Augalų reprodukcija yra sudėtingas procesas, apimantis keletą etapų, tarp kurių svarbiausi yra apdulkinimas ir apvaisinimas. Nors šie du terminai dažnai yra naudojami keičiamai, jie iš tiesų reiškia skirtingus biologinius procesus. Supratimas apie apdulkinimo ir apvaisinimo skirtumus yra svarbus norint geriau suprasti augalų dauginimosi ciklą ir jų vaidmenį ekosistemoje.
Apdulkinimas
Apdulkinimas yra procesas, kurio metu žiedadulkės pernešamos nuo vieno augalo žiedo vyrinių lytinių organų į kitą augalo žiedo moterinius lytinius organus, esančius straublyje. Tai gali vykti vėjo, vandens, gyvūnų arba dirbtinai, žmogaus rankomis. Apdulkinimas yra būtinas etapas augalų reprodukcijos cikle, kad būtų įmanoma tolesnė apvaisinimo stadija.
Apvaisinimas
Apvaisinimas yra procesas, vykstantis po sėkmingo apdulkinimo, kuomet žiedadulkių branduoliai sudygsta ir per žiedadulkių vamzdelį nusileidžia iki kiaušialąstės. Apvaisinimo metu vyksta vyrinio ir moteriško genetinio medžiagos sujungimas, kuris veda prie naujos gyvybės - sėklos - susidarymo.
Nors apdulkinimas ir apvaisinimas yra glaudžiai susiję augalų reprodukcijos procesai, jie atlieka skirtingas funkcijas. Apdulkinimas yra pirmas žingsnis, per kurį žiedadulkės pernešamos ant straublio, o apvaisinimas - tai procesas, kai vyksta žiedadulkių ir kiaušialąstės susijungimas, leidžiantis susidaryti sėklai.
Dauguma augalų turi tobulus žiedus, sudarytus iš moteriškos ir vyriškos dalių. Šios dalys išsidėsto šalia viena kitos, bet yra fiziškai atskirtos ir veikia atskirai. Priešingai nei dauguma dvilyčių žiedų, trigeriniai augalai Stylidium turi moterišką ir vyrišką žiedo dalis sujungtas kartu. Nepaisant to, gaminamos skirtingos moteriškos ir vyriškos ląstelės, kurioms susijungus, formuojasi sėklos.
Daugelyje kitų augalų vyriškas kuokelis turi stiebelį, o moteriška piestelė - liemenėlį. Abi šios dalys leidžia atsidurti tinkamose vietose apsidulkinimui svarbioms žiedo dalims: vyriškai dulkinei, kurioje subręsta žiedadulkės, ir moteriškai - purkai, ant kurios patenka žiedadulkės. Paprastai žiedadulkės kuokelio kotelio dėka nuo dulkinės patenka ant apdulkintojo (dažniausiai tai būna vabzdys) ir jo yra pernešami ant purkos. Žiedadulkės, gavusios iš purkos vandens išbrinksta ir sudygsta. Pradeda augti dulkiadaigis, kuris praaugęs piestelės liemenėlį atsiduria mezginėje, kur apvaisinama kiaušialąstė. Šio apvaisinimo pasekmėje užsimezga embrionas, augantis sėklos viduje. Aplink embrioną kaupiasi maisto medžiagos, susiformuoja endospermas.
Vyriškų ir moteriškų dalių susijungimas - vienas iš išskirtinių trigerinių augalų bruožų, apsprendžiančių jų apsidulkinimo biologijos keistumą. Suprantama, kad trigeriniai augalai turi trigerį, kurio botaninis pavadinimas yra kolona. Kolona susidaro susijungus kuokelių koteliams ir piestelės liemenėliui, ir atsiranda susiformavus žiedui.
Daugeliui augalų yra privalumas, jei jų žiedai apdulkinami ne savo pačių žiedadulkėmis. Tada atsiranda didesnė tikimybė naujiems genų deriniams, kas gali užtikrinti didesnį kintamumą, o su juo ir gebėjimą išgyventi ir prisitaikyti įvairesnėms sąlygoms. Būtent todėl dulkinės ir purka būna aktyvūs skirtingais žiedo žydėjimo etapais. Žiedadulkės aktyviausiai byra iki tol, kol purka tampa drėgna ir jautri.
Dažniausiai turint omeny augalus, galvojama, kad jie gana paprasti ir statiški, būnantys vienoje vietoje, nesugebantys atlikti sudėtingų judesių, neturintys sudėtingesnių organų ir jų sistemų (tokių kaip nervinė sistema). Skamba gana nuobodžiai. Trigerinių augalų pavyzdys parodo, kad tokios nuostatos ne visada teisingos.
Yra augalų, sugebančių atlikti sudėtingus lapų judesius paros bėgyje, pavyzdžiui, daugelis pupinių šeimos augalų ryte pakelia savo lapus, o vakare juos nuleidžia. Kartais šis lapų judesys atliekamas labai greitai - tuo pasižymi jautrūs augalai Mimosa ir Neptunia gentyse. Šie elektriniai signalai keičia membranų poliariškumą - skirtumą tarp krūvių skirtingose membranos pusėse. Potencialų skirtumas gali keistis labai greitai, o jo pasikeitimas perduoti informaciją panašiai kaip žmogaus nervais.
Vientisas struktūras, kuriose susijungusios vyriškos ir moteriškos žiedo dalys, turi ir kiti augalai, nors tai nėra dažnas atvejis. Hibiscus genties augalų žieduose, pavyzdžiui, yra kuokelių žiedas, kurio koteliai suaugę. Nors su piestelės liemenėliu jie nesusijungę, bet yra labai arti jo, todėl galima pamanyti, kad tai vienas darinys.
Kolona gali judėti seismonastijos principu, t.y. jos judesys nepriklauso nuo dirgiklio ir jo krypties. Nesvarbu, kas sujudina žiedą, ar vabzdys, nutūpęs atsigerti, ar vaikas, judinantis žiedą žolės šapeliu. Trigeris visada pajudės ta pačia kryptimi, apspręsta žiedo sandaros.
Kiti augalai taip pat turi seismonastijas. Turbūt geriausiai žinomi pupinių šeimos judrūs augalai. Mimosa pudica suglaudžia savo lapelius, kai ją kas nors paliečia. Šiltą ir saulėtą dieną visas seismonastinis judesys trunka šimtąsias sekundės dalis, kiek ilgiau - apsiniaukusią ir vėsią dieną.
Vieną akimirką kolona atsilenkusi atgal ir pasislėpusi tarp žiedlapių, kitą - vabzdžio galva ir nugara jau padengtos žiedadulkių sluoksniu. Žiedai sudaryti taip, kad paskleistų žiedadulkes tam tikroje vietoje, ir būtent nuo šios vietos kitas tos pačios rūšies žiedas tas žiedadulkes surenka. Tam, kad atlikti šį veiksmą, trigeriniai augalai turi specialią kolonos zoną su aktyviomis, dirgliomis ląstelėmis, kurių aprašymą rasite vėliau. Panašus, tik kiek primityvesnis mechanizmas aptiktas pas levenhokijas (jis aptariamas 4 knygos skyriuje). Įdomu, kad trys trigerinių augalų rūšys prarado šį gebėjimą kartu su judesiu išnykus ir atitinkamiems kolonos dariniams. Tai - S. insensitivum, S. beaugleholei ir S.
Apie Stylidium trigerinį mechanizmą buvo paskelbta keletas labai įdomių tyrimų rezultatų. Vakarų mokslininkai pirmą kartą paminėjo šį fenomeną apie 1785 metus, maždaug prieš šimtmetį iki pasirodant šiems rezultatams. Trigerio veikimo mechanizmo tyrimai prasidėjo pirmoje devynioliktojo amžiaus pusėje. Juos atliko prancūzų botanikas Charles Morren, 1838 metais paskelbdamas veikalą Recherches sur le Mouvement et l’Anatomie du column du Stylidium graminifolium, kuriame tyrimų objektas buvo Stylidium graminifoliuam (angl. Grass Triggerplant), aptinkamas augantis visoje vidutinio klimato rytų Australijoje. Morren savo darbe analizuoja augalų judesius, ypač susijusius su dauginimosi funkcija, ir aptaria kartu dirbusius žinomus botanikus Lindley ir Robert Brown. Pasak Morren, Stylidium judrumas/dirglumas buvo pirmą kartą aprašytas 1785 metais. Jis pateikia pirmuosius kolonos preparatų piešinius ir išsamų jos veiksmų aprašymą. Taip pat jis aptaria kartu su anksčiau minėtais mokslininkais gautų rezultatų duomenis.
Rica Ericson savo knygoje „Triggerplants” 1958 metais analizuoja tokį reiškinį, kaip kolonos judesio sulėtėjimas sumažėjus temparatūrai, bei tai, kad tyrinėti trigerinius augalus laboratorijos sąlygomis ir ganėtinai sunku. Vėsios temperatūros ir silpnesnis apšvietimas gali padaryti augalus vangesniais ar net gi nejautriais.
Paskutiniuosius darbus apie trigerinį mechanizmą atliko dr. Gary Findlay iš Flinderio universiteto pietų Australijoje kartu su žmona dr. Nele Findlay ir jos bendradarbiu dr. C. K. Pallaghy. Jie nustatė, kad trigerio judesiui atlikti būtina suteikti kolonai energijos. Kitais žodžiais tariant, trigeris trigeriniuose augaluose veikia kaip žmogus, ketinantis šauti iš lanko. Tam, kad iššautų, žmogus turi atlikti darbą - įtemti lanko timpą. Tai padarius, strėlę jau galima šauti, ji panaudos energiją, sukauptą lanko medienoje ir timpoje. Trigeriniai augalai atlieka tą patį veiksmą.
Gyvi organizmai naudoja junginį, vadinamą adenozin trifosfatu (ATP), kuris taip pat įeina ir į DNR, sudarančios mūsų chromosomas, sudėtį. Rankos raumenys, įtempiantys lanką, naudoja ATP energiją šiam veiksmui atlikti. Tuo pačiu būdu trigeriniai augalai naudoja ATP energiją, kad kolona trinkteltų vabzdžiui apdulkintojui. Tai buvo pademonstruota patalpinant augalus į nekenksmingą azoto dujų atmosferą, kurioje nei augalai, nei gyvūnai negali susintetinti ATP. Atmosferos deguonis yra naudojamas tam, kad pasisavinti maiste esančią energija.
Kai trigeriniai augalai buvo patalpinti tokioje atmosferoje, anksčiau „užtaisytos” kolonos „iššovė”. Tai parodo, kad kolona buvo apsirūpinusi energija iš anksto, ir kad pačiam trigerio judesiui atlikti deguonis nereikalingas. Tačiau „iššovusios” kolonos užstingdavo įvairiose atsistatančio judesio stadijose. O tai parodo, kad be deguonies jos negalėjo gauti pakankamai ATP. Šiuo atveju kolonos atsilenkimas yra tarsi lanko įtempimas, kuriam naudojama ATP energija. Pastatytai į pasiruošimo poziciją kolonai, energijos nereikia. Taip pat, kaip ir įtemptam lankui iššauti. Reikia tik signalo iš smegenų, kad pirštai paleistų timpą. Lygiai taip pat, kaip lanke energija patalpinama tamprioje medžiagoje, taip ir ATP energija patalpinama kolonos linkyje tol, kol nebus išlaisvinta dirgiklio. Deja, dirgiklio pajutimo zona kol kas mokslininkams nėra visiškai žinoma. Tai gali būti susiję su lūpos palietimu ir yra netiesioginis dirgiklis, dirginantis jautrią zoną kolonoje ar netoliese jos.
Ląstelių sienelės, kurios mūsų pavyzdyje atitinka lanko medinę dalį, yra standžios ir sugeba kaupti energiją kol yra susitraukusios. Atrodytų, lyg kolonoje, o ypač jos linkyje, yra daugybė spyruoklių. Signalas keliauja kaip stimulas nuo tos vietos, kur jis pajaučiamas, iki tos kolonos dalies, kuri reaguoja judesiu, ir yra elektrinės prigimties. Augalai gali generuoti elektrinius impulsus, sklindančius dideliu atstumu, panašiai kaip ir žmogaus nervų ląstelės. Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas naudoja elektrinius impulsus, sklindančius nuo jautriųjų plaukelių, esančių vidinėje gaudyklės dalyje, viršūnės iki gaudyklės dalių susijungimo vietos.
Daugelis augalų judina savo dalis seismonastijos pagrindu (pavyzdžiui, pupinių šeimos augalai staigiai suglaudžia lapus prisilietimo atveju, o lėtai - kintant apšvietimui), ir daro tai naudodami struktūrą, vadinamą pulvinus (dgs. pulvini), esančią netoli lapo pagrindo ar lapo lakšto. Pulvinus perneša kalio chlorido druską iš ląstelių, esančių viename gale, į kitą galą. Vanduo seka paskui druskos jonus į arba iš vakuolės. Praradusios druskas ir vandenį, vakuolės sumažėja, o ląstelės subliukšta. Ir atvirkščiai, padaugėjus druskų ir vandens, ląsteles vakuolės išpučia.
Tuomet, Findlay et al. atrado, kad trigeriniai augalai kolonos judinimui naudoja tos pačios rūšies mechanizmą, kaip ir pupiniai, jie taip pat perkelia kalio chloridą, kuris įtakoja vandens judėjimą iš vienų ląstelių į kitas. Taigi, šis trigerinių augalų kolonus išlinkimo ir atsitiesimo mechanizmas nėra unikalus.
Apdulkintojas čia pavaizduotas kaip žiedmusė, kurią kolona apibarsto žiedadulkėmis. Paprastumo dėlei čia nėra pavaizduota jokia konkreti rūšis, o žiedmusė atrodo gerokai mažesnė, nei gamtoje pasitaiko. Atkreipkite dėmesį į gelsvą dėmę - žiedadulkes, preciziškai pritvirtintas ant žiedmusės nugaros.
Naudodamiesi savo kolonomis, trigeriniai augalai yra labai tikslūs. Jeigu pastebėjote, daugelio augalų žiedadulkės yra išbarstomos atsitiktinai ant įvairių apdulkintojų kūno dalių, ir atrodytų, kad apsidulkinimas yra labai padrikas procesas. Kai kurie augalai apibarsto vabzdžio galvą žiedadulkėmis, tikėdamiesi, kad bent viena jų pasieks kito tos pačios rūšies augalo žiedą. Kitais atvejais, augalas yra susijęs tik su konkrečiais apdulkintojais, kas užtikrina, kad nebus sukurti įvairūs hibridai, o augalas neeikvos energijos ir žiedadulkių veltui. Kai kurios sistemos yra tokios specifinės, kad atrodo kaip simbiontinės. Pavyzdžiui, figmedžių apdulkinimas yra susijęs su tam tikromis vapsvų rūšimis, kurios yra prisitaikiusios apdulkinti tik vienos rūšies figmedžius.
Kita vertus, trigeriniai augalai gali būti apdulkinti keleto vabzdžių rūšių, o tas pats vabzdys lankyti kelių rūšių, kurios dažnai auga tose pačiose augimvietėse arti viena nuo kitos, žiedus. Daugybėje vietų vakarų Australijoje vienu metu žydi trys - keturios trigerinių augalų rūšys, o metų bėgyje jų būna kelios dešimtys. Dažniausiai trigerinių augalų žiedus lanko bitės ir musės, o ypač žiedmusės.
Kaip tokiu atveju išlikti trigeriniams augalams ir išvengti susikryžminimo? Kaip išvengti, kad vienos rūšies augalo žiedadulkės nepatektu ant kitos rūšies augalo purkos? Atsakymo reikia ieškoti kolonoje ir jos padėtyje. Armbruster et al. įrodė, kad tas pats vabzdys gali apdulkinti daugiau nei vieną trigerinio augalo rūšį, ir tas pats vabzdys gali vienu metu sėkmingai pernešti kelių skirtingų rūšių žiedadulkes.
Tai įmanoma, nes trigeriniai augalai visada palieka žiedadulkių sankaupą toje pačioje vabzdžio kūno vietoje - kiekvienos rūšies kolonos ilgis ir padėtis yra unikali. Tai reiškia, kad keletas rūšių gali dalintis tuo pačiu apdulkintoju. Žiedadulkių sankaupos yra tokios mažos, kad net kelios rūšys, naudojančios tą pačią vabzdžio kūno dalį, gali sėkmingai paskleisti ant jos žiedadulkes nepersidengdamos viena su kita.
Apomiksė Ir Partenogenezė
Be apvaisinimo dar kitaip yra vadinama partenogenezė. Tačiau šis reiškinys gyvojoje gamtoje labai dažnai sutinkamas. Partenogenezė yra skirstoma i dirbtinę ir natūralią. (γενεσις) - gimimas, išsivysto iš neapvaisintų kiaušialąsčių.
Natūrali Partenogenezė
Natūrali partenogenezė būdinga vabzdžiams ir vėžiagyviams. Daugeliui rūšių būdinga ciklinė partenogenezė, o rudenį jau būdingas apvaisinimas. Dauginasi skruzdėlės, bitės, verpetės, driežams. Kiaušialąstės vystosi be apvasinimo, kaip prisitaikymas kiekybiniam lyčių santykiui reguliuoti. Kiaušialąstės išsivysto patelės, o iš neapvaisintos - patinai.
Dirbtinė Partenogenezė
Dirbtinė partenogenezė gali būti sužadinta moliuskams ir kitiems gyvūnams.
Gaubtasėklių augalų apvaisinimas vadinamas dvigubu. Greitai dulkiadaigis per mikropilę įsiskverbia į sėklapradį, piestelės purkos sugeria jos skystį ir sudygsta, t.y. dulkiadaigį, ir jo turinys išsilieja į vidų, maišelį, užuomazgą t.y. diploidinė zigota.
Vienas spermis susilieja su kiaušialąste, o kitas žūva. I-inis endospermo branduolys dalijasi, sudarydamas endospermą, antriniu branduoliu, kuris yra gemalinio maišelio centre. (antipodės) degeneruoja arba visai sunyksta.
- Iš zigotos vystosi gemalas.
- Sėklapradis virsta į sėklos luobelę, apsaugamčią gemalą.
- Endospermas - maitinamasis audinys, maitinantis gemalą, antrinio krakmolo, lipidų, baltymų ir kt. medž. maltymingas.
Sėklos formuojasi pseudolytinėmis priemonėmis, vadinamas apomikse. Apsivaisinimo, o gaubtasėklių - tik apsivaisinus rezervai. Apomiksės metu įvairios kilmės gemalai (poliembrionija), vadinamas apsivaisinimo, netinkamas.
Apomiksė skirstoma į:
- Partenospermija (pvz. kiaušialąstės).
- Apogamija (ląstelės, toks procesas vadinamas apogamija).
- Aposporija (procesas vad. aposporija).
Zigotos ir vad antriniu. Susidaro dalijantis ląstelei, skirtingai. Pvz. tada, kai gemaliniame maišelyje plazma sudaro pasieninį sluoksnį, branda viduje.
Suspenzorių, medžiagų sujungdamas jį su endospermu, dalijasi, kol galiausiai susiformuoja gemalas, t.y. užuomazga sėkloje. Daugumos augalų sėklose būna po 1 gemalą, stiebelis. Vienaskilčių augalų sklitis yra viena, o 2-čiai turi 2 skiltis, pasitaiko 3 ar 4 skiltys.
Evoliucijos eigoje pirmiau atsirado 2-čiai, po to 1-čiai augalai. Stiebelio viršūnėje yra pumpuras (arba pliumulė), būna nukreipta link mikropilės, nesusiliejant gametoms).
Dauginimasis yra sunkus ar neįmanomas, vegetatyvinės apomiksės. Potamogeton, Hyacynthus, daug paparčių taksonų, keturios paparčių gentys rodo gametofitų vegetatyvinę apomiksę. Apie 14% samanų ir didesnės kerpsmanių dalies sporofitų, geografinius plotus, apylinkėje dažnai tėra tik viena dvinamės rūšies lytis.
Sporofitai iš viso nežinomi, dėl apgaulingos mejozės (GAMETOFITINĖ APOMIKSĖ), vystymusi tiesiog į gametofitą, taksonams, gentyse. Ranunculus auricomus, kuris maitina besivystantį gemalą. Apogamija vyksta 10% tinkamai ištirtų paparčių, branduolius, tetraploidiniame (4n) lygyje.
Žinoma apie natūralią nevegetatyvinę samanų apomiksę, samanas, iliustruotam FIG 6.1A, taksonomines pasėmes, vienodų individų “populiacijų”. Patyręs taksonomistas lengvai gali atpažinti skirtingus genotipus, vieną genotipą, bet faktiškai taip nėra. Taksonomistai buvo suteikę pavadinimus, būti pripažinti - dar tebesiginčijama, taksonomines rūšis.
Apomiksės metu dažnai turi aiškų geografinį paplitimą bei ekologinį prieraišumą, 80 Ranunculus auricomus ir kitų agamorūšių, rūšių aprašyta Hieracium gentyje (apie 10.000). Augalus, kurios yra plačiai paplitę, o kitos labai apribotos, apomiksės, dauginasi pumpurais, susiformuojančiais ant rizoidų.
Nagrinėjamų augalų plitimo mechanizmais, agamorūšys, kurios turi silpnai išvystytus plitimo mechanizmus, turi didesnius ekologinius poreikius, nedažnos bei pertrauktos. Agamorūšių, kaip taksonominių rūšių, atpažinimą ir išskyrimą, APOMIKTAI, daug pilnai apomiktinių taksonų, lytinės.
Panašių agamorūšių, dinamiška ir santykinai neįprasta, cikliškai, kaip hibridizacijos-stabilizacijos ciklo atveju. Artimai susiję, nes dauguma agamorūšių kilmės požiūriu - hibridai, daugeliu atvejų neišvengiamas, netaisyklinga mejoze, hibridai, kurie kitu atveju būtų sterilūs. Dryopteris pseudomas turi 2n = 123.
Klonavimas - dirbtinas neseniai išrastas vegetatyvinis dauginimosi būdas, kai iš vienos motininės ląstelės ją padauginus išauginami visiškai identiški palikuonys. Hermafroditas - individas, gaminantis mot. it vyr. lytines ląsteles arba turintis ir vyr. ir mot. lytinius organus. Ontogenezė - gemalo vystymasis iš apvaisinto kiaušinėlio. Netipiškas lytinis dauginimasis partenogenezė - tai gemalo vystymasis iš neapvaisintos kiaušialąstės. Šitaip dauginasi kai kurie nariuotakojai, bičių tranai, vapsvos.
Kad užsimegztų vaisius ir susidarytų sėklos, augalas pirmiausia turi apsidulkinti, o tada apsivaisinti. Apvaisinimas - tai dviejų lytinių ląstelių - gametų susiliejimas. Susiformavus zigotai žiedas nuvysta. Iš sėklapradžio išsivysto sėkla, o mezginė virsta vaisiumi. Sėklos nedygsta tol, kol nepraeina jų ramybės laikotarpis. Joms dygti būdina drėgmė, optimali temperatūra, deguonis.
Vėjo ir Vabzdžių Apdulkinimas
Apdulkinimą, svarbiausią žydinčių augalų gyvenimo ciklo procesą, gali palengvinti įvairūs mechanizmai, ypač vėjo ir vabzdžių apdulkinimas. Šie du būdai išsiskiria skirtingomis savybėmis ir prisitaikymais.
Vėjo apdulkinamos gėlės, kaip rodo pavadinimas, priklauso nuo vėjo, kuris perneša žiedadulkes iš vienos gėlės į kitą. Tokios gėlės paprastai aptinkamos tarp augalų, kurie gamina daug žiedadulkių, o tai būtina, nes vėjo apdulkinimas yra atsitiktinis ir ne toks tikslingas kaip vabzdžių apdulkinimas. Vėjo apdulkinamoms gėlėms būdinga tai, kad jos neturi kvapo ir nektaro, nes šios savybės nereikalingos vabzdžiams privilioti. Žiedai paprastai būna maži, nepastebimi ir dažnai išaugina atskirus vyriškus ir moteriškus žiedus.
Vabzdžių apdulkinamose gėlėse, priešingai, išsivystė įvairios savybės, skirtos vabzdžiams, pavyzdžiui, bitėms, drugeliams ir kandims, privilioti, ir tai palengvina žiedadulkių pernešimą. Šios gėlės dažnai būna ryškiaspalvės, skleidžia kvapus ir nektarą, kad priviliotų apdulkintojus. Vabzdžių apdulkinamų gėlių sandara paprastai yra sudėtingesnė, jos turi tokias dalis kaip žiedlapiai ir nektaro kreiptuvai, nukreipiantys vabzdžius į žiedadulkes ir nektarą. Žiedadulkių grūdeliai paprastai būna lipnūs arba su spygliukais, kad priliptų prie vabzdžių kūnų.
Pagrindiniai vėjo ir vabzdžių apdulkinamų gėlių skirtumai yra jų išvaizda, sandara ir žiedadulkių savybės. Vėjo apdulkinamos gėlės yra paprastesnės struktūros, neturi kvapo ir nektaro, o jų žiedadulkės yra lengvos ir sausos. Priešingai, vabzdžių apdulkinamos gėlės dažnai būna ryškios, kvapnios ir skleidžia lipnias žiedadulkes.
Skirtumai tarp vėjo ir vabzdžių apdulkinimo
| Savybė | Vėjo apdulkinimas | Vabzdžių apdulkinimas |
|---|---|---|
| Išvaizda | Paprasta, nepastebima | Ryški, spalvinga |
| Kvapas | Nėra | Yra |
| Nektaras | Nėra | Yra |
| Žiedadulkės | Lengvos, sausos | Lipnios, su spygliukais |
Apibendrinant galima teigti, kad skirtumai tarp vėjo ir vabzdžių apdulkinamų žiedų pabrėžia augalų prisitaikymo prie aplinkos įvairovę. Vėjo apdulkinamos gėlės yra prisitaikiusios taip, kad būtų kuo didesnė tikimybė, jog žiedadulkes perneš vėjas, o vabzdžių apdulkinamos gėlės išsivystė taip, kad pritrauktų ir panaudotų vabzdžius tikslingesniam apdulkinimui.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite skirtumus tarp rytinio ir nerytinio šlapimo nėštumo teste – kas svarbiausia!
- Balti ar rudi kiaušiniai: kuris pasirinkimas yra sveikesnis ir maistingesnis?
- Žalių lukštų kiaušiniai: išskirtiniai skirtumai ir įdomybės, kurių nežinojote!
- Geriausios Karaoke Dainos Vaikams: Dainuokite ir Linksmai Leiskite Laiką Kartu!
- Paslaptingas Ispanijoje Gimęs Rumunų Filosofas: Atrask Jo Įkvėpiančią Gyvenimo Istoriją!