Vėl iškilus diskusijoms apie J.Marcinkevičių, siūlome prisiminti šį dar 2017 metais publikuotą straipsnį, kuris, akivaizdu, visiškai neprarado aktualumo. Diskusijų apie Marcinkevičių būta daug, jos prasidėjo dar sovietmečiu, tačiau didžiausią pagreitį įgavo jau po Nepriklausomybės atgavimo. 1991 m. kilo diskusijų banga, kurią išprovokavo Tomo Venclovos, Aleksandro Štromo ir Prano Morkaus pasisakymai televizijoje. Marcinkevičiaus fenomeną mėginta suprasti ir 2003 m. Naujojo Židinio-Aidų aplinkoje.
2010 m., po poeto mirties, vėl pasigirdo įvairių nuomonių, o paskutinis diskusijų protrūkis įvyko 2015 m., pasiekęs kulminaciją 2016 m. pradžioje, po dirbtinai išpūsto skandalo dėl Nerijos Putinaitės knygos Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje. Apibendrindamas pastarąjį ginčą Mantas Tamošaitis teigė, kad „bendras diskusijų fonas pasiekė neįtikėtinas žemumas“, o Arūnas Streikus pastebėjo, kad kol viešąjį diskursą formuos Marcinkevičiaus žvaigždės šviesoje brendęs kultūrinis elitas, kitokio požiūrio į poetą teks palaukti.
Šiuo tekstu bandoma pateikti naują perspektyvą bendram diskusijų laukui: mėginama suvokti ir užčiuopti Marcinkevičiaus mito tapsmą politiniu; kodėl būtent Marcinkevičius tapo viena ryškiausių Sąjūdžio figūrų, o kultūriniame lauke - be konkurencijos pačia ryškiausia. Vis dėlto palikti šį procesą savieigai būtų klaida. Sovietmečio, o ypač - Atgimimo laikų istorija kuo toliau, tuo labiau mitologizuojama, darosi sunku atskirti tikrovę nuo prasimanymų. Apie Marcinkevičių kalbėti reikia net ne dėl užmojų parodyti, koks jis buvo iš tiesų, o bandant suvokti dabartinę Lietuvą: kodėl Marcinkevičius tapo ir iki šiol daug kam tebėra kone ontologinė figūra?
Prisitaikiusi pristaikiusios tautos sąžinė
Kalbėti apie Marcinkevičių kaip prisitaikėlį yra pakankamai paprasta, kad ir kurį sovietmečio tyrinėtojų sukonstruotą elgesio modelį pasirinktum, - tai (jau) yra faktas, kad ir nenorimas pripažinti. Žmogus, kuris siūlė Lenino klausytis „netgi mūsų skepticizmo amžiuje“, galėjo keliauti po užsienį, kurio eilėraščių rinkiniai pasiekdavo net 50 000 egzempliorių tiražą, valdžios diktuojamus ideologinius postulatus įvilkdavo į meninę formą, pakiliai giedodavo Internacionalą ir t. t., buvo prisitaikęs prie sistemos. O jeigu Tomo Venclovos versija, kad apysaka Pušis, kuri juokėsi rašyta KGB užsakymu, yra pagrįsta, reikia kalbėti jau ne apie prisitaikymą, o kolaboravimą. Nors, kaip pastebi Valdemaras Klumbys, tvirtų įrodymų nėra, tačiau šia versija tikėjo ne tik Venclova, bet ir, pavyzdžiui, Algirdas Patackas.
Vis dėlto Marcinkevičiaus prisitaikymo fakto konstatavimas anaiptol nėra modernios Lietuvos tapatybės puolimas: praktiškai visa sovietų Lietuvos visuomenė buvo prisitaikiusi prie sovietinės santvarkos - tokia buvo realybė. Prisitaikymą pakeisdamas kur kas skambesniu „kultūrinės rezistencijos“ pavadinimu, realybės nepakeisi. Tomo Vaisetos teigimu, į perestrojkos laikus sovietinė visuomenė įžengė pavargusi nuo ideologinės beprasmybės ir bergždžių režimo bandymų pateikti sovietinį kosmologinį tikrovės modelį: „Istorijoje nepastebima kasdienybė pasirodė esanti stipresnė už „istorijos kūrėją“ - ideologiją“.
Tokiai visuomenei itin stigo autoritetų. Vienu iš jų neabejotinai tapo Marcinkevičius. Nuo šešto ir septinto dešimtmečio jis jau buvo valdžios pripažįstamas poetas su didžiuliu kultūriniu ir socialiniu kapitalu. Jo populiarumas augo ir silpstant ideologiniam valdžios aparatui. Kalbėti apie Marcinkevičių kaip apie „tautos sąžinę“ yra kur kas sunkiau, jeigu nenorime apsiriboti banalybėmis. Dar iki perestrojkos Marcinkevičius tapo kone stabu, herojiška figūra, kurios nebuvo galima vaizduoti nei su cigarete rankoje, nei prie stalo, nukrauto alkoholiu. Tačiau tuo metu jis buvo veikiau moralinis herojus: politinio matmens (išskyrus sovietinį) čia nebūta.
„Istorijos politikos kūrėjas“
1989 m. Marcelijui Martinaičiui atrodė, kad „Lietuvos istorija yra kuriama poetų“. Neaišku, ar ši mintis bent kiek susijusi su Marcinkevičiaus asmeniu, tačiau ji yra labai iliustratyvi. Streikaus teigimu, būtent istorinės atminties sovietizavimas buvo viena svarbiausių režimo naudotų priemonių tautiniam identitetui griauti. Rašytojai šiam tikslui pasirinkti neatsitiktinai: uždaviniui realizuoti buvo pajungtas ne tiek istorijos mokslas, kiek istoriniai emociniai vaizdiniai. Lietuvos istorijos sovietizavime Marcinkevičiaus įdirbis buvo didžiulis ir neapsiribojo tik Mindaugo, Mažvydo ir Katedros trilogija.
Toje pavargusioje (tariamai ar iš tiesų) nuo ideologijos visuomenėje Marcinkevičiaus kuriami siužetai būdavo atpažįstami, priimami kaip savi, lietuviški vien dėl pateikimo formos - mistinių žodžių „tauta“, „Tėvynė“, „Lietuva“. Dalia Zabielaitė teigia, kad Mažvydo skanduojama „Lie-tu-va“ turėjo „tapti savotišku brangiai nekainuojančiu laisvės pasireiškimu. O šią neautentišką laisvę buvo galima patirti prisitaikius prie sovietmečiu ištobulintų dvigubo žaidimo standartų“.
Tai įvertindavo ne tik prisitaikiusi visuomenės dalis, bet ir pasipriešinimo dalyviai: rezistentas Antanas Terleckas būdamas tremtyje pripažino Juliui Sasnauskui, kad Marcinkevičius patenka tarp kūrėjų, kurie „retkarčiais parašo krauju“. Tiesa, pavyzdžiui, pogrindžio leidinyje Pastogė poeto kūryba vertinta kitaip: „Nėra to, ką galėtume vadinti lietuviškąja kultūra gyvąja šio žodžio prasme. Emigracijos šaka džiūva, o mums po daugelio metų vėl teks svarstyti, kiek Justinas Marcinkevičius, tas nuolat nusidedantis ir vėl lyriškai atgailojantis dabarties klasikas, kiek jis yra lietuviškas ir kiek sovietiškas“.
Šį procesą geriausiai apibendrino Paulius Subačius: „Sovietinėje tikrovėje gyvenusiems lietuviams reikėjo vėl susirankioti tautos ir tėvynės paveikslo šukeles. Tai leistų paaiškinti, kodėl tokie iš pirmo žvilgsnio banalūs tekstai, kaip Justino Marcinkevičiaus „Tėviškė“, pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tapo populiaria tautines idėjas puoselėjusio akademinio jaunimo giesme“.
Politinė dimensija ir skausmo išpažinimas
Prasidėjus Atgimimui, daugelio kūrėjų vertinimas visuomenėje dramatiškai pasikeitė: žvaigždėmis buvę Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis greitai pasitraukė (buvo patraukti) į paraštes, kiti - su Marcinkevičiumi priešakyje - išlaikė arba dar labiau sustiprino savo pozicijas, jų kūryba įgavo ir politinį matmenį. Politinė dimensija Lietuvos viešojoje erdvėje iki perestrojkos apskritai neegzistavo, o jei ir egzistavo - veikiau kaip imitacija. Tik po 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir kultūrinėje spaudoje ėmusių rodytis vis drąsesnių publikacijų, politika sugrįžo į viešąją erdvę.
Subačiaus įvardytas tautos paveikslo šukių rankiojimas įgavo naują pagreitį, iškilo didžiausių skaudulių - tremties, lagerių (kiek mažiau - partizanų karo) - istoriniai vaizdiniai. Labai didelę Atgimimo laikų retorikos dalį, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, užimdavo savotiškas skausmo išpažinimo ritualas. Ilgą laiką tabu buvę siužetai apie sovietines represijas tapo vienu esminių viešosios erdvės postulatų: atgimstanti politika susipynė su istorija.
O apie skausmą, ko gero, niekas negali kalbėti įtaigiau nei poetai, juo labiau kad Marcinkevičiui tai nebuvo naujiena - 1960 m. buvo pasirodžiusi jo poema Kraujas ir pelenai apie Pirčiupių tragediją. Šiame kontekste vertėtų detaliau paanalizuoti Marcinkevičiaus publikaciją 1988 m. gegužės 28 d. (likus vos kelioms dienoms iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimo) Literatūroje ir mene. Publikacijoje pirmą kartą viešai supažindinama su Dalia Grinkevičiūte ir jos pasakojimu, vėliau tapusiu esminiu tremties naratyvo postulatu tiek lietuviškai auditorijai, tiek ir verčiant į kitas kalbas. Alfredas Erichas Sennas išskyrė šią publikaciją kaip vieną iš lūžio taškų sovietų Lietuvos viešosios erdvės lauke ir pastebėjo, kad Marcinkevičius ėmė vis labiau kilti kaip „vienas iš žymiausių naujojo lietuviško tautinio sąmoningumo propaguotojų“.
Šiuo straipsniu poetas vienas pirmųjų įsiliejo į tremtinių ir politinių kalinių skausmo naratyvą. Marcinkevičius tekste apie Dalią Grinkevičiūtę dalyvauja mažų mažiausiai lygiaverčiu statusu, pačios Grinkevičiūtės pavardė minima tik kartą, pačioje pabaigoje. Bene pagrindinė suformuluota mintis kartojo perestrojkos metais populiarią tezę: „Išmokime atskirti stalinizmą nuo socializmo“. Stalinizmas tekste yra įvardijamas kaip esminis blogis, o apie tuometę santvarką iš principo nepasakyta nė vieno žodžio. Vienintelė neigiama figūra - Stalinas.
Petras Dirgėla manė, kad Marcinkevičius „neturėjo pilietinės sąmonės. Buvo santūrus, išlaikytas žmogus, labai jaudinosi, labai išgyveno“. Aptariama publikacija lyg ir pagrindžia šį Dirgėlos požiūrį: poetas į tekstą sudėjo daug emocijų, išgyvenimų, tačiau politinio mąstymo apraiškų ten surasti labai sunku. Jo politinis mąstymas pasireiškia nebent kaip jau istorinio fakto, kad ir svarbaus bei aktualaus, pasmerkimas.
Vartojant Dirgėlos terminiją, Marcinkevičius buvo vienas ryškiausių „emocinės tautos“ atstovų: jam rūpėjo lietuvių tautos, kalbos, kultūros likimas. Vis dėlto šis rūpestis nebuvo politinis: valstybė (ne sovietine šio žodžio prasme) ir tauta to meto Marcinkevičiaus diskurse buvo du vienas su kitu nelabai susiję terminai. Ši publikacija panaši į chrestomatines tautinės formos ir socialistinio turinio mintis. Susidaro įspūdis, kad Marcinkevičius formuluotę „atskirti stalinizmą nuo socializmo“ išsakė visiškai nuoširdžiai.
Žinoma, mitologiniame Sąjūdžio laikų naratyve iki šiol išliekantys personažai mėgintų įrodyti, kad tai buvo dar viena „taktinė gudrybė“ - nebuvo galima tiesiogiai kalbėti to, ką iš tiesų galvojai, svarbus pats stalinizmo pasmerkimas ir pan. Vis dėlto argumentas, kad tik saujelė žmonių - rezistentai - galėjo sau leisti kalbėti tai, ką nori, 1988 m. jau nebėra toks aksiomatiškai teisingas.
Pavyzdžiui, tame pačiame laikraštyje Literatūra ir menas po dviejų savaičių pasirodė Romo Gudaičio tekstas „Mes - iš peršautų dainų krašto“. Šis straipsnis - kur kas konkretesnis ir drąsesnis: čia kalbama apie partizanus, Juozą Lukšą, kritikuojamas ne tik stalinizmas kaip abstrakcija, o ir konkretūs jo tęsėjai: Michailas Suslovas, Trofimas Lysenko, partiniai funkcionieriai, rinkimų rezultatų klastotojai ir t. t. Kliūna ir tuometinei SSRS santvarkai, viešosios erdvės kontrolės taisyklėms, ekonominiam iracionalumui: „Šiandien mes baisimės „ideologinio darbo spragomis“, išplitusiu skepticizmu, nenoru darbo dirbti - o juk viskas evoliucionavo iš pagražinimo pilių ir melo bokštų, iš siekimo gyvenimą paversti popierine idilija. Argi čia TIK asmenybės kultas? Argi mes su juo, su baimės ir stingulio chimera visiems laikams susidorojom, vidurnaktį „stalinecu“ [...] paminklą prie Vilniaus geležinkelio stoties nuversdami. Tikiu šventai, kad daug kam toks paaiškinimas labai patogus, bet juk mes - seniai nebe banda, kurią galima vesti įkyriu kerdžiaus raliavimu“.
Naivoka būtų tikėtis, kad ši poeto įvedama skirtis tarp stalinizmo ir socializmo tuo metu buvo skaitytojų sureikšminta, kur kas svarbesnis faktas buvo pats poeto kalbėjimas apie tremtį - ir tai yra visiškai suprantama. Toks įsipynimas į režimo aukų kosmosą buvo reikšmingas tolimesnei Marcinkevičiaus mito raidai.
Sąjūdžio magijos katalizatorius
Naujas „tautos sąžinės“ kūrimo(si) etapas susijęs jau su Sąjūdžiu. Sąjūdis nuo pat pradžių buvo prisitaikiusių ir net kolaboravusių (pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius) žmonių kūrinys. Ne visi kompromisus su sąžine drįso pripažinti bent sau (kaip jau minėtas Dirgėla) ar juo labiau viešai (kaip Romualdas Granauskas. Tomo Daugirdo teigimu, Sąjūdis buvo kompromisas tarp demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros; kompromisas, nulėmęs, kad iki šiol „gyvename veikiami besitęsiančio sovietinio šleifo“.
Panašu, kad Marcinkevičius buvo kone ideali to kompromiso personifikacija, įtikusi kiekvienam - tiek partinei nomenklatūrai, tiek Sąjūdžio vedliams, tiek ir Sąjūdžio masėms. Nuo pat pradžių Marcinkevičius tapo vienu iš Sąjūdžio vėliavnešių visuomenės akyse - 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje nuskambėjusi Marcinkevičiaus pavardė tarp kandidatų į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę sulaukė ovacijų. Jis vienas pirmųjų (iškart po Vytauto Landsbergio) kalbėjo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vingio parke, pirmasis Atgimimo numeris pradedamas poeto vedamuoju.
Marcinkevičiaus retorikoje tuo metu ima rastis šiek tiek daugiau politinio mąstymo apraiškų, jis tampa drąsesnis, pavyzdžiui, formuluodamas reikalavimus pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą, tačiau kokybinį lūžį jo mąstyme įžvelgti yra ganėtinai sunku: jis kalbėjo daugiau ar mažiau tą patį, ką ir seniau, tik visiškai kitokiame - Atgimimo - kontekste. Veikiausiai „tautos sąžinės“ įvaizdžiui įsitvirtinti didesnę įtaką padarė pati Sąjūdžio atmosfera ir jo masiškumas.
Netrukus įvyko ir Steigiamasis suvažiavimas, kuriame itin išryškėjo politinė Sąjūdžio veiklos pusė, buvo išgrynintos veiklos kryptys, vedusios Kovo 11-osios link. Suvažiavimo pirmąjį posėdį pradėjo būtent Marcinkevičius, pirmininkaudamas kartu su Meile Lukšiene. Jis kreipėsi į delegatus tokiais žodžiais: „Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo kūno išteklius ir dvasios jėgas, - kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“.
Kaip matyti, tai kiek kitokia, labiau politinė retorika, lyginant su mažiau nei prieš pusmetį pasirodžiusia publikacija. Labai svarbi bendra suvažiavimo atmosfera. Nuo pat pradžių kiekvieną pasisakymą nutraukdavo ovacijos, Lietuvos vardo skandavimas.
Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Šiandien - Lenino gimimo dieną“
Justinas Marcinkevičius „Leninas kalba“, Mediniai tiltai, 1966:
Kaip kepurę - mintį, tezę glamžo,
ruošdamas ją iš tribūnos sviest.
Net ir mūsų skepticizmo amžiuj
jo klausaisi lyg savęs paties.
Jam drabužiuos ir savy per ankšta -
jam nuo žemės rutulio kalbėt:
griebia žodį, sveria, meta, lanksto,
ar palieka klausimu kabėt.
Ir tribūną tarsi priešą stumia
jo krūtinės verdanti lava.
O kokių maštabų ir atstumų
dar pilna jo didelė galva!
Kalba viskas - akys, rankos, veidas,
kalba rūbai, batai - visa kas.
Jis rikiuoja viską tarsi vadas,
ateitį paėmęs į rankas.
Ir savim paverčia savo mintį,
pastumia ją, paremia pečiais -
klausantis jo, galima į mirtį
tarsi į gyvenimą išeit.
Kaip kepurę - naują tezę glamžo
jo galva, jo rankos, jo burna:
sudėtingą, prieštaringą amžių
aiškina mums. Mes - jo tribūna.
„Tiesa”, 1987 m. balandis Šiandien, Lenino gimimo dieną, visą dieną apie jį galvosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę,
apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą,
apie jį galvosiu;
ir matydamas: kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi ir sunkvežimy moteris prilaiko fikusą - jo lapai tartum vėliava plevena, apie jį galvosiu;
kaip pro krautuvės duris įeina ir išeina žmonės,
apie jį galvosiu;
ir girdėdamas: kaip žmonės sveikinasi„labas rytas“ ir kaip sako „šiandien geras oras“,
apie jį galvosiu;
ir kaip radijas transliuoja „Apasionatą”,
apie jį galvosiu;
vakare, prie tuščio lapo, kai eilėraščio ieškosiu,
apie jį galvosiu;
ir galvodamas apie rytojų, apie jį galvosiu.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Atraskite Justino Marcinkevičiaus Eilėraščius Vaikams – Magiškas Rinkinys Kiekvienam Mažyliui!
- Justino Marcinkevičiaus Eilėraščiai Vaikams – Atrask Poezijos Magiją Jauniesiems Skaitytojams!
- Neįtikėtina Justino Marcinkevičiaus kūryba vaikams: atraskite stebuklingą pasaulį!
- Neįtikėtini būdai pakelti hemoglobino kiekį nėštumo metu – sužinokite dabar!
- Kiek Miega Mėnesio Kūdikis? Patarimai ir Svarbiausia Informacija Tėvams