Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d.
Mokslo Kelias
Nėra tiksliai žinoma kada Simonas Daukantas pradėjo mokytis, tačiau išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje.
1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1825 m. VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų.
Susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas. Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Darbas ir Kūryba
Baigdamas studijas universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. 1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju.
Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. 1850 m. pasirodė „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. 1835 m. sudarė ir išleido pirmąjį lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846).
Tai veiklai ieškojo ir talkininkų (yra žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. 1847-1854 m. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną.
Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias.
Bendradarbiavimas su Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža
Buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad S. Daukantas su J. Pabrėža susitiko Kretingos pranciškonų vienuolyne, norėdamas perduoti savo veikalo „Istorija žemaitiška“ rankraštį.
J. Pabrėža diegė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, siekė ją sunorminti, todėl norėjo, kad S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ būtų perrašyta ir išspausdina sava rašyba.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo.
Simono Daukanto Indėlis į Lietuvą
1861 m. S. Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija.
Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Atminimo Įamžinimas
Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla.
žymės: #Gime
Panašus:
- Simonas Daukantas: Nežinomi Faktai apie Lietuvos Tautos Gyvybės Skleidėją ir Jo Kūrybą
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Neįtikėtinos 8-ojo vaiko gimtadienio idėjos, kurios nustebins visus!
- Vaikiško dviračio krepšelis: atraskite patogiausią ir stilingiausią pasirinkimą!