Ko gero bet koks apologetinis pokalbis su netikinčiu žmogumi gali prasidėti nuo pokalbio apie Kristaus egzistavimo istorinį faktą. Pirmiausia prieš pradedant šio klausimo aptartį, derėtų pastebėti, jog mokslininkų bendruomenėje egzistuoja vienareikšmis konsensusas: Kristus egzistavo. Absoliuti dauguma akademikų pripažįsta du Kristaus gyvenimo faktus: jo krikštą Jordano upėje, pas Joną Krikštytoją, ir jo nukryžiavimą. Tačiau, kaip jau įprasta mūsų visuomenėje, akademikai ir mokslo žmonės yra girdimi prasčiau, nei populiarūs viešieji kalbėtojai. Todėl kartas nuo karto vis šmėkšteli nauji XVIII-XIX amžiaus "teorijų" apie Kristaus istoriškumą apologetai.
Ši analogija yra skirta tam, kad neturintys nieko bendro su istorijos mokslu žmonės pajustų, kas yra istorinis įrodymas ir kokiu metodu jis remiasi. Tai labai svarbu todėl, kad, kaip matysime, dažniausiai Kristaus istoriškumo "kritikai" nesilaiko metodologinio dosnumo prezumpcijos ir kelia Kristaus egzistavimo įrodymui didesnius reikalavimus, nei kitų asmenybių.
Šaltiniai, liudijantys apie Kristaus egzistavimą
Naujasis Testamentas
Pirmas plačiai žinomas istorinis dokumentas, kuris nurodo į Kristaus istorinį egzistavimą, yra pats Naujasis Testamentas. Naująjį Testamentą sudaro 8 šališkų autorių, tekstai. Tai - solidus liudijimas apie Kristaus egzistavimą. Be 4 kanonių Evangelijų dar egzistuoja apokrifinės, t.y. alternatyvūs pasakojimai, krikščionių Bažnyčios laikyti melagingais ar iškraipančiais Kristaus mokymą.
Kristus ir Apaštalai
Pirmųjų amžių krikščionys buvo persekiojami ir žudomi, todėl jie rinkdavosi į slaptus susirinkimus katakombose, kur ėmė tapyti freskas. Krikščionių tradicija teigia, kad ikonų (atvaizdų) tradiciją pradėjo Apaštalas Lukas, kuris tapė Dievo Motinos atvaizdus su Kūdikiu. Tačiau jų yra išlikę tik daug vėlesni nuorašai. Kita vertus, tradicija teigia, jog pirmoji ikona buvo sukurta dar Kristui esant gyvam: sergančiam Edesos karaliui Abgarui paprašius Kristų atvykti, Viešpats atsisakė, ir vietoje to nusišluostęs rankšluosčiu davė jį Apaštalui Tadui ir pasiuntė kaip savo pasiuntinį. Istoriko Roberto Eisenmano teigimu, ankstyvuosiuose sirų šaltiniuose apie šią ikoną yra tiek daug rašytinių duomenų, kad jos kaip materialaus daikto egzistavimu sunku abejoti.
Mara Bar-Serapiono laiškas
Pats seniausias liudijimas apie Kristaus egzistavimą yra stoiko filosofo Mara Bar-Serapiono laiškas savo sūnui. Istorikų teigimu jis rašytas I amžiaus pabaigoje arba II pradžioje (dauguma datuoja ~73 m.). Akademikai neabejoja jo autentiškumu. Laiške tėvas moko sūnų, apie tai, kad reikia siekti išminties ir pateikia tris pavyzdžius, kaip sau pakenkė žmonės, nužudydami išminčius: Platoną, Pitagorą ir Žydų Karalių. Pastarasis asmuo įvardijamas būtent kaip žydų karalius arba žydų išminčius, bet Jėzaus vardas neminimas.
Plinijus Jaunesnysis
Antrasis autorius ankstyvas autorius - Plinijus Jaunesnysis, Ponto ir Bitnijos provincinis gubernatorius. Laiške imperatoriui jis aprašo krikščionių teismus ir prašo imperatoriaus patarimų. Pagrindinė krikščionių kaltė - jie šlovina Kristų kaip Dievą (lot. quasi deo) ir atsisako aukoti aukas pagonių dievams bei šlovinti Romos imperatorių. Istorinis argumentas čia toks: jis rašo, kad krikščionis kviesdavosi ir klausdavo tris kartus, ar jie Kristaus pasekėjai, primindamas apie už tai gręsiančią mirties bausmę (tokią procedūrą numatė romėnų teisė). Reiškia, tie žmonės, Kristaus amžininkai, buvo įsitikinę Kristaus egzistavimu tiek pat, kiek bet kurio kito savo laikotarpio žmogaus. Krikščionis gyvas sušeriamas liūtui cirke.
Tacitas
Kitas romėnų autorius aprašantis krikščionių teismus buvo Tacitas. "Analuose" jis pasakoja apie Romos gaisrą, kurio kaltę imperatorius Neronas suvertė krikščionims. Vertingiausias šio dokumento liudijimas - Tacitas tvirtina, jog krikščionių lyderį Kristų, valdant Tiberijui, mirtimi nubaudė prokuratorius Poncijus Pilotas.
Seutonijus
Kitas autorius, Seutonijus, savo veikale "12 imperatorių gyvenimai" rašė apie tai, kad imperatorius Klaudijus iš Romos išvarė žydus sunerimusius dėl Kristaus. Jo liudijimas sutampa su Apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams minimu žydų išsiuntimu iš Romos. Pagrindinę abejonę kai kuriems istorikams kėlė tai, jog Seutonijus vartoja vardą Chrestus, o ne Christus. Tačiau lingvistiniai tyrimai rodo, jog būtent Chrestus buvo pradinis lotyniškas Kristaus įvardijimas, išlikęs iki šiol šiuolaikinėje prancūzų kalboje. Ši lingvistinė interpretacija palaikoma dar dviejų argumentų: 1) Nors Chrestus buvo lotyniškas vardas, žydų tarpe jis nebuvo naudojamas, o Seutonijus tikina, kad tai buvo žydas; 2) Kai kurie autoriai teigia, esą chrestus galėjo būti bendrinis žodis "vergas", tačiau I mūsų eros amžiuje nežinome jokių žydų neramumų, susijusių su vergove.
Flavijus
Ko gero garsiausias ir smulkiausias liudijimas apie Kristų priklauso žydų istorikui Flavijui. Datuojamas 93 m., hebrajiško originalo neišliko, liko tik graikiški rankraščiai ir vertimas į arabų kalbą. Kai kurios dalys yra pripažintos klastotėmis. Autentiškomis pripažintose vietose teigia, jog prie Poncijaus piloto gyveno Jėzus, žinomas kaip Kristus, kurio pasekėjais buvo žydai ir graikai, jį nuteisė Poncijus Pilotas, buvo prikaltas prie kryžiaus, po to, jo mokinių teigimu, 3 dieną po mirties prisikėlė ir pasirodė savo mokiniams. Kaltinimai dėl klastotės (neva tai vėlesnių krikščionių pridėtas intarpas) remiasi tik tuo, kad nebūdamas krikščionis Flavijus Jėzų vadino Kristumi, nors kaip pastebi Aleksejus Osipovas, jis galėjo būti slaptas krikščionis - pirmųjų persekiojimų metu tokių buvo. Bet kokiu atveju klastotė mažai tikėtina, nes tai reikštų, jog suklastoti visi egzistuojantys šio teksto rankraščiai, o tai būtų tiesiog sąmokslo teorija, nes kitų argumentų (lingvistinių ar panašiai), įrodančių šaltinių neautentiškumą, nėra. Juolab, kad arabiškame vertime taip pat yra liudijimas apie Jėzaus egzistavimą, tačiau teiginys apie tai, kad Jėzus yra Kristus suformuluotas klausimo pavidalu. Ši teksto versija yra papildomas argumentas už tai, kad originale tikrai buvo liudijimas apie Kristaus gyvenimo faktus, sutampantis su Evangelijos faktais.
Yra ir kitų senovės veikėjų, rašiusių apie kristų - tai ir Celsas, Porfirijus... O be minėtų šaltinių, Jėzus minimas ir Talmude - rabiniškojo judaizmo šventraštyje -, kuriame smerkiamas kaip eretikas. Pilnai jo vardas minimas tik du kartus, o visus kitus kartus jis trumpinimas, kas Talmude nedaroma su jokiu kitu vardu. Matome, jog daugumą Evangelijoje minimų istorinių faktų galima sėkmingai rasti ir nekrikščioniškuose šaltiniuose.
Mito teorija
XVIII amžiuje prancūzų "švietėjas" Charles-François Dupuis sukūrė vadinamą "Kristaus mito teoriją", kurią neseniai bandė prikelti Zeitgeist sekta. Jis neva naudodamasis "istoriniu-kritiniu" metodu įrodė, jog šaltiniai, kuriais grindžiamas Kristaus istoriškumas, nepakankami, idant galėtume teigti, jog Kristus egzistavo. Tačiau Dupuis netruko išpopuliarėti ir netrukus sulaukė sekėjų, tokių kaip de Volney, kuris įrodinėjo, jog krikščionybė atsirado iš mitraizmo, o mitraizmas - iš budizmo. Vienas paskutiniųjų viešų šios "teorijos" apologetų pasispardymų buvo Arthuro Drewso knyga "Mitas apie Kristų", išleista 1909 m. Jį iškvietė į disputą liuteronai ir dispute jis pralaimėjo.
Kaip pažymėjo Schellingas, esminis mito bruožas - mitologija yra amžinoji dabartis, t.y. mitai yra antistoriniai, jie iliustruoja tam tikrą idėją, archetipą. Paviršutiniškai žvelgiant, sinkretizmo negalimybę rodo jau vien krikščionybės priešiškumas visoms kitoms egzistavusioms religijoms. Jei krikščionybė tebuvo pagoniškų mitų mišinys, tai kodėl visi Romos pagonys sutartinai persekiojo krikščionis? Kitas dalykas, krikščioniškoji teologija iš tiesų yra unikali ir autentiška, o kai kurių bandymai tai paneigti dažniausiai yra pritempti ir nesąžiningi.
Pavyzdžiui, Šventosios Trejybės koncepcija (Vienas Dievas trijuose asmenyse, trys hipostazės - viena esmė) egzistuoja tik krikščionybėje. Kai kurie "kritikai" teigia, esą indiškoji Trimurti (tridievystės) koncepcija yra analogiška, jie turi trijų aukščiausių dievų triadą: Brahmos, Višnu ir Šyvos. Tačiau nesąžiningai nutylima tai, kad trimurti koncepcija atsirado tik postvediniu puran periodu (300-1200 m. po Kristaus), t.y. kai Indijoje jau veikė ne tik Apaštalo Tomo I a. pab. - II a. pr. įsteigta misija, bet ir plačiai veikė Asirijos Bažnyčios misionieriai. Be to, kaip pažymi indologai (pavyzdžiui, A. L. Basham), trimurti Trejybę primena tik paviršutiniškai, o iš tiesų šios dvi teologinės koncepcijos nieko bendro neturi (garbinantys trimurti indai visada garbiną dievą aukščiau kitų, pavyzdžiui, brahmą iškelia aukščiau kitų dviejų, arba visus tris suvokia kaip kurio nors vieno avatarus, t.y. ne hipostazes kaip krikščionybėje, o kaip modalumus).
Antikos mitologijoje egzistavo tik pusdieviai, t.y. pusiau žmonės, pusiau dievai. Egzistavo apoteozės samprata - mirtingas herojus perspektyvoje galėjo tapti nemirtingu dievu. Tik visiškas diletantas, nesuvokiantis krikščioniškos teologijos, gali tai gretinti su Evangelija, nes Kristus krikščionybėje suvokiamas kaip tikras Dievas, kuris prisiėmė žmogaus mirtingą prigimtį, bet jis netapo Dievu, jis juo buvo visados. Krikščioniška teozės samprata taip pat nenumato žmogaus tapimo lygiaverčio Dievui, o numato įsisūnijimą, priėmimą dalyvauti Šventojoje Trejybėje, kurią jungia meilės santykis. Ir priešingai, atsiradus krikščionybei buvo susiformavęs eretiškas gnostikų mokymas, kurie teigė, jog krikščionybė tėra vienos tiesos, kuri išreiškiama ir pagonybėje, variantas. Kai kurie gnostikai laikė Kristų žmogumi, kuris tapo Dievu ir panašiai. Jie su pagonybe nekonfliktavo, naudojosi pagoniškais mitais, kuriuos kergė su Evangelijos istoriniais pavadinimais, tačiau jie...
Bažnyčios Tėvams taip pat buvo žinomas faktas, kad kai kurios mitologemos, kaip, pavyzdžiui, tvanas, nekaltas mergelė, Prometėjo nuopolis (Liuciferio nuopolis), Oidipo dalia (Judo Iskarioto dalia) ir taip toliau buvo abstrakčiu pavidalu žinomos pagonims, tačiau tik krikščionių istorijoje tapo faktais. Šitoks mitologemų egzistavimas už krikščionybės ribų siejamas su tam tikrų bendražmogiškų archetipų (provaizdžių) egzistavimu. Patristinėje interpretacijoje, kadangi visi žmonės kažkada kilo iš Adomo ir Ievos, iš Edemo, jie visi savo sieloje (sielos procesų visuma - tai psichika) turi tam tikrą pirminį apreiškimą, t.y. tam tikrus atsiminimus, provaizdžius apie Dievą. Žydai ir krikčionys turi Dievo apreiškimą, kuris viską paaiškina tiksliai ir išsamiai. Todėl tai, kad egzistuoja sutampačios su teologija mitologemos nekelia jokių problemų, nes mes akivaizdžiai matome, kad tos mitologemos yra antistorinės ir jas sudėjus į krūvą krikščionybės niekaip negausime.
Mito teorija ilgai naudojosi Tarybų Sąjungos "mokslinio ateizmo" propagandistai. Ši teorija bandė diskredituoti krikščionybę aiškindama jos kilmę pseudomarksistiškai, neva tai tebuvo natūrali žmonių reakciją į ekonominę realybę. Pseudo, nes iš tiesų Frydrichas Engelsas, nagrinėjęs krikščionybės klausimą, nepriėjo tokių išvadų. Teigta, esą, Kristaus atėjimo laiku ekonomika buvo nuosmukyje, visi vergų sukilimai Romos imperijoje jau buvo sustabdyti, moralinis pakylimas sutryptas, todėl nusivylę vergai ėmė ieškoti teisybes ne šitame, o kitame pasaulyje. Tačiau istorinė tiesa yra ta, kad jokios TSRS istoriografijoje minimos "vergų revoliucijos" iš tikrųjų nebuvo. Ekonominio nuosmukio nebuvo - imperatoriais Augusto laikais Roma klestėjo kaip niekada ankščiau ir niekada vėliau savo istorijoje, o plataus masto vergų sukilimai visoje Romos imperijoje vienodai vyko tiek prieš pat Kristų, tiek Kristaus gyvenimo metais, tiek po jo. Kai kurie jų siekė Spartako sukilimo mastą.
Be to, krikščionybė atsirado Judėjoje, o žydai nebuvo vergai. Nei vienas iš Apaštalų taip pat nebuvo vergas. Todėl "socioekonominė teorija", kaip sudėtingesnis mito teorijos variantas, taip pat pasirodo esanti išlaužta iš piršto, ne išvesta iš žinomų istorinių faktų, o sugalvota kriškčionybės diskreditavimui. Taigi, faktai kalba patys už save. Visos neva "paaiškinančios" objektyviai krikščionybės kilmę teorijos atrodo juokingai tiek teologiniu požiūriu, nes dažniausiai kraipo krikščionių teiginius, tiek istoriniu, nes arba remiasi pritempimais, arba išgalvotais istorijos faktais.
Jonos ženklas
Jėzus Kristus kalbėjo, kad žmonėms nebus duota jokio kito ženklo, tik pranašo Jonos - ir šio ženklo turi pakakti atsivertimui, atgailai bei gyvenimo perkeitimui (plg. Mt 12, 39-42). Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Jėzus po savo mirties buvo paguldytas į kapą, kad trečiąją dieną prisikeltų, nugalėjęs mirtį ir šėtoną. Prisikėlimo metu Viešpats Jėzus mums paliko viso savo kūno fotografinio negatyvo atvaizdą drobulėje, kuria buvo apsiaustas po mirties, bei savo prisikeliančiojo veido atvaizdą plonos drobės skarelėje, kuri buvo kape, uždėta ant Jo galvos.
2011 m. gruodį Italijos nacionalinė agentūra ENEA iš Branduolinių mokslinių tyrimų centro Fraskatyje, netoli Romos, pareiškė, kad po penkerių intensyvaus tyrimo metų šiuolaikinis mokslas neįgalus atkurti Turino drobulėje esančio atvaizdo. Mokslininkai apskaičiavo, kad paslaptingas energijos žybsnis, kuris sąlygojo atvaizdo atsiradimą Drobulėje, buvo ultravioletinių dulkių spinduliuotė 34 bilijonų vatų galios. Šiuo metu pasaulyje nėra tokio įrenginio, kuris galėtų sukelti tokios galios spinduliuotę. Naujausi aparatai geba išspinduliuoti kelių milijardų vatų UV spindulių dulkes.
Mira, esanti prieskoniuose, kuriais buvo įtrintas Jėzaus kūnas, priklijavo drobę prie kūno, o alavijas šiek tiek atitirpino sukrešėjusį kraują. Tai padėjo teismo medicinos ekspertams patvirtinti, kad Jėzaus kūnas buvo suvyniotas į Drobulę po dviejų ir pusės valandos nuo mirties ir išbuvo joje ne ilgiau nei 36 valandas, nepalikęs jokių pomirtinio irimo pėdsakų. Drobulėje matosi nepažeisti kraujo krešuliai ir nėra joje kūno atskyrimo nuo drobės pėdsakų, taigi, niekas kūno iš Drobulės neišėmė. Kokiu vis tik būdu kūnas išniro per lininį audinį, nepažeisdamas jo struktūros? Iš kur kilo spinduliavimas, įamžinęs Drobulėje tą nuostabų, trimatį kūno vaizdą? Vienintelis išmintingas paaiškinimas yra Jėzaus prisikėlimas.
Mirusio Jėzaus kūno atvaizdas Drobulėje bei Jo prisikeliančio veido atvaizdas Manopelo skarelėje mums yra Jonos ženklas, kvietimas atsiversti, kuriam šiandien Jėzus kviečia kiekvieną iš mūsų. Kristus trokšta, kad įtikėtume, jog Jis iš tikrųjų prisikėlė, kad atvertume savo širdis Jo begaliniam gailestingumui ir užmegztume su Juo asmeninį kontaktą maldoje, o ypač atgailos ir Eucharistijos sakramentuose. Jėzus iš tiesų numirė bei prisikėlė ir yra su mumis, kad mus išlaisvintų iš nuodėmės pančių bei nuvestų į dangų.
Išvados
Jėzus Kristus iš tikrųjų mirė ir prisikėlė, kad kiekvienam žmogui suteiktų galimybę dalyvauti savo galutinėje pergalėje prieš mirtį, šėtoną ir nuodėmę. Be tikėjimo į Kristaus prisikėlimą nėra išganymo. Todėl Viešpats Jėzus sako: ,,Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ ( Mk 16,16). Galime būti tikri, jog Naujojo Testamento tekstai teisingai aiškina Jėzaus mokymą, Jo kančios ir mirties dramą bei džiugią tiesą apie Jo prisikėlimą. Šiuos tekstus rašė žmonės, kurie arba patys buvo Kristaus veiklos liudytojai, arba teisingai perteikė santykius tų žmonių, kurie lydėjo Jį Jo žemiškoje kelionėje. Šventasis Raštas yra patikimas informacijos šaltinis apie Jėzaus gyvenimą, mokymą ir prisikėlimą.
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kada išeisite į pensiją, jei gimėte 1962 metais – svarbiausia informacija!
- Globos Namų Dokumentacija: Viskas, Ką Turite Žinoti Norint Užtikrinti Sklandžią Priežiūrą
- Peterio Pauliaus Rubenso Įspūdinga Biografija: Atraskite Didžiojo Meno Meistro Gyvenimą ir Kūrybą
- Juodai Balti Paveikslėliai Kūdikiams: Atraskite Stebuklingą Ankstyvojo Vystymosi Poveikį!
- Smagiausios Trumpos ir Lengvos Dainelės Vaikams – Lengvai Išmokstamos Tekstai