Mažoji Lietuva - Prūsijos regionas, kuris buvo gausiai apgyvendintas lietuvininkų. Veikiama protestantizmo idėjų ir Prūsijos, Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra. Būtent Mažojoje Lietuvoje išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti ir pirmasis laikraštis lietuvių kalba.
Mažoji Lietuva ir Lietuvininkai
„Prūsija buvo daugiakalbė ir daugiatautė valstybė. Jos šiaurės rytų dalyje gyveno lietuvininkai - tai buvo Įsruties, Ragainės, Labguvos, Tilžės, Tepluvos ir Klaipėdos apskritys. Iki 1709-1711 m. dauguma tų apskričių, arba valsčių, gyventojų buvo lietuviai, o po didžiojo maro ir bado čia buvo apgyvendinti 23 tūkst. kolonistų“, - pasakoja V.Drotvinas.
Lietuvininkai, arba mažlietuviai, dar vadinti prūsų lietuviais (nuo XIX a. - ir Rytprūsių lietuviais) - lietuvių etnokultūrinė grupė, Mažosios Lietuvos autochtonai. Kai kas mano, kad juos galima būtų laikyti lietuvių subetnine bendrija, arba potaute. Kaip ir jų kraštas, lietuvininkai susiformavo per daugelį šimtmečių, iki XVI a. pradžios.
XVI-XVIII a. vokiečių humanistai tyrinėtojai lietuvininkus traktavo ne kaip tautinę mažumą (tokie jie tapo XIX a. II pusėje Prūsijos karalystėje, nuo 1871 - Vokietijos imperijoje), o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos.
Mažosios Lietuvos vardas (vok. Klein Litau, Klein Litauen) pirmą kartą paminėtas XVI a. vokiečių kronikose (Simono Grunau, Luco Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) terminas.
Sovietų okupacijos Lietuvoje metais Mažosios Lietuvos vardas išbrauktas ne tik iš oficialių dokumentų, žemėlapių, bet ir iš istoriografijos, vadovėlių, žiniasklaidos, apskritai iš viso viešojo gyvenimo. Po 1990 atkurtoje Lietuvos spaudoje, kitose socialinio gyvenimo srityse Mažosios Lietuvos terminas vėl vartojamas.
Kryžiuočių Valdymas
Prūsoje XIII a. įkurta Kryžiuočių ordino teokratinė karinė valstybė (vok. Deutschordens Staat in Preussen). Klaipėdos apylinkes (vok. Memelgebiet) XIII a. II pusėje užgrobė Livonijos ordinas su Kuršo (vok. Kurland) vyskupu, tačiau dėl žemaičių nuolatinių puldinėjimų nepajėgdami išlaikyti tos teritorijos, 1328 jį perleido daug galingesniam siuzerenui Kryžiuočių ordinui.
Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis kaip krikšto sąlygą iš Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus pasiuntinių reikalavo, kad Lietuvai būtų atiduotos Gediminaičių dinastijos patrimoninės skalvių, nadruvių ir kitų baltų žemės nuo Alnos upės ir Aismarių su Priegliaus baseinu Prūsoje (t. y. Mažoji Lietuva).
Mažoji Lietuva Prūsijos Kunigaikštystės Sudėtyje (1525-1701)
Martynui Liuteriui Vokietijoje ėmus reformuoti krikščionybę, paskutinis katalikiško Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas 1525 Ordino valstybę pavertė protestantiška pasaulietine kunigaikštyste. Vietoj katalikybės valstybine religija Albrechtas paskelbė liuteronybę, susikūrė Evangelikų Liuteronų Bažnyčia. Prūsija tapo pirmąja protestantiška šalimi Europoje; joje, skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos, įsigalėjo Reformacija.
1577 įstatymu baudžiauninkams uždrausta pasitraukti nuo savo pono bei žemės. Stiprėjo baudžiava, XVI-XVII a. daugelis lietuvininkų buvo paversta lažininkais (1701 Lietuvos provincijoje jie sudarė iki 94% valstiečių). O Prūsijos pietvakarinėje dalyje, kur gyveno daugiau vokiečių, buvo apie 40% činšininkų.
Brandenburgo-Prūsijos Valstybės Susidarymas
Pasibaigus Albrechto Brandenburgiečio dinastijos kunigaikščių vyriškajai giminei, Prūsijos kunigaikštystės sostą paveldėjo Brandenburgo kurfiurstai: 1618 Prūsijos kunigaikštystė asmenine unija sujungta su Brandenburgo kurfiurstija į Brandenburgo-Prūsijos (vok. Brandenburg-Preussen) jungtinę valstybę.
Friedrichas Wilhelmas ir Jonas Kazimieras Jogailaitis pasirašydami 1657 rugsėjį Vėluvos ir 1657 lapkritį Bydgoszcziaus traktatus (Labguvos-Vėluvos-Bydgoszcziaus traktatai) susitarė, kad Lenkijos-Lietuvos valstybė Brandenburgo naudai atsisako suvereno teisių į Prūsijos kunigaikštystę.
Mažoji Lietuva Prūsijos Karalystės Sudėtyje
Brandenburgo-Prūsijos valdovo Friedricho Wilhelmo įpėdinis Friedrichas III 1701 pavadintas Friedrichu I (1701-1713) „karaliumi Prūsijoje“ (König in Preussen). Karūnavimo Karaliaučiaus pilies bažnyčioje ceremonialą papildė baltų tradiciniai motyvai. Karaliui įteiktas lietuvių kalba išleistas Naujasis Testamentas.
Virtuvė
Lietuvininkų nameliuose visuomet kvepėjo ruginės duonos kukuliais. Pasakojama, jog tada, senovėje, žmonės tik vieną stubą turėjo, o joje nebuvo kamino, jie bute ant žemės virė, puodą arba skauradą ant panto pakabinę, ant tų pačių pantų ir mėsą rūkė. Šventiniai valgiai buvę geresni, tada skanaudavo kisieliaus, skilandžio, košenybės, šiupinio.
XIX a pabaigoje - XX a pradžioje, „viršutiniai“ valgiai buvo kaip pas vokiečius. Pirmasis, ankstyvasis pusrytis, prasidėdavo nuo krūželės (puodelio) pieno su sausa duona ir sumuštinių.
Šeimininkė darbininkam į laukus nešdavo užkandį kiocelyje. Pridėdavo karštų keptų bandelių, duonos, sviesto, sūrio. Šio būta kelių rūšių. Iš varškės gamindavo - glumzį, o be geltonojo fermentinio riebesnio kėžio neįsivaizdavo nei vieno šventadienio.
Kiauliena, kiaules skersdavo vėlyvą rudenį, skerstuvių mėsa gardindavo šutinius ir barščius. Virdavo ir sūdytą karką, troškindavo kopūstus. Delikatesas - mažų paršelių mėsa. Skanėstu laikytas ir pieno veršis (tai toks veršelis, kuris pirmąsias keturias savaites buvo tik pienu penėtas).
Iš kiaulienos ir jautienos gamindavo viurškį (dešrą), ir lašinius. Šinkį (kumpį) veždavo rūkyti žinovams. Kiekvienas ūkininkas, ypač laukininkas, namuose turėjo rūkyklą, šią įrengdavo prie šiurkštyno (dūmtraukio). Mėsa sūdydavo su stambia druska. Kiaulieną ir avieną rūkydavo gyvenamojo namo kamine, prieš tai savaitę ar dvi mirkydavo virinto vandens tirpale. Rūkydavo ir dešras.
Tradiciją gaminti įvairiausius saldumynus šišioniškiai perėmė iš germaniškosios kultūros. Būta Marko pyragėlių, aguonų vyniotinio, Gandralizdžio pyrago, cukruotų riestainių. Iki karo Šilokarčema garsėjo kepyklėlėse, cukrainėse kavinėse gaminamais įvairiausiais kepiniais ir saldėsiais.
Svarbiausias lietuvininkų gėrimas - kafija. Šis gėrimas perimtas iš vokiečių. Bet tarp lietuvininkų prigijo taip, kad net pusrytinę sriubą išstūmė. Kafiją gamino iš spraginto ąžuolo gilių, miežių, kviečių, rugių.
Labiausiai paplitęs gėrimas visais laikais - pyvas (alus). Sako, kad jį mėgo visi. Net Kristijonas Donelaitis šį gėrimą „Metuose“ minėjo.
Tradicijos ir Papročiai
Remiantis istoriniais šaltiniais, Mažojoje Lietuvoje išskiriamos šios tradicijos: kiaušinių dažymas ir įvairūs veiksmai su jais (dovanojimas, daužymas, ridenimas), lalavimas, lalauninkų kiaušiniavimas ir supimasis sūpuoklėmis.
Pagal 1549 m. Martyno Mažvydo rašytą laišką galima teigti, kad XVI a. Mažojoje Lietuvoje dvasininkai ir bajorai turėjo tradiciją savo bičiuliams dovanoti velykaičių, kurie iki XX a. pr. lietuvininkams simbolizavo magišką vaizdingumą ir gyvybės skatinimo galią. Pranės Dundulienės teigimu, etnografiniai duomenys rodo, kad šio papročio buvo laikomasi net iki Antrojo pasaulinio karo, o kai kur ir vėliau. Su velykaičių dovanojimu taip pat siejosi lalavimas, kuris turėjo apeiginę reikšmę.
XVII a. Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Teodoras Lepneris aprašė šio krašto žaidimus su margučiais. Lietuvininkai susidauždavo virtais, suodžiais dažytais kiaušiniais, ir pramuštas kiaušinis atitekdavo tam, kuris jį įskėlė. Be to, jie ridinėdavo kiaušinius žeme.
Velykos XX Amžiuje
XX a. lietuvininkų Velykų šventę galima skirti į dvi dalis - Didžiąją savaitę ir Velykų papročius. Didžiajai savaitei prieš Velykas visoje Lietuvoje buvo būdingas tvarkymasis po žiemos, pjaunama kiaulė, švarinami namai, ruošiami nekasdieniniai valgiai.
Vandens Galia
Visoje Lietuvoje buvo tikima Didžiojo ketvirtadienio vandens galia. Manyta, kad jis, ypač tekantis, gali gydyti odą, skaistinti, jauninti veidą. Bet Mažojoje Lietuvoje didelis dėmesys vandeniui buvo skiriamas ne ketvirtadienį, o Tykųjį penktadienį. Buvo tikima, kad jeigu Tykųjį penktadienį prieš saulei tekant apsiprausi upelyje, būsi laimingas ir Dievo apšviestas.
Štai keletas Velykinių tradicijų Mažojoje Lietuvoje:
- Kiaušinių marginimas
- Draudimai
- Velykų šventinė dienotvarkė
- Plakimasis kadagių ir beržų šakelėmis
- Velykavimas
- Žaidimai su margučiais
- Velykų zuikis
- Sūpuoklės
Velykos Dabar
Šiuolaikinį lietuvininkų Velykų šventimą galima išskirti į kelias formas: edukaciniai užsiėmimai prieš šventę; šeimos šventė namuose ir Atvelykio šventimas viešoje erdvėje.
Lietuvininkų Tarmė
Lietuvininkų tarme lietuviai kalbėjo ilgą laiką. Net 700 metų šitame krašte gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą. Kalbininkai yra užrašę, jog XV a. Klaipėdos krašte gyveno apie 8 000 žmonių, ir tik nedidelė jų dalis kalbėjo vokiškai. Šiame krašte buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, mokykloje pamokos taip pat vyko lietuviškai, bažnyčioje meldžiamasi ir lietuviškai, ir vokiškai. Taigi kalbą išsaugoti pavyko ir dėl Mažosios Lietuvos gyventojų tikėjimo. Dauguma lietuvininkų buvo evangelikai, todėl pamaldos vykdavo lietuviškai.
Maždaug prieš 8 metus Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis rengė mokslinį darbą ir dar bendravo su tais žmonėmis, kurie kalbėjo šia tarme. Kalbu apie tą pusę nuo Juknaičių iki Plikių. Kalbininkai buvo priskyrę šią teritoriją vakarų žemaičiams. Tada buvo suskaičiuota, kad šia tarme kalbančiųjų yra likę 104 žmonės. Nemažai jų jau išėjo į „Aukštąjį kalnelį“, todėl skaičiuojame, kad yra likę apie 80.
Lietuvininkų Tarmės ir Bendrinės Lietuvių Kalbos Skirtumai
Jų yra nemažai. Tačiau pagrindinis skirtumas, kaip jau buvau minėjusi prieš tai, vietoj dvibalsių -ie ir -uo lietuvininkai sako -ė ir -o. Taip pat jie minkština „l“ raidę. Greičiausiai tai yra vokiečių kalbos įtaka. Ir tai labiau girdima senųjų gyventojų kalboje. Negana to, senieji krašto gyventojai niekada neturėjo vietininko linksnio savo kalboje. Sakydavo ne „gyvenu Klaipėdoje“, o „į Kleipėdą“ su minkštai tariama „l“, miega ne lovoje, o „į liovą“.
Lietuvininkai turi visiškai kitokių žodžių, negu visoje likusioje Lietuvoje. Šiame krašte buvo labai daug germanizmų, taip pat šiek tiek slavizmų. Tačiau yra žodžių, kurių nežino nei vieni, nei kiti. Pavyzdžiui, lietuvininkai ne „armoniką traukia“, o „dūdas“.
Štai keletas pavyzdžių, kaip skiriasi žodžiai ar frazės, tariami tarmiškai ir bendrine kalba:
- „purtimangą“ - lauko išvietė
- sūris - „kėžis“
- varškė - „gliumzis“
- kumpis - „šinkis“
- dešra - „vurškis“
- gruodis - „kalėdis“
- vasaris - „priedelinis“
- rugsėjis - „rudugys“
- birželis - „sėjinis“
- vakarų vėjas - „Aulaukis“ arba „Jūrinis“
- šiaurės rytų vėjas - „Aušrinis“
- kumštinės pirštinės - „trumpinėmis“
- žodis „paprotys“ - „paprastis“
Šilutė
Metas aplankyti Mažąją Lietuvą. Ten, kur buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, parašytas ir išleistas pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys - Kristijono Donelaičio „Metai“. Taigi, Šilutė. Arba - į viena sujungtos kelios gyvenvietės, kur Šilokarčema ir davė miestui dabartinį pavadinimą. Įsikūrusi tarp dviejų miestų - Tilžės ir Klaipėdos, Šilutė jiems buvo stiprus konkurentas.
Dalis vilų šioje gatvėje statytos iki Pirmojo pasaulinio, o kita dalis - tarpukariu. Kiti - vilų tipo, kai pasiturinčio miestiečio namo fasadas orientuojamas į gatvę. „Šių pastatų architektūra yra natūralus tęsinys prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytų namų“, - pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė.
1920-aisiais Šilutėje ima burtis lietuvininkai, įsteigiamas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto skyrius ir po 1923 metų sukilimo kraštas prijungiamas prie Didžiosios Lietuvos.
Prieš karą Šilutėje gyveno beveik 5 tūkst. žmonių. Karo pabaigoje beliko vos 7 gyventojai. Vydūno gimnazija ilgiems dešimtmečiams tapo rusų mokykla. O žmonių, kalbančių lietuvininkų tarme beveik nebeliko. Pasak istorikų, šis kraštas patyrė tikrą genocidą.
Lietuvininkų Bendruomenė
Lietuvininkai - lietuvių etnokultūrinė grupė, susiformavusi abipus Nemuno nuo seno čia gyvenusių baltų genčių pagrindu XV-XVI a. iš sulietuvėjusių nadruvių ir skalvių (vadintų vakariniais lietuviais), vakarinių žemaičių, kai kurių prūsų genčių, jotvingių (sūduvių) ir pietinių kuršių. Kalbėjo lietuvių kalbos vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių tarmėmis.
Negausius senuosius lietuvininkus ir jų palikuonis dabar jungia lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Dauguma lietuvininkų dabar gyvena išeivijoje - Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje ir kt.
Lietuvininkų Tarmės Ateitis
Svarbu, kad visi šie dalykai bent kažkiek būtų ištransliuojami į viešumą ir perkeliami į šeimas. Vis dėlto pagrindinis šios tarmės išsaugojimas turėtų vykti iš lūpų į lūpas. Nes ji nyksta. Visiškai. Taigi būtų gerai, kad žmonės bent kelis žodžius, kaip sako lietuvininkai, „įsitėmytų“.
Lietuvininkų Patiekalų Žodynas
| Patiekalas | Lietuvininkų Pavadinimas |
|---|---|
| Sūris | Kėžis |
| Varškė | Gliumzis |
| Kumpis | Šinkis |
| Dešra | Vurškis |