Darbas valstybės tarnyboje nuo seniausių laikų yra laikomas prestižine, saugia ir įdomia veikla. Dirbdami valstybei, Jūs turėsite galimybę prisidėti prie gyvenimo gerinimo visiems jos piliečiams, kartu įgysite neįkainojamos patirties, galėsite kilti tiek darbinės, tiek politinės karjeros laiptais. Darbas valstybės tarnyboje taip pat yra vienas saugiausių - juk valstybės itin retai bankrutuoja, nemoka atlyginimo ar kitaip skriaudžia savo tarnautojus.
Tačiau gauti darbą valstybės tarnyboje nėra paprasta. Kandidatai turi atitikti griežtus reikalavimus, jiems būtinas atitinkamas išsilavinimas, patirtis, žinios ir intelektas. Juk kiekvienas valstybės tarnautojas atstovauja ir reprezentuoja savo šalį, kartu sunkiai dirba jos žmonių labui. Todėl norėdami gauti darbą valstybės tarnyboje, turėsite atlikti privalomus testus.
Vilniaus Minties Vaikų Socialinės Globos Namų Reorganizacija
Iki 1991-ųjų metų buvo Globos namai ikimokyklinio amžiaus vaikams. Juose gyveno iki 100 vaikų. Mūsų valstybei pradėjus savarankiškumo žingsnius, pradėjome reorganizaciją. Palaipsniui mažinome vaikų ir darbuotojų skaičių.
Vaikų neišleidome į internatines mokyklas, bet leidome jiems gyventi čia, kur jie augo nuo mažens, sudarėme sąlygas lankyti bendrojo lavinimo miesto mokyklas.
Vykdydami įstaigų deinstitucionalizaciją 2014 m. rugpjūčio pabaigoje dvi globotinių šeimynas perkėlėme gyventi į butus. Sukurta aplinka, artima šeimai, sudarytos sąlygos vaikams geriau integruotis į visuomenę skatina vaikų savarankiškumą, mažina vaikų socialinę atskirtį. 2016 m. perkėlus trečiąją šeimyną gyventi į naujai suremontuotą namą, Globos namų pertvarkymas buvo baigtas ir veikla pradėta vykdyti šeimyniniu principu, teikiant alternatyvias institucinei globai šeimines paslaugas.
Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai priėmus sprendimą reorganizuoti Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namus, 2017 m. gegužės 31 d. baigus reorganizaciją, visos uždarytos įstaigos teisės ir pareigos buvo perduotos Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namams.
Šeimyninis Principas ir Vaikų Užimtumas
Šiuo metu mūsų vaikų globos namai administruoja 6 šeimynas, kuriose gyvena 40 vaikų, likusių be tėvų globos, iš socialiai remtinų šeimų, kuriose neužtikrinamos būtinos gyvenimo ir ugdymo sąlygos, ir našlaičiai.
Globotiniai gyvena šeimynose, kuriose sukurta artima šeimai aplinka. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, vaikai keliasi, eina į mokyklą, lanko būrelius. Su šeimynų darbuotojais perka maisto produktus, gamina valgyti, tvarkosi kambarius, skalbia rūbus - tiesiog gyvena kaip įprastos šeimynos. Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai atsakingi už šeimynos buities organizavimą, maitinimą, ugdymą, laisvalaikį. Jie nuoširdžiai stengiasi sukurti globotiniams tokias sąlygas, kad jie kuo mažiau jaustų šeimos netektį, augtų pilnaverčiais savo šalies piliečiais.
Didelis dėmesys skiriamas vaikų užimtumui, laisvalaikiui, vaikų poilsio organizavimui atostogų metu. Laisvalaikiu vaikai lanko plaukimo, regbio, futbolo, dailiojo čiuožimo treniruotes, keramikos, gatvės šokių būrelius, vasarą ilsisi vaikų poilsio stovyklose, taip pat aktyviai dalyvauja bendruomenių organizuojamuose renginiuose.
Palydėjimo Paslaugos ir Kokybės Standartai
Nuo 2022 m. įstaigai suteikta teisė teikti akredituotą palydėjimo paslaugą jaunuoliams, kurios tikslas - įgalinti jaunuolius patiems imtis aktyvaus vaidmens bei veiksmų, siekiant sėkmingo perėjimo į savarankišką gyvenimą.
Siekdama išsikeltų tikslų ir įvertinti teikiamų paslaugų kokybę, įstaiga 2020 m. įsidiegė EQUASS Assurance kokybės standartą. EQUASS kokybės sistema atvėtė naujas galimybes kokybės vadybos sistemą paversti pridėtinę vertę kuriančiu įrankiu, padedančiu siekti įstaigos išsikelto tikslo: tobulinti teikiamas šeimines socialinės globos paslaugas ir siekti sėkmingos globotinių integracijos visuomenėje.
Globos Patirtis: Eglės Čerkauskienės Istorija
„Arnoldas yra visiškai aklas ir serga cerebriniu paralyžiumi. Kai ėmiausi jį globoti, jam buvo 16 metų. Jis gyveno Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namuose. Mus supažindino mano dukra…“ - sako psichologė Eglė Čerkauskienė, maloniai sutikusi mus priimti savo namuose ir papasakoti apie savo šeimą.
Lietuviškoji statistika teigia, jog mes, lietuviai, vengiame įsivaikinti ar globoti neįgalius vaikus, o ką jau bekalbėti apie paauglius. Tačiau mano pašnekovė, atvėrusi savo šeimos duris neįgaliam jaunuoliui ir besirengianti globoti dar vieną, šią nuostatą griauna.
Arnoldui žiemą suėjo 18 metų, tad dabar jau nebesu jo globėja. Teismui priėmus sprendimą tapau jo rūpintoja. Rūpintoju galima tapti keliais atvejais: jei asmuo neveiksnus, jei asmuo yra riboto veiksnumo ir jei asmuo turi sunkią negalią.
Arnoldas yra visiškai aklas ir kenčia nuo cerebrinio paralyžiaus. Kai ėmiausi jį globoti, jam buvo 16 metų ir tuomet jis gyveno aklųjų ir silpnaregių globos namuose. Mus supažindino dukra, kuri sanatorijoje susidraugavo su vienu silpnaregiu vaikinuku.
Pasirodė, kad tas vaikinukas turi draugą Arnoldą, su kuriuo jis supažindino mano dukrą. Dukra papasakojo man apie tą draugą, o po to aš ir pati pakviečiau Arnoldą draugauti feisbuke. Nuvažiavau pas jį, susipažinome. Jis iškart pradėjo pasakoti, ką lanko, kuo užsiima.
Norėjome išeiti pasivaikščioti, bet tam reikėjo forminti viešėjimą (svečiavimąsi). Tai tikrai reikalingas dalykas, nes iš gatvės pas vaikus gali ateiti bet kas, ir ką gali žinoti? Vaikus reikia apsaugoti. O aš tuo metu jau turėjau globėjos statusą: buvau baigusi specialius kursus.
Pats Arnoldas manęs paprašė: „Gal galėtum pasiimti mane į šeimą?“ O mūsų namas dar nebaigtas, tad aš ir sakau: „Neprieštaraučiau, tačiau mano situacija tokia, kad namas dar neįrengtas ir pagal teisės aktus jis nėra tinkamas tau gyventi, laiptai dar neįrengti.“ Tačiau ir Vaiko teisių apsaugos darbuotoja, kuri man ruošė viešėjimo sprendimą, pasiūlė globoti Arnoldą: „Arnoldą reikia gelbėti. Globos namai skaidomi, auklėtiniai išvežami į atskiras šeimynas, o jo šeimynai numatytas butas šeštame aukšte name be lifto… Jis turės keliauti į Obelius (Obelių vaikų globos namai - red.
Tuo metu jau nemažai žinojau apie Arnoldą. Žinojau, kad yra šeima, kuri jį pasiima retkarčiais svečiuotis. Buvo dar viena šeima, kuri su juo pabendraudavo, juo labai rūpinosi operos solistė Sofija Jonaitytė, su kuria ir dabar gražiai bendraujame. Ir tuomet aš pasakiau: „Arnoldas ne daiktas, kad jį galėtum mėtyti. Jei man leidžiate, aš jį paimsiu, tik prieš tai pasitarsiu su šeima, nors manau, kad problemų nekils…“ Jau anksčiau buvau įgijusi globėjos statusą, tad pradėjau tvarkytis dokumentus dėl Arnoldo globos ir netrukus gavau laikiną globą.
Arnoldas apsigyveno pas mus. Kaip Arnoldui sekasi mokslai? Jis dabar dešimtokas, nes papildomai mokosi Brailio rašto, mokosi vaikščioti su baltąja lazdele, studijuoja kompiuterines programas. Aklieji turi specialius kompiuterius ir telefonus su įgarsinimo programomis, kurios perskaito viską. Jau atsiranda ir tokios programos, kurios nuskaito netgi nuotraukas, nors Arnoldas tokios dar neturi.
Jis puikiai rašo, ir jei nebūtų skyrybos problemų, galėtum sakyti, kad jis rašo idealiai. Arnoldas yra nuostabus vaikinas, jis domisi muzika, turi susikūręs savo radijo stotį, lanko didžėjų kursus. Visą gyvenimą jis svajojo būti didžėjumi, o kai apsigyveno pas mane, atsirado ši galimybė, kai pamačiau skelbimą apie didžėjų kursus.
Ar Arnoldas turi tėvus, brolius, seseris? Arnoldas, kai pakliuvo pas mane, jau buvo susitikęs su savo mama. Visi Arnoldo broliai ir seserys yra arba įvaikinti, arba auga globos namuose. Jis turi brolį dvynį Martyną, kuris gyvena Vilniuje. Martynas irgi gimė aklas. Abu berniukai buvo operuoti, bet Arnoldui operacija nepavyko.
Jo brolis Martynas augo įprastuose vaikų namuose. Dėl suaugusiųjų neatsakingumo jų ryšys buvo nutrūkęs, brolis Arnoldą kaltino tais dalykais, dėl kurių buvo kalti kiti. Vaikystėje Arnoldas buvo prie jo kaip prikabintas, nors juo rūpintis turėjo suaugę žmonės. Buvau nuvykusi į Rokiškį, iš kur kilęs Arnoldas, norėjau susitikti su jo tėvais.
O Obeliuose gyveno Martynas. Susipažinau su mama, tėčiu, atvyko jauniausias ir vyriausias broliai. Pradėjome bendrauti. Tuo metu Martynas jautėsi vienišas, ir aš bandžiau užmegzti kontaktą tarp abiejų brolių. Arnoldas iš pradžių pyko ant tėvų, kad jie neskambina ir nesiteirauja, kaip jis laikosi.
Tačiau ryšys užsimezgė vėl. Jis užsimezgė ir dar su vienu broliu ir sese, kurie jau buvo atitrūkę nuo šeimos. Susipažinome su seneliais, močiute, abu brolius vežiausi į jos laidotuves, supažindinau su giminaičiais. Lengva tuos žmones smerkti. Visuomenės tokia nuostata: girtuokliai, vaikai atimti. O kai pradedi žiūrėti mamos istoriją, matai, kiek visko jai teko patirti gyvenime. Bet aš ją gerbiu, nes ji yra Arnoldo mama, ir ji bando gyventi, laikytis ant kojų. Šauni moteris.
Mūsų santykiai labai puikūs. Broliai gimė neišnešioti, valdiškose įstaigose jie sukosi nuo kūdikystės. Kažkada mama norėjo susigrąžinti juos, Arnoldo brolis net dvi savaites gyveno pas ją, bet sąlygos vis dėlto nebuvo tinkamos apgyvendinti abu brolius - ypač Arnoldą, kuriam reikia specialių sąlygų ir priežiūros. Ji lankė Arnoldą, kai jis buvo mažas ir gyveno Panevėžio vaikų globos namuose. Abu broliai buvo įsitikinę, kad mama jų atsižadėjo. Tačiau išstudijavusi teismo dokumentus aš jiems pasakiau: „Mama jūsų neatsisakė, ji kovojo dėl jūsų, tačiau jai nepavyko…“
Tvarkydama Arnoldo daiktus esu mačiusi jos atsiųstus kalėdinius sveikinimus. Žinau apie artimuosius, kurie rūpinasi, o kad rūpintųsi svetimi žmonės, nėra tekę girdėti, nebent iš spaudos. Nemalonu, kai sakoma, kad vaikus imame globoti dėl pinigų. Suprantu, jog kiekvienas turime savo tiesą, kiekvienas vertiname pagal savo patirtį. Manęs asmeniškai toks požiūris neskaudina, nes aš žinau, kad įsileidžiu į savo namus tokį žmogų, kurį myliu ir prie kurio prisirišu. O mano atvejis išskirtinis, nes Arnoldas jau pilnametis, tad manęs kaip rūpintojos niekas nebeapkaltins, kad aš pinigaujuosi.
Tačiau apie perspektyvą negalvojame. Esame čia ir dabar, esame šeima, esame vieni kitiems reikalingi. Kartu su mumis gyvena šuniukas Julius, kuris yra didelis Arnoldo draugas, atbėga ir glaustosi prie jo. Kai Arnoldas pas mus apsilankė pirmą kartą, jį pasitiko dvi mūsų kalytės. Viena jų, Nida, labai atsargiai jį pauostė. Matyt, jai pasirodė, kad reikia Arnoldą saugoti ir globoti. Ir būtent to kontakto metu Arnoldas nustojo bijoti šunų. O iki tol jis paniškai jų bijojo.
Ir tuomet jis nusprendė, kad irgi nori turėti savo šuniuką. Jaukinosi jis Julių, mylėjo be galo be krašto. Su Juliumi jis dalyvauja projekte neBrisius.lt. Noriu dar vieną septyniolikos metų aklą jaunuolį globoti, noriu, kad jis įsitvirtintų gyvenime. Rajone jam užsikabinti bus labai sunku. Pati dirbau projekte su jaunimu darbo biržose, mačiau realią nedarbo situaciją, kai jauni žmonės ieškosi darbo, bet negali jo rasti. Nedarbas rajonuose labai didelis. Sveikas žmogus sunkiai susiranda darbą, o neregiui reikia ir aplinkos, ir pritaikytos darbo vietos.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Antras vaikas po cezario pjūvio: svarbiausi patarimai ir ką turite žinoti!
- Neįtikėtinas būdas papasakoti vaikams apie darželio jubiliejų – suprantamai ir smagiai!