Simonas Daukantas dar žinomas kaip Lietuvos istorikas bei garsus rašytojas ir švietėjiškų idėjų žmogus.
Biografija
Simonas Daukantas gimė eigulio šeimoje 1793 metais spalio 28 dieną, mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Užaugo - Kalviuose. Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu.
Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje.
1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1822 m. baigė Vilniaus universitetą.
1825 m. VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas.
Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką.
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas.
Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo.
Svarbiausi gyvenimo įvykiai
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1793 | Gimė Kalviuose |
| 1822 | Baigė Vilniaus Universitetą |
| 1826-1834 | Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje |
| 1835-1850 | Dirbo Rusijos Senate Sankt Peterburge |
| 1850-1855 | Gyveno Varniuose, padėjo vyskupui M. Valančiui |
Kūryba ir veikla
Simonas Daukantas per savo visą gyvenimą užėmė ganėtinai gerbtinas ir aukštas pareigas, kurios netgi padėjo Lietuvai plėsti lietuvybę. Jis dirbo mokslinį bei su kultūra susietą darbą, grįsdamas lietuvių papročius bei kalbos išsaugojimą, puoselėjimą. Simonas Daukantas nuolatos siekė išaukštinti savo tautą, perduoti kitiems svarbią žinią, jog tauta - didelė vertybė, verta nuoširdios pagarbos.
Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. 1850 m. pasirodė „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
1835 m. sudarė ir išleido pirmąjį lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846). Tai veiklai ieškojo ir talkininkų (yra žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams.
1847-1854 m. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842).
Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“.
Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias. Buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją.
Žymiausi kūriniai
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.)
- „Istorija žemaitiška“ (apie 1836-38 m.)
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.)
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850 m.)
- „Dainės žemaičių“ (1846 m.)
Simono Daukanto kūrybos reikšmė Lietuvai
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“. 1861 m. S. Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką.
Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Simono Daukanto kūryboje įvairiais būdais apibendrinamas senovės lietuvių gyvenimas, jų gyvenimo kasdienybė bei vargai, jausenos. Rašytojo nuolatinis prioritetas nuolatos atitekdavo gimtojo krašto praeičiai, jos įvykiams, kurie teikia individui dvasinės ir moralinės stiprybės, taip pat praeities džiaugsmai bei vargai žadina tautinę savimonę, norą ir supratimą, jog reikia kovoti už savo tauto egzistavimą ir išlikimą. Simonas Daukantas vaizdavo lietuvių tautos charizmą, žmonių gyvenimą iš įvairiapusio taško, taip pat bandė parodyti ir tuometinę visuomenės santvarką.
1994 m. Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla.
žymės: #Gime
Panašus:
- Simonas Sereika: Įkvepianti Kelionė Ortopedijos ir Sporto Medicinos Pasaulyje
- Simona Krėpštaitė: Įkvepianti Gyvenimo Kelionė ir Karjeros Švytėjimas
- Simono Bankausko Biografija: Įkvepianti Kelionė nuo Pradžios iki Šlovės
- Neįtikėtinas Plinkšių Globos Namų Atidarymas: Naujos Paslaugos, Kurios Keičia Gyvenimus!
- Zinnat Vartojimas Nėštumo Metu: Svarbiausi Patarimai Būsimoms Mamoms