Šiame straipsnyje nagrinėjama istorija apie žmogų, gimusį Lenkijoje, jo šeimą, patirtis ir tapatybės paieškas per XX amžiaus audras. Tai pasakojimas apie žydų komunistus, emigraciją, globą ir sudėtingus santykius su istorija.
Lenkiškojo Žydiškumo Šaknys
Ryszarda gimė netrukus po karo. Jos tėvas, gana gerai žinomas Lenkijos stalinistinio režimo veikėjas, buvo kilęs iš neturtingos ortodoksų šeimos, kurioje augo koks tuzinas vaikų. 1917 m., būdamas paauglys, jos tėvas įstojo į sionistinę Darbo partiją. Bet jau kitais metais jis pakeitė savo nuomonę ir tapo komunistu. Buvo labai prisirišęs prie savo žydiškumo, tačiau ėmė tikėti, kad žydų likimas pasikeis tik tada, kai visi žmonės gyvens kaip broliai.
Ryszardos mama buvo išsilavinusi. Jos tėvas - ne, tiksliau tariant, jis taip ir nebaigė mokyklos. Mamos žodžiais, tėvai, žinoma, nusiuntė jį į tradicinį kheder, bet, vieną dieną malamed nutvertas pastalėje skaitantis „Robinzoną Kruzą“, buvo pašalintas ir trylikamečiui teko pradėti dirbti gamykloje. Ryszardos tėvas lavintis pradėjo vėliau, prarastaisiais metais, - kartu su prieškario komunistais atsidūręs už grotų, jis studijavo Marxą, Engelsą ir Leniną.
Kalėjime įgyti įpročiai išliko. Net praėjus daugybei metų, užsigalvojęs apie ką nors, jis žingsniuodavo skersai kambarį nuo lango iki durų. Pasak Ryszardos, tai buvo tipiška - daugelis jo draugų turėjo tokį patį įprotį. „Nelankstus“, - taip apibūdino jį Ryszarda. Tvirtų įsitikinimų ir laikysenos. Vieninteliai svečiai jų namuose būdavo žydai komunistai. Tėvai mokė į kiekvieną kreiptis „draũge“. Pirmasis žodis, kurį ji išmoko augdama, buvo „revoliucija“.
Jis buvo iš tų tėvų, kurie mylėjo šeimą, bet rūpinosi tik politika. „Jis neturėjo daugiau apie ką su manimi kalbėti“, - sakė Ryszarda, vis dar gyvenanti sandūroje tarp to pasaulio, koks jai buvo įteigtas vaikystėje, ir to, kokį jį suvokė vėliau. Jos tėvai jautėsi esą žydai. Tačiau taip pat jautėsi esą lenkai. - Dėl šios priežasties, - pridūrė Ryszarda, - jis ir nepažino Lenkijos.
1968-ieji: Cezūra
1968-ieji buvo cezūra. Tačiau net ir tada, antisemitinio „antisionistinio“ vajaus laikais, jos tėvai neišstojo iš komunistų partijos. Tėvui buvo neapsakomai skaudu, tačiau jis vis tiek nepajėgė pripažinti, kad gyvenimą nugyveno veltui. Ar netgi dar blogiau. Tai jautė ir apie tai, Ryszardos nuomone, tėvas nuolat galvojo. Tačiau iš prigimties jis buvo uždaras žmogus. Apie 13 000 „žydų kilmės lenkų“ tada paliko Lenkiją. Tai buvo paskutiniai revoliucijos praryti jos pačios vaikai.
Žydų Tapatybės Fragmentai
Natalija sielvartavo dėl to, kad jos senelis po karo neperėjo Čekoslovakijos sienos, iš kur būtų galėjęs nelegaliai išvykti į Palestiną. Kaip išvyko daugelis kitų. Ir štai, praėjus ketvirčiui amžiaus, ji gimė Lenkijoje, kur nesijautė esanti namuose. Neseniai ji aplankė pani Ireną - Jakubo Bermano, vieno iš pokario Lenkijos triumvirato vadovų, seserį. Pani Irena, senyva, menkos sveikatos moteris, visą gyvenimą buvo komunistė. Karo metus ji praleido Sovietų Sąjungoje, kur vos nenumirė iš bado. Tačiau jai pavyko išgyventi, priešingai negu kitiems šeimos nariams, pasilikusiems Varšuvoje, - jie žuvo Treblinkoje.
Bogna pakvietė šabo pietų į savo butą Pragoje, kitame Vyslos krante. Prie stalo buvo padėta bulvių, salotų, degė žvakės, o aplink jį susibūrę gal dvidešimt Lenkijos žydų. Priešiškumas, susižavėjimas, aistra. Dagmara vilkėjo ryškiai raudoną megztinį su Dovydo žvaigžde prie kaklo. Ji buvo nirtulinga, įžūli ir kupina pykčio. Ji nekentė izraeliečių, kurie, atvykę į piligriminę kelionę po Lenkiją, nepanoro net kalbėti su Lenkijos žydais.
Su švarku, kaklaryšiu ir jarmulka Kuba atrodė tarsi vaikas, apsivilkęs suaugusiojo drabužiais. Ji atėjo su Miriama, kuri buvo apsisiautusi pečius ilgu juodu šaliku, jos plaukus dengė skrybėlė, nors ji netekėjusi ir veikiausiai net nereliginga. Ji pakildavo nuo stalo ir vėl sugrįždavo - net per šabą rūkė cigaretes. Kai Miriama sužinojo, kad atvykau su drauge, gyvenančia Jeruzalėje, panoro kalbėti hebrajiškai.
Po akimirkos Dagmara savo pyktį nuo Izraelio nukreipė į lenkus. Dabar ji aprėkė Kubą, kuris atsisakė pripažinti jos skelbiamą ir kolektyvinę, ir paveldėtą kaltę. Kuba netiki, kad visi lenkai buvo labai priešiški. Jis irgi pasiliks Lenkijoje, priešingai negu Miriama, kuri metus praleido moterų ješivoje ir veikiausiai priims aliya. Niekas negalėtų atsiprašyti Miriamos už senelės mirtį per holokaustą, nes tie, kurie turėtų atsiprašyti, jau mirę, taigi tai nebeįmanoma.
Dagmara užprotestavo: esą Miriama pateikė filosofinį argumentą, o ji, Dagmara, kalbėjusi apie politiką. Suprantama, tai, kas susiję su politika, čia visada asmeniška. Kai išėjau su Kuba ir Miriama, buvo jau vėlu. Laukėme autobusų stotelėje, paskubomis šnekučiuodamiesi, jie abu vis dar buvo įsiaudrinę. Į stotelę atėjo keletas jaunų vyrų ir Kuba su Miriama staiga nutilo. Važiuodami į miestą nebesikalbėjome išvis.
Gyvųjų Žygiai ir Atmintis
Žlugus komunizmui, šimtai žydų paauglių iš Jungtinių Valstijų, Izraelio ir daugelio kitų šalių užplūdo Lenkiją. Užsisiuvę Dovydo žvaigždes, jie atvykdavo aplankyti mirties stovyklų, apraudoti savo mirusiųjų šalyje, kurią laikė kapinėmis. Šios išvykos buvo vadinamos Gyvųjų žygiais ir baigdavosi Izraelyje, nes tai naujas pasaulis, nauja viltis, Naujojo žydo žemė.
Kai lenkai bandė su jais pasikalbėti, šie jauni žydai norėjo išgirsti tik viena - kaip galima gyventi čia, žemėje, kuri paversta kapinėmis. Jie norėjo sužinoti, kodėl lenkai neišgelbėjo žydų. Jie buvo įsitikinę, kad vokiečiai neatsitiktinai pasirinko Lenkiją mirties stovyklų vieta. Jie nieko nežinojo apie didvyrišką lenkų pogrindį. Nežinojo, kad Aušvice žuvo ir lenkų.
Vienas Varšuvos universiteto studentas žydas prisijungė prie Gyvųjų žygio ir su visa grupe nuvyko į Izraelį baigti kelionės. Paskutinį vakarą studentai praleido Izraelio armijos bazėje. Visi buvo jauni, susikibo rankomis ir šoko.
Konfidenciali pagalbos telefonu linija anaiptol ne pokštas, - paaiškino Kostekas, - ji buvo skirta besislapstantiems žydams. Kostekas - įsitikinusių komunistų, „nežydiškų žydų“ sūnus - labai mylėjo savo tėvus, bet, kai suaugo, atsidėjo tam, kad išardytų sistemą, kurią visą gyvenimą kūrė jo tėvas su motina. Dar anais komunistiniais laikais jis surado kelią į opoziciją ir pradėjo ieškoti kelio į judaizmą. Dabar jis dėvėjo jarmulką ir laikėsi šabo.
Kalbėjome apie fašizmą, komunizmą, sionizmą. Kostekas aiškino, kad lenkų dešiniesiems tai buvo karas tarp tautų. Kairiesiems - karas tarp ideologijų. Jei būčiau žydas Lenkijoje 1939 metais, argi nesveikinčiau kaip ir jie Raudonosios armijos? Lenkai niekada negalės jiems atleisti.
Šabo Susitikimai ir Tapatybės Dilemos
Anita buvo graži, tarsi nužengusi iš 1940 metais darytos nuotraukos - su spanguolių spalvos skrybėlaite, su juodais akiniais storais stiklais ir su ryškiu kreminiu paltuku. Ji jautėsi kalta, nes buvo šabas, o mes nuo sinagogos iki jos namų vykome autobusu. Gėrėme arbatą, Miriama su Anita skaitė savo eilėraščius. Anita, kaip ir daugelis kitų, buvo auginama ne kaip žydė. Su judaizmu ji susipažino vėliau, būdama jauna moteris.
Kuba paskaitė eilėraštį, parašytą sūnui, kai šis dar nebuvo gimęs. Su žmona jis išsiskyrė po trejų metų. Tik tada sužinojau, kad Kuba turi vaiką ir kad kadaise turėjo žmoną. Jis pats atrodė kaip vaikas. Miriama praleido metus moterų ješivoje Jeruzalėje, devyniolikmetė jos mokytoja, ortodoksinių pažiūrų mergina, atsisakė ką nors aiškinti apie neskaistumą ir mikvah, nes jautėsi nepatogiai. Tačiau Miriama primygtinai to reikalavo.
Ji nebuvo antisionistė kaip Bogna. Galiausiai, - manė Miriama, - dėl holokausto žydų valstybė tapo įmanoma, jos nuomone, karą laimėjo žydai. Apie savo katalikišką krikštą Bogna kalbėjo kaip apie išprievartavimą, kaip apie jai padarytą nepataisomą žalą. Miriama irgi pakrikštyta.
Pilsudskis: Tarp Lenkijos ir Lietuvos
Juzefas Pilsudskis gimė 1867-ųjų gruodžio 5 dieną Zalavo dvare, Švenčionių rajone. 1919 m. balandžio 22 d. kreipimesi „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ Vilniuje, vos prieš keletą dienų Lenkijos kariuomenei užėmus miestą, Pilsudskis deklaravo esąs LDK pilietis, O Vilnių skelbė Lietuvos… bet Didžiosios kunigaikštystės sostine. Būtent Vilniaus klausimas, tiek Pilsudskiui esant gyvam, tiek jam mirus, tapo pagrindiniu trukdžiu santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos normalizavimui.
Plačiai žinomas jo susikirtimas su žymiu Lietuvos teisininku Mykolu Riomeriu, atvirai išsakiusiu kritiką maršalui. Viskas prasidėjo 1922 m. balandžio 20 dieną, kai Pilsudskis Vilniuje, trečiųjų Vilniaus užėmimo ir prijungimo prie Lenkijos proga, pasakė praeities patoso pilną kalbą, laikytiną ryškiu barokinės retorikos pavyzdžiu.
Bendikų Šeimos Istorija
Povilas Bendikas gimė 1867 m. Ir visai nesenai sužinojome-gausioje Antano ir Jacevičiūtės-Bendikienės šeimoje. Be to,kai kuriuose ankstyvųjų metų metrikų įrašuose nurodyta, kad Bendikai, taip pat Eleonora Jacevičiutė priklausė bajorų luomui. Iš mūsų tėvelio Alfonso Bendiko pasakojimų žinojome, kad senelis Povilas Bendikas daugiau kaip 20m. pragyveno Amerikoje.
2012 01 11 pavyko Povilo Bendiko ir Kazimieros Vištartaitės ( Marriage License 290069) apie tai , kad Pawel Bendyck 31m.amžiaus ir Kazimira Wisztortajl 18m. 1903 12 03 išvyko ir 1903 12 22 atvažiavo į New York. Kelevių sąraše jis užrašytas kaip Powel Bendicks iš Pajerubin, o internetiniame portale “ Pajerocen “. Belieka tik išsiaiškinti per kurią vietą tie giminystės ryšiai “išsirituliuoja”.
Jonas Bendikas gimė 1901 m. Kiaukuose , Pajėrubynio kaime - Senojoje Bendikinėje . Povilo ir Kazimieros Bendikų šeimoje Jonas buvo 2-as vaikas. Kaip ir daugelio to meto gausių lietuvių šeimų vaikai Jonas nutarė emigruoti darbams į užsienį. Tokia proga pasitaikė 1927m ir jis emigravo į Kanadą. 1935 05 23 Jonas padavė pareiškimą atatinkamai Subury Ontario įstaigai dėl pilietybės suteikimo. Tikrovė tai ar ne šiuo metu tikslių žinių nėra. Apie Jono daugiau kaip 40m. pragyventą gyvenimą Amerikoje išlikusių žinių šiuo metu beveik nėra.
Marija Bendikaitie-Kučinskienė gimė 1903m. Kiaukuose, Pajėrubynio kaime-Senojoje Bendikinėje Povilo ir Kazimieros Bendikų šeimoje. Iš ten po sunkių ir ne vienerių gyvenimo metų vienoje iš 113 perbėgėlių stovyklų 1949-1950m emigravo į Kanadą. 2010m. po sunkios ligos mirė sulaukusi 82m.amžiaus ir paskutinė Kučinskų giminės šaka Kanadoje Palmyra Kučinskaitė.
Bronislava Bendikaitė gimė 1909m. Povilo Bendiko šeimoje Kiaukuose, Pajėrubynio kaime -Senojoje Bendikinėje. Baigiantis karui šeima, tikiedamasi išvengti represijų, artėjant rusų armijai 1944m pasitraukė į to metu buvusią Vokietiją šalia Štecino, Pyrzyce vaivadijoje, Mielęcin kaime. 1995 m. spalio 03d sulaukusi garbingo 86 m Bronislava mirė . Palaidota Pyrzyce kapinėse.
Vaikų Globos Namų Patirtys
Mergaitė X, būdama apie 13 metų amžiaus, nurodė, kad septynerius metus ją seksualiai išnaudojo šeši šeimos nariai. Buvo priimtas sprendimas ją apgyvendinti vaikų globos namuose. Remdamasis ekspertų išvada, kad Y yra emociškai sutrikusi, o jos elgesys rodo, kad mergaitė buvo seksualiai išnaudojama, Vaikų teismas nurodė jai teikti socialines paslaugas ir apgyvendinti vaikų globos namuose. EŽTT nuomone, buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 13 straipsnių nuostatos − tėvų valdžios ribojimas, teismui prieš tai neįvertinus nusikaltimo pobūdžio ir vaiko interesų, yra nesuderinamas su svarbiausiu poreikiu atsižvelgti į vaiko interesus.
Globos Istorijos: Širdis ir Namai
Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams. Globėjos keliu Jolita žingsniuoja jau daugiau nei dešimtmetį. 2012 m. jos dukros klasiokė neteko mamos ir mergaitė pateko į vaikų globos namus. „Pagalvojau, kad štai ir atėjo laikas tapti globėja.
Prieš daugiau nei septynerius metus Erlanda su vyru Raimondu pradėjo globoti trejų ir penkerių metų seses. Pasak globėjos, mergaičių adaptacija šeimoje buvo gana nesunki. Erlanda atvira: „Pradėjusi globoti, įveikiau savo baimes ir tas tuščio lizdo sindromas, kaip jį bepavadinsi, man pasitarnavo - aš pratęsiau savo gyvenimo pilnatvę“.
„Noriu kiekvienam vaikui įkvėpti pasitikėjimo savimi - juk visi esame verti laimingo gyvenimo ir patys jį kuriame“, - sako budinti globotoja Viktorija, su vyru gyvenanti Klaipėdos ir Šilutės rajonų sankirtoje.
Šeimos Ryšiai ir Emigracija: Bendikų Pavyzdys
Šeimos ryšiai ir emigracija, kaip matyti iš Bendikų šeimos istorijos, atspindi daugelio lietuvių šeimų patirtis. Emigracija, karas, ir politiniai pokyčiai paliko gilų pėdsaką šeimos istorijoje, tačiau ryšys su gimtine ir šeimos vertybės išliko svarbios.
| Asmuo | Gimimo Metai | Emigracijos Kryptis | Gyvenimo Faktai |
|---|---|---|---|
| Povilas Bendikas | 1867 | Amerika | Pragyveno daugiau nei 20 metų, vedė Kazimierą Vištartaitę |
| Jonas Bendikas | 1901 | Kanada, Amerika | Emigravo 1927 m., vėliau persikėlė į Ameriką, mirė Floridoje |
| Marija Bendikaitė-Kučinskienė | 1903 | Vokietija, Kanada | Emigravo 1944 m., mirė Kanadoje |
| Bronislava Bendikaitė | 1909 | Vokietija, Lenkija | Emigravo 1944 m., mirė Lenkijoje |
žymės: #Gime
Panašus:
- Poilsis su vaikais Lenkijoje: geriausios vietos ir patarimai
- Atostogos Lenkijoje su vaikais: lankytinos vietos ir pramogos
- Vaikiškos lovos Lenkijoje: kokybė ir prieinama kaina
- Skubus Vadovas: Kaip Lengvai Palengvinti Dantenų Skausmą Nėštumo Metu!
- Atraskite Geriausias Naudotas Vaikiškas Lovytes – Patikimi Skelbimai ir Neįtikėtini Pasiūlymai!