Linai yra vieni iš retų pluoštinių augalų, auginamų Europoje. Joks kitas pluoštas neturi tokių senų auginimo tradicijų kaip linai. Nuo senų laikų žmones traukė lino žavesys. Lininiai drabužiai tinka pavasario ir vasaros aprangai, nes yra praktiški ir gražūs, nesukelia alergijos, sugeria kūno drėgmę ir teikia vėsumo įspūdį. Dažomas linas gali įgauti begalę spalvų. Linai Lietuvoje pradėti auginti prieš 4 000 metų.
Lietuvos linų auginimo istorija
Tarpukario Lietuvoje linų pluoštas buvo viena iš eksportuojamų prekių greta gyvulių, paukščių mėsos. Net ekonominės krizės metu (1929-1939 m.) linų pluošto eksportas padidėjo apie 1,5 karto. Daugiausia linų auginta 1940 m. - 96,6 tūkst. ha, 1984-1985 m. vidutiniškai per metus linų buvo auginama 35,8 tūkst. ha, 1986-1990 m. - 28,6 tūkst. ha, 1991-1995 m. 13,3 tūkst. ha, 1996-1998 m. - 6,1 tūkst. ha. Mažiausiai - 4,5 tūkst. ha - linų Lietuvos istorijoje auginta 1993 metais. 2003 metais linų pasėlių plotai buvo apie 9,6 tūkst. ha.
Lietuvos linų auginimo technologija
Lietuvoje taikoma linų auginimo ir derliaus dorojimo technologija leidžia gauti vidutiniškai 4 t/ha 1,25-1,50 kokybės numerio šiaudelių. Pažangūs linų augintojai, laikydamiesi technologinių reikalavimų, jau dabar iš hektaro gauna 6 t ir daugiau aukštos kokybės šiaudelių.
Dirvos paruošimas
Dirvos dirbimu reikia paruošti sėklos guoliavietę, kad vienodai ir greitai linai sudygtų. Dirva prieš sėją turi turėti tokį profilį: paviršinis 1-3 cm sluoksnis, sudarytas iš smulkių grumstelių; po juo - suspaustas sluoksnis, kuris apriboja sėjamosios noragėlių darbo gylį, ir gilus supurentas sluoksnis, bet be tuštumų.
Rudeninis dirvų dirbimas
Auginant linus po žiemkenčių, patartina šiaudus surinkti ir išvežti, kadangi dėl įvairių priežasčių šiaudams nevisiškai suirus per žiemą, dirvos struktūra bus nevienoda. Dirvas rudenį galima ruošti dviem būdais. Nupjovus javus, dirva tuojau pat verstuviniais, lėkštiniais ar čyzeliniais skutikais įdirbama 6-8 cm gyliu, jei vyrauja sėklinės piktžolės, arba 10-12 cm gyliu, jei yra vegetatyviškai plintančių piktžolių. Nelygios dirvos išlyginamos. Sudygus piktžolėms, dirva kultivuojama arba skutama antrą kartą. Dar kartą piktžolėms sudygus, laukas suariamas. Nuėmus priešsėlį, kai atželia daugiametės piktžolės, dirva purškiama herbicidu - glifosato analogu (roundapu, glifosu, uraganu ir kt.). Kai piktžolės visiškai paruduoja, laukas (jei lygus) ariamas. Jei dirva nelygi, prieš ariant nuskutama, išlyginama, ir vėliau ariama.
Arimo laikas priklauso nuo dirvos tipo. Sunkias, ypač piktžolėtas, dirvas reikėtų arti anksčiau, o nepiktžolėtas ir lengvas - galima ir vėliau. Bet kokiu atveju visas dirvas būtina suarti iki spalio vidurio. Nevertėtų arti per daug drėgnų dirvų. Linams labai svarbu arimo kokybė. Arimas turi būti lygus, plačiomis varsnomis (ariant tradiciniais plūgais), neišverčiant podirvio. Geriausiai tinka apverčiamieji plūgai. Tik vienodai ir lygiai suartoje dirvoje galima tikėtis išauginti vienodus linus.
Pastaba: anksti suarus dirvas, gali sudygti nemažai piktžolių. Pasirodžius piktžolėms, reikėtų kultivuoti ir kartu akėti 10-12 cm gyliu. Paskutinį kartą kultivuojama be akėjimo 8-10 cm gyliu prieš porą savaičių iki šalčių.
Pavasarinis žemės dirbimas
Dirvoms pradžiūvus, pirmiausia reikėtų žemę suakėti, kad dirvožemis būtų apsaugotas nuo perdžiūvimo. Atėjus sėjos laikui, įdirbti žemę „Germinator“ tipo agregatu arba (taip dar geriau) - kombinuotais sėjos agregatais, kurie vienu važiavimu įdirba dirvą ir kartu pasėja linus. Ruošiant dirvą sėjai, būtina laikytis principo - ją įdirbti ir linus pasėti per vieną dieną. Jeigu neįmanoma per vieną dieną įdirbti ir apsėti viso ploto, tuomet geriau ruošti lauką ir apsėti jį dalimis. Taip dirbant neperdžius dirva, linai dygs greitai ir vienodai. Visi darbai atliekami arimo kryptimi. Nevienodai dygstantys linai, „banguotas“ pasėlis - tai dažniausiai per giliai supurentos dirvos pasekmė. Tuomet linų sėkla pasėjama per giliai. Jei dirbama nepakankamai pradžiūvusi dirva, gilesniuose sluoksniuose susidaro suplaktos žemės gumulai, pro kuriuos negali prasiskverbti linų šaknys.
Sėklos paruošimas
Norint išauginti gerus linus ir gauti kuo didesnį ir geresnės kokybės derlių, reikia sėti aukštos kokybės sėklą. Tik iš gerai paruoštų, vienodo stambumo sėklų užauga stiprūs daigai. Iškūlus linų sėmenojus, sėkla valoma, o jei reikia - ir džiovinama. Sėmenims džiovinti bei vėdinti geriausiai tinka aktyvioji ventiliacija. Blogai daro tie linų augintojai, kurie nevėdina linų sėklos. Linai - aliejiniai augalai, todėl sėklą vėdinti būtina. Žiemą ventiliuojama, kai oras giedras ir sausas. Pavasarį, atšilus orams, ventiliuojama iš ryto, kol oras šaltesnis. Jei sėmenų drėgnumas 16 ir daugiau procentų, ventiliuoti reikia pašildytu oru. Sausus sėmenis ant ventiliacijos įrengimų galima supilti iki 75 cm storio sluoksniu.
Sėmenų valymas
Valomi tik sausi sėmenys. Drėgnų valyti neverta, nes tuomet sunkiau atskirti piktžolių sėklas. Linų sėmenys valomi Petkus Gigant K 531, Petkus Selektra K 2181 valomosiomis. Svarbu parinkti tinkamus sietus. Petkus Gigant K 531 viršutinis sietas dedamas su pailgomis akutėmis (1,1-1,4 mm skersmens), apatinis - apvaliomis (1,7-2,0 mm skersmens), o trijeriai su 3,1-3,5 mm duobutėmis. Labai svarbu sureguliuoti oro srautus, ypač antrojo ventiliatoriaus. Valomajai Petkus Selektra K 2181 dedami trys sietai: viršutinis 3,5-4,0 mm apvaliomis akutėmis, vidurinis 1,2-1,4 mm pailgomis akutėmis, apatinis 1,7-2,0 mm apvaliomis akutėmis. Sėmenis dar galima valyti valomąja Petkus Selektra K 218/1, prie kurios galima panaudoti trijerių bloką K 553 Petkus, valomąją K 548 A, trijerius K 236 A ir kitas sudėtingas valomąsias.
Sėklos beicavimas
Sėklos paruošimui priklauso ir sėmenų beicavimas. Linų ligos - fuzariozė, svylarūdė, stiebalūžė ir kitos - plinta ir per sėklą. Beicuojant sunaikinami grybeliai, esantys sėklos paviršiuje. Beicuotų sėmenų lauko daigumas padidėja 15-20 procentų. Jei sėkla sausa (12 proc. drėgnumo), beicuoti galima likus 2-3 savaitėms iki sėjos. Drėgnesnė sėkla beicuojama prieš 2-3 dienas iki sėjos. Kad beicas vienodžiau padengtų sėklas, tonai sėmenų sunaudojami 3-5 litrai vandens.
Sėja
Geriausia linus sėti siauraeilėmis (7,5 cm) sėjamosiomis, važiuojant 4-6 km per valandą greičiu. Ankstyva sėja - viena iš svarbiausių sąlygų. 1 700-1 900 normaliai išsivysčiusių, ne žemesnių kaip 70 cm aukščio ir 1,0-1,5 mm skersmens, augalų. Linus galima pradėti sėti, kai vidutinė paros temperatūra aukštesnė kaip 50C, o dirva 10 cm gylyje įšilusi iki 70C. Sėklos įterpimo gylis lemia daigumą. Molio ir priemolio dirvose sėkla įterpiama 1-1,5 cm gylyje, o priesmėlio dirvose - ne giliau kaip 2 cm. Sėjant reikia numatyti, į kokio dydžio barus bus suskirstytas linų laukas. Baro dydis turėtų būti toks, kad su turima technika jį būtų galima nurauti per 1-2 dienas. Jei planuojama rauti LK tipo raunamosiomis mašinomis, šoninėse baro pusėse paliekamas 5-6 m neužsėtos juostos, galuose 12 metrų neužsėtos juostos.
Sėklos ūkinė vertė paskaičiuojama švarumą padauginus iš daigumo ir padalijus iš 100. Sėkliniams pasėliams rekomenduojama išberti 20-22 mln./ha 100 proc. ūkinės vertės sėklų, kitiems linų pasėliams- 22-25 mln./ha. Sėjos darbai atliekami arimo kryptimi.
Skirtumai tarp sėmeninių ir pluoštinių linų
Lininių (Linaceae) šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkiui svarbi viena gentis - Linum. Tačiau šioje gentyje yra daugiau kaip 200 rūšių. Mus domina tik vienos Linum genties rūšies - sėjamojo lino (Linum usitatissimum L.) varietetai - pluoštiniai (elongata), tarpiniai (intermedia), sėmeniniai (brevimulticaulia) ir šliaužiantieji (prostrata). Šie varietetai skiriasi vieni nuo kitų aukščiu, augalo biologija, stiebų ir galvenų skaičiumi, sėklų kiekiu ir svoriu bei kt. Lietuvoje šiuo metu auginami du šios rūšies varietetai - pluoštiniai ir tarpiniai linai.
Pluoštiniai linai Lietuvoje turi gilias tradicijas ir, kalbant apie linus, dažniausiai įsivaizduojami būtent pluoštiniai linai - aukšti, plonais, tiesiais stiebais, kurių pagrindinė produkcija yra pluoštas, o sėmenys - šalutinė. Nuo 1995 m. mūsų krašte auginami aliejiniai arba sėmeniniai linai, skirti tik sėmenims gauti - juos nukūlus, stiebai sunaikinami, iš jų pluoštas neišgaunamas. Tiesa, tai nėra tikrieji sėmeniniai linai, kurie pavaizduoti 1 paveikslo IV pozicijoje. Šie žemaūgiai, labai išsišakoję, panašūs į krūmelį linai auginami tik šiltesnio klimato kraštuose. Lietuvoje auginami tarpiniai linai, nors jie ir vadinami sėmeniniais.
Kaip sako pats pavadinimas, šie linai užima tarpinę padėtį tarp pluoštinių ir tikrųjų sėmeninių linų. Pagrindinis tarpinių linų stiebas užauga iki 45-75 cm aukščio. Šie linai dažniausiai būna vienastiebiai, tačiau gali turėti po 1-3 ir daugiau žemesnių šoninių stiebų. Ant augalo susiformuoja nuo 7 iki 20 ir daugiau galvenų. Tarpiniai linai dažniausiai pradeda šakotis 25-45 cm stiebo aukštyje, suformuodami nemažą žiedyną (šluotelę) su galvenomis. Šių linų sėklos stambesnės negu pluoštinių - 1 000 sėklų sveria nuo 5,5 iki 10,0 g. Tarpinių linų stiebuose būna apie 12-15 proc. pluošto. Šiuo metu yra sukurta veislių, kurių pluošto išeiga siekia net 16-17 proc. Tarpinių linų pluoštinės ląstelės šiek tiek blogiau susiformavusios negu pluoštinių linų, o pluoštas būna prastesnis - trumpas, kietas, šiurkštus. Šis pluoštas užsienyje naudojamas kaip trumpasis linų pluoštas: įvairiems kompozitams, techninei tekstilei, geotekstilei ir kt.
Sėmeninių linų auginimo ypatumai
Upytės bandymų stotyje 1996-2000 m. buvo vykdyti keli aliejinių linų auginimo bei derliaus nuėmimo bandymai, kuriuose tirtos dvi veislės - LU-5 (1995-1997 m.) ir Blue Chip (1997-2000 m.). 2006 m. tirtos šešių aliejinių linų veislių - Helmi, Szaphir, Symphonia, Blue Chip, Lirina ir Flanders - biologinės ir ūkinės savybės. Sėmeniniai linai nėra tokie lepūs, kaip pluoštiniai, jų auginimo technologija panaši į pluoštinių - naudojami tie patys beicai bei herbicidai, tačiau tręšimo ir nuėmimo technologijos labai skiriasi nuo pluoštinių linų.
Literatūroje nurodoma, kad paprastai aliejiniams linams tręšti užtenka 35-90 kg/ha fosforo ir 90-120 kg/ha kalio veikliosios medžiagos. Azoto trąšų rekomenduota labai didelė normos amplitudė - nuo 0 iki 140 kg/ha v. m. azoto. Kaip ir visiems augalams, trąšos parenkamos priklausomai nuo dirvoje esančių augalams prieinamų maisto medžiagų.
Sėmeniniai linai sėjami kuo anksčiau, kai tik dirvos pakankamai pradžiūva, nes Lietuvoje registruotos veislės yra vidutinio vėlyvumo (vegetacija užtrunka iki 105 dienų ir ilgiau). Sėjama 1-2 cm (lengvose dirvose - 3-4 cm) gylyje, siauraeilėmis sėjamosiomis, optimali sėklos norma 7-9 mln. daigių sėklų hektarui. Priklausomai nuo sėklų stambumo, tai sudaro apie 40-70 kg/ha sėklos.
Derliaus nuėmimas
Sėmeniniai linai dažniausiai pjaunami ir kuliami javų kombainu. Derlius nuimamas tuomet, kai galvenos paruduoja ir sėmenys jose ima „barškėti“. Tačiau dažnai ir tuomet linų stiebai dar būna palyginti drėgni, pjaunant apsivynioja ant kombaino pjaunamosios sraigės, lenktuvų bei kitų besisukančių darbinių dalių. Siekiant to išvengti, galima prieš nuėmimą sėmeninius linus desikuoti. Upytės bandymų stotyje atliktų bandymų duomenimis, efektyviausiai linų stiebus išdžiovino desikantas Reglonas super, išpurškus jo 2,5 l/ha. Desikantu purškiama, kai paruduoja apie 90 proc. galvenų, t. y. likus 2-3 savaitėms iki derliaus nuėmimo. Auginant ekologiškai ir nenaudojant desikantų, galima palaukti, kol linai visiškai subręs ir išdžius stiebai, kadangi sėmeninių linų galvenos neatsiveria ir sėmenų neišbarsto.
Sėmenininių linų pasėliuose gali būti įrengtos technologinės vėžės. Jos užtikrina patogesnę pasėlių priežiūrą vegetacijos metu. Be to, purškiant desikantais, nebus traiškomos galvenos važiuojant per pasėlius. Labai svarbu, kad kombaino pjovimo aparatas būtų tvarkingas: labai aštrus dalgis, tiesūs, nesulankstyti pirštai, aštrūs, neištrupėję priešpeiliai. Patartina užapvalinti visus pjaunamosios detalių aštrius kampus, kad už jų nesikabintų linų stiebai. Kombainas mažiau užsikemša pjaunant linus aukštai - nupjaunant tik galvenas (šluotelę). Tačiau tokiu atveju gali būti sunku kokybiškai užarti likusią aukštą ražieną, ypač auginant aukštaūgių veislių sėmeninius linus.
Sėmeniniai linai pjaunami vėlai - rugsėjo, o kartais netgi spalio mėnesį (priklausomai nuo linų veislės bei meteorologinių sąlygų vegetacijos metu). Pjovimui būtina pasirinkti sausą, saulėtą dieną ir pjauti linus tik po vidudienio, kai jie pakankamai sausi. Tokiomis sąlygomis galima tikėtis, kad linų stiebai mažiau vyniosis ant kombaino besisukančių dalių, o iškulti sėmenys bus ganėtinai sausi (7-12 proc.) ir jų nereikės papildomai džiovinti. Tinkamai sureguliavus kombaino valomąją, sėmenų švarumas būna apie 95-98 proc., taigi galima sutaupyti sėmenų valymo išlaidas. Kombaino kūlimo būgnas turi suktis minimaliu greičiu, kad neskaldytų sėmenų. Linų sėmenys labai slidūs, takūs, todėl sėmeninius linus kuliantis kombainas turi būti labai sandarus.
Linų veislių pasirinkimas
LŽI Upytės bandymų stotyje 2006-2008 metais augintos sėmeninių linų veislės Helmi, Szafir, Symphonia, Blue Chip, Lirina, Olinette, Lu-5, Gold Merchant ir Flanders. Linų aukštis bei šluotelės ilgis yra labai svarbūs rodikliai aliejinių linų nuėmimo technologijoje. Aliejiniai linai paprastai pjaunami javų kombainais, tad kuo aukštesni augalai, tuo jie palieka aukštesnę ražieną, sunkėja tokio lauko paruošimas kitiems sėjomainos rotacijos augalams auginti.
Užsienyje yra panaudojamas ir aliejinių linų stiebų pluoštas - popieriaus gamybai, tekstilei, geotekstilei, įvairiems kompozitams, kartono, statybinių plokščių ir kitų medžiagų gamybai. Deja, kol Lietuvoje nėra išvystytos trumpojo linų pluošto perdirbimo pramonės, tai ir aukšti aliejiniai linai nėra pageidautini. Todėl Upytės bandymuose teigiamai vertinti šie parametrai: trumpesnis stiebas, kompaktiškesnė šluotelė ir didesnis produktyvių galvenų skaičius.
Palyginti su bandymo vidurkiu, iš esmės aukštesni (vidutinis stiebo ilgis 61,2 cm) buvo Gold Merchant ir Lu-5 veislių linai, o žemesni - Olinette (42,1 cm), Flanders (46,7 cm) ir Szafir (48,1 cm). Kuo trumpesnė ir vienodesnė šluotelė, tuo lengviau tokius aliejinius linus nukulti. Trumpiausią šluotelę turėjo Olinette (10,6 cm) veislės linai, o ilgiausią (17,6 cm) - Gold Merchant ir Lirina. Pastebėta kad kompaktiškiausią šluotelę turėjo veislės Symphonia linai - šluotelės ilgis buvo vidutiniškai 14,6 cm - tokio ilgio šluotelę turėjo 73,5 proc. šios veislės augalų. Kitų veislių linų augalų šluotelių ilgis svyravo nuo 8,5 iki 19,3 cm. Daugiausia produktyvių galvenų subrandino veislių Lirina (12,8 vnt.) ir Gold Merchant (12,5) linai.
Jei būtų skaičiuotos ne produktyviosios galvenos, o visos, kurios buvo užmegztos ant pagrindinio ir šalutinių stiebų, tai daugiausia galvenų būtų suskaičiuota ant veislės Blue Chip linų. Vidutiniškai ant augalo buvo užmegzta 17,3 vnt. galvenų. Deja, iš jų produktyvių - tik 9,9 vnt. Be to, ši veislė nėra labai tinkama auginti Lietuvoje - jos galvenos brendo labai nevienodai, dalis galvenų ant pagrindinio stiebo buvo jau pasiekusios geltonąją ir pilnąją brandą, o ant kai kurių šakelių bei šalutinių stiebų vis dar buvo pumpurų, žiedų bei nesubrendusių galvenų. Nevienodas brendimas yra labai prastas rodiklis linų sėklininkystei. Tokiu būdu bręstančios galvenos trukdo nuimti derlių ir, netgi linus desikuojant, gaunamas nepatenkinamas rezultatas, nes nesubrendusių galvenų sėmenys netinka nei sėklai, nei maistui, nei pašarui.
Tyrimų metais vegetacijos pabaigoje padažnėję lietūs lėmė nevienodą vėlyvesnės vegetacijos veislių linų brendimą. Statistikoje skelbiami duomenys rodo, kad palankiais metais įvairių aliejinių veislių linų sėmenų derlius Lietuvoje siekia apie 1,5-2,3 t/ha. Kanados ir JAV statistikos duomenimis, kai kurios aliejinių linų veislės subrandina ir didesnius sėmenų derlius, kurie gali siekti nuo 2,5 iki 3,0 t/ha. Bandymuose Upytėje augintų linų derliai gauti neblogi. Tirtų veislių sėmenų derliai siekė 1,5-2,5 t/ha. Iš esmės didžiausią sėmenų derlių subrandino veislės Symphonia linai (2,5 t/ha), taip pat apie 2 tonas sėmenų išaugino veislių Szafir, Flanders, Lirina ir Gold Merchant linai. Mažiausi sėklų derliai (1,5 t/ha) gauti iš veislių Helmi ir Olinette linų. Pažymėtina, kad Helmi veislės sėmenys buvo gerokai smulkesni už kitų sėmeninių linų veislių sėklas - sėklos masė siekė tik 5,28 g, bet tai yra šio genotipo savybė. Didžiausia 1 000 sėklų masė buvo veislės Blue Chip linų ir siekė 7,74 g, tačiau šios veislės sėmenys buvo labai nevienodos spalvos, daug juosvų, su prikibusia nuo sėklos pertvarėlių luobele, taip pat daug neišsivysčiusių sėmenų.
Linų sėklų švarumas ir drėgnumas yra ne mažiau svarbūs kokybės rodikliai. Dažnai sėklų švarumas priklauso nuo kūlimo kokybės, tačiau yra linų veislių, kurių sėmenys prasčiau išsikulia dėl jų galvenų ypatybių - jų pertvarėlės storos, minkštos, kartais galvenose sėklos laikosi labai tvirtai prikibę. Švariausi sėmenys, nukūlus pėdelius, buvo veislės Symphonia (švarumas 95,8 proc.), o labiausiai užsiteršę šiukšlėmis ir linų galvenų liekanomis - veislių Flanders (švarumas 86,6 proc.), Szafir (84,9 proc.) ir Blue Chip (80,2 proc.). Dėl šiukšlinių priemaišų dažnai padidėja ir sėklų drėgnis. Drėgniausi sėmenys buvo veislės Blue Chip (11,7 proc.), o jos sėklų šiukšlingumas buvo didžiausias.
Lietuvos sąlygomis svarbu ir linų vegetacijos periodo trukmė. Veislių, kurių vegetacija ilga, - derliaus nuėmimas gali užsitęsti, o meteorologinėms sąlygoms pablogėjus, nukenčia sėklų kokybė. Literatūroje skelbiama, kad aliejinių linų vegetacija užtrunka net iki 105-110 dienų. Mūsų tyrimuose 2006-2008 m. trumpiausios vegetacijos buvo Helmi, Symphonia ir Szafir veislių linai, o vėliausiai subrendo veislių Blue Chip, Lirina ir Flanders linai.
Nuo veislės brandos (ankstyvumo ar vėlyvumo) laiko, taip pat nuo atsparumo kai kurioms mikroskopinių grybų gentims ar rasėms priklauso, ar linų sėklos apsikrės patogeninių grybų pradais. Sėmeninių linų sėklos yra puiki terpė jiems plisti ir gaminti antrinius metabolitus - mikotoksinus. Tyrimų metu buvo nustatyta, jog sėmeninių linų sėmenys buvo apsikrėtę Alternaria, Cladosporium, Fusarium, Penicillium, Colletotrichum, Rizoctonia, Verticillium, Botrytis, Gonadobotrytis ir Arthrinium genčių grybų pradais. Didelį dėmesį skyrėme antraknozės (Colletotrichum), sausligės (Alternaria) ir fuzariozės (Fusarium) sukėlėjams. Dygdami šių grybų pradų pažeisti sėmenys išaugina ligotus daigus, dėl to gali išretėti pasėlis. Be to, dalis šių grybų genčių gamina mikotoksinus. Tyrimais nustatyta, kad tirtų veislių sėmenų užterštumas buvo nedidelis, antraknozės sukėlėjo pradai pažeidė nuo 2,8 iki 4,2 proc. sėklų, sausligės - neviršijo 4,6 proc. (šių pradų sėklose leistinas kiekis yra iki 5 proc.). Fusarium spp. pažeidė nuo 2,0 iki 5,5 proc. linų sėklų.
Sėmeninių linų auginimas pasaulyje
Sėmeninių linų plotai pasaulyje yra keliskart didesni negu pluoštinių linų. Daugiausia sėmeninių linų auginama Indijoje, Kanadoje, Kinijoje, JAV, Vokietijoje. 2005 m. pasaulyje buvo auginama apie 3,5 mln. ha sėmeninių linų, bendras sėmenų derlius siekė 2,4 mln. tonų (vidutiniškai 0,7 t/ha). Apie trečdalį sėmeninių linų sėmenų išaugina Kanada. Ji yra pagrindinė pasaulio eksportuotoja (2004 m. eksportavo 581 628 t sėmenų). Daugiausia sėmeninių linų produkcijos importuoja Europos Sąjungos šalys: į Vakarų Europą kasmet importuojama daugiau negu 600 000 t sėmenų, apie 80 000 t sėmenų aliejaus ir daugiau kaip 600 000 t sėmenų išspaudų.
Kad ir kokia populiari ir konkurencinga būtų sėmeninių linų produkcija, Lietuvoje sėmeninių linų šiuo metu auginama nedaug. 2007 m. sėmeninių linų plotas Lietuvoje buvo 186,12 ha, 2008-aisiais - tik 102,91 hektaro.
Lietuvos Nacionaliniame augalų veislių sąraše šiuo metu yra trys sėmeninių linų veislės - Lirina, Olinette ir Barbara. ES kataloge rekomenduojamų veislių yra daug daugiau - taigi pasirinkti yra iš ko.
Statistikos duomenimis, sėmenų, aliejaus bei išspaudų poreikis Europos Sąjungos šalyse šiuo metu nėra patenkinamas, ši produkcija dideliais kiekiais importuojama iš Kanados ir JAV. Sėmeniniai linai ES yra remiami, už hektarą mokama apie 367 Lt/ha.