Liudas Ramanauskas - gerai žinomas žmogus melomanų ir muzikos kūrėjų tarpe, labiausiai atpažįstamas „balsas“ savame mieste, daugelis alytiškių dieną pradeda ir baigia su jo vadovaujama radijo stotimi FM99.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Tremtis
Liudas Ramanauskas gimė tremtyje Sibire, Irkutsko srityje, Čerenchovo mieste, 1959-aisiais, žiemos vidury.
Būdamas antras vaikas penkių vaikų šeimoje, augo Sibire su pusantrų metų vyresniu broliu, vėliau gimė sesutė.
Pirmą klasę baigė tremtyje, atsimena, kad pradinukams neiti į mokyklą leisdavo tik termometro stulpeliui nukritus iki trisdešimt aštuonerių laipsnių šalčio.
Rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o jis su broliu neįsivaizdavo, kad gyvenimas galėtų būti kitoks.
Pramogavo lauke, žaidimams pasirinkdavome pavojingiausias vietas, tokias kaip geležinkelio bėgiai, kuriais važiuodavo trijų garvežių traukiami sąstatai po šimtą vagonų ar prieigos prie anglies kasyklų.
Prisiminus pramogas ir žaidimus net baisu pasidaro.
Gyveno tokioje vietoje, kur važinėdavo milžiniški sunkvežimiai, girdėdavosi sprogimai iš netoliese esančių atvirų anglies kasyklų.
Atsimena, kad tuo laikotarpiu, kai kažką sprogdindavo kasyklose, jiems ir kitiems netoliese gyvenusiems žmonėms liepdavo išvykti iš namų, nes nuo sprogimo akmenys pakildavo aukštai į orą, atskrisdavo iki gyvenvietės ir pavojingai krisdami galėjo ką nors sužaloti ar apgriauti namus, tai buvo dideli, kokių dviejų metrų skersmens luitai.
Vasaromis pramogaudavo eidami į mišką ieškoti laukinių svogūnų, kurie turėjo salsvą skonį ir atstodavo vaisius, nes ten kur gyveno nebuvo jokių vaisių, net obuolių.
Gyveno visi viename kambaryje barake, tačiau visada švęsdavo Kūčias, Kalėdas, visada būdavo puošiama eglutė.
Tėvas iš kažkur parveždavo kokį obuoliuką eglutei papuošti, jiems tai atrodė stebuklas.
Santykiai šeimoje, kaip ir daugelyje šeimų: savitas konfliktas su vyresniu broliu ir pareigos jaunesniesiems.
Jau gyvenant Lietuvoje, jų su vyresniuoju broliu pareiga buvo pasirūpinti jaunesniaisiais, palydėti ir parsivesti juos iš lopšelio ar darželio, papasakoti jiems įdomių istorijų, kartu pažaisti.
Tuo metu žaidimų aikštele buvo gatvė.
Žaisdavo kamuoliu, eidavome prie Nemuno, kas gitarą turėjo pagrodavo, žiemai atėjus džiaugdavomės ledu, sniegu, ką veikti sugalvodavome patys, tačiau ramiai vietoje nesėdėjome.
Šeima turėjo savo tradicijas, viena jų - sekmadienio pietūs.
Ilgainiui jie suaugo, sukūrė savo šeimas, tačiau sekmadienio pietūs pas tėvus buvo šventas dalykas, visi privalėjo susirinkti ir susėsti bendrų pietų.
Šią tradiciją išsinešė ir į savo šeimas.
Labai svarbu yra atsakomybė, pasitikėjimas, žinoma, viltis.
Vaikystė buvo pažymėta vilties ženklu, nes būdamas vaiku turėjo viltį sugrįžti kažkur, kur jo tėvynė, nors joje nebuvo buvęs.
Ta viltis lieka kažkur pasąmonėje visam gyvenimui.
Sugrįžimas į Lietuvą
Pirmą kartą iš tremties į Lietuvą jiems grįžti nepavyko, jų nepriėmė, nerado vietos, kur gyventi, neatsirado ir darbo tėvams, teko apsisukti ir grįžti į Sibirą.
Pabandžius tuos jausmus paprojektuoti į dabartinį pojūtį, kažkur giliai viduje atrandu išlikusį tą skausmo geluonį ir pyktį.
Vaikiškas pyktis, neteisybės pojūtis ir klausimas kodėl.
Būdamas mažas negalėjo suvokti, kuo jis nusikaltau, kad manęs nepriima tėvynė.
O būti kaltu be kaltės yra vienas sudėtingiausių išgyvenimų, ypatingai vaikui.
Antrą kartą grįžti pabandėme po trijų metų, tačiau tas grįžimas jau buvo lydimas ankstesnės patirties, jausmo, kad aš nesu čia laukiamas.
Šis jausmas lydėjo jį visą vaikystę, paauglystę ir net dabar kartais jį pajunta.
Tremties ženklas niekur nedingsta.
Jis nedingsta netgi ir dabar, kai jau trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie septintą, aštuntą dešimtmečius, kai jis buvo ypatingai ryškus.
Jaučiausi iš aplinkos, iš mokytojų atmetimo reakciją savo atžvilgiu, tai tęsėsi iki pat mokyklos baigimo.
Pirmieji metai Lietuvoje buvo sudėtingi.
Jam reikėjo greitai adaptuotis lietuviškoje mokykloje, nes pirmąją klasę jis baigė Sibire, o į antrąją pradėjo eiti jau Lietuvoje.
Natūralu, kad buvo sunkumų persiorientuoti iš vienos kalbos į kitą, darydavau klaidas rašydamas, mokytoją tai siutino.
Vieną kartą įpykusi, visos klasės akivaizdoje, ji pabandė nuvalyti lentą mano galva.
Buvo skaudu, sunku net dabar apie tai kalbėti.
Iš bendramokslių pradžioje taip pat sulaukdavau patyčių, pravardžių.
Gali suprasti juos: atsiranda klasėje naujokas, kažkoks kitoks, trigubai tamsesnės odos nei Lietuvos vaikai, nes įdegęs Sibiro saulėje.
Todėl pravardžiavimas totoriumi ir panašiais žodžiais natūraliai buvo iššauktas tuo, kad aš atrodžiau kitoks.
Ilgainiui geri mokslo rezultatai, o gal kitos priežastys nulėmė tai, kad patyčios baigėsi, o ir mokytojos požiūris pakito.
Nors priminimas, kad esu kitoks mane visada lydėjo ir tai man išliko didelė mįslė iki šiol.
Paauglystė ir Hipių Įtaka
Septinto dešimtmečio vaikai laisvės idėjas atrado per muziką.
Muzika suteikė galimybę pajusti, suprasti, kad yra ir kitoks pasaulis, yra kitoks suvokimas, yra kitos vertybės, kita estetika.
Ilgų plaukų, suplėšytų džinsų ir gitaros sukurtas įvaizdis tapo laisvės išraiška.
Muzika buvo labai galingas užtaisas, kurį gaudavome įvairiausiais būdais.
Dažniausiai roko grupių vinilinės plokštelės į Lietuvą atkeliaudavo emigravusių į Ameriką giminaičių siuntiniuose, partiniai veikėjai parveždavo plokštelių ir džinsų savo vaikams iš užsienio komandiruočių.
Eidavome klausytis muzikos pas draugus, kurie turėjo patefonus ir gaudavo plokštelių.
Hipiu pažiūros buvo nesvetimos, mes kliedėjome Vudstoko festivaliu ir laisvės idėja, kuri yra ten, o ne čia.
Išorinis vaizdas mums leisdavo greitai atrasti bendraminčius.
Tranzuodavome automobiliais iš vienos vietos į kitą, kad paklausytume muzikos, pavyzdžiui, pergroto „Jesus Christ superstar“ roko operos fragmento ar, tiesiog, pabendrauti.
Tačiau tuomet susidurdavau su dar viena smurto forma mokykloje, kai nuo pedagogų gaudavau liniuote per pirštus vien už tai, kad mano pažymių knygelė papuošta Rolingų („The Rolling Stones“) ar Bitlų nuotraukomis („The Beatles“) arba klasėje viešai būdavo iškerpamas kuokštas auginamų ilgų plaukų.
Tai mano viduje dar labiau stiprino prieštarą ideologijai, primetamai sistemai ir prievartos mechanizmui.
Tėvai niekada nereguliavo mano gyvenimo, jie neliepė nusikirpti plaukų ar panašiai.
Juos tenkino tai, kad aš gerai mokiausi, kad nebuvau įtrauktas į jokią įskaitą, nebuvau padauža, kurį gaudytų milicija.
Tėvai toleravo ir neslopino mano paauglystės maišto, taip pat elgiasi ir jis su savo sūnumis.
Radijo Stotis FM99 ir Visuomeninė Veikla
Jo įkurta radijo stotis FM99 šiemet jau atšventė 28 gimtadienį, esate žinomas žurnalistas, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje.
Žmonėms, ieškantiems savo kelio, visada patariu: jeigu esi tinginys, o daugelis mūsų tokiais esame, tai nedirbk kažkieno primesto darbo, o užsiimk ta veikla, kuri teikia malonumą ir tada darbas nebus prievarta.
Daryk tai, ką nori daryti ir gyvenimas duos duonos kąsnį, gal jis nebus toks sotus, bet niekada negalėsi nieko keiksnoti, kad už tave nusprendė kuo tau būti, ką veikti.
Manau, tokį mano požiūrį ir suformavo vaikystės, paauglystės patirtys, juo aš ir vadovaujuosi.
Labai vertinu laisvę rinktis.
Asmeninis Gyvenimas
Jo nuomone, kiekvieno mūsų gyvenimas yra unikalus, o tobulybė tik ponui Dievui duota.
Iki tobulybės nesu nei pusės žingsnio žengęs.
Todėl apie ją niekada nekalbu, nes neįsivaizduoju, kas tai yra.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Algirdo Ramanausko Biografija – Įspūdingi Faktai apie Jo Gyvenimą ir Karjerą
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Vaiko raidos etapai pagal amžių – ką turi žinoti kiekvienas tėvas?
- Neįtikėtinos svorio prieaugio rekomendacijos nėštumo metu, kurias privalote žinoti!