Vaikai pedagogų ir tėvų skatinami kuo anksčiau išmokti skaityti, skaičiuoti, dėlioti ir pan., tad vaizduotės žaidimams, regis, nelabai ir lieka laiko.
„Pasimokytum raidelių, užuot žaidęs šiuos nesąmoningus žaidimus“, - neretai išgirstu tėvus taip pamokslaujant vaikams. Tuo metu mokslininkai visame pasaulyje jau skambina pavojaus varpais ragindami nenustumti į šalį žaidimų kultūros, o priešingai - padėti jai vystytis tam, kad mažieji laiku įgytų reikiamų įgūdžių.
Žaidimai - treniruotės realiam gyvenimui
Kalbant apie vaizduotės žaidimus ankstyvame amžiuje ir jų naudą visų pirma svarbu suprasti, kad vaizduotės žaidimai - tai sudėtingi, kūrybiniai užsiėmimai.
Tai toli gražu ne tas pats, kaip, tarkim, kaladėlių dėliojimas ar mašinėlių stumdymas. Vaizduotės žaidimuose vaikai naudoja veiksmus, kurie veikia kitoje, jų įsivaizduojamoje plotmėje. Žaisdami vaikai apgalvoja siužetą, planuoja, sprendžia žaidime kylančias problemas, išgyvena įvairias emocijas, priima sprendimus.
Skamba visai panašiai į daugelio mūsų darbo dieną, tiesa? Iš tiesų žaidimas gali tapti labai puikia treniruote mokytis ateityje būtinų įgūdžių, tokių kaip savireguliacija, kritinis mąstymas, emocinis raštingumas ir pan.
Vaizduotė yra galingas įrankis visapusiškam vaiko lavinimui, nes joje dalyvauja ir kalba, ir emocijos, ir protas, ir planavimas. Vienas svarbiausių įgūdžių, kurį kritiškai svarbu įgyti ankstyvame amžiuje, yra būtent savireguliacija.
Tai vaiko gebėjimas suvaldyti save, savo emocijas, paklusti taisyklėms. Tai vienas iš gebėjimų, kuris leidžia suprasti, ar vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą. Juk mokykloje būtinas susikaupimas, taisyklių laikymasis, planavimas ir pan., o viena iš ankstyvojo ugdymo užduočių ir yra paruošti vaikus mokyklai. Būtent sudėtingi vaizduotės žaidimai ir tampa ta erdve, kurioje vyksta savireguliacijos treniruotė.
Be to, žaidimas gali tapti ir savotišku testu, žinių patikrinimu. Štai neseniai savo darželyje žaidėme, kad vaikams puikiai pažįstamas personažas Karlsonas nukrito nuo stogo. Stebėjome, kaip vaikai reaguos į tokią sudėtingą situaciją. Mūsų pasididžiavimui, nė vienas vaikas nepasimetė, neverkė, visi bendradarbiaudami skubiai ieškojo būdų, kaip padėti Karlsonui, kreipėsi pagalbos. Tai rodo vaikų gebėjimą suvaldyti emocijas, priimti situacijoje reikalingus sprendimus.
Žaisti irgi reiškia mokytis
Turbūt visi sutiksime, kad nerasime vaiko, kuris nemėgsta žaisti, kaip ir nerasime vaiko, kuris nėra kūrybiškas.
Iš tiesų vaikai yra labai lankstūs ir lengvai prisitaikantys vaizduotės žaidimuose, tačiau tam reikalingos tinkamos sąlygos ir aplinka. Kitaip tariant, žaisti naudingus, lavinančius žaidimus irgi reikia išmokti. Tą galima padaryti mokantis vieniems iš kitų ar padedant suaugusiems.
Jei daugelis dabartinių tėvų prisimintų savo vaikystę, greičiausiai paminėtų kiemo žaidimus ir marias laiko, praleisto su kitais vaikais prisigalvojant aibę žaidimų. Vaikai labai daug išmokdavo vieni iš kitų. Šiandien vaikams kurti ir prisigalvoti žaidimų yra, deja, daug mažiau galimybių ir laiko.
Kiemo kultūros nyksta, o jose juk, prisiminkime, gyvenimas ir žaidimai tiesiog virte virdavo! Taip pat, vietoj vaizduotę iš tikrųjų lavinančių paprastų žaislų ar tiesiog lauke randamų daiktų dabar turime aibes įvairiausių (ir toli gražu ne visuomet vaizduotei naudingų) žaislų, ir… telefonus.
Technologijos išties gali būti puikus įrankis, padedantis vaiko lavinimo procesui, tačiau visai kas kita, jeigu jos išstumia iš vaiko pasaulio vaizduotės žaidimus. Ekranuose vaizduotės beveik nelaviname, nes juose vartojame, t.y. žiūrime, klausome, jau sukurtą turinį.
Visos aukščiau minėtos aplinkybės lemia tai, kad šiandien reikia daugiau suaugusiųjų, t.y. tėvų (ar kitų artimųjų) ir pedagogų įsitraukimo ir paskatinimo žaisti vaizduotės žaidimus, nes dėl pasikeitusio gyvenimo būdo vaikams žaisti ir kurti patiems galimybių yra mažiau. Suaugę gali padėti nukreipti žaidimą, paprovokuoti vaikus žaidime kelti įvairius klausimus, vesti į naujas situacijas ir pan. Žinoma, visų pirma turime suvokti tokių žaidimų svarbą ir naudą.
Kuo anksčiau pradėsime žaisti, tuo geriau
Ugdydami įvairaus amžiaus vaikų grupes pastebime, kad anksti (nuo 1,5 metų) pradėję žaisti vaizduotės žaidimus vaikai būna labai imlūs vėliau kurti sudėtingus siužetus, yra lankstūs, komunikabilūs, turi gerus savireguliacijos sugebėjimus.
Jei pradedame žaisti su vyresniais, 5-6 metų vaikais, pralaužti ledus yra žymiai sunkiau. Mokslininkai taip pat skatina atkreipti dėmesį į žaidimo svarbą ankstyvame amžiuje.
Štai pernai paskelbto Monašo universiteto (Australija) tyrimo rezultatai atskleidžia, kad net kūdikiai ir labai maži vaikai gali įsitraukti į vaizduotės žaidimus, ir paneigė vyravusią prielaidą, kad tik ūgtelėję vaikai (nuo 3 metų) geba žaisti tokius žaidimus. Gauti duomenys tik patvirtina didžiulę vaizduotės žaidimo reikšmę ankstyvojo ugdymo procese ir jo poveikį STEM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos) mokymuisi.
STEM išsilavinimas šiandien įvardijamas kaip kritiškai svarbus norint ateityje turėti kompetentingų darbuotojų. Pats pirmas žingsnis mokytis STEM yra būtent per vaizduotės žaidimus. Vaikams tokiu būdu daug lengviau suprasti, įsiminti ir apibendrinti informaciją. Vaikai yra labai atviri mokymuisi žaidimų forma.
Mums, suaugusiems, svarbu suvokti vaizduotės svarbą ir žaisti kartu su vaikais, provokuoti juos vaizduotės pasaulyje. Iškeldama vaizduotę ant pjedestalo anaiptol nenoriu nuvertinti žinių svarbos šiandienos pasaulyje.
Jos svarbios ir reikalingos, ir jas greičiausiai kaupsime visą gyvenimą, tačiau vaizduotės lavinimui ir su tuo susijusiems įvairiems jau minėtiems įgūdžiams ankstyvasis amžius yra be galo svarbus.
Todėl jei vaikas pasiūlys pažaisti įsivaizduojamą teatrą ar surengti koncertą virtuvėje, nenumokime į tai ranka, o pakvieskime į koncertą mylimiausius vaiko personažus, galbūt padėkime atvykti užstrigusiems apsnigtame kelyje. Neabejoju, tokia žaidimo patirtis bus naudinga ir smagi tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Tėvų savanaudiškumas ir elgesys
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti.
Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų!
Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje.
O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“.
Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“.
Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie.
Kaip teisingai auklėti vaikus?
Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti. „Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių.
Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę?
Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant?
Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais.
Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame?
Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan.
Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kontrolė ir manipuliacijos
Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo.
Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai?
Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Mano Vaikas Autistas: Kaip Padėti ir Palaikyti? Patarimai Tėvams
- Knyga "Mano vaikas nieko nevalgo": kaip spręsti valgymo problemas?
- Gimtadienio Animacija: Kaip Sukurti Neužmirštamą Šventę Vaikams ir Suaugusiems!
- Vienas nėštumo testas teigiamas, kitas neigiamas: sužinokite, ką daryti ir kaip tiksliai nustatyti nėštumą!
- Neįtikėtinos Užgavėnių Kostiumų Idėjos Vaikams – Stebinkite Visus Šiais Metais!