Vaikas ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikams būdingi įvairūs jutimai. Jis jautrus kvapui, skoniui, pastebi ryškias spalvas, daiktus, jų formas ir įvairius dydžius. Vaikui labai sunku nepalietus jų. Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikų fizinė, psichosocialinė ir pažintinė raida vyksta labai sparčiais tempais ir yra tampriai tarpusavyje susijusi.
Pedagogų požiūris į kūdikystę ir ankstyvąjį ugdymą yra grindžiamas įsitikinimu, kad individualybės saviraiškos puoselėjimas turi prasidėti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Ilgai vyravo nuomonė, kad vaikas skiriasi nuo suaugusio tuo, kad jis yra fiziškai silpnas, nieko nesuvokia, be žinių ir įgūdžių. Dabar vaikystė yra laikoma atskira individo raidos fazė. Bet vaikystės reikšmė yra vertinama labai įvairiai.
Vieni autoriai teigia, kad “pirmosios minutės po gimdymo yra kritinis periodas tėvų ir vaikų tarpusavio ryšio formavimuisi, arba, kad asmenybę ir intelektą lemia pirmieji gyvenimo metai.
Psichoanalitinės teorijos pradininkas S. Freudas suskirstė individo raidą stadijomis. Psichoanalitinėje teorijoje raidos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurias kūno vietas tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis. Stadijoje nuo gimimo iki vienerių metų, anot S. Freudo, pojūčių šaltinis yra burna. Čiulpimas, valgymas, kamdžiojimas suteikia kūdikiui malonius pojūčius. Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir nerimą. Vienas iš S. Freudo mokinių, E. Eriksonas sukūrė savą raidos teoriją. Jis praplėtė S. Freudo teoriją, pasiūlęs naujas psichosocialines ridos stadijas. E. Eriksonas vaikų raidą skirstė pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka.
Pirmoji stadija (nuo gimino iki vienerių metų), jis pavadino saugumo stadija, nes šio laikotarpio kūdikis “išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pvz., mitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu”.
Kognityvinės teorijos atstovas, šveicarų psichologas J. Piaget intelekto stadijas suskirstė į keturias pagrindines stadijas. Pirmoji stadija (nuo gimimo iki dvejų metų), jis ją pavadino sensomotorine stadija, kur vaikas susipažįsta su aplinka naudojant jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais. O baigiasi sensorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Vaikas įsisamonina, kad objektas egzistuoja ir tada kai jo nemato, jis pradeda įsivaizduoti ir įsiminti.
J. Piaget teigia, kad nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Rusų psichologa L. Vygotskis teigė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko protinę raidą, kurdami turtingą aplinką ir specialiai jį lavindami. Daug metų psichologai Ina. Č. Užgiris ir J. Mcv. Huntas kūrė skales, kurios padėtų įvertinti vaiko pažintinę raidą. Jie rėmėsi J. Piaget teorija ir aprašė šešias subskales.
Žaidimai ir jų reikšmė
Pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais žaidimas praeina tam tikrą vystymosi kelią. D. Mendžerickajos teigimu, pirmųjų pabaigoje ir antrųjų metų pradžioje vaikas išmoksta veikti su įsivaizduojamais daiktais, o vėliau atsiranda ir vaidmuo. Vaiko veiklos objektu tampa ne daikto paskirtis, o santykiai tarp žmonių, atliekami tam tikram vaidmeniui būdingi veiksmai.
A. Tarasonienė teigia, kad atidus žiūrėjimas į daiktą, bandymas jais manipuliuoti dar nėra žaidimas. Tai tik spontaniškas kiekvieno naujo įgūdžio “lavinimas”. Žaidimas prasideda tada, nurodo A Tarasonienė, kai naujagimis, kūdikis ar ankstyvojo amžiaus vaikas daug kartų kartoja jau išmoktą veiksmą, patirtą malonumo efektą: čiulpimą, garsų burbuliavimą, barškučio judinimą, žaislų išbarstymą ir pan.
Sensomotoriniu laikotarpiu išryškėja naujo žaidimo pobūdžiai. Kaip teigia A. Tarasonienė, pirmųjų metų pabaigoje - antrųjų pradžioje vaiko žaidimas iš esmės keičiasi. Tai vaizduotės arba simbolinio žaidimo pradžia. ”Simbolinis žaidimas sutampa su vaiko bendravimo gestais ir žodžiais raida, jis - vaiko mąstymo iki kalbos išlavėjimo pagrindas. Dar vėliau vaikas, susitapatinęs su suaugusiais, vaikais, gyvūnais, prisiima jų vaidmenis. Tai dar vieno, kūrybinio žaidimo užuomazgos. Kiekvienam žaidimui yra būdinga tam tikra vidinė tvarka, taisyklės, kurias kelia sau pats žaidėjas, diktuoja pasirinktas žaislas, žaidimo aplinka.
Naujagimiai be perstojo judina rankas, kojas ir visą kūnelį be jokios matomos priežasties. Netikslūs, nediferencijuoti, kartais juokingi, neturintys tikslo judesiai gali sudaryti žaidimo įspūdį. S. Pirmą mėnesį sunku atskirti, kuriuos vaiko judesius galima būtų priskirti žaidimui ir kuriuos pamėgdžiojimui. Kai kuria prasme, šio amžiaus žaidimai - tai paprasčiausias atkartojimas. Kūdikiai spontaniškai treniruoja kiekvieną naują gebėjimą. Jie nuolat čiulpia, net kai nieko neturi burnoje, čiauška, net kai niekas jų negirdi, mojuoja kumščiais, kai niekas to neprašo. Šie žaidimai prasideda gana anksti. Jų negalima paaiškinti vien paskatinimo laukimu.
Jau 1890m. psichologas Boldvinas pavadino tai reakcija į aplinką. J. Piaget išplėtė šią hipotezę, teigdamas, jog stimulai iš išorinės aplinkos, kurie iššaukia panašias reakcijas, palaipsniui iššaukia antrines reakcijas. Nauji efektai iššaukia atsitiktinius veiksmus, kurie užsitvirtina juos kartojant. Vėliau šie veiksmai bus pakartoti naujose situacijose. Galų gale kūdikis išmoksta pakeisti savo veiksmus ir daro tai sistemingai, siekdamas skirtingų rezultatų. Jis išmėto daiktus, daužo šaukšteliu per stalą ar kita, kas jam duoda daug daugiau informacijos nei kartojimas. Šis procesas - tai sąlygų sudarymas, judesio ir sensorinio įvykio palyginimui.
Trivarzenas (1980m.) atliko tyrimus ir nustatė, kad žmogaus įtaka vaiko vystymuisi yra žymiai didesnė nei daikto. Jis teigė, kad motinos buvimas šalia atskleidžia vaikui galimybę tyrinėti supančią aplinką. Trivarzenas taip pat aiškina, kad naujagimis sugeba atskirti įvairaus tembro balsus ir sugeba išreikšti visą gamą žmogiškų emocijų. Pirmus tris mėnesius vaikas siekia užmegzti glaudžius emocinius santykius.
1-4 mėnesių vaiko aktyvumas išauga ir sukoncentruotas jis į savo ir motinos kūną. Reiktų pažymėti, jog pirmus keturis mėnesius vaikas domisi daugiausiai žmonėmis, o ne daiktais. Žaislas jam įdomus tik tiek, kiek suaugęs jį naudoja žaidindamas. “Šiuo periodu (1-4 mėn.) vaikas pradeda žaisti” - sako L. Vedeler. Vaikas žaidžia su savo rankutėm, trina daiktą ranką, leidžia įvairius garsus. Verksmas įgauna socialinę prasmę, mama jau gali atskirti, ko vaikas nori. Vaikas pradeda šypsotis. Galima įžiūrėti pirmus pamėgdžiojimo požymius. Vaikas jau gali sekti akimis judančius daiktus. Trivorzenas nustatė, kad nuo šešių savaičių kūdikis akimis ieško savo mamos iki tol, kol ji užmezga su juo kontaktą. Šis tyrimas parodo, kad vaikas pats imasi iniciatyvos, ieškodamas bendravimo ir reiškia nepasitenkinimą, kada nesulaukia dėmesio.
4-8 mėnesių vaiko domėjimasis neužsibaigia savo ir motinos kūno tyrinėjimu. Jis jau suvokia, kad jo aktyvumas veikia aplinką ir stengiasi paliesti ranka tuos daiktus, kuriuos mato. Gavęs žaisliuką, mažylis stengiasi atlikti visus įmanomus veiksmus su juo: kiša į burną, kanda, krato, daužo į stalo kraštą. Jeigu rezultatu būna patenkintas, visus veiksmus pakartoja dar kartą. Vaikutis parodo, kad jam patinka ritmiškai pasikartojantys veiksmai. Šio amžiaus vaikas pradeda atpažinti žmones ir daiktus bei juos atsiminti. vaiko tarpusavio santykius šiuo laikotarpiu ir nustatė, kad tarp jų užsimezga savotiškas žaidimas,kurį kūdikis pripažįsta. Jis reikšmingas vaiko kalbos vystymuisi. Šiuo laikotarpiu, teigia L. Brattas (1972m.) pažymi, jog vaiką šiuo laikotarpiu domina jo pačio poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, jam patinka mėtyti ant žemės daiktus, kuriuos surenka suaugęs. Šie veiksmai padeda vaikui įvertinti atstumą, gylį arba numatyti judančio objekto krypties kitimą.
Šiam periodui būdinga ir tai, kad lavėja sensomotorinės reakcijos, susietos su jutimo organais. Vaikas čiumpa viską, ką mato, manipuliuoja daiktais, kuriuos turi rankose, liečia juos ir žmones, studijuodamas kokie jie yra. Šiuo laikotarpiu atsiranda daiktų santykių supratimas (pavyzdžiui, jog galima įdėti vieną daiktą į kitą) ir supratimas tarpusavio ryšio tarp daikto ir tikslo.
Jau pirmaisiais mėnesiais formuojasi sąlyginiai refleksai, kurie sudaro pagrindą valingiems kūdikio judesiams vystytis. Jis išmoksta reaguoti į išorinius ir vidinius dirgiklius. Tuo būdu formuojasi kryptingi ir valdomi judesiai. Pastebėta, kad šie judesiai yra kitų ir savo paties atsitiktinų judesių pamėgdžiojimas. Jie jau turi valinių judesių pradmenis. Taip pat šiuo metu pradeda formuotis valdomi ir kryptingi išraiškos judesiai: šypsena, verksmas (ne riksmas), galvos, rankų ir kitų organų nukreipimas į tam tikrą tikslą.
S. Rubinšteinas teigia, kad kūdikis „mokosi valinių judesių pastebėdamas rezultatus, prie kuriuos jį nevalingai atveda impulsyvūs ir refleksyvūs judesiai“. Pavyzdžiui, vaikutis rankyte netyčia paliečia barškutį ir išgirsta jo garsą. Ch. Liublinskaja pateikia ryškių pavyzdžių, kaip dar pirmaisiais metais vaikas sėkmingai pamėgdžioja savo ir kitų veiksmus, bei kryptingai valdo galvą, akis, rankas. Antraisiais gyvenimo metais kryptingi ir valdomi judesiai tampa gana įvairūs ir sudėtingi. Tačiau A. Galima daryti išvadą, jog valingi veiksmai vystosi dviem stadijomis.
Viena stadija - valinių judesių, kurie formuojasi iš impulsyvių ir refleksyvių judesių. Veiksmo tikslo patys vaikai žodžiais dar neformuluoja. Kita stadija - tai valingų veiksmų. Valinės veiklos vystymasis turi dvi puses: 1) veiksmų ir judesių aktyvinimo (aktyvioji veiklos pusė) ir 2) veiksmų ir judesių sulaikymo (slopinamoji veiklos pusė). Nors šių abiejų pusių veikla glaudžiai susijusi, tačiau dažnai aktyvūs valiniai veiksmai pirmauja. Tuo galima būtų paaiškinti mažų vaikų nesugebėjimą prislopinti savo norų.
Nuo mažens vaikas susidaro elgesio įpročius (vienu metu keltis, praustis, žaisti, valgyti ir pan.). Tačiau kokios nors naujos sąlygos sukelia prieštaravimus. Tokie prieštaravimai nugalimi valingai apsisprendžiant. Čia svarbų vaidmenį vaidina valia. Vystantis savarankiškumui ir iniciatyvai, kaip būdingiems valios bruožams, vaikui vis dažniau iškyla klausimai, kodėl tai daroma, kam to reikia ir pan. Vaikystėje pagrindinė veiklos forma yra žaidimas. Visus netikslingus, manipuliuojamus žaidimus vis labiau pakeičia tikslingi atvaizdavimai ir konstravimo žaidimai. Kuo žaidimai sudėtingesni, tuo daugiau valios jie reikalauja. Didelių valios išbandymų reikalauja kolektyviniai žaidimai. Čia reikia derinti savo norus ir veiksmus su kitų norais ir veiksmais. Žaidime galime aiškiai matyti, kaip impulsyvius veiksmus ir užgaidas keičia valingi, koordinuoti veiksmai. Taigi „žaidimas yra svarbi vaikų valios ugdymo priemonė“ - sako J. Laužikas. Apibendrindamas jis teigia, jog vaiko valia vystosi veikiama dviejų faktorių: prigimtinio veiklumo ir aplinkos bei kitų asmenų.
Judėjimas prasideda jau gemale. Ką tik gimusio kūdikio judesiai yra chaotiški, nekoordinuoti, staigiai kintantys. Gerai žinoma, jog judėjimo sistemą reguliuoja centrinė nervų sistema. Tačiau kaip teigia A. Valonas “be tikslaus kiekvienos raumenų susitraukimų sistemos ir atitinkamų pojūčių ryšio judesiai negali dalyvauti psichiniame gyvenime, negali veikti jo vystymosi”.
Taigi vaikas turi mokintis naudotis savo judėjimo organais, kontroliuoti jų sukeliamus pojūčius. Kartu jis vis geriau identifikuoja tuos pojūčius, išreikšdamas juos judesiais, atliekamais kiek kitaip negu anksčiau. Kol atsiranda judesiai dėl pačių judesių, turbūt, yra tokie judesiai, kurie kyla, veikiami skausmo arba teigiamų išgyvenimų. Kiekvienas veiksmas turi turėti motyvą. Pirmieji motyvai yra vaiko atsitiktinių veiksmų sensoriniai efektai, kuriuos jis staiga pastebi ir stengiasi pakartoti. (Knygoje “Pedagogikos terminai” efektas apibūdinamas taip: 1)gilus įspūdis; 2)reikšmingas pedagoginio poveikio rezultatas). Torndaikas aiškina, jog pirmieji atsargūs ieškojimai užleido vietą užtikrintam judesiui arba gerai pritaikytam elgesiui.
Pirmieji bandymai turėjo atrinkti visa, kas netiko, atmetė visus netinkamus judesius. Gavus teigiamą efektą, naudingi judesiai pakartojami, o nepasisekus - nereikalingi judesiai atmetami. Mažas vaikas dažnai stabteli, nustebęs savo judesiu, kurį jis pats pastebėjo. Ir dažniausia taip daro dėl to judesio efekto. Efektas gali būti ir apibrėžtas, tai yra iš anksto laukiamas. Gauti žinomą efektą - vienas mėgstamiausių vaiko užsiėmimų” - sako A. Valonas. Dažnai vaikai tai daro gana monotoniškai ir susidaro įspūdis, jog daro tai todėl, kad jam malonu pačiam sukelti tą efektą.
Judėjimas - tai vienas iš būdų, kuriuo gyva būtybė reaguoja į aplinką. Jis vystosi dviem būdais: didėja vikrumas ir kyla jį apimančio veiksmo lygis. Tačiau tarp šių linijų yra zonos, kurias atskirti labai sunku. A. Valonas išskiria dvi raumenų aktyvumo formas: susitraukimo ir tonuso, tai yra judėjimo ir kūno padėties. Tonusas yra rezultatas impulsų, kylančių iš įvairių šaltinių, kintančių pagal aplinkos sąlygas ir poreikius. Tonusas yra glaudžiai susijęs su psichika. Vaikystėje keičiasi ne tik tonuso prigimtis, bet ir jo pasiskirstymas kūno periferijoje. Mažam kūdikiui judant dalyvauja visas kūnas, todėl jis negali savarankiškai išlaikyti kokios nors padėties.
Dar sunkiau, kai juda visas kūnas. Iš pradžių vaiko eisena būna vingiuota, nes jį stumia į priekį kūno svoris. Nemokėdamas reguliuoti svorio centro, vaikas dažnai gali sustoti, vos susidūręs su kliūtimi. Vaiko judesiai pasižymi per didelės amplitudės svyravimais, nes jis nemoka fiksuoti judesių tos kūno dalies, kuri turi sudaryti atramos tašką. Vaiko ranka iš pradžių sklando virš daikto, paskui nusileidžia išsitiesusi ir pagaliau stipriai suspaudžia jį. Kai regėjimo laukas susivienija su veikimo lauku, žvilgsnis seka ranką, o paskui ir ją nukreipia. Akies ir rankos koordinacija yra glaudžiai susijusi, todėl tobulėja galimybės pažinti aplinkinius daiktus ir jais manipuliuoti.
Motinos pieno svarba
Garsaus amerikiečių mokslininko, molekulinės biologijos specialisto ir smegenų veiklos tyrinėtojo Johno Medinos knyga ,Kaip vystosi kūdikio smegenys. Esminė knygos mintis, kad tėvystė - tai pirmiausia tinkamų sąlygų vaiko smegenims vystytis sudarymas, įskaitant mamos nėštumo laikotarpį. Be galo svarbu ir šeimos atmosfera.
Motinos pienas besivystančiam kūdikiui - tai mitybos stebuklas. Jame gausu reikalingų druskų ir dar daugiau vitaminų. Jo imuninės savybės saugo nuo ausų, kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos infekcijų. Be to, visi buvo labai nustebę, kai tyrimai įvairiausiose pasaulio šalyse parodė, kad žindomi vaikai užauga protingesni. Žindytų amerikiečių vaikų kognityvinių testų rezultatai vidutiniškai 8 balais lenkia maitintų mišinėliais, ir šis poveikis pastebimas praėjus beveik dešimtmečiui po to, kai kūdikis gavo motinos pieno. Tokie vaikai gauna geresnius pažymius, ypač iš skaitymo ir rašymo.
Mamos piene yra tokių sudedamųjų dalių, kurios būtinos vaiko smegenų vystymuisi, tačiau kūdikio organizme jos nepasigamina. Viena iš tokių medžiagų - taurinas, nervinio audinio vystymuisi būtina aminorūgštis. Motinos piene taip pat gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurių privalumus aptarėme skyriuje apie nėštumą („Valgykite tai, ko reikia“). Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja, kad visos mamos pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikius maitintų tik savo pienu, o vaikui ėmus valgyti ir kitokio maisto, žindymą tęstų iki vienų metų. Jei norime, kad mūsų šalies piliečiai būtų protingesni, reikėtų pasirūpinti, kad žindymo kambarių būtų kiekviename viešame pastate.
Kalbos ugdymas
Nedaug kas suteikia tiek malonumo, kaip tas ryšys su vaikais, mokantis kalbėti jų kalba. Tuo tarpu kai vaikai mokosi kalbėti mūsų kalba, vienas iš sveikiausių dalykų, kuriuos tėvai gali nuveikti savo vaikų smegenų labui, - pilnomis rieškučiomis krauti į jų smegenis žodžius. Kalbėkite su savaisiais kaip tik įmanoma dažniau. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurių nauda neabejotinai įrodyta daugybėje žmogaus raidos tyrimų.
Sąsaja tarp žodžių ir protingumo pirmą kartą atskleista atliekant tyrimus, kuriuose buvo gana daug intervencijos. Viename jų tyrėjai kas tris mėnesius apsistodavo tiriamųjų namuose ir užregistruodavo kiekvieną verbalinės komunikacijos tarp tėvų ir vaikų aspektą. Jie matavo žodyno apimtį, įvairovę, naujų žodžių išmokimo greitį, žodinio bendravimo dažnį ir emocinį pokalbių turinį. Prieš pat šių vizitų pabaigą tyrėjai atlikdavo tiriamiesiems intelekto koeficiento testus. Tyrime dalyvavo daugiau nei 40 šeimų, jos buvo stebimos daugelį metų.
Išsamiai išanalizavus šio intensyvaus darbo rezultatus, išryškėjo du akivaizdūs dalykai: Svarbu ir žodžių įvairovė, ir skaičius. Kuo daugiau tėvai kalba su savo vaikais, pradedant pačiomis pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, tuo geriau vystosi jų lingvistiniai gebėjimai ir tuo greičiau jie įgyja verbalinių įgūdžių. Auksinis standartas - 2 100 žodžių per valandą. Tariamų žodžių įvairovė (daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, frazių ir sakinių ilgumas bei sudėtingumas) kone tiek pat svarbūs kaip ir žodžių skaičius. Taip pat ir teigiamo grįžtamojo ryšio kiekis.
Galite sustiprinti kalbinius įgūdžius bendraudami: žiūrėdami į savo kūdikį, mėgdžiodami jo artikuliaciją, juoką ir veido išraiškas, savo dėmesiu padrąsindami jo bandymus kalbėti. Vaikai, kurių tėvai, turėdami turtingą žodyną, nuolat pozityviai su jais kalbėjo, mokėjo dvigubai daugiau žodžių nei tie, su kuriais tėvai kalbėjo mažai. Pradėjus lankyti mokyklą, šių vaikų skaitymo, rašymo ir tarimo gebėjimai buvo geresni nei tų, kurie gyveno ne tokiuose kalbiuose namuose. Net jei kūdikiai nemoka atsakyti taip kaip suaugusieji, jie klauso, ir tai duoda jiems naudos. Kalbėjimas su vaikais nuo ankstyvo amžiaus padidina jų intelekto koeficientą, nepriklausomai net nuo tokio svarbaus veiksnio kaip šeimos pajamos.
Trejų metų vaikų, su kuriais tėvai nuolat kalbėjo (vadinamoji kalbių šeimų grupė) intelekto koeficientas buvo 1,5 karto didesnis nei vaikų, su kuriais tėvai kalbėjo mažai (vadinamoji mažakalbių šeimų grupė). Manoma, kad dėl intelekto koeficiento padidėjimo kalbiųjų grupės vaikai ir mokėsi geriau. Atminkite, naudą jūsų vaiko smegenims atneša tiktai tikras, gyvas žmogus, tad būkite pasirengę pamankštinti savo balso stygas. Nors 2100 žodžių per valandą atrodo daug, iš tiesų tai tik vidutinio intensyvumo pokalbis. Neskaičiuojant darbo valandų, paprastai žmogus išgirsta ir pamato maždaug 100 000 žodžių per dieną. Todėl nereikia nuolat pliurpti su savo kūdikiu nesibaigiančiame 24/7 maratone. Pernelyg stiprus stimuliavimas smegenų vystymuisi gali būti toks pat pavojingas kaip ir pernelyg mažas stimuliavimas (prisiminkite Auksaplaukę), ir svarbu pamatyti vaiko nuovargio ženklus.
Tačiau jokia kalba nėra per daug paika. „Dabar pakeisime tavo sauskelnes.“ „Pažiūrėk, koks gražus medis!“ „O kas gi čia?“ Lipdami laiptais garsiai skaičiuokite žingsnius. Tiesiog pripraskite nuolat kalbėti. Svarbu ir tai, kaip jūs kalbate. Panašu, kad tėvai su savo vaikais taip kalba visame pasaulyje, tai vadinama „lėliukų“ šneka. Kūdikio ausis ji veikia kaip balzamas. Lėliukų šnekai būdingas aukštas tembras ir dainingas balsas su ištęstomis balsėmis. Nors tėvai ne visuomet suvokia, kad jie taip kalba, tokio pobūdžio šneka padeda vaikams mokytis kalbėti.
Visų pirma, sulėtinus tarimą, kur kas lengviau suprasti žodžius. Lėliukų šnekoje taip pat pabrėžiamas kiekvienas balsis, o tai leidžia kūdikiui pagauti skirtumus tarp skirtingų garsų. Melodija padeda vaikams garsus suskirstyti į atskiras kategorijas. O aukštas tembras padeda pamėgdžioti tėvų ištartus žodžius. Galų gale, pasinaudodami savo balso aparatu, kuris sudaro tik ketvirtadalį suaugusiojo balso aparato dydžio, kūdikiai gali ištarti mažiau garsų, o jų tembras yra aukštesnis. Kada reikėtų pradėti taip šnekėti? Tiesą sakant, niekas nežino, tačiau labai tikėtina, kad atsakymas turėtų būti toks: „Kai tik gimsta kūdikis.“
Kaip jau matėme iš Endžio Melcofo eksperimento, kur naujagimis iškišo liežuvį, naujagimiai geba bendrauti praėjus vos 42 minutėms po gimimo. Be to, kalbėti dar nemokantys kūdikiai geba apdoroti verbalinę informaciją, net jei mes to nepastebime. Net ir skaitymas trijų mėnesių kūdikiui, atrodo, duoda naudos, ypač jei kūdikis yra šalia ir gali su jumis bendrauti.
Edukacinės psichologijos specialistas Viljamas Fauleris (William Fowler) pamokė grupę tėvų kalbėti su savo vaikais ypatingu būdu, laikantis kai kurių čia minėtų rekomendacijų. Vaikai pirmuosius žodžius ištarė tarp 7 ir 9 mėnesių amžiaus, o kai kurie, būdami 10 mėnesių, jau gebėjo kalbėti sakiniais. Sulaukę dvejų metų, jie įveikė didžiąją dalį pagrindinių gramatikos taisyklių, tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokius pat įgūdžius vaikai įgijo tik ketverių metų. Ilgiau trunkančiuose tyrimuose nustatyta, kad tokie vaikai labai gerai mokosi mokykloje, ypač matematikos ir pasaulio pažinimo. Kai šie vaikai stojo į gimnazijas, 62 procentai jų pateko į talentingų vaikų ir sustiprinto mokymo programas. Kokios Faulerio programos dalys yra pačios svarbiausios, reikia dar ištirti, tačiau jo darbas davė stulbinamų rezultatų. Tai dar vienas įrodymas, kad intensyvus kalbėjimas su vaikais - tarsi trąša jų neuronams. Be jokios abejonės, kalba - puiki dirva besivystančioms kūdikio smegenims. Vaikui augant, tiek pat svarbūs tampa ir kiti elementai.
Kūrybingumo skatinimas
Stebėdami vaikus, abu su žmona juokėmės iki ašarų. Jų kūrybingumas galėjo pakerėti kiekvieną tėvą. Tačiau buvo ir kai kas svarbiau: toks laisvas kūrybinis žaidimas maitino jų smegenis tarsi stebuklingos trąšos. Laisvas žaidimas? O gal vis dėlto „neribotas edukacinių elektroninių žaislų pirkimas“? Tiesą sakant, kai vaikai pradeda formalų mokymąsi, tikiu, kad jiems reikia tam tikros formos disciplinuoto kartojimo. Tačiau daugelis tėvų taip susitelkę į vaikų ateitį, kad kiekvieną vaiko žingsnį bando paversti kažkokiu gamybiniu procesu, todėl nusigręžia nuo bet ko, kas gali neturėti ribų.
Nuo 1981 m. iki 1997 m. laikas, kurį tėvai skiria vaikams, sumažėjo ketvirtadaliu. Produkcija „Padarykime vaiką protingą“, visi tie žaislai, kurie turi priešingą poveikį nei laisvas žaidimas (kas gali būti labiau klaustrofobiška, nei DVD kūdikiams?) - daugybės milijardų dolerių vertės pramonė. Dabar mes jau žinome, kad kūrybinė veikla vaikų nervinės sistemos vystymuisi svarbi tiek pat, kiek baltymai neuronų augimui. Iš tiesų dėžutė, kurioje supakuotos mokymo kortelės kūdikio smegenims lavinti, gali būti naudingesnė nei pačios mokymo kortelės.
Priklausomai nuo tyrimų objekto ir to, kas buvo matuota, rezultatai yra stulbinami:
- Kūrybingumu
- Labiau išsivysčiusia kalba
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Vido Antonovo Biografija ir Rimos Kristinos Antonovienės Įspūdingi Gyvenimo Pokyčiai, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Neįtikėtini patarimai, kaip teisingai ir saugiai valyti kūdikio nosį!
- 11 Mėnesių Kūdikio Raida: Kaip Skatinti Judėjimą, Tinkamai Maitinti ir Auklėti
žymės: #Gime