Gimda - tai moters lytinis organas, esantis dubens srityje tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ji yra tuščiavidurė, kriaušės formos, iš vidaus išklota gleivine (endometriumu) ir apsupta raumeniniu sluoksniu. Gimdos kūno vėžys dažniausiai prasideda gimdos gleivinėje.
Gimdos kūno vėžys
95 % visų gimdos kūno piktybinių navikų sudaro adenokarcinomos. Šios naviko rūšys vystosi iš gleivinės liaukinio epitelio ląstelių ir dažnai vadinamos endometriumo vėžiu. Adenokarcinomos yra labiausiai paplitęs gimdos kūno vėžio tipas, tačiau 2-4 % gimdos piktybinių navikų sudaro sarkomos.
Simptomai
Kraujavimas arba kraujingos išskyros iš lyties takų po menopauzės yra dažniausias gimdos kūno vėžio simptomas. Taip pat, kraujavimas tarp menstruacijų gali rodyti galimą vėžio vystymąsi ir menstruojančioms moterims. Gausesnės ar sunkesnės mėnesinės, taip pat gali būti susijusios su gimdos kūno vėžiu. Jei pastebite bet kurį iš šių simptomų, svarbu nedelsiant apsilankyti pas akušerį-ginekologą.
Kiti simptomai
Be kraujavimo, maudimas ar skausmas strėnų srityje ar pilvo apačioje gali taip pat rodyti gimdos kūno vėžį. Skausmingi lytiniai santykiai taip pat gali būti susiję su šia liga. Šių simptomų atveju svarbu kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti reikalingi tyrimai ir nustatyta gydymo strategija.
Diagnostika
Moterims, patiriančioms simptomus, būdingus gimdos kūno vėžiui, pirmiausia reikėtų apsilankyti pas akušerį-ginekologą. Pradinis tyrimas apima ginekologinę apžiūrą, kuri atliekama specialioje kėdėje. Dubens organų apčiuopa - tai dar vienas svarbus žingsnis. Gydytojas viena ranka per pilvo sieną apčiuopia gimdą, kiaušides ir kiaušintakius, o kita ranka švelniai spaudžia iš apačios, kad geriau jaustų organus. Jei apžiūros metu nustatoma, kad gimda yra padidėjusi, o moteris skundžiasi jau minėtais simptomais, atliekami papildomi tyrimai.
Gimdos echoskopija naudojama siekiant gauti išsamesnį organų vaizdą. Echoskopija gali būti atliekama ir vaginaliniu būdu, kai prietaisas įvedamas į makštį. Jei įtariamas gimdos kūno vėžys, būtina atlikti gimdos gleivinės biopsiją. Taip pat gali būti atlikta gimdos kaklelio kanalo diliatacija ir kiuretažas. Tai procedūra, kurios metu plečiamas gimdos kaklelio kanalas, kad būtų galima išgrandyti gimdos gleivinę. Kraujo tyrimai ir krūtinės ląstos rentgenas atliekami bendrajai sveikatos būklei patikrinti ir galimiems vėžio plitimams įvertinti. Kompiuterinė tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT) taip pat gali būti naudojamos tikslesniam vėžio išplitimo vertinimui. Visi šie tyrimai yra svarbūs, norint nustatyti vėžio stadiją ir parinkti tinkamiausią gydymo strategiją.
Nustatant diagnozę, būtina žinoti, ar vėžys pažeidė tik gleivinę, ar įsiskverbė į gilesnius sluoksnius, bei ar yra metastazių. Vėžio agresyvumą galima nustatyti pagal piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnį, kuris rodo, kiek naviko ląstelės pakitusios palyginti su sveikomis ląstelėmis.
Gydymas
Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą. Didžiajai daliai moterų, susirgusių gimdos kūno vėžiu, liga nustatoma ankstyvoje stadijoje, kai navikas tebėra tik gimdoje ir neišplito už jos ribų. Kraujavimas ar kraujingos išskyros iš lyties takų menopauzės metu dažnai skatina moteris nedelsiant kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais liga sėkmingai gydoma chirurginiu būdu, pašalinant gimdą operacijos, vadinamos histerektomija, metu.
Jei vėžys išplito į kitas kūno sritis, gali būti skiriamas gydymas progesteronu, siekiant sumažinti naviko apimtį ir kontroliuoti simptomus. Gimdos kūno vėžio gydymo dažniausias būdas ankstyvoje stadijoje yra chirurginė operacija, kurios metu pašalinama gimda kartu su priklausančiais organais - kiaušintakiais ir kiaušidėmis. Ši operacija vadinama totaline histerektomija. Dažnai operacijos metu taip pat šalinami artimieji gimdos limfmazgiai. Dažniausiai pasitvirtina, kad liga nėra išplitusi, ir šiuo atveju gydymas apsiriboja atlikta operacija.
Pasirengimas operacijai
Prieš operaciją būtina įvertinti bendrą paciento sveikatos būklę, ypač širdies, kraujagyslių, kvėpavimo ir virškinimo sistemų veiklą. Pacientę konsultuoja gydytojas terapeutas ir, jei reikia, kiti specialistai. Operacijos išvakarėse pacientę apžiūri anesteziologas, kuris paaiškina numatomą nejautrą ir skiria raminamųjų vaistų. Operacijos metu skrandis turi būti tuščias, todėl pacientė privalo laikytis specialios dietos: dieną prieš operaciją gali valgyti lengvus pusryčius ir pietus, o vakarienės valgyti negalima.
Pooperacinis laikotarpis
Po operacijos pacientė skatinama pradėti judėti, net ir lovoje. Reguliari mankšta ir gilaus kvėpavimo pratimai padeda išvengti komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas ar venų trombozė. Pilvo žaizdos perrišimai atliekami kasdien ar kas dvi dienas. Pacientė po operacijos gali jausti skausmą pilvo srityje, kuris malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Dažniausiai, po 8-10 dienų, kai žaizda sugyja, pacientė gali vykti namo.
Gydytojas parengia išrašą, kuriame nurodoma diagnozė, gydymo eiga ir rekomendacijos. Po histerektomijos moteris nebegali turėti vaikų, o jei operacija atlikta menstruojančioms pacientėms, gali prasidėti ankstyva menopauzė, lydima nemalonių simptomų.
Radioterapija
Radioterapija yra vėžio gydymo būdas, kurio metu naudojami aukštos energijos jonizuojantys spinduliai, siekiant sunaikinti vėžio ląsteles. Išorinė radioterapija vykdoma naudojant švitinimo aparatą, kuris skleidžia jonizuojančiuosius spindulius iš tam tikro atstumo nuo kūno. Šiuo metodu galima apšvitinti dideles audinių apimtis, pavyzdžiui, gimdą ir mažojo dubens limfmazgius. Jonizuojantys spinduliai ne tik naikina vėžio ląsteles, bet ir gali pakenkti sveikoms ląstelėms. Todėl būtina tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti gydymo procesą.
Planuojant radioterapiją, atliekamos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimas, kurio metu pažymima, kokius audinius reikia apšvitinti. Pacientams ant odos paliekami nedideli ženklai, kad gydytojas galėtų juos tiksliai paguldyti prieš kiekvieną seansą. Pasirengimas radioterapijai gali užtrukti kelias dienas ar savaites, po to procedūra pradedama. Radioterapija gali būti atliekama tiek stacionariai, tiek ambulatoriškai. Išorinės radioterapijos metu gali pasireikšti odos dirginimas, niežėjimas ar paraudimas. Vidinė radioterapija (brachiterapija) yra metodas, kai spinduliuotės šaltinis yra arti naviko, kas leidžia koncentruoti spindulius ir minimizuoti aplinkinių audinių pažeidimus. Radioterapija gali sukelti ir trumpalaikių, ir ilgalaikių šalutinių poveikių, tokių kaip diskomfortas šlapinantis ar žarnyno veikloje.
Chemoterapija
Chemoterapija yra gydymo metodas, taikomas, kai gimdos kūno vėžys atsinaujina arba išplinta į kitus organus, esančius toli nuo gimdos, ypač kai kiti gydymo būdai, tokie kaip progesterono terapija, yra neveiksmingi. Chemoterapija dažniausiai vykdoma per intraveninę infuziją, kuri leidžia vaistams patekti tiesiai į kraują, taip pasiekiant vėžio ląsteles visame organizme. Nors chemoterapija gali būti veiksminga, ji taip pat gali sukelti įvairius pašalinius poveikius. Dažniausiai pasireiškia leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimas, kas gali padidinti infekcijų riziką. Taip pat gali sumažėti eritrocitų ir hemoglobino kiekis, sukeliant anemiją, silpnumą ir nuovargį. Svarbu pažymėti, kad nors pašaliniai poveikiai gali būti stiprūs, po gydymo pabaigos jie paprastai laipsniškai praeina.
Hormonų terapija
Išplitusiam gimdos kūno vėžiui gydyti gali būti taikomas hormonas progesteronas. Šis hormonas padeda sumažinti naviko apimtį ir palengvina su naviku susijusius ligos simptomus. Gydymas progesteronu gali būti efektyvus, nes jis gali padėti sulėtinti naviko augimą ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Dažniausiai šis gydymo metodas yra gerai toleruojamas ir sukelia nedaug pašalinių poveikių.
Stebėsena po gydymo
Baigus gimdos vėžio gydymą, svarbu gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir reguliariai tikrintis. Po gimdos kūno vėžio gydymo stebėseną atlieka šeimos gydytojas, bendradarbiaudamas su ginekologais ir onkologais. Pirmuosius dvejus metus po gydymo rekomenduojama atlikti tyrimus kas 3-6 mėnesius. Vėliau, trečiaisiais, ketvirtais ir penktais metais, vizitus pas gydytoją reikėtų planuoti 1-2 kartus per metus. Norint stebėti, ar liga neplinta į kitas organizmo sritis, gydytojas rekomenduoja atlikti ultragarsinį tyrimą.
Jis gali apimti kepenų, inkstų, pilvo paraaortinių ir dubens limfmazgių tyrimus, kuriuos reikėtų atlikti du kartus per metus. Jei gydytojas mato reikmes, gali būti paskirti papildomi tyrimai, tokie kaip dubens ar kitos kūno srities kompiuterinė tomografija (KT), radioizotopinis inkstų funkcijos tyrimas ar kiti specializuoti tyrimai.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Rūgštis nėštumo metu: kaip sumažinti diskomfortą?
- Valerijono tabletės nėštumo metu: ar saugu? Poveikis, dozės
- Nėštumo pradžios simptomai: kada kreiptis į gydytoją?
- Atstumas Nuo Vaikų Įstaigų Teritorijos: Ką Privalote Žinoti ir Kaip Išlaikyti Saugumą
- Skaniausi Daržovių Keksiukai Vaikams: Lengvi Receptai ir Naudingi Patarimai