Visada elegantiška, pasitempusi ir spindinti šypsena. Tokia yra L.Kybartienė, iki šiol televizijoje vedanti ne tik kelias loterijas, bet ir perduodanti draugų bei artimųjų sveikinimus vieni kitiems. Laima Kybartienė - legendinė diktorė ir TV laidų vedėja, kuri nustebino išleisdama knygą.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Karjeros Pradžia
L.Kybartienė gimė gruodžio 4-ąją. Nuo pat vaikystės ji buvo įpratusi švęsti gimtadienius. „Nuo pat vaikystės esu įpratusi švęsti gimtadienius, - tikina gimtuvininkė. - Mano gimtadienis paprastai išpuldavo prieš išeiginę dieną gruodžio 5-tą, tad taip ir užaugau kasmet švęsdama savo gimtadienį. Kartais švęsti norisi labiau, kartais mažiau, bet nėra taip, kad niekada nešvęsčiau.
Pradėjusi savo karjerą televizijoje kaip diktorė, Laima džiaugėsi, kad vis dar yra reikalinga ir kaip loterijos veidas, ir kaip sveikinimų koncertų vedėja. Pirmieji Laimos Kybartienės metai televizijoje (nuotr. asm. archyvo).
Kelias į Televiziją
Būtent uošvis atvedė Laimą į televiziją ir išmokė visų gudrybių. Pirmasis ir vienintelis Laimos vyras buvo garsaus Lietuvos radijo ir televizijos diktoriaus, režisieriaus Vytauto Kybarto sūnus Arūnas.
„Labai gerai atsimenu, kai sulaukiau žinios, kad daugiau nebedirbsiu diktore. Atrodė, kad kažkas ėmė ir nutrūko manyje tuo metu. Gal dvi savaites verkiau. Amžiną atilsį tuometinis vyras ramino, guodė ir sakė, kad viskas bus gerai. Taigi vilties nepraradau. Beje, Sausio 13-osios įvykius stebėjau tada per televizorių, nes auginau dukrelę ir vienu metu, kolegei Eglei Bučelytei bekalbant eteryje, vaizdas staiga nutrūko ir atsirado juoduma. Tai štai ir mano gyvenime, išgirdus žinią, kad nebesu daugiau reikalinga televizijai, atsirado juoduma. Visgi ilgainiui nurimau, susidėliojau jausmus ir mintis, o tada po truputį ėmiau sulaukti kvietimų grįžti į eterį.
Darbas Televizijoje
Laima taip pat pasakoja apie diktorės kelio pradžią. „Mano uošvis man sako, kad aš būsiu diktore, tada sakiau, kad nebūsiu. Sakiau, kad nenoriu tik sėdėti ir kalbėti, aš noriu į sceną, noriu dainuoti. Žinojau, kad galiu dainuoti, kad man tai tinka, bet gyvenimas susidėliojo kitaip. Man uošvis sakydavo, kad tai yra geras, švarus, lengvas darbas, tinkantis moteriai, netgi tais laikais prestižinis darbas. Aš buvau studenčiokė, mane Kybartas nusivedė į televiziją, pasodino prie stalo. Dainuoti tai galėjau, o kalbėti - nemokėjau. Iš pradžių Kybartas ir sakė, kad eičiau toliau dainuoti“, - atvirauja moteris.
Tačiau Laima rimtai mokėsi diktorystės subtilybių. „Jis mane mokė išraiškingai sudėlioti sakinį, pasakyti prasmingą mintį. Aš mokiausi teisingai skaityti. Kadangi aš buvau Kybarto marti, visi į mane žiūrėjo labai kreivai. Aš televizijoje tai labai ryškiai mačiau, jaučiau apkalbas, nedraugišką santykį į mane. Man nebuvo malonu, tu ateini į televiziją, pasitikėjimo savimi turėjau nulį“, - pasakoja L. Kybartienė.
Nepaisant visko, Laima pradėjo dirbti diktore, o kolegų pastabos labai padėdavo. Laimos Kybartienės gyvenimo akimirkos(15 nuotr.).
Asmeninis Gyvenimas
Su vyru A.Kybartu Laima susipažino diskotekoje Konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. „Jis buvo garbanotas, išsiblaškęs, padūkęs bernas, sugebantis labai daug kalbėti, - ne veltui V.Kybarto sūnus. Kai dabar pagalvoju - kiek jis man ant ausų prikabino makaronų, siaubas.Jis mokėjo kalbėti, juokauti, šalia to žmogaus buvo labai įdomu. Tą vakarą susipažinau su septyniais vaikinais ir Arūnas buvo pirmasis, kuris paskambino“, - pažinties su būsimu vyru pradžią prisiminė moteris.
Tekėdama Laima, kaip ir visos jaunos moterys, nė nemanė, kad susidurs su problemomis, galinčiomis sunaikinti jos šeimą. Pirmieji dešimt santuokinių metų buvo gana geri, tačiau vėliau šeimoje prasidėjo bėdos, kurias bandydama įveikti Laima santuokoje išgyveno dar dvylika metų.
Santuokos Išbandymai
Ne vienus metus L.Kybartienė kentė vyro alkoholizmą. Depresiją po gimdymo išgyveno taip sunkiai, kad net galvojo apie savižudybę. O pabėgusi iš namų su dviem dukromis kurį laiką maitinosi vien kruopomis.
„Per tą laiką išmokau tik vieną dalyką: jeigu tavo žmogų ima kamuoti priklausomybės liga, iš pradžių padėk, kiek gali. Bet kai pamatai, kad kuo toliau, tuo blogiau, - tiesiog paleisk ir tegul plaukia pats. Mes neturime teisės atiduoti savo gyvenimo kitam. Mes galime aukotis tik dėl vaikų, kurių gyvenimas dar priekyje“, - įsitikinusi daug sunkių išbandymų patyrusi moteris.
Traukti iš alkoholizmo liūno vyrą L.Kybartienė bandė įvairiausiais būdais: ir padedama psichoanalitiko, ir vaistais, ir Minesotos programa. Kai būdavo kritiniai atvejai, net kviesdavo gydytojus statyti lašelinės: „Ji lašėdavo naktį keturias su puse valandos ir aš kalbėdavausi su daktaru Tomu Kajoku.Man vis atrodydavo: jeigu vyras dabar atsigaus, jis supras, kad jam blogai, kad šeimai blogai, ir daugiau taip nebedarys. Toks vaikiškas mąstymas.Bet gydytojas išblaivydavo: „Taip nebus, po trijų dienų jis vėl griebsis to paties. Ne dėl to, kad nori, bet todėl, kad kitaip nebegali.“Kai pradėjau suvokti, kad vyras nebeturi galios priimti sprendimus, o tai didžiausia žmogaus nelaimė, supratau, kad reikia gelbėtis ir gelbėti vaikus.“
Jai buvo vos 32-eji, kai atrodė, kad gyvenimas baigtas. Vienai dukrai buvo penkeri, kita - ką tik gimusi. Iš vyro pagalbos nesitikėjo, atvirkščiai, tai jam reikėjo padėti.„Buvau ką tik pagimdžiusi dukrą, labai sustorėjusi, o dirbant televizijoje norisi atrodyti grakščiai.Ir tuo metu mano vyrą ištiko didžiausia krizė - į vieną vietą sukrito viskas.Aš labai daug verkiau, labai daug meldžiausi vakarais, viena, kai jau suguldydavau vaikus. Melsdavausi labai daug, prašydavau Dievo atsiųsti minčių, kurios padėtų suprasti padėtį, nes negalėjau suvokti, kodėl tenka taip kentėti.Aš juk gera moteris, normali darbuotoja, mylinti mama, rūpestinga žmona. Tad kodėl? Už ką man šitaip?“ - išgyvenimais dalijosi laidų vedėja.
Tuomet buvo kilę niūriausių minčių - pasitraukti iš košmaru tapusio gyvenimo. Laima prisipažino: „Kai priremia sunkumai ir nerandi sprendimo, kai pradedi manyti, jog tai tu asmeniškai kaltas dėl tų sunkumų, kai atsuki į save moralinį šautuvą, tada randasi tokių minčių.Bet man tikriausiai padėjo tai, kad turiu dvi dukras. Laikiau savo rankose du gyvenimus.Esu girdėjusi apie mamas, kurios nusižudė vaikų akivaizdoje. Iš vaikystės esu girdėjusi kalbų apie vaikus, kurie klojime rado pasikorusią mamytę. Su tokiais žmonėmis bendravau ir žinau, kaip jie gyvena suaugę, kokių traumų patyrę.Negalėjau leisti savo mergaitėms išgyventi tokią traumą. Aš turėjau dukterims tapti pavyzdžiu, kaip ištverti sunkumus, kaip rasti stiprybės, kaip spręsti problemas.“
Laimos knygoje vienas jautriausių pasakojimų - apie tai, kaip ji savo sutuoktiniui, tris paras klaidžiojusiam po laukus ir miškus, plovė žaizdotas kojas.„Jis grįžo baisus - visas sukandžiotas uodų, apsibraižęs, kojos ištinusios, sužalotos.Nesinorėtų to pasakoti, kiekvienas žmogus savo baisumus išgyvena ir apie tai nereikėtų kalbėti.Bet aš tai prisimenu - nuskambės keistai - su džiaugsmu: juk suradau net ne stiprybės, o meilės pasirūpinti žmogumi, kuris yra mano vaikų tėvas“, - šypsojosi L.Kybartienė.
Laimos vyras buvo agresyvus, bet kartu jis žinojo ir savo žmonos galią - ji buvo labai stipri. Ji galėjo apversti pasaulį, kad apsaugotų savo vaikus. Ir vertė! Suvokimas, kad vaikams pavojinga šalia tėvo, tapo paskutiniu lašu. Ir dar - suvokimas, kad ji nebegali nieko padėti, padarė viską, ką galėjo.
Ir trečias dalykas - Dievas. Laima eidavo pas kunigą Antaną Saulaitį, verkdavo, klausdavo, ką daryti. Nenorėjo draskyti šeimos. O kunigas ramiai paklausė: „Ar manai, kad jis pasikeis?“ „Ir tas vienas sakinys pateko man į sielą. Aš išgirdau“, - apsisprendimo momentą prisiminė moteris.
Skyrybos
Skyrybos su vyru Tiesa, sėkmingą karjerą keitė sunkūs išbandymai. „Aš prisimenu, kad mane iškvietė į viršų direktorė ir pasakė, kad tavo paslaugų mums nebereikia, aš nesupratau, nes turėjau aukščiausią kategoriją. O ji man sakė, kad aš Lietuvos televizijai nebesu reikalinga, dvi savaites verkiau, nes netekau darbo. Negalėjau suvokti, kad nebegalėsiu dirbti savo darbo, išsigandau, kad galiu būti nereikalinga“, - sako Laima.
Po dvidešimt dvejų metų santuokos šeima nusprendžia skirtis. „Meilė yra toks dalykas, kuris išlieka visam likusiam gyvenimui. Jeigu ji tikra, ji tikrai nemiršta. Taigi aš 22 metus viską supratau ir viską atleidau. Tada supratau, kad reikia pagalvoti apie save. Lietuvoje labai daug moterų patiria problemų, kurios yra susijusios su alkoholio vartojimu. Aš iš pradžių kaltinau žmogų. Tai yra labai keista, nes mes nekaltiname žmogaus, kuris suserga vėžiu, o alkoholizmas yra tokia pati liga, galbūt net sunkesnė, nes serga siela. Tai yra tiek, kūno, tiek dvasios liga. (…) Daug reikėjo laiko, gal šešerių metų. Reikėjo tikrai daug laiko, net profesionalų pagalbos. Reikėjo ir labai daug skaityti, pradėjau kalbėti su daugeliu žmonių, kurie gydo alkoholikus, pradėjau daug bendrauti. Nusiraminau ir supratau, kad mano kaltės tame nėra“, - apie skaudų periodą atvirauja moteris.
L.Kybartienė nemano, kad per ilgai laukė, kol priėmė sprendimą skirtis, ar iššvaistė daug metų veltui. Per tuos metus ji subrendo ir labai daug ko išmoko - ne tik pasitikėti savimi, bet ir apsisaugoti nuo agresijos. Pažvelgusi atgal į savo gyvenimą, Laima nekartotų vienintelio dalyko: nebūtų ilgai šalia žmonių, kurie pikti ir agresyvūs, nes jų nepakeisi.
Gyvenimas Po Skyrybų
Po skyrybų pradėjau kitą gyvenimo etapą - šviesų, ramų, kuris tęsiasi iki šiol. „Oi daug buvo klausimų, kodėl po skyrybų aš neištekėjau antrą kartą. O kam? Man labai gerai taip, kaip yra. Bet neslėpsiu - dėmesio sulaukiau ir sulaukiu iki šiol. Visgi į pasimatymus manęs jau nebekvieskit“, - juokdamasi prisipažįsta Laima.
Šeima ir Vaikaičiai
Pas močiutę noriai važiuoja ir L. Kybartienės vaikaičiai - keturiolikos, penkiolikos ir beveik septynerių. „Jie labai laukia mano gimtadienių, nes žino, kad močiutė visko prisigalvoja. Ir man pačiai smagu tai daryti. Man gera, kad jie nori bet kada pas mane atvažiuoti. Jiems pas mane labai smagu, faina, jie gauna mano meilės, dėmesio, lepinimo. Anot pašnekovės, jai pavyksta sukurti artimą ryšį nepamokslaujant. „Jie mokosi iš manęs. Dėmesiu L. Kybartienę gimtadienio dieną palepino ir draugės.
L. Kybartienė anūkus lavina pagal specialią metodiką. Ilgametės laidų vedėjos Laimos Kybartienės vaikaitis šių įgūdžių mokėsi pagal ypatingą skaičiav...
Turime labai stiprų ryšį. Mėgstu juos visus palepinti ir visai neklausau dukrų, kurios savo atžalas auklėja griežčiau. Aš juk močiutė, turiu juos lepinti! (šypsosi). Kiekvienai varnai jos varniukai gražiausi, taip ir man. Turiu tris mergaites ir vieną berniuką, ir visi jie išdykę, smagūs, bet labai šaunūs. Džiaugiuosi, kad jie labai myli močiutę ir vis veržiasi pas mane atvažiuoti. Beje, ir pati aktyviai dalyvauju jų kasdieniame gyvenime. Kadangi vidurdienį tarp darbų turiu kelias laisvas valandas, kasdien juos visus surenku iš skirtingų mokyklų, pasirūpinu maistu, kad automobilyje jie galėtų iškart po pamokų pavalgyti. Kol vežu juos namo, daug kalbamės, vaikai man pasakoja apie dienos įspūdžius mokykloje, dalijamės problemomis ir klausimais... Labai noriu, kad kai manęs jau nebus, jie prisimintų tą tikrąją močiutės meilę.
Knyga "Koralų Šypsenos"
Tai nugulė į pirmąją L.Kybartienės knygą „Koralų šypsenos“, kurią ji išleido prieš keletą mėnesių. „Noriu padėti tokioms pat moterims, kokia kadaise buvau aš, - sakė L.Kybartienė, paklausta, kodėl taip atvirai prabilo būtent dabar. - Subrendau, nebebijau sakyti skaudžių dalykų, nes pamačiau, kiek daug moterų patiria panašių išgyvenimų.“
Šiuo interviu L.Kybartienė norėjo visoms moterims perduoti svarbią žinią: „Aš aukoju savo vidų dėl moterų, išgyvenusių skausmą gyvenime, darbe, meilėje. Noriu, kad jos suprastų esančios labai reikalingos būtybės pasaulyje. Jeigu jos nemoka rašyti mokslinių darbų, dirbti televizijoje, galbūt moka kepti skanius pyragus arba švariai šluoti gatves ir yra mylimos oro, Dievo, žmonių. Pirmiausia reikia tikėti pačiai savimi ir suvokti: jei šalia nėra vyro, ką išgyvenau aš, tu nesi niekas, nesi pusė. Tavo žydėjimas daug ką pritraukia ir tada gali rinktis daug ką. Jei turi tikslą, polėkį ir esi nuoširdi, likimas tau padeda. Kartais nuostabiai viską sudėlioja. Apkabink save jaukiomis mintimis! Daryk, ką gali, nenusivilk dėl to, ko negali daryti. Gal tai, ką rašau savo knygoje „Koralų šypsenos“, nėra itin prasminga, bet gal kam nors bus siūlo galas? Ir tu griebsiesi to siūlo, rasi savyje jėgų pakilti nuo kėdės, išlipti iš lovos ir savo gyvenimo pelkės. Atidaryti duris ir eiti į nežinią su visomis savo baimėmis ir talentais, eiti ir nestovėti vietoje.
Loterijos Vedėja
Moteris nuoširdžiai sako jau nebesuskaičiuojanti, kiek metų pristato „Kenoloto“ ir „Jėgos“ žaidėjams laiminguosius skaičius ant kamuoliukų, o nuo praėjusių metų rudens ji tai daro TV3 eteryje. Ar nenusibosta tiek metų daryti tą patį per tą patį eteryje? „Aš žiūriu į savo pareigas labai atsakingai, nes mano užduotis žiūrovui, žaidėjui sukurti pramogą! Nešti džiaugsmą į namus. Todėl pati stengiuosi atrodyti linksma, džiugi ir iš širdies dalinti gerą nuotaiką. Man nereikia apsimetinėti ar vaidinti - iš tikrųjų einu į loterijos filmavimus, kaip į šventę!
Laimos Kybartienės Gyvenimo Pamokos
Šiuo interviu L.Kybartienė norėjo visoms moterims perduoti svarbią žinią: „Aš aukoju savo vidų dėl moterų, išgyvenusių skausmą gyvenime, darbe, meilėje. Noriu, kad jos suprastų esančios labai reikalingos būtybės pasaulyje. Jeigu jos nemoka rašyti mokslinių darbų, dirbti televizijoje, galbūt moka kepti skanius pyragus arba švariai šluoti gatves ir yra mylimos oro, Dievo, žmonių. Pirmiausia reikia tikėti pačiai savimi ir suvokti: jei šalia nėra vyro, ką išgyvenau aš, tu nesi niekas, nesi pusė. Tavo žydėjimas daug ką pritraukia ir tada gali rinktis daug ką. Jei turi tikslą, polėkį ir esi nuoširdi, likimas tau padeda. Kartais nuostabiai viską sudėlioja. Apkabink save jaukiomis mintimis! Daryk, ką gali, nenusivilk dėl to, ko negali daryti. Gal tai, ką rašau savo knygoje „Koralų šypsenos“, nėra itin prasminga, bet gal kam nors bus siūlo galas? Ir tu griebsiesi to siūlo, rasi savyje jėgų pakilti nuo kėdės, išlipti iš lovos ir savo gyvenimo pelkės. Atidaryti duris ir eiti į nežinią su visomis savo baimėmis ir talentais, eiti ir nestovėti vietoje.
„Manęs skaičiai negali pasendinti“, - tik pradėjus pokalbį šypsosi Laima Kybartienė, - pasendinti gali tik neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, neviltis. Natūralu, kad šios emocijos aplanko ir mane. Būna pykstu, būna verkiu. Bet kai žinai tam priežastį - pradedi juoktis arba ieškai kito sprendimo būdo. O tai aš daryti moku, nes per visą gyvenimą išmokau save analizuoti ir suprasti, kaip su tomis emocijomis susidoroti“, - su portalu Žmonės.lt savo mintimis dalijasi žinoma laidų vedėja.
Šilumą ir energiją skyrėte ne tik savo šeimai, dukroms, dabar ir augantiems anūkams, bet ir visos Lietuvos žmonėms, sveikindama juos įvairiausiomis progomis. „Sveikinimų koncertą“ vedate jau 22-ejus metus... Ką ši ilgai besitęsianti patirtis jums suteikė? - Pirmiausia išmokė švento pakantumo. Kai reikia padiktuoti sąskaitos numerį senam žmogui, kuris labai nori užsakyti pasveikinimą, tačiau jo rankos dreba ir klausa nebe tokia aštri, turi mokėti suprasti, išlaukti, jausti nuolankumą vyresniam žmogui. Per daugelį metų išjaučiau tikrą pagarbą mūsų senoliams. Taip pat išmokau tikro nuoširdumo. Aš sveikinu žmones sveikinimų koncerte ir man tai yra nebanalu. Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus. Be tikrumo, sveikinimas būtų falšyvas. O žmonės žvelgdami net ir anapus ekranų jaučia, tai yra tikra ar suvaidinta, ar skaitai tik tai, kas parašyta, ar perleidi žodžius per savo sielą. Galbūt tai atrodo elementaru ir paprasta, tačiau net ir ne kiekviena aktorė galėtų skaityti sveikinimus, kad tai neatrodytų suvaidinta.
Žiūrovai nuo senų laikų iki dabar jus atsimena visada grakščią, pasitempusią, elegantišką... Per daugelį metų tai suformavo televiziją, noras „įtikti“ kameroms, ar tas tikrasis moteriškumas įgimtas ir sklinda savaime? - Nemanau, kad tai televizija. Aš pati iš savęs pareikalavau nuolatinio pasitempimo. Labai seniai kažkur perskaičiau, kad žmogus iš tiesų yra toks, koks jis tampa tada, kai lieka vienas ir niekas jo nemato. Nuo to laiko pradėjau pati save stebėti, kokia esu, kai aplink nėra žmonių, ir supratau, kokia noriu būti - susivėlus ir pikta, ar pati sau graži ir savimi patenkinta. Noriu, kad tvarka būtų ne tik aplink mane, bet ir mano galvoje. To mokiau ir savo dukras, kurios augo ir matė mane pasitempusią. Todėl sakyčiau, kad esu toks žmogus, kokį mane mato televizijoje, o ne mane paverčia.
Esate išties užimta moteris, tačiau vis tik - energinga ir žvali. Iš kur tiek energijos? - Tikriausiai jos davė Dievulis (šypsosi). Galbūt todėl, kai aš pavargstu, man tai nėra bėda. Galiu sakyti „aš pavargau“, bet ties tuo neužsiciklinu ir nesustoju veikti. Pavyzdžiui, vakar man buvo labai nesėkminga diena ir nuo to pavargau, tačiau galiausiai pradėjau juoktis ir paleidau tas blogas emocijas. Kai blogų nutikimų ar emocijų per daug nesureikšmini, jos tavęs nebevargina ir nesutrikdo.
Dažniausiai tris kartus per savaitę sportuoju su treneriu. Tai man atneša geresnę nuotaiką, ir tampu labiau patenkinta ne dėl savo išvaizdos, o dėl jausmo. Jei nuoširdžiai treniruotės metu padirbėjai ir nukrito devintas prakaito lašas, apima labai geras jausmas. Taip pat vaikštau įvairias procedūras, masažus. Kartu mėgstu ir geras knygas bei vertingus seminarus, paskaitas apie žmogaus vidinę būseną, smegenų veiklą, fizionomiją ir t. t. Net ir dabar po mūsų pokalbio atsigulsiu į lovą ir prieš miegą paklausysiu dar vieną įdomią paskaitą... Man patinka skirti laiką sau ir jį išnaudoti tinkamai, kažko pasisemti. Juk negali tapti vien darbiniu arkliu, nes darbinius arklius nušauna! (juokiasi) Kad ir kaip tai beskambėtų, be tai tiesa, tad norisi nepamiršti savęs.
Kadangi tiek gimtadienis, tiek Kalėdos yra stebuklų išsipildymo metas, ko labiausiai norėtumėte? - Kai būnu eteryje, žmonėms noriu perduoti gerumo jausmą. Todėl mano didžiausias noras būtų, kad negailėtume gerumo vieni kitiems. Gerumas - tai ne rožytė ant torto ar šokoladas, tai yra energija. Šilta, paprasta ir svarbiausia nuoširdžiai atiduota kitam. Tikiu, kad mūsų visuomenė subręs, kai žmonės nebebijos ir nebesigėdys būti geresni vieni kitiems. Tai būtų tikrų tikriausias stebuklo išsipildymas.
L.Kybartienė taip pat nori pasakyti, kad gyvenimas nesibaigia nei tada, kai vyras primuša, nei tada, kai išgąsdina vaikus ar net sudegina namus. „Žinok, kad tu gali labai daug - pradėk tikėti savimi. Net jeigu tūkstantį kartų nepasiseks, gyvenimas nesibaigia. Žmonėms, mylintiems žmogų, kuris turi priklausomybę, noriu palinkėti: ieškokite galimybių sukurti tam žmogui tokią situaciją, kad jis savyje rastų potencialą pakilti, arba sugebėkite paleisti, kad jis galėtų mirti. Tai žiauru, bet tai yra gyvenimo tiesa“, - tikina L.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Vaikų pulmonologas Santariškėse – svarbiausia informacija ir kontaktai dabar!
- Top Vaikiškos Maitinimo Kėdutės: Atrask Geriausią Pasirinkimą Savo Mažyliui!