Rolandas Rastauskas, žinomas slapyvardžiu RoRa, gimė 1954 m. spalio 13 d. Vilniuje. Poetas, dramaturgas Rolandas Rastauskas.
Išsilavinimas ir karjeros pradžia
1978 m. Vilniaus universitete baigė anglistiką. Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose.
1978-1986 m. dirbo Operos ir baleto teatre redaktoriumi, dėstė Vilniaus universitete. 1986 m. persikėlė į Palangą, dėstė Klaipėdos universitete.
Žurnalistinė veikla
1989-1990 m. buvo „Atgimimo“, 1993-2003 m. - „Lietuvos ryto“, 2003-2004 m. - „Akiračių“ (Čikaga, JAV) ir nuo 2005 m. - „Verslo klasės“ skiltininkas.
Televizijos filmas apie R. Rastauską
Apie rašytoją sukurtas televizijos filmas „Vaikštūnas RoRa“ (2006 m., režisierius Juozas Javaitis).
Interviu fragmentai apie teatrą ir kūrybą
„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome fragmentus iš Rolando Rastausko, Vlado Bagdono ir Rūtos Oginskaitės pokalbio, gruodžio 7 d. Rusų dramos teatre pristačiusio knygą apie, Vaido Jauniškio žodžiais tariant, „netikėtą-nenuspėtą aktoriaus aplinką, apie laiką, kurį įrėmina Gorkio gatvės „Cukrainė“, kurioje herojus gėrė vyną, o būsimas poetas nugvelbė jo taurę, ir autorė apgailestauja nenugvelbusi nei kavos, nei arbatos puodelio“.
Pokalbis atkartoja knygos nuotaiką - jis gyvas ir šelmiškas, mąslus ir nededantis taško.
Ypač, kai jame ima ryškėti V. Bagdono kontūrai.
Savo efemeriškumu knygos pristatymas šiek tiek primena teatro spektaklį - įminimams atvirą ir sykiu mįslingą slėpinį.
R. Rastauskas. Rūta šios knygos nevadina kūrybine biografija. Joje teka pokalbių upės. Aš ją vadinčiau nostalgijos mašina. Tas saldus skausmas praeičiai labai ryškiai juntamas. Vaikystė, jaunystė, skurdus Vilnius, skurdi aplinka… Ir visgi joje ima skleistis pirmosios būsimojo aktoriaus fiksacijos.
Apie kūrybos demoną
Visada įdomu apčiuopti, kada vaikui ar paaugliui prasimuša ne brendimo laikotarpiui būdingas negatyvizmas, trauminės patirtys ar vienatvė, - visa tai yra banalu, - o kūrybos demonas. Kurią akimirką?
Kyla įspūdis, kad tavo aplinkoje nebuvo meninės radiacijos.
Apie konservatoriją
Konservatorija… Pats esi sakęs, kad tai buvo pats blogiausias visų laikų konservatorijos aktorių kursas. Tačiau jį baigė Vladas Bagdonas. Vėliau mes stebėjome vieną sėkmingiausių aktorinio gyvenimo istorijų. Absoliučios sėkmės istoriją. Žinoma, kaip ir visos sėkmės istorijos, ji turėjo savo kainą. Ir visgi - kas padarė Bagdoną?
Apie laisvę
R. Rastauskas. 1991 m. būti laisvam veikiausiai atrodė labai paprasta… Jei jau citatomis iššaukiame praeitį, norėčiau perskaityti dar vieną. „Negalima būti vien tik aktoriumi, domėtis vien tik vaidyba. Vaidiname nuolatos: atidarau duris - vaidinu, išeinu į gatvę - vaidinu. Neįsivaizduoju savęs be šešiasdešimties sėdinčio ir mąstančio, kas yra teatras ir aktorystė. Reikia galvoti apie išorės pasaulį, skaityti laikraščius, domėtis menu, politika. V. Bagdonas.
R. Rastauskas. Taip rašo vienas geriausių vokiečių aktorių Martinas Wuttke. Panašu, kad pastaruosius keturiasdešimt metų praleidai teatro bunkeryje, lėktuvuose ir traukiniuose. Kas atsitikdavo, kai atsidurdavai išoriniame pasaulyje? Štai 1991 m. tapai laisvu menininku, išėjai į gatvę. Ar vaikščiojai po tą gatvę? Eidavai į mitingus? Koks tau atrodė išorės pasaulis? Skaitydavai laikraščius ar pasitenkindavai Juozu Šalkausku rytais, po kurio įžvalgų suprasdavai, kad laikraščių skaityti nereikia?
Lino Marijaus Zaikausko kūrybinė biografija
Per 25-erius metus į panevėžiečio režisieriaus Lino Marijaus Zaikausko kūrybinę biografiją įrašyta ne viena dešimtis miestų - kelionių maršrutais jis išraižė Europą ir Aziją iki Tolimųjų Rytų, vadovavo Lietuvos rusų dramos ir Lenkijos Radomo teatrams, dirbo vyriausiuoju režisieriumi, buvo tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas, sukūrė 80 dramos ir operos spektaklių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Rumunijos, Turkijos teatrų scenose.
Įtaka profesijos pasirinkimui
Ar tai, kad tapote režisieriumi, irgi turėjo įtakos Panevėžio dramos teatro spektakliai, Juozo Miltinio autoritetas, jo požiūris į teatrą ir meną, visą tą aplinką ir joje buvusius žmones sudvasinusi atmosfera?
Ne veltui anuomet, perfrazuodami A.
Teatro įtaka
Teatras visą laiką mane traukė ir domino, už tai esu dėkingas ne tik Juozui Miltiniui ir jo teatrui, bet ir tuo metu mieste su mokiniais spektaklius kūrusiai Editai Klimienei. Tuose spektakliuose ir aš dalyvaudavau. Visa tuometė teatro aplinka mane stipriai įtraukė, teatrinė sėkla buvo pasėta ir negalėjo nesudygti. Matyt, tokia jau buvo mano lemtis, neišvengiamai turėjau tapti režisieriumi, aišku, tam įtakos turėjo ir tėvai.
Šeimos įtaka
Ar tokios buvo vaikų inteligentiško auklėjimo nuostatos, ar tėvai norėjo, kad savo gyvenimo kelią susietum su muzika ar menais?
Prie muzikos mane lenkęs tėvas liepdavo skambinti pianinu ir sakydavo, kad muzikantai net ir lageriuose išgyvendavo.
Studijos Leningrade
Studijos mieste prie Nevos, N. A. Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos Muzikinių teatrų režisūros fakultete, gal ir nebūtų tokios įsimintinos, jei ne koncertų salės, galerijos, visa ta didmiesčio kultūrinė atmosfera. Čia atvažiuodavo gastrolių tokie teatrai - Piteris Brukas, Morisas Bežaras, jų spektakliai... Čia buvo dabar garsusis Sankt Peterburgo akademinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas Jurijus Temirkanovas... Čia buvo toks kino teatras „Spartakas“, kuriame vyko plačiosioms masėms nematomos vadinamojo Gosfondo filmų peržiūros, čia pamačiau visą Federiką Felinį, Mikelandželą Antonionį, Akirą Kurosavą...
Mūsų kurso vadovė, studijų pradžioje mirusio profesoriaus asistentė, buvo labai gera, mus visus kviesdavo pas save ir maitindavo. Ji leisdavo mums daryti ką tik nori, patarti, kaip padaryti geriau, parodyti ne itin sugebėdavo. Užtat labai taikliai išsakydavo kritines pastabas, pastebėdavo klaidas, kurias turėdavome patys ištaisyti. Šokinėdami šen bei ten, beieškodami katės tamsiame kambaryje, kažkaip ją pagaudavome.
Darbas Kauno dramos teatre
Po studijų - į Kauną, į Muzikinį teatrą, bet neilgam. Tuo metu Jonas Vaitkus išėjo iš Kauno dramos teatro. Petras Venclovas, kiti aktoriai, išgirdę, kad Muzikiniame teatre naujas režisierius netrukus išleis gerą spektaklį - Ž. Ofenbacho „Gražiąją Eleną“, prieš premjerą atėjo pas mane pasiteirauti, ar nenorėčiau pereiti pas juos, į Dramos teatrą. Po to direktorius Vidmantas Dobrovolskis jau oficialiai pakvietė pastatyti vieną spektaklį, vėliau priėmė etatiniu režisieriumi. Žinoma, aš labai apsidžiaugiau, nes tikrai to norėjau. Kaune pastačiau Samuelio Beketo „Tą kartą“ ir Eženo Jonesku „Kėdes“.
Darbas Vilniaus rusų dramos teatre
1991-1992 metais Panevėžyje pastačiau A. Puškino mažąsias tragedijas „Puota maro metu. Akmeninis svečias“, F. Garcia-Lorkos „Jermą“, po to dar 2002 metais Alfredo Žary „Karalių Juobą“. Bet šitą spektaklį stačiau važinėdamas iš sostinės, nes jau buvau laimėjęs konkursą eiti Vilniaus rusų dramos teatro vadovo pareigas (1992-1999). Tikriausiai padariau klaidą susigundęs tuo konkursu, nes tuomet Rusų dramos teatras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Ir dabar gal kiek panaši situacija, tik dabar jį jau saugo ir remia Europos Sąjungos lėšos. O tada, pirmaisiais paskelbtos nepriklausomybės metais, patekau į sudėtingą situaciją: rusakalbiams atrodė, kad Kultūros ministerija atsiuntė lietuvį sunaikinti teatrą, o saviškiai tuo metu irgi netoleravo tokio mano pasirinkimo. Ministerija lėšų skirdavo mažiausiai, atseit uždaryti neuždarysim, bet ir labai nepadėsim. Nepaisant visų tų peripetijų, per septynerius metus pastačiau septynis spektaklius. Tai buvo Euripido „Medėja“, Viljamo Šekspyro „Makbetas“, Antono Čechovo „Dėdė Vania“, Tadeušo Kantoro „Pasaulio pakraštyje“, Pėterio Handkės „Valanda, kai nežinojome vienas kito“, mano ir vilniečio poeto Vitalijaus Asovskio „Dangaus krantas“, toks eksperimentinis A.
Darbas Lenkijoje
Taigi teatrinė rokiruotė trejiems metams į Lenkiją, buvote ne tik Radomo dramos teatro, bet ir tarptautinių Vitoldo Gombrovičiaus ir Radomo kultūros festivalių vadovas, pelnęs šio miesto metų žmogaus titulą kultūros srityje. Kaip užsimezgė kūrybiniai ryšiai su lenkų meno žmonėmis, bičiulystė su kino kūrėju Kšištofu Zanusiu, kuris su dideliu palankumu vertina lietuvio režisieriaus kūrybą?
Pažintys su lenkų teatralais, ryšiai su teatrais - per spektaklius ir jų pripažinimą. Dar man tebevadovaujant Vilniaus rusų dramos teatrui, kuris buvo įsikūręs Jono Basanavičiaus gatvėje 13-uoju numeriu pažymėtuose istoriniuose rūmuose, kadaise buvo ne vienas teatras, ketvirtį amžiaus po rūmų pastatymo čia veikė kelios lenkų teatro trupės. Šiuose rūmuose dirbo toks lenkų Konstantinas Stanislavskis - Julijušas Osterva, lenkų Vsevolodas Mejerholas - Leonas Šileris, lenkų Vasilijus Kačalovas - Aleksandras Zelverovičius... Į Vilnių atvykę lenkai, ypač kultūros sluoksnių žmonės, teatralai, prašydavo leidimo aplankyti istorinį pastatą, parodyti mūsų teatrą. Vilniečių trupė su spektakliais važiuodavo į Lenkiją, o lenkai atvažiuodavo gastrolių pas mus.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Vaikiškas Baldų Komplektas Nika – Išsamios Apžvalgos, Realių Pirkėjų Atsiliepimai ir Detalios Specifikacijos
- Kur Geriausia Pavalgyti Nidoje? Atraskite Skaniausius Restoranus ir Kafines!