Apie Roberto Luiso Stivensono gyvenimą mokytojai, bibliotekininkai dabar jau gali pasiskaityti neseniai lietuviškai išleistoje Kirilo Andrejevo apybraižoje „Jūreivis ir medžiotojas“, daugeliui turbūt nesunkiai prieinama ir anglų rašytojo Ričardo Oldingtono parašyta Stivensono biografija rusų kalba.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Namas, kuriame R. L. Stivensonas gimė 1850 m. lapkričio 13 d. Edinburge, Škotijos sostinėje. Jo tėvas Tomas, kaip ir senelis Robertas, buvo garsus jūros švyturių inžinierius ir priklausė vidurinei visuomenės klasei, kuri XIX a. viduryje vaidino labai svarbų vaidmenį. Motina Margareta Izabelė Balfur buvo pastoriaus duktė. Ji dažnai sirgdavo, tad mažojo Roberto gyvenime labai svarbų vaidmenį atliko auklė Elison Keninhem, pravardžiuojama Kami (Cummy), kuriai vėliau jis dedikavo eilėraščių rinkinį Vaiko eilėraščių sodas.
Robertas buvo vienintelis vaikas šeimoje, ir dėl to, anot biografo Valterio Aleno, kilo įvairiausių problemų: „galbūt su juo sieta per daug vilčių ir galbūt jis tapo pernelyg reikšmingas pats sau ir tėvams“. Šiaip ar taip, santykiai su tėvais ilgą laiką, ypač paauglystėje, kuri ilgokai užtruko, buvo įtempti. Kadangi iš motinos giminės Stivensonas paveldėjo silpną sveikatą, silpnus plaučius, 1864 m., kaip rašo Oldingtonas, buvo atiduotas į „atsilikusių ir ligotų vaikų“ mokyklą, kurioje mokėsi iki septynioliktų savo gyvenimo metų. Tada, 1867-aisiais, jis įstojo į Edinburgo universitetą.
K. Andrejevo knygoje rašoma, kad pirmiausia jis studijavo lotynų ir graikų kalbų fakultete, tačiau dauguma biografų mini, jog jis turėjo paisyti šeimos tradicijų ir tapti švyturių inžinieriumi, tad išsyk pradėjo nuo inžinieriaus mokslų, kurie, atrodo, visai sekėsi. Štai Karališkojoje Škotijos mokslo draugijoje už pranešimą apie trūkčiojančią švyturių šviesą Robertas Stivensonas netgi gavo sidabro medalį! Vis dėlto prie švyturių širdis pernelyg nelinko, ir po metų jis perėjo studijuoti teisės, kurią 1875-aisiais baigė, gavo advokato licenciją, bet advokato praktika niekad nesivertė.
Studijų metais Stivensonas gyveno bohemiškai, atrodo, išryškėjo gana stiprus jo temperamentas, maištinga siela. Stivensonas ir mylėjo gimtąjį Edinburgą, ir nekentė jo. Mat šio miesto klimatas labai netiko jo sveikatai. Dėl to turėjo nuolat keisti aplinką, anksti pradėjo keliauti ir darė tai visą gyvenimą (yra gyvenęs Londone, Belgijos, Prancūzijos pietuose, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje…).
Meilė ir Santuoka
Turbūt iš dalies dėl sveikatos, iš dalies kaip kūrėjas 1876 m. jis atsidūrė jaunųjų menininkų stovykloje Fontenblo mieste netoli Paryžiaus, kur sutiko Fanę Osborn (Fanny Osborne), ištekėjusią amerikietę, auginusią aštuonmetį sūnų Loidą ir septyniolikmetę dukrą Izabelę (Belą). Dar vienas jos vaikas buvo miręs. Jau keletą metų Fanė nebegyveno su palaidūnu vyru, nors oficialiai dar nebuvo išsiskyrusi. Fanei tuomet buvo trisdešimt penkeri, o Robertui Luisui - dvidešimt penkeri.
Oldingtonas stebisi, jog visos moterys, kurias jaunystėje Stivensonas buvo įsimylėjęs, buvo už jį vyresnės ir turėjo vaikų, per kuriuos jis ir rasdavo kelią į tų moterų širdis. „Vienas iš daugybės patrauklių Stivensono bruožų - jo nuoširdi meilė vaikams ir nepaprastas gebėjimas greitai rasti su jais bendrą kalbą. Dėl to dar apmaudžiau, kad savo vaikų jis taip ir neturėjo.“ Taigi prasidėjo meilės romanas. Kai Fanė išvyko į gimtąją Ameriką, Stivensonas beveik nieko neįspėjęs išsibeldė paskui, ir kelionės sunkumai jo, silpnasveikačio, vos nepražudė. Pagaliau Fanė išsituokė, 1880 m. gegužę susituokė su Stivensonu, ir tais pačiais metais juodu grįžo į Škotiją.
Įdomu, kad kaip tik tada baigėsi Roberto Luiso nesantaika su tėvu, kuris be išlygų priėmė marčią. Fanė buvo valinga, praktiška moteris, turėjusi įtakos ir vyro kūrybai.
Gyvenimas Samojoje ir Mirtis
1887 m. Stivensonas antrąkart ir jau visam laikui išvyko į Ameriką. Jis galėjo įsikurti San Franciske ar kur nors kitur, nes buvo jau garsus rašytojas, ypač pripažintas amerikiečių ir jų šalyje pradėjęs gauti didelius honorarus. Bet klimatas ir vėl jam netiko, tad šeima kėlėsi vis toliau ir toliau į vakarus. Nusisamdę laivą, keletą kartų po keletą mėnesių jie visi plaukiojo Ramiajame vandenyne.
Galų gale Samojos salyno Upolaus saloje nusipirko žemės sklypą, įsikūrė ten su žmona, jos vaikais ir netgi su vaikaičiu Belos sūneliu bei savo motina (tėvas mirė 1887 m., tik po to Robertas ir paliko Škotiją) ir ten baigė gyvenimą. Kodėl ten? Stivensonas jautė, kad tos vietovės klimatas jam itin palankus, be to, žmoną ir kitus namiškius išsekino nuolatinis plaukiojimas. Tai ir lėmė sprendimą įsikurti Samojoje, pasistatyti namus, kuriuos pavadino Vailima, o tai reiškė „penkios upės“.
Stivensonas pelnė vietos gyventojų polineziečių simpatijas, spaudoje pasisakė už jų teises ir prieš salą valdžiusius vokiečius, amerikiečius bei anglus; buvo pramintas Tuzitala, arba pasakininku. Vos perkopęs 44 metus, 1894 m. gruodžio 3 d. Stivensonas mirė.
„Robertą Lujį Stivensoną palaidojo taip, kaip jis norėjo, - kalno viršūnėje. Ten link nevedė joks kelias, ir visa Tuzitalos šeima nuo aušros iki kitos dienos vidudienio per džiungles kirto taką iki būsimos kapavietės.“ Tvirtinama, jog iki šiol vietiniai saugo jo ir jo žmonos, kurios palaikai buvo 1914 m. atgabenti ir palaidoti šalia, ramybę.
Kūryba
Stivensono kūrybos bibliografijoje - 45 pozicijos. Keturi kūriniai parašyti kartu su bičiuliu žurnalo redaktoriumi V. E. Henliu (Henley), du - su Loidu Osbornu, viena knyga nebaigta, vienos likę tik fragmentai.
Žymiausi Kūriniai
- Lobių sala
- Juodoji strėlė
- Pagrobtasis
- Balantrės šeimininkas
- Katriona
- Laivo sudužimas
- Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas
- Hermistono užtvanka (nebaigtas romanas)
Stivensono šlovė ir materialinė sėkmė prasidėjo nuo romano Lobių sala, kurį jis pradėjo rašyti Bremere, sustojo ties šešioliktuoju skyriumi ir baigė Davose (Šveicarijoje) 1881 m. žiemą. Tuoj pat šį romaną dalimis pradėjo publikuoti žurnalas „Jaunuomenė“ („Young Folks“), o 1883 m. jis išleistas atskira knyga.
Su minėtuoju žurnalu, taigi ir su jaunuoju skaitytoju susijęs ir romanas Juodoji strėlė bei Pagrobtasis. Juodoji strėlė - Valterio Skoto istorinių romanų imitacija, bet sukurta tada, kai šio tipo romanas, anot Oldingtono, virto „dekoracijų ir kostiumų romanu ir nebeturėjo ryškių idėjų“. Kūrinyje vaizduojamas Raudonosios ir Baltosios rožės karas (1455-1485), tačiau istoriniai dalykai autoriui mažai rūpi.
Romane Pagrobtasis Stivensonas nuodugniai pavaizdavo Škotijos pakrantes, kurias pats buvo apiplaukiojęs, kai rengėsi tapti inžinieriumi. Be to, reikia pasakyti, kad siužetas grindžiamas Škotijos istorijos realijomis (bemaž visų jo istorinės pakraipos knygų veiksmas vyksta XVIII a.), taigi ir vėl Stivensonas seka Skoto tradicija, kuria brandų veikėją, kartais, anot V. Aleno, - ir nacionalinį charakterį.
XVIII a. Škotijos istorija atkuriama ir romane Balantrės šeimininkas, kuris laikomas vienu brandžiausių jo kūrinių, tačiau tai jau ne paauglių lektūra.
Jeigu jau užsiminėme apie vertimus, reikia pažymėti, kad lietuviškai, be minėtųjų knygų, dar išversta Katriona (Pagrobtojo tęsinys) bei Laivo sudužimas; išeivijos vertėjas Povilas Gaučys išvertė 5 apsakymus bei garsiąją apysaką Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas - visa 1980 m. išleista knyga Slėpiningos novelės Amerikoje ir 1992 m.
Lobių Salos Kūrimas
1894 m. Stivensonas nusiuntė straipsnį rašytojui Džeromui K. Džeromui, leidusiam tuo metu literatūrinį žurnalą ir publikavusiam jame pasisakymų ciklą „Mano pirmoji knyga“. Šio straipsnio objektu Stivensonas pasirinko Lobių salą, nors iš tikrųjų tai ne pirmoji, o aštuntoji jo knyga. „Šis pasirinkimas buvo taiklus ne tik dalykine prasme - skaitytojai norėjo išgirsti būtent apie šią knygą, taiklus jis buvo ir tuo, kad Lobių sala, nors ir ne išsyk, tapo pirma tikrąja Stivensono sėkme ir pelnė jam pripažinimą plačiosios visuomenės, kuri didžiuojasi tuo, jog nieko neišmano apie meną, užtat žino, kokios knygos jos skonio.“
Štai ištrauka iš minėtojo Stivensono rašinio apie Lobių salos kūrimą:
Moksleivis (Loidas. - K. U.) buvo grįžęs namo atostogų, ir jam labai norėjosi „ko nors aštraus, kad prasiblaškytų“. Apie literatūrą jis negalvojo. Trumpam jį užvaldė Rafaelio menas. Susiradęs plunksnakotį, rašalo ir pigių vandeninių dažų dėžutę, jis netrukus vieną iš kambarių pavertė paveikslų galerija, o mano tiesioginė pareiga buvo toje galerijoje organizuoti pramogas. Bet kartais aš truputį atsipalaiduodavau, prisidėdavau prie vadinamojo dailininko, palinkusio ties molbertu, ir leisdavau popietes garbingai su juo lenktyniaudamas, kuris gražiau nutapys. Per vienas tokias varžybas aš sukūriau salos žemėlapį. Jis buvo labai išsamus ir (mano nuomone) puikiai nuspalvintas. Ir tos salos forma pažadino mano vaizduotę, saloje atsirado uostų, kurie džiugino it sonetai. Žvarbų rugsėjo rytą, įsitaisęs prie liepsnojančio židinio, lietui barbenant į langą, pradėjau rašyti „Laivo virėją“, nes toks buvo pirmasis pavadinimas… Buvau numatęs, kad mano klausytojas bus vienas berniukas, bet paskui pamačiau du. Mano tėvas su įgimta jam romantika ir vaikiškumu taip pat išsyk įsitraukė. Jo paties knygos, su kuriomis kiekvieną vakarą guldavosi į lovą, buvo pilnos laivų, pakelės smuklių, plėšikų, senų jūreivių ir prekeivių iš tų laikų, kai dar nebuvo išrastas garo variklis. Nė vieno iš tų romanų jis taip ir nepabaigė. Laimingam žmogui to ir nereikėjo! Tačiau „Lobių saloje“ jis atpažino kažką artima savo paties vaizdiniams, tai buvo jo skonio spalvos. Jis ne tik kad susižavėjęs kasdien išklausydavo po skyrių, bet ir pats ėmė bendradarbiauti. Kai atėjo metas raustis po Bilio Bonso skrynią, jis tikriausiai praleido bemaž visą dieną ant blogosios dokumentų pusės aprašydamas tos skrynios inventorių, kuriuo aš tiksliai pasinaudojau.
Taigi vienas iš ryškiausių šios knygos pasaulio ypatumų - maksimalus adresato pojūtis. „Tai turėjo būti knyga berniukams; vadinasi, jokios psichologijos ir stilistikos grožybių; ir man po ranka, lyg kokiam pabandymui, - berniukas. Moterys nereikalingos“.
Iš gausios XIX amžiaus nuotykių literatūros Lobių sala bene akivaizdžiausiai skirta jauniesiems skaitytojams. Nenuostabu, kad ir šiandien pagrindinis knygos adresatas tebėra dvylikos ar trylikos metų paauglys, pirmiausia berniukas.
Esminė to ryšio su skaitytoju prielaida, be kita ko, ta, jog šio kūrinio ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas yra dvylikametis Džimas Hokinsas, skaitytojo bendraamžis. Ar vadinti jį herojumi, galima pasvarstyti, tačiau kad tariamai būtent jo rankose yra siužeto vairas, t. y. kad nuo jo logiškų ar spontaniškų poelgių priklauso dauguma įvykių, neabejotina. Stivensonas sukūrė ištvermingo, sumanaus, doro, garbingo paauglio paveikslą.
Pastarasis bruožas ypač pabrėžiamas trisdešimtajame skyriuje, kur, daktaro įkalbinėjamas, Džimas vis dėlto atsisako pabėgti iš niekšo Silverio nelaisvės: „Daktare, - atsakiau, - aš esu davęs garbės žodį“.
Lobių sala puikiausiai atitinka pagrindines nuotykių romano charakteristikas, yra tapusi savotišku šio tipo literatūros etalonu: įvykių dinamika, netikėtumas, paslaptys… Paslaptis užklumpa iškart, kai „Admirolo Benbou“ užeigoje pasirodo grėsmingasis ir pats kažko besibaiminąs kapitonas Bilis Bonsas. Netikėta, kad į „Hispaniolos” laivą įsimeta piratų šutvė, netikėta, kad Džimas, lindėdamas statinėje, nugirsta Silverio sėbrų kėslus, netikėta, kad atvykėliai saloje randa trejus metus ten išgyvenusį Beną Ganą.
Kaip kad būna ir gyvenime, „kelias į pergalę vingiuotas, sunkus ir klostosi taip, kad po kiekvieno mažo dalinio laimėjimo eina ne mažesnis pralaimėjimas, o paskui po kiekvieno vilties šuolio susitelkia neviltis, taigi ir Džimo evoliucijoje suaugusiojo protui būdingi apgalvoti, vyriški poelgiai kaitaliojasi su „beprotiškais“, iš pirmo žvilgsnio išdavikiškais, tačiau būtent tos „beprotybės“ du kartus atveda veiksmą prie sėkmingos baigties. Vaikiškus Džimo poelgius, Stivensono požiūriu, lemia natūrali berniuko, t. y. natūralaus žmogaus, vidinio pasaulio dinamika.
Rusų literatas V. Revičius, svarstydamas apie nuotykių literatūros poetiką, prie būtinų jos bruožų priskiria ne tik siužeto dinamiką, bet ir tam tikrą egzotiką, įvardija tris tos egzotikos „rūšis“. Tai veiksmo vietos egzotika (daugumos XIX a. nuotykių romanų veiksmas vyksta tolimoje kolonijinėje Indijoje, Afrikoje…); laiko egzotika (veiksmas dažnai nukeliamas į praeitį, štai kodėl XIX a. ir istorinis, ir nuotykių romanas sudaro neišardomą vienumą); ir, trečia, aplinkybių egzotika (karas, aukso karštligė, kelionė aplink pasaulį…)
Stivensono romano veiksmas nutaikytas į egzotišką aplinką - į tolimą, sufantazuotą salą, kurioje užkasti pirato Flinto lobiai. Lobių salos veiksmas, kaip keliskart pažymi autorius, vyksta „17.. metais“, taigi praeityje.
Kaip jau buvo prasitarta, Stivensono Lobių sala pakyla aukščiau už paprastus nuotykių romanus. Ji skaitoma iki šiol, o daugelis vyresniųjų Stivensono amžininkų primiršti: „kai lyginame juos su Stivensonu, suvokiame, kad už to paprasčiausio susidomėjimo pavaizduotais nuotykiais juose daugiau nieko nėra“.
žymės: #Gime
Panašus:
- Roberto Urbos Biografija: Atraskite Įkvepiančią Vaikų Literatūros Kelionę
- Neįtikėtini Šiaulių krašto teatro ir kino kūrėjų pasiekimai, kurie pakeitė sceną!
- Roberto Gustaičio Biografija: Atraskite Įdomiausias Gyvenimo Detales!
- Rėmuo Nėštumo Metu: Sužinokite Priežastis Ir Efektyviausius Palengvinimo Būdus
- Ar saugu valgyti suši nėštumo metu? Svarbiausios mitybos gairės būsimoms mamoms