Mikoplazmos virusas - tai mikroskopinis organizmas, priklausantis bakterijų grupei, kuris neturi sudėtingos ląstelinės struktūros. Mikoplazmos yra unikalūs, nes jos neturi ląstelinės sienelės, todėl yra labai elastinės ir gali adaptuotis prie įvairių sąlygų.
Kas yra mikoplazmos?
Mikoplazmos yra mažos, bakterijoms panašios organizmos, kurios priklauso Mycoplasmataceae šeimai. Jos yra mažiausiai žinomos ir savo dydžiu ir struktūra mikrobai, galintys gyventi tiek viduje, tiek už ląstelių. Mikoplazmos centroje neturi DNR, todėl jų genetinė informacija skiriasi nuo tradicinių bakterijų.
Mikoplazmos skiriasi nuo kitų bakterijų tuo, kad neturi ląstelinės sienelės, kas suteikia joms ypatingą formą ir elastingumą. Jos dažnai imituoja įvairius ląstelių tipus, leisdamos joms slysti pro organizmo apsaugines sistemas.
Mikoplazmų rūšys
Yra daugiau nei 200 mikoplazmų rūšių, iš kurių kai kurios yra patogeninės žmonėms ir gyvūnams. Ši rūšis sukelia plaučių uždegimą. Infekcija paprastai pasireiškia per orą lašinamas lašais, per užkrėstus žmones. Simptomai dažnai apima kosulį, šaltkrėtį, galvos skausmą ir nuovargį.
- Mikoplazmos genitalium yra susijusi su lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis. Ji gali sukelti uretritą, cervicitą ir kitus lytinės sistemos sutrikimus.
- Mycoplasma hominis dažniausiai randama žmogaus organizme, tačiau ji gali tapti oportunistine bakterija, sukeldama infekcijas, ypač moterims ir jų reprodukcinėje sistemoje.
Kas yra Ureaplasma/Mikoplazma ir kaip jomis užsikrečiama?
Tiek Ureaplazma, tiek Mikoplazma yra bakterijos, kurios priklauso mikroorganizmų klasei, vadinamai mikoplazmomis. Šios bakterijos yra unikalios tuo, kad neturi ląstelės sienelės. Dėl šios sienelės nebuvimo jas sunkiau gydyti antibiotikais, nes daugelis įprastų antibiotikų (pvz., penicilinas), veikia būtent pažeisdami bakterijų ląstelės sienelę.
Šios bakterijos dažniausiai yra perduodamos lytiniu būdu, tačiau gali būti perduotos ir iš motinos vaisiui arba naujagimiui. Taip pat šios bakterijos yra gerokai mažesnės už įprastas bakterijas ir geba įsiskverbti gilyn į gleivinę ir jos ląsteles.
Ureaplazma
Ureaplazmos grupę sudaro dvi bakterijų rūšys - Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum. Nors Ureaplasma bakterijos gali būti perduodamos lytiniu keliu, tačiau jos nėra laikomos tradicinėmis lytiškai plintantančiomis infekcijomis (LPI). Ir nors tai nėra tipinės LPI bakterijos, vis dėlto gydytojai į Ureaplasma urealyticum žiūri labiau kaip į LPI, kadangi ji turi didesnį potencialą iššaukti infekcijos simptomus ir komplikacijas.
Tačiau svarbu paminėti, kad dažniausiai ši bakterija nekelia problemų žmonėms, turintiems stiprią imuninę sistemą ir normalią mikrobiomo pusiausvyrą, kuri neleidžia šiai bakterijai peraugti. Tuo tarpu Ureaplasma parvum dažniau laikoma tiesiog komensaline bakterija, tai reiškia, kad ji gali gyventi žmogaus organizme (ypač apatiniuose lytiniuose takuose) nesukeldama ligos ar simptomų, ir tik retais atvejais, nusilpus organizmui, ji gali tapti pavojinga.
Ureaplazmos simptomai:
Sveiko žmogaus imuninė sistema paprastai sugeba kontroliuoti Ureaplazmos bakterijas ir neleidžia joms plisti į kitas kūno dalis. Tol, kol gyvena harmonijoje su kitomis bakterijomis, Ureaplazma dažniausiai nekelia jokių simptomų. Tačiau padidėjus Ureaplazmos bakterijų kiekiui, gali prasidėti ligos ir net kilti rimtos sveikatos komplikacijos.
Ureaplazmos simptomai moterims:
Moterims, turinčioms Ureaplazmos bakterijų, gali pasireikšti šie simptomai:
- Skausmas arba deginimas šlapinantis
- Dažnas šlapinimasis
- Niežėjimas arba skausmas lytinių organų srityje
- Deginimas ar niežėjimas šlaplėje
- Neįprastos išskyros ar kvapas iš makšties (moterims tai gali pasireikšti vandeningomis išskyromis ir nemaloniu kvapu iš makšties)
- Apatinės pilvo dalies ar dubens skausmas ar diskomfortas
- Paraudimas ir uždegimas
Ureaplazmos simptomai vyrams:
Vyrams, užsikrėtusiems Ureaplazmos bakterijomis, retai pasireiškia simptomai, tačiau tam tikrais atvejais gali atsirasti šie simptomai:
- Skausmas ar deginimo pojūtis šlapinantis
- Išskyros iš šlaplės
Ureaplazmos sukeliamos ligos ir komplikacijos:
Ureaplasma ne tik sukelia nemalonius simptomus urogenitaliniuose organuose, bet gali sugadinti reprodukcinius organus, iššaukti kitas ligas ir komplikacijas. Aptarkime išsamiau:
- Vaisingumo problemos
Kadangi ureaplazma aptinkama pas žmones (tiek pas moteris, tieks pas vyrus), kurie susiduria su nepaaiškinamu nevaisingumu, tai leidžia manyti, kad tarp šių reiškinių egzistuoja ryšys. Moterims ši infekcija, kartu su kitais galimais veiksniais, gali labai apsunkinti pastojimą. Tai gali įvykti, jei bakterijos pasiekia viršutinius lytinius takus - gimdą, kiaušintakius ar kiaušides.
- Bakterinė vaginozė (BV)
2022 m. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 1155 reprodukcinio amžiaus moterų, buvo parodyta, kad Ureaplazma bakterijos buvimas stipriai siejamas su padidėjusiu makšties pH lygiu. Paprastai makšties pH yra žemas ir tokia rūgštinė terpė apsaugo nuo infekcijų. Tačiau aukštas arba šarminis pH lygis gali sudaryti palankias sąlygas kenksmingų bakterijų dauginimuisi, ypač, Gardnerella vaginalis - bakterijai, sukeliančiai bakterinę vaginozę (BV). Pastebėta, kad pasikartojančia ar lėtine BV sergančios moterys dažnai turi ir Ureaplazmą, kurios negydant, BV vis sugrįžta.
- Uretritas
Ureaplazma gali sukelti uretritą - šlaplės uždegimą. Ureaplasmos vaidmuo uretrito atsiradime vis dar laikomas ginčytinu, nes ši bakterija randama ir pas sveikus žmones. Vis dėlto, 2019 m. atlikta tyrimų apžvalga rodo vis stiprėjančius įrodymus, kad tam tikromis sąlygomis Ureaplazma gali sukelti uretritą, nors tai ir nėra dažniausia jo priežastis.
- Mažas spermatozoidų kiekis
2023 m. tyrimas, apėmęs 2019-2021 m. duomenis, parodė, kad Ureaplasma urealyticum yra siejama su prastesne spermos kokybe. Tyrime dalyvavo 1 064 vyrai, kurių amžius buvo tarp 20 ir 30 metų. Nustatyta, kad Ureaplasma urealyticum buvimas koreliavo su mažesne spermatozoidų koncentracija spermoje ir mažesne judrių spermatozoidų dalimi. Abi šios savybės turi didelę įtaką vyro vaisingumui ir tikimybei, kad spermatozoidas apvaisins kiaušialąstę.
- Prostatitas
Prostatitas - tai prostatos liaukos uždegimas, kuris gali sukelti šiuos simptomus: skausmą šlapinantis, drumstą arba kraujingą šlapimą, šlapinimosi sunkumus, skausmą lytinių organų srityje, stiprų ir staigų norą šlapintis. 2020 m. tyrimas nustatė sąsają tarp Ureaplasma ir kalcifikatų susidarymo prostatoje, o tai gali lemti lėtinį uždegimą. Vis dėlto, 2019 m. tyrimas nepatvirtino aiškaus ryšio tarp šio bakterijos ir prostatito, todėl kol kas nėra iki galo sutariama, kaip rimtai žiūrėti į šią bakteriją.
- Endometriozė
2019 m. atliktas laboratorinis tyrimas su pelėmis parodė, kad Ureaplasma infekcija padidina uždegimą gimdoje ir gali skatinti endometriozės vystymąsi. Tačiau čia reikalingas išsamesnis tyrimas su žmonėmis.
- Ureaplazma taip pat siejama su lėtiniu endometritu ir dubens uždegimine liga.
Ureaplasma ne tik sukelia nemalonius simptomus urogenitaliniuose organuose, bet gali sugadinti reprodukcinius organus, iššaukti kitas ligas ir komplikacijas. Tol, kol gyvena harmonijoje su kitomis bakterijomis, Ureaplazma dažniausiai nekelia jokių simptomų ar rimtų komplikacijų.
Ureaplazma nėštumo metu
Toliau aptarsime galimas ureaplazmos sukeliamas komplikacijas nėštumo metu:
- Ankstyvas vaisiaus vandenų plyšimas ir priešlaikinis gimdymas
2020 m. tyrimas parodė ryšį tarp Ureaplasma bakterijų ir ankstyvo vaisiaus vandenų plyšimo bei priešlaikinio gimdymo. Tokie naujagimiai turi didesnę perinatalinio sergamumo ir mirtingumo riziką. Taip pat nustatytas aiškus ureaplazmos bakterijų ryšys su naujagimių meningitu.
- Chorioamnionitas
Ureaplazmos infekcija nėštumo metu gali iššaukti gimdos uždegimą. Tokie uždegiminiai procesai gali lemti bronhopulmoninę displaziją, pogimdymines sistemines infekcijas bei intrauterininį chorioamnionitą (vaisiaus dangalų uždegimas) - visas šias būkles lydi rimtos pasekmės tiek motinai, tiek vaikui. 2021 m. mokslinis tyrimas parodė, kad nors daugybė bakterijų gali būti susijusios su chorioamnionitu, tačiau dažniausiai mėginiuose buvo randama būtent Ureaplasma.
- Nėštumo praradimas
Mokslininkai nustatė, kad tam tikros Ureaplasma rūšys dažnai aptinkamos moterims, patyrusioms nėštumo praradimą. Pavyzdžiui, 2020 m. tyrimas nustatė, kad iš visų moterų, kurios prarado nėštumą, 66,3 % placentoje turėjo Ureaplasma parvum.
Nepaisant naujausių tyrimų, mokslininkai vis dar aiškinasi šių bakterijų ir nėštumo komplikacijų ryšį. Nėra iki galo aišku, kodėl kai kurioms moterims ši bakterija iššaukia komplikacijas, o kitoms ne.
Mycoplasma hominis
Šios bakterijos gyvena šlapimo takuose ir lytiniuose organuose. Jos aptinkamos maždaug 50% moterų, rečiau pas vyrus. Jeigu esate sveikas, nerimauti dėl šios bakterijos dažniausiai nereikia, nes ji retai sukelia infekciją. Lyginant su Ureaplasma urealyticum, ši bakterija neturi tokio didelio potencialo tapti patogenine ir sukelti ligas. Didžiausią riziką patiria žmonės, kurie turi kompromituotą imuninę sistemą.
Šios bakterijos gali būti siejamos su bakterine vaginoze, dubens uždegimine liga moterims. Jos taip pat gali sukelti komplikacijų nėštumo metu, tokių kaip negimdinis (ektopinis) nėštumas (embrionas vystosi ne gimdoje), priešlaikinis gimdymas, persileidimas. Mycoplasma hominis taip pat gali sukelti karščiavimą ir infekciją naujagimiui.
Mycoplasma genitalium:
Mycoplasma genitalium yra žinoma kaip bakterija, sukelianti lytiškai plintančią infekciją. Ji yra priskiriama tradicinėms lytiškai plintančioms ligoms (LPL). Tai reiškia, kad galite būti užsikrėtę ir to net nežinoti.
Komplikacijos
Negydoma Mikoplazmos infekcijos gali sukelti panašias komplikacijas kaip ir Ureaplazma, kurias jau išsamiai aptarėme.
Negydoma Mycoplasma infekcija gali sukelti:
- Vyrams:
- Reaktyvinį artritą
- Epididimitą (sėklidžių prielipo uždegimą ir tinimą)
- Moterims:
- Dubens uždegiminę ligą (DUL), kuri gali pažeisti kiaušintakius ir sukelti vaisingumo problemų
- Reaktyvinį artritą
- Priešlaikinį gimdymą
- Persileidimą
- Negyvą gimimą
Mycoplasma genitalium yra priskiriama lytiškai plintančioms ligoms (LPL).
Ureaplazmos ir Mikoplazmos diagnozavimas ir gydymas
Ureaplazmų ir Mikoplazmų nustatymui dažniausiai imamas tepinėlis iš makšties, gimdos gleivinės ar šlaplės. Kartais imamas šlapimo mėginys, tačiau toks diagnozavimo būdas yra mažiau patikimas. Tada mėginys yra analizuojamas pasitelkus PGR technologiją.
Patvirtinus ureaplazmos buvimą, gydytojas paskiria antibiotikų kursą. Moterims dažniausiai prireikia ilgesnio gydymo nei vyrams. Moterims skiriamas 14 - 21 dienų kursas, o vyrams dažnai pakanka ir savaitės kurso. Per trumpas gydymo kursas gali nesunaikinti bakterijos, o tik apmažinti jos skaičių, dėl ko simptomai po gydymo gali vėl atsinaujinti. Gydyti būtina abu lytinius partnerius.
Pabaigus antibiotikų gydymą, atlikti testą galima tik po mėnesio ar kelių, kadangi šios bakterijos yra vienos iš lėčiausiai augančių bakterijų ir užtrunka, kol jos vėl užauga iki testais aptinkamų kiekių.
Ureaplazma yra unikali bakterija, nes ji neturi ląstelės sienelės. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis įprastų antibiotikų jai nėra veiksmingi.
Efektyviausi antibiotikai:
- Doxycyclin (tetraciklinų klasė): dažniausiai šis antibiotikas yra pirmo pasirinkimo gydymas, nes yra labai efektyvus. Tačiau nėra saugus nėščioms moterims.
- Azithromycin (makrolidų klasė): nors kai kurie moksliniai tyrimai mini, kad šis antibiotikas yra mažiau efektyvus nei Doxycyclin, tačiau jis vis tiek yra labai efektyvus antibiotikas, gydant šias bakterijas. Skiriamas ir nėštumo metu.
- Levofloxacin arba moxifloxacin (fluorochinolonų klasė). Šie antibiotikai skiriami tik tuomet, kai bakterija yra atspari aukščiau minėtiems antibiotikams.
Perinatalinis sergamumas ir mirtingumas išlieka viena aktualiausių ir skaudžiausių akušerijos problemų. Ieškant blogų nėštumo baigčių priežasčių, vis daugiau dėmesio skiriama Mollicutes klasės bakterijoms. Mycoplasma genitalium įtaka nėštumo patologijai išlieka neaiški, tačiau pateikiama vis daugiau duomenų, kad Mycoplasma hominis ir Ureaplasma spp. galėtų sąlygoti blogas nėštumo baigtis, ne tik aktyvuodamos uždegimo mediatorius, bet tiesiogiai infekuodamos vaisiaus vandenis, placentą arba vaisių. Literatūros apžvalgoje pateikiami naujausi duomenys apie galimą mikoplazmų ryšį su savaiminiu persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, mažu naujagimių gimimo svoriu, naujagimių ligomis bei pogimdyminiu karščiavimu.
Nėštumas - tai normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas.
Laboratoriniai tyrimai nėštumo metu
Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka. Yra laboratoriniai tyrimai, kuriuos specialistai tik rekomenduoja, tačiau jie kelia didelę grėsmę nėščioms moterims. Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomos tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.
Privalomi ir rekomenduojami tyrimai nėštumo metu:
- Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii): Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika.
- Raudonukė: Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus.
- Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija: CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc.visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia.
- Hepatitas B: Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu.
- Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai: ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas.
- Gonorėja: Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.
- Chlamidiozė: Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.
- B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS): Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.
- Ureaplasma urealyticum: Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.
- Kraujo grupė: Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę, (O, A, B, AB ).
- Bendras kraujo tyrimas: BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.
- Glikemijos tyrimas: Tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpiu.
- Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai.
- PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką.
- Skydliaukės funkcijos tyrimai: Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH.
Ūminis bronchitas nėštumo metu
Ūminis bronchitas - tai uždegiminė bronchų būklė, kuri kliniškai pasireiškia neseniai prasidėjusiu kosuliu. Jį dažniausiai sukelia respiracinė infekcija. Ūminis bronchitas prasideda ūmiai, dažnai praeina savaime.
Ligos priežastys ir rizikos veiksniai
- Predisponuojantys veiksniai: nepalanki aplinka (blogos klimatinės sąlygos, rūkymas, kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, teršalais), vidiniai veiksniai (nuovargis, peršalimas, paveldimos ir sunkios ligos, organizmo imuninės savybės, imunitetą slopinančių vaistų vartojimas).
- Etiologija ir patogenezė: Dažniausiai ūminį bronchitą sukelia virusai: rinovirusas, adenovirusas, respiracinis sincitinis, gripo, paragripo, Herpes, Echo, Koksakio virusai, koronavirusai ir kt. Lietuvoje rudenį ir žiemą aktyviausi yra rinovirusai ir adenovirusai.
Daug rečiau pirminė ūminio bronchito priežastis yra bakterijos: Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, mikoplazmos legionelės ir kt. (Mycoplasma pneumoniae, Bordetella pertussis ir Chlamydia pneumoniae). Kliniškai nustatyti, ar ūminio bronchito priežastis yra virusas ar bakterijos (pvz., Chlamydia pneumoniae), dažnai neįmanoma.
Ligos simptomai ir požymiai
Dažniausiai ūminis infekcinis bronchitas pasireiškia ūmine virusine respiracine infekcija, kuri prasideda bendru negalavimu, čiaudėjimu, sloga, nedideliu karščiavimu, sausu kosuliu, gerklės perštėjimu, raumenų ir nugaros skausmu. Vėliau gali atsirasti skreplių, kurie dažniausiai yra gleivingai pūlingi. Nėščioji gali karščiuoti 3-5 dienas. Užtrukus karščiavimui, moterį reikia tirti dėl pneumonijos, kuria gali komplikuotis virusinė respiracinė infekcija.
Ligos diagnostika
Auskultuojant girdimas šiurkštus vezikulinis alsavimas (dėl bronchų hiperemijos), karkalų paprastai negirdima. Jei atsiranda skreplių, girdima sausų žemo tembro ir neskambių drėgnų karkalų, kurie, moteriai pakosėjus, gali išnykti. Jei be klinikinių ūminio bronchito klinikinių simptomų yra ir grįžtamosios obstrukcijos požymių (sausi karkalai, spirogramos pokyčiai), diagnozuojamas ūminis obstrukcinis bronchitas.
Dažniausiai laboratorinių ir instrumentinių tyrimų nereikia atlikti. Jei karščiuojama ilgiau kaip 5 dienas, auskultuojant plaučius girdima krepitacija ar smulkių drėgnų karkalų, atliekamas rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas pneumonijai paneigti (tik II nėštumo trimestro pabaigoje ar III nėštumo trimestro metu).
Ligos gydymas
Ūminio bronchito gydymas - simptominis.
- Karščiuojančiai nėščiajai taikomas namų režimas, poilsis, duodama gerti daug šiltų skysčių (aviečių, liepžiedžių, ramunėlių arbatos, vaistažolių arbatos nuo kosulio), iki 10 stiklinių per dieną. Kai temperatūra didelė, skiriama acetaminofeno (paracetamolio), kurio didžiausia paros dozė - 6 tabletės (geriamos kas 4val.).
- Jei vargina sausas kosulys, rekomenduojama pačiulpti ledinukų nuo kosulio, vartoti difenhidramino. Tinka nedidelės kodeino preparatų dozės. Keletą dienų galima vartoti dekstrometorfano (alternatyvus saugus vaistas).
- Kosulį ramina patalpos drėkinimas specialiais naminiais drėkintuvais naktimis. Kosulį taip pat slopina šaukštelis medaus su keliais citrinos sulčių lašais - laikyti burnoje, kol ištirps. Jei kosulys labai stiprus, iki vėmimo, ligonę būtina tirti dėl komplikacijų.
- Perštinčią gerklę rekomenduojama skalauti druskos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis druskos pusei stiklinės šilto vandens, skalauti kas 4val.).
- Kai kosulys užsitęsia (3-4 savaites) ir(ar) yra padidėjęs bronchų reaktyvumas, skiriama inhaliacinių gliukokortikosteroidų (beklometazono, budezonido) po 200-500 μg per parą.
- Jei užgulta nosis, skiriama lašų į nosį: fiziologinio tirpalo, ksilometazolino, tetrizolino, oksimetazolino, nafazolino. Pseudoefedrino ir fenilefrino rekomenduojama vengti pirmąjį nėštumo trimestrą. Siūloma miegoti su pakeltu galvūgaliu, tuomet palengvėja kvėpavimas.
- Jei ašaroja akys, vargina čiaudulys, iš nosies skiriasi skaidraus skysto sekreto, simptomus gali palengvinti antialerginiai preparatai: chlorfeniraminas, difenhidraminas (vengtinas paskutiniuoju nėštumo trimestru, nes gali sukelti gimdos susitraukimus), klemastinas. Loratadinas ir cetirizinas priklauso B vaistų grupei ir yra alternatyva I kartos antihistamininiams vaistams, jeigu pastarieji netoleruojami, išskyrus I nėštumo trimestrą.
- Antibiotikų (penicilinų, eritromicino, cefalosporinų) skiriama tik skrepliuojant pūlingais skrepliais, užsitęsus karščiavimui, sausam kosuliui. Antibiotikų prireikia sergančiosioms bronchine astma, sunkia širdies ir kraujagyslių liga, cukriniu diabetu, esant imunosupresijai.
- Mukolitikų (acetilcisteino, ambroksolio) skiriama skrepliuojant pūlingais skrepliais, tačiau dėl jų efektyvumo nuomonės skiriasi.
- Ūminiam bronchitui su bronchų obstrukcijos sindromu gydyti vartojama inhaliacinių gliukokortikosteroidų ir inhaliacinių trumpai veikiančių broncholitikų (salbutamolio, terbutalino, ipratropiumo bromido ir kt.). Šių vaistų vartojama tol, kol yra bronchų obstrukcija.
- Jei ūminis bronchitas komplikuojasi pūlingu sinusitu, lydimu veido skausmo, skiriama amoksicilino 2 3,5g per parą 7-10 dienų. Jei nėščioji alergiška penicilinams, duodama azitromicino po 500g per os pirmąją dieną, vėliau 4 dienas po 250mg kartą per parą. Dėl gydymo reikia konsultuotis su otorinolaringologais.
Prognozė
Ūminio bronchito prognozė gera. Retai pasitaiko komplikacijų: pneumonija, ūminis kvėpavimo nepakankamumas, bronchinė astma.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Rūgštis nėštumo metu: kaip sumažinti diskomfortą?
- Valerijono tabletės nėštumo metu: ar saugu? Poveikis, dozės
- Atraskite Socialinių Žaidimų Stebuklus: Kaip Jie Skatina Vaikų Ugdymą ir Kūrybiškumą
- Kūdikui Kietėja Viduriukai: Priežastys, Gydymas ir Patarimai