Siamo dvyniai - retas reiškinys, kuris visuomet traukia dėmesį. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, apsigimusių vaikų pasaulyje gimsta nuo 0,27 iki 7,5%. Siamo dvyniai gimsta retai - 1 iš 100 000 gimimų. Jie visada būna monozigotiniai ir tos pačios lyties. Dvynukų gimimas - nedažnas reiškinys, o kuria nors kūno dalimi suaugusių dvynukų gimimas reiškinys dar retesnis, paskaičiuota, kad Siamo dvyniai gimsta vienai iš 120-150 tūkstančių nėščiųjų.
Monozigotiniai ir Dizigotiniai Dvyniai
Jau XIX a. pabaigoje buvo skiriami dviejų tipų dvyniai: monozigotiniai (identiški, vienaląsčiai) ir dizigotiniai (neidentiški). Apvaisinimo metu vyriškai lytinei ląstelei spermatozoidui susijungus su moteriška ląstele, susidaro naujo tipo ląstelė - zigota, iš kurioj vystosi būsimasis individas. Monozigotiniai dvyniai vystosi iš vienos zigotos, apvaisintos vienu spermatozoidu. Dizigotiniai dvyniai vystosi iš dviejų zigotų apvaisintų dviem spermatozoidais. Šie dvyniai gali būti skirtingų lyčių, charakterio bei išvaizdos. Monozigotiniai dvyniai visada būna vienos lyties, dažniausiai moteriškos, visiškai panašūs, turi tą pačią kraujo grupę.
Vilijos ir Vitalijos Tamulevičiūčių Gimimas ir Vaikystė
Lietuvoje gimusių Siamo dvynių atvejis - Vilijos ir Vitalijos Tamulevičiūčių istorija. Dabar jos gali švęsti du gimtadienius - liepos 30-ąją, kai 1987-aisiais tą dieną gimė, ir liepos 6-ąją, kai 1989-aisiais po 16 valandų trukusios neurochirurginės operacijos Maskvoje buvo atskirtos. Tačiau garsiausios seserys kuklinosi: „Esame paprastos merginos, tik nepaprastas mūsų likimas.“
Kad dukterys gimė suaugusios viršugalviais, gydytojai alytiškei Daivai Tamulevičienei išdrįso pasakyti tik praėjus trims dienoms po sunkaus ir komplikuoto gimdymo. Abi mergaitės buvo silpnos, nedaug svėrė, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“. Motinai ši žinia sukėlė šoką, nors gydytojai prieš tokį pokalbį buvo suleidę raminamųjų. Vėliau ji dukroms pasakojo, kad gimdant gydytojai pirmiausia pamatė tris kojas ir susiėmė už galvų. Alytaus ligoninėje praleidusios 10 parų, naujagimės buvo išvežtos į Santariškių ligoninės Vaikų neurochirurgijos skyrių. Vėliau jos atsidūrė tuometinėse Kauno akademinėse klinikose.
Dveji pirmieji metai Siamo dvynėms buvo tikra kova už gyvybę. Net medikai nebuvo vieningi - vieni pasisakė už tai, kad dvynės būtų atskirtos, kiti abejojo tokio chirurginio gydymo sėkme. Į savo namus, kur jų laukė brolis Povilas, Vilija ir Vitalija sugrįžo tik būdamos pustrečių metų. Tada kiekviena jų jau galėjo savarankiškai judėti, nes maskvietis profesorius Aleksandras Konovalovas kartu su medikų brigada atliko dvynių atskyrimo operaciją. Beveik prieš tris dešimtmečius tai buvo tikra sensacija.
Vilija: Niekada nepamiršiu to, kad daug laiko teko praleisti įvairiose ligoninėse. Tik Maskvoje atlikus neurochirurginę operaciją tapome savarankiškos. Tai buvo padaryta likus 24 dienoms iki mūsų antrojo gimtadienio.
Tada laukė daug rekonstrukcinių operacijų, kurios buvo atliktos Amerikoje. Ten išvykome, kai mums buvo treji, o grįžome į Lietuvą po metų. 1990-ųjų Kalėdas dar sutikome už Atlanto, o 1991-uosius jau gimtinėje.
Vilija: Bet buvome visų lepinamos. Negalėčiau niekuo skųstis, mums buvo smagu, prisimenu, kad mus lankė daug žmonių, dovanodavo daug žaislų. Iš JAV į Lietuvą vien žaislų du lagaminus parsivežėme. Tais laikais tai buvo neregėtas dalykas.
Vitalija: Mūsų vaikystė buvo šiek tiek neįprasta, daug laiko leidome ligoninėse, daug kartų reikėdavo kur nors važiuoti, palikti namus.
Į atmintį įsirėžė Helovino šventė vienoje JAV ligoninėje, kai sesė Vilija atėjo į palatą lankyti manęs apsirengusi drugelio kostiumu.
Nelengva būdavo atsigauti po operacijų - dėl narkozės dažnai smarkiai užtindavo akys, negalėdavau jų atmerkti kelias dienas. Kartu su broliu Povilu ėjome į tą pačią klasę. Buvome trys Tamulevičiai.
Aplinkiniai jau įprato, kad visur esame trise - aš, sesuo ir brolis. Kai baigėme gimnaziją, direktorius, matyt, nenorėdamas supainioti, mūsų su seserimi atestatus atidavė broliui.
Vitalija: Buvo visko, painiojosi skirtingų kalbų žodžiai. Mama sakė, kad mes vienu metu kalbėjome keliomis kalbomis, nes į Maskvą išvykome beveik dvejų metų.
Vilija: Vien Maskvoje lankėmės 7 kartus. Ypač smagus buvo apsilankymas Rusijos sostinėje, kai dar mokėmės trečioje klasėje, 1997-aisiais. Buvo sukakę 10 metų nuo atskyrimo operacijos. Profesorius A.Konovalovas, kuris mus atskyrė, tąsyk nebuvo įspėtas apie šį vizitą.
Vykome su tėvais ir broliu. Niekada nepamiršiu, kaip gavome du didelius meškinus, iki šiol juos saugome. O broliui Povilui, kad neliktų nuskriaustas, padovanojo konstruktorių. Kai rusų medikui sukako 75-eri, mes vėl vykome į Maskvą. Mus pamatęs jis buvo be žado.
Vitalija: O kaip galima mūsų neprisiminti?
Vilija: Jis atliko vieną sudėtingiausių operacijų savo gyvenime. 1989-aisiais Sovietų Sąjungoje tai buvo didelis įvykis. Visa mudviejų su seserimi atskyrimo operacija buvo filmuojama. Ji prasidėjo 9 valandą ryto ir truko 16 valandų.
Vitalija: Mes buvome suaugusios viršugalviais, bet mūsų kraujotaka buvo atskira. Tačiau prasidėjus neurochirurginei operacijai paaiškėjo tikroji padėtis - mūsų abiejų smegenų žievė buvo susiliejusi daugiau nei 5 centimetrus. 8 valandas A.Konovalovas dirbo vien stengdamasis atskirti smegenų žievę, nes kelio atgal nebuvo. Garsus rusų gydytojas vėliau prisipažino - jei būtų žinojęs tikrą situaciją, nebūtų rizikavęs.
Vilija: Mes galėjome mirti ant operacinės stalo, mūsų tėvams buvo pasakyta: „Gali abi gyventi, gali abi mirti, gali numirti kuri nors viena.“ Mūsų mama ir tėtis nutarė rizikuoti.
Vilijos ir Vitalijos Dabartinis Gyvenimas
Užaugusi Vitalija baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kūrė papuošalus, ėmėsi fotografavimo, rašė eilėraščius. Polinkį kurti ji pajuto dar mokydamasi Alytaus dailės mokykloje, bet vėliau domėjimasis menu šiek tiek nuslūgo ir ji susirado darbą knygynė.
Po kelerių metų paragino čia įsidarbinti ir savo seserį Viliją, kuri krimto istorijos mokslus Lietuvos edukologijos universitete.
- Kuo jūs skiriatės?
Vilija: Labai nemėgstu viešumos, nors mane daug kas atpažįsta gatvėje.
Vitalija: Aš iš tiesų esu atviresnė, man bendravimas teikia daug džiaugsmo, o Vilija - uždaresnė, tylesnė. Bet ji sugeba geriau viską organizuoti.
- O kaip širdies reikalai? Ar vyrai jūsų nepainioja?
Vitalija: Neturiu mylimo žmogaus, kol kas mėgaujuosi vienišės gyvenimu. O Vilija turi simpatiją.
- Jus turėtų sieti stiprus ryšys. Ar kartu gyvenate?
Vitalija: Daug kas idealizuoja šį ryšį - nėra taip, kad viena be kitos negalėtume žengti nė žingsnio. Gyvename atskirai, bet mus skiria vos kelios autobuso stotelės. Aš nuomojuosi kambarį, Vilija dar įsikūrusi bendrabutyje, nes studijuoja magistrantūroje, nors šiuo metu ir yra pasiėmusi akademines atostogas.
Per savaitę susitinkame kelis kartus, bet gali būti ir taip, kad nesimatome kelias savaites.
- Ar gatvėje jus atpažįsta kaip vieninteles Siamo dvynes Lietuvoje?
Vitalija: Būna, kad atėję į knygyną žmonės sveikinasi, teiraujasi, kaip mes gyvename. Bet dažnai žmonės mano, kad dirba tik kuri nors viena iš mūsų, bet dviem etatais.
Aš išraustu, jei koks nors žmogus prisipažįsta, kad yra skaitęs apie mane. Išklausau komplimentus ir prašymą perduoti seseriai linkėjimų.
Vilija: Prisipažinsiu, kartais tai labai nervina. Norėčiau būti tokia kaip visi.
Vitalija: A.Konovalovui - jau 81-eri, jeigu mus pakvies, būtinai nuvyksime. Mama dažnai jam nusiunčia atviruką. Juk jis įteikė mums didžiausią dovaną - dovanojo gyvenimą.
Vilija: Kuo mažiau planuoju, tuo man geriau. Galbūt reikėtų susiimti ir Lietuvos edukologijos universitete pabaigti istorijos magistro studijas.
Vitalija: Mano draugės sako: „Neįsivaizduojame tavęs dirbančios kokiame nors biure.“ Man patinka bendrauti su žmonėmis, todėl darbas knygyne man įdomus.
Visi net žino, kokios dovanos aš labiausiai noriu gimtadienio proga, - tai knyga. Esu jų kaupikė. Jau galėčiau atidaryti knygų nuomos punktą. Mes su seserimi juokavome, kad jis galėtų būti pavadintas Vitalijos Tamulevičiūtės knygų nuomos punktu.
Beprotiškai mėgstu skaityti, be knygos net neišeinu iš namų. Kai turiu laisvą popietę, visada skaitau. Mano rankinėje visada yra knyga, nebent eičiau į klubą šokti.
Kai tik išmokau skaityti, baigiant pirmąją klasę mus atvedė į biblioteką. Mane taip pakerėjo kvapas, nuotaika, kad iki šiol eiti į biblioteką man - geriausia pramoga.
Vilija: Aš taip pat mėgstu skaityti, todėl man irgi patinka darbas knygynė.
Vitalija: Šiuo metu draugo neturiu, vaikų neturiu, bet gyvenimas vis tiek nuostabus.
Šiais laikais ir 30-ies ištekėjus niekas nieko nesakys. Aš nesijaudinu, jei kas nors pavadins senmerge. Mano senelė ištekėjo sulaukusi 35-erių, aš dar turiu laiko. O gal aš laimę rasiu būdama 40-ies?
Į darbą einu dažniausiai vilkėdama megztinį ir mūvėdama kelnes, o kai užeina noras pasipuošti, apsirengiu suknelę.
Kiti Žinomi Siamo Dvynių Istorijos Pavyzdžiai
Siamo dvyniai visuomet kaitino žmonių vaizduotę, iš čia kilo mitas apie dviveidį Janą, apie pusiau žmogų pusiau arklį Kentaurą. Viduramžiais gimus kūnu suaugusiems mažyliams buvo kalbama apie velnio prakeiksmą, o, inkvizicijos laužams užgesus, kalbėta, kad nėštumo metu Siamo dvynių motina žiūrėjo į apsigimėlius. Tikrosios priežasties mokslas iki šiol nepaaiškino, tačiau dažniausiai kaltinama ekologinė situacija ir motinos gamtos išdaigos.
Siamo dvyniais kūnu suaugusius dvynius vadina dviejų brolių Čango ir Engo (išvertus iš tajų kalbos šie vardai reiškia „dešinysis” ir „kairysis”) garbei. 1811 metų gegužės 11 Siame (šiandien Tyailandas) gimė du krūtine suaugę broliai. Palaipsniui broliai išmoko sedėti, o, jiems sulaukus 17 metų, amerikiečių verslininkas išvežė juos į JAV dalyvauti pasirodymuose. Gastroliuodami jie aplankė visą pasaulį. 1843 metais broliai vedė dvi seseris, Čangui gimė 10 vaikų, Engui - 12. Broliai tikino, kad per visą gyvenimą jie susipyko vos vieną kartą, kai maudynių metu vienam broliui vanduo pasirodė šiltas, o kitam - per šaltas. Mirė broliai 63 metų amžiaus. Pirmasis nuo plaučių uždegimo mirė Čangas, Engas tuomet dar miegojo. Netruku Engas pastebėjo, kad jo brolis mirė, o po 2 valandų, būdamas visiškai sveikas, mirė ir jis.
Štai keletas kitų žinomų Siamo dvynių istorijos pavyzdžių:
- 1965 m. Peru teritorijoje aptikti suaugę simetriniai dvyniai, gimę akmens amžiuje.
- XVI a. Airijoje gyveno dvigalvis individas.
- XV a. rasta geležinė plokštelė, kurioje pavaizduotos galvomis suaugusios dvynukės iš Vormso miesto (VFR).
- XX a. Sibire gimė berniukų pora - Slavą ir Vova.
- 1701 m. Vengrijoje gimusios Elena ir Judita.
- Bohemos seserys - Roza ir Juzefa Blažek, gimusios 1878 m.
- Dvyniai filipiniečiai Liucijus ir Simplicijus Godinus.
- 1970 m. Saratove gimė suaugusios dvynės.
- 1980 m. Bulgarijoje gimė suaugusios mergaitės.
Siamo Dvynių Atskyrimo Operacijos
Vis dažniau Siamo dvyniams atliekamos atskyrimo operacijos, po kurių, deja, ne visuomet išgyvena abu vaikai. Sunkiausiomis operacijomis laikomos tokios, kai gydytojams tenka atskirti dvynius, turinčius bendrą širdį, bendras kepenis ar smegenis. Tai, ar dvynukus galima atskirti, sprendžia daugelio tyrimų rezultatai. Įvertinamas abiejų dvynių gyvybingumas, t.y. galimybė išgyventi po atskyrimo, bei tai, ar dvynukai gali išgyventi jų neatskyrus vieną nuo kito. Be abejo, atkreipiamas dėmėsys ir į būsimo Siamo dvynių gyvenimo kokybę.
Anksčiau Siamo dvynių operacija buvo atliekama 6-12 mėnesių amžiuje, laukiant, kol dvynukai sustiprės, o cirurgai tinkamai pasiruoš operacijai. Šiandien Siamo dvyniai operuojami anksčiau, kai kuriais atvejais iš karto po gimimo. Nedelsiant Siamo dvyniai operuojami tuomet, kai vienas iš dvynių gimsta negyvas.
Siamo dvynių atskyrimo operacijos gali būti vienpakopės arba daugiapakopės. Vienpakopės operacijos paprastai trunka iki kelių parų, jose dalyvauja daug medicininio personalo. Daugiapakopės operacijos gali trukti iki metų, vaikams tuo tarpu atliekama keletas operacijų. Pavyzdžiui, kraniopagams įstatomi audinių skėtikliai, po kiek laiko atveriama kaukolės ertmė ir atskiriama dalis kraujagyslių, dar vėliau vaikai atskiriami visiškai.
Pirmoji sėkminga operacija buvo padaryta 1902 m. Paryžiuje. Buvo atskirtos indų dvynukės Rodika ir Dodika, suaugusios krūtinkauliais. Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 100 suaugusių dvynių atskyrimo atvejų.
Sėkmingi Siamo Dvynių Atskyrimo Atvejai
- Angelica ir Angelina Sabuco (2021 m., Kalifornija)
- Hassan ir Hussein Benhaffaf (2010 m., Londonas)
- Maria Paz ir Maria Jose Paredes Navarrete (Čilė)
- Rital ir Ritaj Gaboura (2011 m., Didžioji Britanija)
- Trevor ir Timothy Bainomugisha (2011 m.)
- Yurelia ir Fiorella Rocha-Arias (Lucile Packard vaikų ligoninėje, Kalifornijoje)
- Clarence ir Carl Aguirre (2004 m., Filipinai)
- Lakshmi Tatma (2007 m., Indija)
Moksliniai Tyrimai
Frankfurto žmogaus anatomijos instituto mokslininkai atlikę tyrimus pateikė neįtikėtinas išvadas. Jiems pavyko įrodyti, kad Siamo dvynių gimimas susijęs su psichikos liga, vadinama asmenybės susidvejinimu (šizofrenija). Vokiečių mokslininkai įrodė, kad Siamo dvyniai gimsta įvykus tam tikrai mutacijai genuose. Tačiau tyrimai su beždžionėmis parodė, kad 80 proc.
Didžioji dalis Siamo dvynių suauga krūtinės ląstomis (35 proc.), jie vadinami torakopagais, omfalopagai - tai dvyniai, suaugę nuo liemens iki krūtinkaulio (30 proc.), pigopagai - suaugę nugaromis (19 proc.), kraniopagai - galvomis. Kur kas rečiau pasitaiko atvejis, kai vienas iš dvynių yra „parazitas”, t.y.
žymės: #Gime
Panašus:
- Žymiausi Lietuvoje gimę lietuviai ir stebinantys demografiniai pokyčiai
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Šokiruojančios Priežastys, Kodėl Nėštumo Metu Gali Pasireikšti Kraujavimas – Būtina Žinoti!
- Rachel Abbott „Svetimas vaikas“: Įtraukianti Apžvalga ir Įdomi Autorės Biografija