„Nekenčiu tavęs“, „Tu bloga“, „Aš tavęs nemyliu“ - turbūt, tokius žodžius išgirdus, kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Reikėtų žinoti, kad retas iš tiesų taip ir jaučia, o kai praeina pyktis, vaiką paprastai ima persekioti kaltės jausmas. Vaikai kažkaip intuityviai supranta, kad tokie žodžiai tėvus labai žeidžia, ir kai patys jaučiasi įskaudinti, pažeminti, jiems kažko neleido, nedavė, neišklausė nuomonės, tuomet ir kerta iš peties savo mylimiausiems žmonėms. Vaikai taip sako tada, kai pyksta. Kai nebežino, kaip išlieti savo pyktį ir emocijas, kartais pasirenka artimiausiems žmonėms pasakyti ką nors labai nemalonaus.
O tėvai dažnai ima ir patiki, kad tai pasakęs vaikas iš tiesų taip ir mano. Pirmas ir svarbiausias patarimas tėvams tokiomis aplinkybėmis - nepriimkite visko asmeniškai, paklauskite savęs: „Ar tikrai taip gali būti, kad mano vaikas manęs nemyli?“, o svarbiausia - prisiminti, kokius žodžius mes sakome, kai supykstame. Juk mes, suaugusieji, kartais taip drėbtelime, kad paskui norėtume atsukti laiką atgal, ir lygiai taip pat gailimės ir jaučiamės kalti. Ar mes patys, apimti pykčio, išliekame ramūs ir mandagūs, tik gražiais žodžiais reiškiantys savo ne pačias maloniausias emocijas?
Vaiko raidos etapai ir santykiai su tėvais
Vaiko gyvenime yra tokių akimirkų, kai jis savo tėvus pradeda tiesiog mažiau mėgti. Tai nutinka tada, kai pagal savo raidos etapą turi atsiskirti nuo tėvų, kai nori būti vis savarankiškesnis. O tada, kai pradeda judėti, nori būti savarankiškas, tuomet ir turi su kažkuo „pasitreniruoti“, koks yra tas jausmas būti laisvam ir savarankiškam. Kūdikiui, kol jis glėbyje, kol yra priklausomas ir su mama - tarsi vienas organizmas, svarbiausia jaustis saugiam. Mažylis natūraliai ima prieštarauti savo tėvams, jis negali visą laiką su jais sutikti ir pritarti, taip niekada netaps nepriklausomas.
Šeštaisiais-septintaisiais metais vaikas dar ūgteli, jo jau laukia mokykla, tuomet vėl atsiranda tėvų nemėgimo požymių. Mamos tai ypač pajunta bendraudamos su sūnumis, tėčiai - su dukterimis: staiga jų mieli ir meilūs vaikai nori su jais leisti vis mažiau laiko, pradeda prieštarauti, net ginčytis ir pan. Šiuo laikotarpiu baigiasi Edipo ir Elektros kompleksai, t. y. natūrali raida, kai berniukai būna įsimylėję mamą, o mergaitės - tėtį. Kai iš to išaugama, konkurencija su tėčiu dėl mamos ir su mama dėl tėčio baigiasi, atsiranda noras tapti panašesniam į savo lyties tėvą. Pavyzdžiui, berniukas, konkuravęs su tėčiu dėl mamos, šeštaisiais-septintaisiais metais jau nori būti toks kaip tėtis - panašiai rengtis, elgtis, valgyti ir t. t.
Nereikia nustebti, kai jūsų beveik septynmetis sūnus tampa grubesnis, linkęs dėl visų savo bėdų kaltinti mamą, tarkime, užsigavęs kažkur kitame kambaryje, priekaištauja: „Viskas čia per tave atsitiko!“, nors mamos ten nebuvo nė kvapo. Vaikas gali sutrikti, bet pagalvojęs pripažinti, kad taip ir yra. Tokiu atveju galime tiesiog tiesiai šviesiai paklausti: „Gal tu mane dabar šiek tiek mažiau mėgsti?“ O tėvai turi suprasti, kad vaikui dabar toks etapas - reikia nuo mamos atsiskirti, o to negali padaryti, jei labai mėgsti ir myli.
Kiekvienai mamai šiek tiek skaudoka išgirsti, kad ją tikrai mažiau mėgsta, ypač kai prieš tai ji buvo sūnaus akių šviesa. Išmanydami vaiko raidą, galime net labai pasilengvinti gyvenimą. Tada, kai nebesuprantate, kodėl mažylis elgiasi kaip tik taip, namuose tvyro įtampa ir pykčiai, užmeskite akį į lentelę, kas būdinga pagal raidą vaikui tame amžiuje. Siūlyčiau turėti po ranka paruoštukų, kas tam tikrame amžiuje būdinga vaikams. Tuomet atslūgsta įtampa, o kai ramūs tėvai, nurimsta ir jų vaikai.
Kai nuraminate vaiką, tarsi pasufleruodami mintį, jog nieko tokio, kad tu mane mažiau mėgsti, ir jam pasidaro lengviau. Jo mažoje galvelėje tiek visko verda, jis tai nekenčia, tai kaltės draskomas dėl savo jausmų vėl glaudžiasi prie mamos. Kai nuramini, pasakai, jog nieko bloga dėl to, ką jis jaučia, bus lengviau abiem pusėms, jūs paaiškinate, kad vis tiek jį mylite ir tai jokiu būdu nerodo, jog nebegalėsite tartis ir susitarti.
Kaip reaguoti į vaiko žodžius "Aš tavęs nemyliu"?
Tėvai, ypač mamos, išgirdusios iš vaiko žodžius: „Aš tavęs nemyliu“, kartais labai įsiskaudina ir pasitaiko įvairių reakcijų: „Gerai, jeigu jau taip, eik ir susirask sau kitą, geresnę, mamą.“ Arba baisiau: „Kaip tu gali sakyti taip savo motinai, tau liežuvis iškris…“ ir pan. Vaikas po tokios ne itin adekvačios suaugusiojo reakcijos jaučiasi baisiausiai kaltas, juk supranta, koks blogas yra, kad šitaip skaudina mamą ar tėtį. Tokie žodžiai siaubingai išgąsdina vaiką, jam nesuvokiama, kodėl turi ieškoti kitos mamos, jei ją jau turi, jis tiesiog supyko. Mažylis net nesupranta iki galo, ką tie žodžiai reiškia mamai, o juo labiau kodėl ji šitaip baisiai reaguoja. Ji dėl kažkokių žodžių, pasirodo, pasiryžusi nutraukti santykius! Tam mažam žmogučiui išgirsti, kad jis blogas, tikrai nėra malonu ir tai labai jį gąsdina.
Jūsų reakcija turėtų būti rami, tiesiog paklauskite: „O, kaip įdomu. O kodėl tu taip manai? Svarbu, kai vaikas pasako tokius žodžius, tinkamai į juos sureaguoti, nes paskui kaip tik taip jis gali lieti pyktį arba nustoti taip elgtis. Jei vaikas sako nemalonių žodžių tėvams, jis juos kažkur, matyt, yra girdėjęs ir greičiausiai žino jų poveikį. Galbūt mažylis mato ir girdi, kaip tėvai vienas kitą kaltina dėl įvairiausių dalykų ir lipdo etiketes: Tu - bloga žmona“, „Tu - niekam tikęs vyras…“ Iš kur mažylis gali žinoti tokį kaltinimą - „Tu - bloga (-as)“, galbūt jam tai nuolat kartojama: „Blogas vaikas, nes nevalai dantukų, nes neapsiauni batukų“ ir pan. Ateina akimirka, kai išsitraukia tokius pačius ginklus - mama ko nors neleidžia ar neduoda, tėtis ką nors draudžia ir mažylis taip pat panaudoja išmoktą žodį.
Jau daug kartų esame kalbėję, kad negalima drausti reikšti emocijų: „Ko tu pyksti? Nėra čia ko“, „Pykti negražu“ ir pan. Tėvų pareiga - padėti savo mažyliui susivokti, kas jam darosi, mokyti reikšti pyktį kitais būdais, o žodyną keisti socialiai priimtinesniais žodžiais. Kai išgirstate: „Nekenčiu tavęs“, reikėtų tiesiog pasakyti: „Matau, kad tu pyksti, ir norėčiau sužinoti, kodėl. Man nepatinka, kad mane vadini bloga, gal pasikalbėkime, kodėl taip manai.“ Ramiu pokalbiu parodome, kad suprantame, kaip vaikas jaučiasi, kad jo savijauta turi pavadinimą, ir paaiškiname, kaip tuos jausmus geriausia parodyti. Tarkime, sakome, kad nelabai gerai sakyti skaudinančių žodžių. Nereikėtų kiekvieną kartą kartoti: „Taip nekalbėk, vaikai taip nekalba su mamomis“ ir pan.
Tėvai pakitusius vaiko jausmus turėtų priimti natūraliai ir leisti su jais išbūti, taip vaikai ruošiasi kitam augimo šuoliui, naujiems santykiams - gal įsimylėti bendraamžį, gal užmegzti naujus santykius su kitu suaugusiu žmogumi: auklėtoja, mokytoja ir pan. Tėvų užduotis tokiu laikotarpiu - priimti vaiko jausmus, nekritikuoti, nemoralizuoti, jokiu būdu nerodyti, kaip, girdi, mamytei skauda širdelę.
Kada reikėtų sunerimti?
Jeigu mama nuolat girdi, kokia ji bloga, visais raidos etapais, tarkime, kaip prasidėjo antraisiais-trečiaisiais metais, taip ir tęsiasi iki pat paauglystės, tai požymis, kad kažkas blogai tarp tėvų ir vaiko. Pasitaiko, kad tėvai tiesiog palūžta, priimdami savo vaiko priekaištus rimtai, jie gali mąstyti maždaug taip: „Na, ir gerai, nebūsiu aš ta gera mama, netinku jam, nėra man vietos, padarysiu valgyti, nuprausiu, kažką nupirksiu, taip mes ir gyvensime.“ Toks požiūris - gana pavojingas: vaikas nėra toks savarankiškas ir brandus, kad vienas išgyventų, pats priimtų sprendimus.
Kai, tarkime, mama taip įsiskaudina dėl žodžių ir tarsi nusišalina nuo santykių su vaiku, jų ir nebelieka, nes vaikas per mažas likti be mamos, kuri lyg ir yra, „techniškai“ kažkokius veiksmus atlieka. Bėda, kad nebėra jos ir mažylio ryšio, nebėra tikrosios šilumos.
Pogimdyminė depresija ir jos įtaka santykiams su vaiku
Moteris pasakoja kad pogimdyminė depresija jai pasireiškė, kai dar laukėsi pirmojo vaikelio, trečiame nėštumo trimestre. „Mano gyvenime buvo įvykių, kurie privertė mane jaustis labai nesaugiai. Esu labai jautri, besilaukdama tapau dar jautresnė, dar labiau dėl visko jaudinausi, juolab, kad tai buvo pirmasis nėštumas ir nežinojau, kas manęs laukia“, - prisimena jauna mama. Jolita atvirauja, kad jai atrodė, jog nemyli savo vaiko iki jam sukako treji. „Aišku, aš jį beprotiškai mylėjau, bet pogimdyminė depresija leido man manyti, kad jo nemyliu. Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino. Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino.
Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir sugalvojau, kad man yra pogimdyminė depresija. Tai buvo būsena, kurios aš nenorėjau, bet ji buvo ir aš nieko negalėjau padaryti, kad tai pasikeistų. Žmonės, kurie to nepatyrė, galvoja, kad moterys pačios susigalvoja taip jaustis, iš tiesų jos pačios nesirenka tos būsenos, ji tiesiog yra. Jei nesulaukia pagalbos iš aplinkinių, neatsitraukia, ta būsena ir neišnyksta, viskas tik blogėja“, - tikina moteris. Santykiai su vyru, anot Jolitos, irgi buvo prasti, jai atrodė, kad rūpinasi vaiku viena. Tokios būsenos nebuvau patyrusi niekada gyvenime. „Beprotiškas nuovargis, noras verkti, sumišimas, jausmas, lyg būčiau nesavame kailyje - tokios būsenos nebuvau patyrusi niekada gyvenime, - dar nėštumo metu pasireiškusios pogimdyminės depresijos požymius vardija jauna mama.
- Atrodė, kad gyvenu kitame pasaulyje, nesupratau, kodėl jaučiuosi nelaiminga - juk gimė vaikas, atsirado, kur gyventi.“ Moteris užsimena, kad pirmasis nėštumas užsitęsė, vaikelis gimė beveik 42 savaičių ir gimdymas neapsiėjo be komplikacijų. „Galima sakyti, pirmo gimdymo metu patyriau gimdymo traumą. Galvojau, kad gyvenime daugiau neturėsiu vaikų. Jaučiausi kaip nesava, nesupratau, kas su manimi vyksta, buvau pasimetusi, sumišusi, irzli, norėjosi verkti kiekvieną dieną. Tokia būklė tęsėsi ilgai ir vyko bangomis“, - skaudžią patirtį prisimena moteris.
Kada kreiptis pagalbos?
Jei jaučiate, kad nemylite savo vaiko, svarbu kreiptis pagalbos. Specialistas gali padėti jums suprasti savo jausmus ir išmokti tinkamai reaguoti į vaiko poreikius. Taip pat svarbu pasirūpinti savo emocine sveikata ir ieškoti būdų, kaip sumažinti stresą ir nuovargį.
- Kreipkitės į psichologą arba psichoterapeutą.
- Kalbėkite su savo artimaisiais apie savo jausmus.
- Rūpinkitės savo fizine ir emocine sveikata.
- Atsipalaiduokite ir skirkite laiko sau.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Sužinokite savo Mėnulio ženklą – paprastas žingsnis po žingsnio vadovas!
- Vaiko elgesio problemos: efektyvūs būdai atpažinti, suprasti ir padėti vaikui
- Neįtikėtina Auksaspalvio Retriverio Paslaptis: Charakteristikos, Priežiūra ir Elgesys, Kuriuos Turite Žinoti!
- Atskleisk Savo Baimes: Kodėl Bijau, Kad Mano Vaikas Nebus Gražus?
- Neįtikėtini Naminiai Tortai Vaikams: Gardžiausi Receptai ir Kūrybiškos Idėjos