Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Šiandien daugelis vaikų internete atsiranda dar gerokai iki pieninių dantų išdygimo ar net gimimo. Pradedant užsimezgusios gyvybės ultragarso nuotrauka ir baigiant pirmaisiais ištartais žodžiais - tėvystės džiaugsmai tapo savotiška socialinių tinklų turinio klasika.

Pavojai, susiję su vaikų nuotraukų viešinimu

„Prieš keletą metų atliktame tyrime Australijos mokslininkai nustatė, kad beveik pusė pedofilijos puslapiuose esančių vaizdų buvo paimti iš viešai prieinamų platformų, o JAV duomenys rodo, kad socialiniuose tinkluose prasideda net 82 proc. visų vaikų išnaudojimo nusikaltimų. Ir tai toli gražu nėra visi pavojai.

Viešai publikuotos mažylio nuotraukos vėlesniame amžiuje gali pakenkti jo psichosocialinei raidai ir netgi lemti nesutarimus su tėvais. Tad, dalijantis vaiko atvaizdu socialinėje erdvėje, pirma reikėtų gerai pagalvoti ir bent jau susidėti tam tikrus saugiklius“, - pataria tvarumo projektų vadovė Indrė Bimbirytė-Yun.

Vienas ar keli mūsų pažįstamų žmonių paspaudimai „Patinka“ užfiksuotą akimirką gali „nusiųsti“ dešimtims ar net šimtams gyvenime nematytų asmenų tiesiai į jų asmeninę naujienų juostą.

Tai daliai jų atriša rankas planuoti seksualinius ar kito pobūdžio nusikaltimus“, - apie problemą kalba I. Bimbirytė-Yun. Šiems nusikaltėliams net viena nuotrauka ar vaizdo įrašas gali suteikti daugiau informacijos, negu galvojame.

Iš jų turinio dažnai galima nustatyti, kur vaikas gyvena, kokią mokyklą lanko, kaip jį vadina aplinkiniai, ir pagal tai vykdyti tapatybės vagystę ar net pagrobimą.

Pastaraisiais metais taip pat ypač populiarėja vadinamasis „skaitmeninis pagrobimas“, kai vaiko atvaizdas nelegaliai panaudojamas įvairių produktų reklamose, netikruose profiliuose ar pornografinio turinio filmuose.

Sharenting fenomenas

Vilniaus universiteto Psichologijos instituto lektorės, vaiko raidos ekspertės dr. L. Rakickienė teigimu, jau yra ir vartojamas terminas sharenting, žodžių „tėvystė“ ir „dalijimasis“ darinys.

Paprastai socialiniuose tinkluose savo vaikų nuotraukomis daugiausia dalijasi tie tėvai, kurie jau ir iki susilaukiant vaikų buvo aktyvūs socialinių tinklų naudotojai.

Gimus vaikams, visas gyvenimas ima suktis aplink juos ir natūralu, kad kelionių, pramogų ar kitas nuotraukas, kuriomis dalytasi prieš tai, pakeičia nuotraukos, kuriose užfiksuota kasdienybė su vaikais.

Visą dieną dviese su mažu vaiku praleidžiančios mamos ar tėčio socialinės izoliacijos jausmas gali dar labiau sustiprinti šią tendenciją“, - pasakoja dr. L. Rakickienė.

Vaikų raidos ekspertė taip pat priduria, kad virtualioje realybėje sulaukiamos reakcijos, komentarai ir patiktukai po vaikų nuotraukomis leidžia jausti ryšį su kitais, taip pat gauti socialinį patvirtinimą, įvertinimą, kad esi geras tėtis ar mama. Šį poreikį didina šiais laikais tėvų patiriamas socialinis spaudimas ir jį lydintis neužtikrintumo jausmas.

Dr. L. Rakickienė pasakoja, kad Floridos ir Blumingtono universitetų tyrėjai 2022 m., apklausę socialiniais tinklais aktyviai besinaudojančius tėvus, nustatė, kad tėvai dalijimosi savo vaikų nuotraukomis nesureikšmina ir neskiria nuo dalijimosi kitomis nuotraukomis.

Taigi, tam tikra prasme jie yra linkę vaikų atvaizdus savintis, suvokti labiau kaip savo, o ne savo vaikų, virtualiosios tapatybės dalį.

„Vis dėlto reikia suprasti, kad tie atvaizdai yra vaikų ir paaugęs vaikas gali turėti savo nuomonę apie vienos ar kitos nuotraukos su jo atvaizdu viešinimą.

Iš tiesų jau užaugo karta vaikų, kurių kūdikystės ir vaikystės nuotraukomis tėvai aktyviai dalijosi socialiniuose tinkluose, ir kai kurie jau susiduria su iššūkiais.

Paaugliai ypač neigiamai vertina situacijas, kai tėvai dalijasi atvaizdais, kurie prieštarauja paauglių kuriamam įvaizdžiui, įskaitant nuotraukas, kurioje vaikas užfiksuotas komiškoje ar nemalonioje, gėdingoje situacijoje, atrodo emociškai pažeidžiamas“, - teigia vaiko raidos ekspertė.

Jo manymu, jei negalime uždrausti tėvams skelbti savo vaikų nuotraukų internete, galime bent jau informuoti juos apie teises į atvaizdą ir būtiną teisę į savo palikuonių privatumą.

Kaip saugiai dalytis vaikų nuotraukomis socialiniuose tinkluose?

Visiškai pašalinti į socialinius tinklus įkeltos nuotraukos praktiškai neįmanoma, o jos pėdsakus internete galima aptikti, net ir praėjus keletui metų.

Visų pirma reikėtų įsitikinti, kad jūsų įrašus socialiniame tinkle gali matyti tik draugai, o tarp jų nėra nepažįstamų asmenų.

Taip pat vertėtų dar kartą atidžiai peržvelgti nuotrauką, ar joje nėra gyvenamosios gatvės, lankomos mokyklos ar apnuoginto kūno apraiškų.

Prieš paspaudžiant nuotraukos įkėlimo mygtuką, naudinga ištrinti ir nuotraukos metaduomenis, kuriuose automatiškai išsaugoma kadro fiksavimo lokacija, laikas ir netgi tam tikra nuotraukos autoriaus identifikacija.

Akivaizdu, kad nuotraukos failą atsisiuntę nusikaltėliai iš metaduomenų gali išpešti daug pakenkti galinčios informacijos.

„Android“ platformoje metaduomenis pašalinti padės „Photo Exif Editor“, o „iOS“ - „ViewExif“ programėlė.

Dr. L. Rakickienė ragina, prieš viešinant bet kurią vaiko nuotrauką, būtinai pagalvoti ne tik apie kibernetinio saugumo grėsmes, bet ir apie tai, kaip vaikas jaustųsi, jei, jam paaugus, draugai ir pažįstami ją pamatytų.

„Jei vaikas jau suvokia, kaip veikia socialiniai tinklai, tai derėtų jo ir atsiklausti, ar jis duoda leidimą nuotrauka dalytis.

Šiuo atveju svarbu užtikrinti vaiko ar paauglio veto teisę, tačiau vaiko pritarimas dar nereiškia, kad dalytis saugu, vis dėlto tėvai yra suaugusieji ir gali geriau įvertinti situaciją.

Taip pat svarbu turėti omenyje, kad tėvai savo elgesiu virtualioje erdvėje rodo pavyzdį vaikams, tad jei norime, kad mūsų vaikai galvotų, kuo, su kuo ir kokiu tikslu dalijasi, turime pirmiausia tai daryti patys“, - apibendrina ekspertė.

Laiko prie ekranų valdymas

Šiuolaikiniame amžiuje vaikai auga apsupti technologijų, todėl labai svarbiu emocinės ir fizinės gerovės aspektu tapo prie ekranų praleidžiamo laiko valdymas.

Nors technologijos teikia daugybę galimybių lavintis ir pramogauti, itin svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir puoselėti sveiką santykį su išmaniaisiais įrenginiais.

Patarimai, kaip valdyti laiką prie ekranų:

  • Rodykite pavyzdį: Būkite teigiamas pavyzdys ir ribokite savo laiką, praleidžiamą prie ekranų, kai esate kartu su vaikais.
  • Paskirkite zonas be technologijų: Pavyzdžiui, pietų stalą arba miegamuosius.
  • Skatinkite veiklą lauke: Sportą, pasivaikščiojimus gamtoje ar tiesiog laiko praleidimą kieme.
  • Naudokite kontrolės priemones: Įrenginiuose ir programose esančias tėvų kontrolės funkcijas.
  • Skatinkite kokybišką miegą: Venkite ekranų bent valandą prieš miegą.
  • Atraskite edukacinį turinį: Mokomųjų programėlių, svetainių ir programų, kurios gali pagerinti jūsų vaiko mokymosi sugebėjimus, lavinti loginį mąstymą.

Vaikų lytiškumo raida

Vaikų darželių „Šilagėlė“ psichologė Ramunė Narkevičiūtė apžvelgia vaikų lytiškumo raidą.

Kūnas yra arčiausiai mūsų, todėl visiškai normalu, kad jau labai ankstyvame amžiuje mažieji pradeda juo domėtis.

Vaikai tyrinėja ne tik akimis ir ausimis - vienas iš svarbiausių (ypač mažų vaikų) pojūčių - lytėjimas.

Jau pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai pradeda tyrinėti savo kūną. Tą jie gali daryti, liesdami savo ausis, kišdami į jas pirštus. Lygiai taip pat liesdami jie atranda savo lytinius organus.

Dvejų - penkerių metų amžiaus vaikai pradeda masturbuotis, tačiau šie veiksmai paprastai nėra seksualinio pobūdžio - jie atsitiktiniai, skirti nusiraminui. Tokio amžiaus vaikai pradeda domėtis ir kitų žmonių kūnais.

Pavyzdžiui, jie gali pageidauti maudytis kartu su tėvais, liesti mamos krūtinę. Norėdami geriau pažinti žmogaus kūną, jie žaidžia „Gydytojus”, „Namus”, kelia tokius klausimus, kaip „Iš kur atsiranda vaikai?, „Kuo skiriasi berniukai ir mergaitės?”.

Penkerių - aštuonerių metų vaikai pradeda masturbuotis, siekdami malonumo. Jie taip pat gali sakyti nešvankius juokelius apie kūno dalis, žaisti anksčiau minėtus arba sudėtingesnius vaidmeninius žaidimus.

Ausų, nosies ar kojų pirštų tyrinėjimas mums yra visiškai priimtinas dalykas, tačiau lytinių organų pažinimas - tai jau kažkas kita, neleistina, tabu.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams klausiant lytinių organų pavadinimų, vadiname juos pakeistais, sugalvotais vardais, o liečiant savo lytinius organus, sakome „fui”, „tuojau pat baik”, „gėda”.

Žvelgiant iš vaikų perspektyvos, jeigu neleidžiame jiems liesti savo lytinių organų, nepaaiškiname, kas tai yra, mažiesiems gali kilti įtarimų, kad galbūt tai yra kažkas baisaus, negero ar nesaugaus?

Jiems kyla daugybė dvejonių, sumaišties ir nerimo. Tokie vaikai auga, vystosi kaip asmenybės, formuoja savo tapatumą, išgyvendami daugybę neigiamų emocijų.

Ką mes galime padaryti?

  • Pirmiausia, leisti vienerių - dvejų metų vaikams tyrinėti savo kūną, dvejų metų ar šiek tiek vyresnius vaikus pradėti mokyti kūno dalių pavadinimų.
  • Pastebėję besimasturbuojantį keturmetį ar penkiametį, turėtume jam paaiškinti, kad ši veikla yra privati ir jis tą gali daryti, būdamas vienas.
  • Tokio amžiaus vaikams liečiant mamos krūtinę arba prašant eiti kartu maudytis, galime paaiškinti, kad mūsų kūnas priklauso tik mums, kiekvienas turime privačių kūno dalių, kurias galime liesti tik mes patys, išskirtiniais atvejais - gydytojas.
  • Išgirdę vaiką sakant „kakučiai”, „pimpaliukas”, pasistenkime nekreipti į tai dėmesio. Pajutę, kad jų elgesys gali daryti poveikį, vaikai linkę tokį elgesį kartoti.

Klausimas „Iš kur aš atsiradau?” tikriausiai galėtų būti įrašytas į suaugusiems nepatogiausių klausimų dešimtuką prie kitų panašių klausimų apie berniukų ir mergaičių lytinius organus ir panašių.

Nesunkiai paaiškiname mažiesiems, kaip užauga medelis arba gėlytė, tačiau vaiko atsiradimo paaiškinimui dažnai pritrūkstame žodžių, nesijaučiame pasirengę APIE TAI kalbėti.

Pavyzdžiui, sulaukę ikimokyklinio amžiaus vaiko klausimo apie jo atsiradimą, neretai pradedame mąstyti apie lytinį akto, gimdymo proceso subtilybes ir daugybę kitų dalykų.

Atsakymas priklauso nuo vaiko amžiaus ir jo gebėjimų suprasti ir apdoroti jam pateikiamą informaciją.

Tačiau svarbiausia, kad lytiškumo ugdymas kuria vaiko santykį su tėvais, pedagogais ir kitais žmonėmis. Toks bendravimas formuoja saugumo ir pasitikėjimo kitais žmonėmis nuostatą, žinant, kad jis yra visada laukiamas, priimamas, suprantamas bei išklausomas.

žymės: #Vaiku

Panašus: