Mėnulis nuo senų senovės maitino žmonių vaizduotę, virsdamas tai Saulės vyru, tai gražuole deive, tai grėsminga vilkolakių transformacijos priežastimi ar būtina užkeikimų veikimo sąlyga. Nuo mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai; jis trikdo jautrių žmonių miegą, o kai kuriuos paverčia lunatikais.
Menininkus veikia dar keisčiau - paskatina raižyti medį ar metalo plokšteles ir įamžinti šį dangaus kūną savo kūriniuose. Kartais iš tokių raižinių gimsta paroda, tiksliau, būsimos didesnės parodos fragmentas. Vos patekus į galeriją, tenka stoti į akistatą su čia pat kabančiu didžiuliu mėnuliu. Jis hipnotizuoja kruopščiai išraižytomis tamsiomis jūromis ir, rodos, spokso savo apvaliomis akimis.
Prisimenu vaikystę, kai bijojau mėnulio, mat man atrodydavo, jog jo gyventojai nuolat stebi Žemę ir mane. Todėl naktį stengdavausi aklinai užtraukti užuolaidą. Vieną vidurnaktį, po ilgos nemigos, pakviečiau mėnulį į dvikovą (sekundantų neturėjome). Čiupau artimiausią po ranka buvusį ginklą - pagalvę: pamaniau, gal pavyks jį uždusinti. Turbūt nereikia ir sakyti - pralaimėjau. Mėnulis tebekabėjo danguje kaip buvęs.
Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ - tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas.
Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai - ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika.
Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą - paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis.
Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės - Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį - Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius.
Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką.
Linas Zubė - lėlininkas, kurio idealas - dingti lėlėje. Ir verkia, kalba, jaučia lėlė, o ne jis. Tas atsidavęs lėlininkas - vaikiškumo ir išminties, akrobato ir filosofo, tragiko ir komedianto lydinys. Linas Zubė dingsta lėlėje.
Teatro „Lino lėlės“ spektaklis visai šeimai „Žuvėjėlis“ Vilkaviškio kultūros centre - 11 valandą.
"Lėlių teatras - didelė jėga", - sako dailininkė, režisierė ir dramaturgė Jūratė Januškevičiūtė.
Koks lėlininkas - jūsų idealas? Linas Zubė. Jis dingsta lėlėje. Ir verkia, kalba, jaučia lėlė, o ne jis. Tas atsidavęs lėlininkas - vaikiškumo ir išminties, akrobato ir filosofo, tragiko ir komedianto lydinys.
žymės: #Gime
Panašus:
- Neįtikėtinos Lino Rimšos ir Giedriaus Svilainio Gyvenimo Istorijos, Kurias Privalote Žinoti!
- Neįtikėtina Linas Linkevičius biografija: Atraskite visus karjeros ir gyvenimo faktus!
- Neįtikėtinas lino auginimo vadovas: nuo sėjos iki gausaus derliaus paslaptys
- Auskarų vėrimas vaikams Šiauliuose – svarbiausi patarimai ir tikri atsiliepimai!
- Atraskite Geriausias Globos Namų Paslaugas Biržų Rajone – Komfortas Ir Rūpestis Jūsų Artimiesiems