. Tikriausiai dėl to, jog iškylančius sunkumus nėštumo metu moteris „nurašo“ pačiam nėštumui, „hormonams“ ir tikisi, jog tai pasibaigs. Kai gimsta vaikelis, kai praeina ta euforija, kai gyvenimas pradeda dėliotis - atsiranda jausmas, kad reikia pagalbos, nes gyvenimas nesidėlioja taip, kaip buvo tikėtasi. Mūsų visuomenėje gaji socialinė norma: kiekviena moteris privalo turėti sveiką vaiką ir šeimą, ir nėra čia ko „išsidirbinėti“ arba kad tai „motinystės hormonai“, tarsi tai nepriklausytų nuo moters. O iš tiesų net jei gimdymas buvo iš medicininės pusės labai sklandus, t.y. be jokių komplikacijų, moteris gali išsinešti labai gilias dvasines žaizdas. Čia svarbu suvokti, jog moters būsena gimdymo metu yra visiškai kitokia - ji labai atvira, pažeidžiama, jautri, imli. Tai, kas nesužeistų paprastą dieną, labai giliai paveikia gimdymo metu - netinkamas žodis, pašiepimas, kitų pyktis, nepasitenkinimas, šaltumas, vertimas ją daryti tai, ko reikia kitiems. Ir apie tai moterys nejaučia turinčios teisę šnekėti.

Ar tiesa, kad tokia būsena, kurią patiria moteris gimdymo metu, kitais gyvenimo atvejais nepatiriama? Taip, gimdymo metu, jei moteris sugeba atsipalaiduoti ir leidžia „išjungti“ savo smegenų mąstančią sritį, patiki taip vadinamosioms senosioms smegenims vadovauti gimdymo procesui, tuomet jos kūnas perima kontrolę, nes sąmoningai mes nežinome kaip pagimdyti vaikus. Tai žino mūsų kūnai, kurie užaugina tuos naujus žmogučius savyje. Moters smegenys gimdymo metu išskiria begalę hormonų: ir meilės hormoną oksitociną, ir natūralius „narkotikus“ beta-endorfinus, kurie leidžia pasinerti į tą meditatyvinę, gilią būseną, kur yra ne tik skausmas, bet taip pat labai daug ir palaimos būsenos. Dėl to aš visada sakau moterims, jog gimdymo skausmas yra į nieką nepanašus skausmas, nes tai labai keistas ir ypatingas patyrimas. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia nuostabią hormonų tarpusavio sąveiką, kuri labai svarbi sklandžiai gimdymo eigai, ir kartu jau įrodyta, kad tai veikia ir vaikelio hormonus - paruošia jį gyvenimui po gimimo, padeda jam gimdymo metu nepatirti per daug streso, normalizuoja jo metabolizmą, sukuria palankiausias sąlygas, kad motinos ir vaiko pirmas susitikimas būtų labai ypatingas, gilus patyrimas.

Apibendrinant norisi pastebėti, kad moterys neštumo ir gimdymo metu nori jaustis saugiai. Vienaip ar kitaip ligoninė yra svetima, neįprasta vieta. Iš esmės vyrai yra dar labiau emociškai palikti nei mamos. Istoriškai žvelgiant - vyrai dalyvaudavo gimdymuose, bet labai retai. Tai nebuvo socialinė norma. Vyrams tai yra visiškai nauja patirtis - labai graži galimybė pamatyti gimties stebuklą, atrasti naują ryšį su savo moterimi, su vaikeliu. Ir kartu manau, kad mes truputį per daug reikalaujame iš vyrų. Jiems tai labai nesava sfera, nes gimdymas labai moteriškas patyrimas, kuriame reikia išbūti, o ne veikti ir daryti. Tai labai emociškai intensyvus patyrimas - juk savo akimis mato, kaip gimsta jų vaikelis. O mes tuo metu norime, kad jie, pirmą kartą atėję į gimdymą ne tik, kad patys išbūtų, bet dar ir moterį palaikytų.

Taip pat sukūriau feisbuke puslapį „Išsipildymas Motinystėje”, kur dalinuosi įrašais įvairiomis temomis: apie motinystę, nėštumą, gimdymą, vaikelio auginimą, santykius šeimoje. Man buvo labai svarbu, kad ši patirtis būtų kuo geresnė tiek man, tiek vaikeliui, tiek mūsų šeimai. Tapusi dula ne tik pradėjau lydėti moteris jų nėštumo ir gimdymo kelionėse, bet drauge su dulomis Rūta Žemaityte Tal-Or ir Asta Žūkaite Kaune įkūrėme besilaukiančiųjų mokyklėlę, vesdavom pasiruošimo gimdymui paskaitų ciklą. Daugelyje įstaigų gimdymo skyriaus personalas dulas priima natūraliai, kaip moterį lydintį asmenį, kuris turi kompetencijų moterį palaikyti, pamasažuoti, pagelbėti, būti tomis dažnai taip reikalingomis papildomomis rankomis. Dėl to yra džiugu.

Hipnogimdymas

Anot Ievos, hipnogimdymas yra hipnoterapinis gimdymas, kuris grindžiamas tam tikru psichologiniu pasiruošimu. „Visų pirma, galiu pasakyti, kad per gimdymą niekas jūsų nehipnotizuoja, mes mokiname atsipalaiduoti. Skaitome relaksacinius tekstus, įjungiame atpalaiduojančią muziką, jei neerzina, pasitelkiame į pagalbą aromaterapiją. Kalbame su savimi, savo kūdikiu, kad aš galiu, man gera, manimi rūpinasi. Patikime tokiais dalykais. Jei mes atsipalaidavę mintyse, atsipalaiduoja ir kūnas. O būtent to ir reikia lengvam bei sklandžiam gimdymui. Juks kūnas atlieka visą darbą, o protas su kūnu tampriai susiję. Kuo jūs labiau atsipalaidavę, gimdymas vyksta sklandžiau ir paprasčiau. Viso to ir mokinamės per praktinius hipnogimdymo seminarus“, - pasakojo specialistė.

Būsimas mamytes ji ragino įsiklausyti į savo kūną ir juo pasitikėti. „Moterys sukurtos gimdyti, bet tapome tokiomis protingomis būtybėmis, kad nebesiklausome savo kūno“, - sakė Ieva. Pasak jos, visos priemonės, kurios padeda atsipalaiduoti, yra geros - nuo juoko iki meilės sau. Mokytoja pabrėžė ir vyro vaidmenį gimdyme. Net jei jis ir nieko nedaro, svarbu, kad būtų šalia, tuomet moteris labiau pasitiki savimi“, - pasakojo Ieva. Anot jos, nereikėtų pamiršti vyrams parodyti, kokie svarbūs jie yra, kad jie gali padėti. Būna, kad vyrai bijo labiau nei mamos. Porų seminare stengiamės nuraminti vyrus, kad jie tikrai padeda. Vis dėl to jei jaučiate, kad net ir po pasiruošimo vyras nenori dalyvauti gimdyme, neverskite, imkite kitą gimdymo partnerį, su kuriuo jums bus lengviau. Jūs pati renkatės, kaip gimdyti“, - pabrėžė pašnekovė.

Savo norus ir lūkesčius dėl gimdymo ji patarė sudėlioti gimdymo plane. Nors Lietuvoje jie dar nėra labai populiarūs, pavyzdžiui, Anglijoje jie yra privalomi. Gimdymo planas nėra planas, kaip jūs gimdysite, tai yra gairės to, ko jūs norite. Žinutė akušeriams. Gal jūs norite, kad kūdikį iškart jums padėtų ant krūtinės, gal kad virkštelę ilgiau palaikytų. Gydytojai į tai turi atsižvelgti. Niekas nepažada, kad visi šie jūsų pageidavimai bus įvykdyti, nes gimdymas yra toks dalykas, kai niekada nežinai, kaip ir kas bus“, - sakė Ieva. Vis dėl to kiekvieną sprendimą dėl būsimo gimdymo ji patarė gerai apsvarstyti ir nepasikliauti vien tik kitų pasakojimais.

Kunigo Ignace Lepp įžvalgos apie meilės psichologiją

Kunigas Lepp yra psichologas: mylėjimo psichologiją nušviečia savo praktikoje sutiktais pavyzdžiais. Jau pačiam įvade išgirstam, kad ir pasauliui, ir pavieniam žmogui yra nepaprastai reikalinga tikra žmogiška meilė. Ši meilė yra kartu fizinė ir psichologinė. “Tik vyras, kuris moka mylėti moterį, ir tik moteris, kuri moka mylėti vyrą, įstengs tikrai mylėti draugus, Dievą ir žmoniją”.

Pradėdamas su mitu, jog dievai, už kažkokį nusikaltimą žmogų perskėlė pusiau - į moterį ir vyrą, autorius žiūri į meilę, kaip į skausmingą kelią tam žmogiškam pilnumui vėl atrasti. Atmesdamas teoriją, jog meilė yra tik užmaskuotas biologinis instinktas, autorius bando atnarplioti žmogiškosios meilės nepaprastą komplikuotumą. Skyrelyje apie vyrišką ir moterišką meilę, sutikome vienintelį knygoje nusivylimą. Tikrai platoniška (ne neurotiškai prislopinta lytinė) meilė yra retenybė tarp jaunų skirtingos lyties žmonių, bet jos buvimą liudija garsūs šventieji - draugai: Klara ir Pranciškus Asyžietis, Teresė iš Avilos ir Jonas nuo Kryžiaus, Jeanne de Chantal ir Pranciškus Salezietis. Dviejuose skyriuose autorius svarsto meilės iškrypimus. Oedipo kompleksą jis laiko Freudo sukurtu mitu.

Jei Sartre laikė meilę tik užmaskuota neapykanta ir įrankiu paneigti kito žmogaus egzistenciją, tai psichologija šį polinkį randa tik neurotikuose. Psichiškai normalūs mylintys asmenys atpažįsta ir savyje, ir kitame atskirą ir nepriklausomą “ego”; jie siekia susiartinimo tarp dviejų laisvių, dviejų lygybių, laikydami tai pačios meilės esme.

Žmona vyrui nebuvo nei mylimoji, nei draugė; jos vienintelė rolė gyvenime buvo vaikų gimdymas ir auklėjimas. Šių dienų žmogaus sąmoningumas yra atvėręs naujus bendravimo laukus tarp vyro ir žmonos. Į meilę moterystėje žiūrime kaip siekiančią abiejų partnerių atskiro individualumo brendimo, o kartu jų tarpusavio artėjimo bei laimės. Tradicinės priešingybės yra ir turi būti derinamos pilnutiniam žmogiškam išsivystymui: žmona ir mylimoji, šeimininkė ir išsilavinusi draugė, motina ir profesionalė.

Šeimos sąlygos pagal I. Lepp
Nr. Sąlyga
1 Išugdyti moterų psichologinę nepriklausomybę per ekonominį nepriklausomumą.

Kunigo Lepp samprotavimai krikščioniškosios moterystės klausimu, jog tik nemeluota meilė su visais erotinės meilės aspektais, fizine bei dvasine dviejų laisvų ir lygių žmonių harmonija, gali būti laimingos moterystės pagrindu, yra nepaprastai svarbus įnašas katalikiškon literatūron. Žmogaus gyvenime jausmų problemos yra nepalyginamai komplikuotesnės už bet kokius klausimus, liečiančius proto sritį. Tikra meilė yra sėkmingiausia žmogiškos egzistencijos kūrėja ir puoselėtoja.

Kunigas Lepp nežiūri į šią meilę kaip į lytinės meilės freudinę sublimaciją, bet kaip į žmogaus jausminės energijos pasukimą kitu keliu. Tačiau kai kurie šį reiškinį nagrinėja jau daugelį metų, o tai darydami remiasi ne tik savais, artimųjų ar literatūroje aprašomais potyriais. Tai - psichologai, filosofai ir... chemikai.

žymės:

Panašus: