Kūdikių Hormoniniai Bėrimai: Priežastys ir Gydymas

Kūdikio oda yra nepaprastai jautri ir reikalauja ypatingos priežiūros. Bėrimas ant kūdikio veido yra dažnas reiškinys, keliantis nerimą tėvams. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime bėrimo priežastis, gydymo būdus ir prevencines priemones, kad padėtume jums rūpintis savo mažylio oda.

Bėrimo Tipai ir Išvaizda

Pirmiausia svarbu suprasti, kad "bėrimas" yra bendras terminas, apimantis įvairias odos būkles. Bėrimai gali skirtis išvaizda, lokalizacija ir priežastimis. Vienas iš pirmųjų žingsnių yra atpažinti bėrimo tipą, kad galėtumėte tinkamai reaguoti.

• Naujagimių aknė (Neonatalinė aknė): Maži, raudoni arba balti spuogeliai, dažniausiai atsirandantys ant skruostų, kaktos ir smakro.
• Milija: Maži, balti arba gelsvi gumbeliai, dažniausiai ant nosies, smakro ir skruostų.
• Eritema toxicum neonatorum: Raudonos dėmės su gelsvais arba baltais pūleliais centre, atsirandančios per pirmąsias kelias gyvenimo dienas.
• Atopinis dermatitas (Egzema): Sausa, niežtinti oda, dažniausiai atsirandanti ant skruostų, alkūnių ir kelių.
• Seborėjinis dermatitas (Lopšelio kepurė): Pleiskanojanti, riebi oda ant galvos, veido ir kartais kitų kūno vietų.
• Alerginis kontaktinis dermatitas: Bėrimas, atsirandantis po sąlyčio su alergenu, pvz., muilu, losjonu ar audiniu.
• Infekciniai bėrimai: Bėrimai, sukelti bakterijų, virusų ar grybelių.

Bėrimo Priežastys Kūdikiams Ant Veido

Kūdikių oda yra plonesnė ir jautresnė nei suaugusiųjų, todėl ji labiau pažeidžiama. Bėrimą ant kūdikio veido gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant:

• Hormoniniai Pokyčiai: Naujagimių aknė dažnai siejama su hormonais, kurie per placentą patenka iš motinos į kūdikį. Šie hormonai gali stimuliuoti riebalų liaukas, sukeldami spuogelius. Ši būklė paprastai išnyksta savaime per kelias savaites ar mėnesius.
• Odos Nepilnavertiškumas: Naujagimių oda dar nėra visiškai išsivysčiusi, todėl ji negali tinkamai apsisaugoti nuo išorinių veiksnių. Tai gali padidinti odos jautrumą ir polinkį į bėrimus.
• Alergijos: Alerginės reakcijos į maistą, aplinkos alergenus (pvz., dulkes, žiedadulkes) ar odos priežiūros produktus gali sukelti bėrimą ant kūdikio veido. Atopinis dermatitas dažnai yra susijęs su alergijomis.
• Dirgikliai: Muilai, losjonai, drėgnos servetėlės, skalbimo priemonės ir net seilės gali dirginti kūdikio odą ir sukelti bėrimą. Svarbu naudoti švelnius, hipoalerginius produktus, skirtus kūdikiams.
• Infekcijos: Bakterinės, virusinės ar grybelinės infekcijos gali sukelti bėrimus. Pavyzdžiui, stafilokokinė infekcija gali pasireikšti kaip pūlinėliai ant veido.
• Seilių Dermatitas: Nuolatinis seilių kontaktas su oda gali sukelti dirginimą ir bėrimą aplink burną ir smakrą, ypač kūdikiams, kurie daug seilėjasi.
• Karštis: Perkaitimas ir prakaitavimas gali užkimšti prakaito liaukas, sukeldami karščio bėrimą (miliariją). Šis bėrimas pasireiškia mažais, raudonais gumbeliais, dažniausiai ant kaklo, krūtinės ir veido.

Gydymo Būdai

Bėrimo gydymas priklauso nuo jo priežasties ir tipo. Štai keletas bendrų rekomendacijų:

Bendra Odos Priežiūra

• Švelnus valymas: Naudokite šiltą vandenį ir švelnų, bekvapį muilą. Venkite trinti odą.
• Drėkinimas: Tepkite hipoalerginį drėkinamąjį kremą arba losjoną po kiekvieno prausimosi.
• Venkite dirgiklių: Naudokite tik kūdikiams skirtus produktus be kvapiklių ir dažiklių.
• Atsargiai su seilėmis: Švelniai nusausinkite seiles nuo veido minkštu audiniu.

Specifinis Gydymas

• Naujagimių aknė: Paprastai nereikalauja gydymo ir išnyksta savaime. Svarbu švariai laikyti odą.
• Milija: Taip pat nereikalauja gydymo ir išnyksta savaime per kelias savaites.
• Eritema toxicum neonatorum: Išnyksta savaime per kelias dienas ar savaites.
• Atopinis dermatitas: Gydymas apima drėkinimą, vengimą alergenų ir dirgiklių, o sunkiais atvejais - vietinius kortikosteroidus arba imunomoduliatorius (tik pagal gydytojo nurodymus).
• Seborėjinis dermatitas: Švelnus galvos odos plovimas specialiu šampūnu nuo pleiskanų, švelnus šukavimas, kad pašalintumėte pleiskanas, ir kartais vietiniai kortikosteroidai (tik pagal gydytojo nurodymus).
• Alerginis kontaktinis dermatitas: Identifikuokite ir venkite alergeno. Gydymas apima vietinius kortikosteroidus (tik pagal gydytojo nurodymus) ir drėkinimą.
• Infekciniai bėrimai: Gydymas priklauso nuo infekcijos tipo ir gali apimti antibiotikus, antivirusinius vaistus arba priešgrybelinius vaistus (tik pagal gydytojo nurodymus).

Kada Kreiptis Į Gydytoją

Kreipkitės į gydytoją, jei:

• Bėrimas plinta arba blogėja.
• Kūdikis karščiuoja.
• Bėrimas atrodo pūlingas arba yra atviros žaizdos.
• Kūdikis yra neramus arba sunkiai miega dėl niežulio.
• Jums neramu dėl bėrimo.

Prevencinės Priemonės

Norėdami sumažinti bėrimo riziką ant kūdikio veido, laikykitės šių patarimų:

• Naudokite švelnius produktus: Rinkitės hipoalerginius, bekvapius ir dažiklių neturinčius odos priežiūros produktus.
• Venkite per dažno prausimosi: Prauskite kūdikį tik tada, kai reikia, ir naudokite šiltą, o ne karštą vandenį.
• Apsaugokite nuo seilių: Švelniai nusausinkite seiles nuo veido minkštu audiniu.
• Atsargiai su maistu: Jei įtariate alerginę reakciją į maistą, pasitarkite su gydytoju.
• Venkite alergenų: Stenkitės, kad kūdikis nebūtų veikiamas žinomų alergenų, pvz., dulkių, žiedadulkių ir naminių gyvūnėlių pleiskanų.
• Atsargiai su drabužiais: Rinkitės minkštus, natūralius audinius, pvz., medvilnę. Skalbkite drabužius su švelniu, bekvapiu skalbikliu.
• Palaikykite vėsą: Venkite perkaitimo ir prakaitavimo.

Atopinis dermatitas: Simptomai ir eiga

Atopinis dermatitas arba egzema - tai lėtinis odos uždegimas, pasireiškiantis intensyviu niežuliu, sausumu, bėrimais. Ši liga itin plačiai paplitusi tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų tarpe, o tikslios jos atsiradimo priežastys vis dar yra nagrinėjamos. Manoma, jog atopinis dermatitas dažniausiai išsivysto dėl genetinio polinkio, odos atsako į tam tikrus alergenus, dirgiklius ar kitus aplinkos veiksnius. Tai gali būti ir netinkamų kūno priežiūros priemonių naudojimas, karštas oras ir prakaitavimas, hormoniniai pokyčiai, stresas ar maisto alergenai, tokie kaip pieno produktai, sojos ar riešutai. Ne visada sergant atopiniu dermatitu būna alergija. Intensyvūs ar silpnesni šios ligos simptomai, tokie kaip bendras odos sausumas gali kamuoti visą gyvenimą, o bėrimai vis labiau plisti visame žmogaus kūne.

Įprastiniai ūminio atopinio dermatito simptomai yra odos bėrimas ir intensyvus niežėjimas. Pažeistoms odos vietoms būdingas išsausėjimas, intensyvus paraudimas, patinimas, taip pat dažnai gali būti žaizdelių, šlapiuojančių vietų ar ar pūslelių pripildytų audinių skysčio). Odos paviršių gali gelti, deginti ar intensyviai niežtėti. Ūminiai pažeidimai sukelia vandeninį eksudatą (baltyminį, uždegiminį skystį), juos dažnai lydi ir eksfoliacija (odos sluoksnių lupimasis) ir erozija (odos paviršiaus naikinimas). Erozijos apsitraukia šašais, o jiems nukritus, oda ima stipriai pleiskanoti. Ši atopinio dermatito stadija gali atsirasti staiga, net ir po nedidelio fizinis sąlyčio su dirgikliu ar alergenu, kuris ir sukelia odos uždegimą.

Pirmo pasirinkimo vaistai gydant atopinio dermatito paūmėjimą yra vietiniai kortikosteroidai, kurie mažina odos uždegimą. Taip pat svarbu odą nuolat drėkinti emolientais.

Poūminė atopinio dermatito forma yra tarpinis etapas tarp ūminio ir lėtinio suaugusių ar vaikų atopinio dermatito. Tai reiškia, organizme esanti liga gali bet kada pradėti progresuoti. Simptomai yra panašūs kaip ir ūminėje stadijoje, tačiau yra kur kas mažiau intensyvūs. Oda pradeda sluoksniuotis, atsiranda pleiskanojimas, pastebimi įtrūkimai, kamuoja niežulys, deginimas ar lengvas pažeistų vietų dilgčiojimas. Paraudimas šioje atopinio dermatito stadijoje sumažėja, tačiau šiame etape taip pat reikalingas gydymas. Tad pastebėjus tokius simptomus, privalumu kreiptis į specialistus, kurie įvertinę situaciją, galės nusakyti, kokie alerginiai tyrimai ar kiti veiksmai yra reikalingi.

Esant lėtinei atopinio dermatito formai patiriamas vidutinis ar intensyvus niežtėjimas, o nuolatinis pažeistų vietų kasymas dažniausiai dar labiau pablogina esamą situaciją. Oda tose vietose tampa storesnė, grubesnė bei kietesnė ir primena žievę, paryškėja jos linijos, o spalva tampa pilka, melsvai raudona ar dar tamsesnė. Nusitrynus paviršiniam odos sluoksniui, lieka skausmą keliančios raukšlelės bei įtrūkimai. Stebint vaizdą mikroskopu, atrodo, jog išorinis (epidermio) odos sluoksnis plečiasi ir tampa vis ilgesnis.

Šiuo metu atopinį dermatitą visiškai išgydančių vaistų nėra, galima tik slopinti simptomus. Drėkinamosios priemonės (emolientai) gali sušvelninti kamuojančius negalavimus bei padėti išvengti paūmėjimų. Nereceptiniai vaistai šiuo atveju dažniausiai negali palengvinti simptomų, todėl dažniausiai skiriami receptiniai su uždegimu kovojantys preparatai. Dėl atopinio dermatito gydymo būtina pasikonsultuoti su gydytoju alergologu ir klinikiniu imunologu arba dermatologu. Visgi, visų pirma turėtų būti atlikti alergenų tyrimai (ar pasirinkti kiti metodai), kurie leistų sužinoti, kas sukelia atopinį dermatitą - tik tada bus galima visapusiškai įvertinti situaciją ir paskirti tikslingą gydymą. Tiksliausiais šiuo metu yra laikomi molekuliniai alergijos tyrimai, Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose atliekami pasirinkus Allergomedica programą.

Kūdikių spuogai

Kūdikių spuogai, dar vadinami neonataliniais spuogais, yra odos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia naujagimiams. Ši liga yra susijusi su odos anatomija, ypač su riebalinių liaukų funkcija. Naujagimių odoje yra gausu riebalinių liaukų, kurios gali reaguoti į hormonų pokyčius po gimimo. Šios liaukos gali gaminti per daug sebumo, kas sukelia spuogų atsiradimą. Kūdikių spuogai yra dažna ir dažniausiai nekenksminga odos būklė, kuri pasireiškia maždaug 20-30% naujagimių. Ši liga dažniausiai pasireiškia per pirmąsias kelias gyvenimo savaites ir gali išnykti per kelis mėnesius.

Kūdikių spuogai nėra infekciniai ir dažniausiai nereikalauja specialaus gydymo. Pagrindinė kūdikių spuogų priežastis yra hormonų, ypač androgenų, poveikis, kuris gali sukelti riebalinių liaukų hiperaktyvumą. Po gimimo kūdikiai gali gauti motinos hormonų, kurie sukelia šiuos pokyčius. Be to, odos užsikimšimas, sukeltas riebalų perteklius ir negyvų odos ląstelių kaupimasis, taip pat gali prisidėti prie spuogų atsiradimo. Pagrindiniai simptomai apima mažus raudonus spuogus, kurie gali būti uždegti ir užpildyti pūliais. Kūdikių spuogai diagnozuojami remiantis klinikiniu įvertinimu. Dažniausiai gydytojas atliks fizinę apžiūrą ir įvertins odos būklę. Paprastai papildomų tyrimų nereikia, kadangi kūdikių spuogai yra lengvai atpažįstami pagal jų išvaizdą ir vietą.

Kūdikių spuogai dažniausiai nereikalauja specialaus gydymo, nes jie paprastai praeina savaime. Tačiau, jei spuogai sukelia diskomfortą arba yra labai uždegti, gydytojas gali rekomenduoti švelnias odos priežiūros priemones, pavyzdžiui, švelnius muilus ar drėkinamuosius kremus. Svarbu vengti agresyvių vaistų ar produktų, kurie gali dirginti kūdikio odą.

Kaip teigia pediatrai naujagimių bėrimo spuogelių kilmė kol kas nėra iki galo išaiškinta. Išbėrimas dažniausiai atsiranda 2-6 savaitėmis nuo gimimo, tačiau bėrimai gali atsirasti ir vos gimus. Tada šis negalavimas praeina per kelias savaites ar mėnesius. Bet jeigu spuogai atsirado po šeštosios gyvenimo savaitės ir ilgai nepraeina, tada vertėtų pasitarti su gydytoju. Tada gydymui gali būti išrašomi kremai arba specialūs losjonai, kurie per laiką padėtų atsikratyti bėrimo.

Kūdikių raudonės simptomai - tai atsiradęs raudonų dėmių bėrimas su mažomis, iki 3 mm skersmens, pūslelėmis, kuriose esantis skystis gali būti panašus į pūlius, tačiau tai nėra infekcija. Šio tipo bėrimas pirmiausiai atsiranda ant skruostų, vėliau išplinta ant viso kūno, išskyrus pėdas, delnus ir gleivines. O šiaip naujagimiui nepasireiškia jokių kitų ligų požymiai. Tikslios kūdikių raudonės priežastys irgi nėra aiškios. Medikų nuomone, tai yra paprasčiausias imuninės sistemos formavimosi etapas.

Bėrimus kūdikiams gali sukelti ir sauskelnės, šio dermatito gydymas labai paprastas - tai tinkama higiena ir kūdikių odos priežiūrai skirti kremai. Prakaitinis bėrimas gali būti įvairus, pradedant nuo rausvų dėmelių, smulkių rausvų ar balkšvų spuogelių iki vandeningų pūslelių. Nuprausus bėrimų vietas galima tepti mažylių odos priežiūrai skirtais specialiais kremais. Svarbiausia, kad kūdikis visą laiką būtų švarus, saikingai aprengtas, neperkaistų ir nesikasytų spuogelių, kurie per kelias dienas išnyksta. Bėrimui sustiprėjus, plečiantis, būtina kreiptis į gydytoją.

Toksinė naujagimių eritema. Būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių, o neišnešiotiems pasitaiko rečiau. Šiai naujagimių odos būklei būdingas bėrimas daugybinėmis raudonomis dėmelėmis ir papulėmis (1-3 mm dydžio), kurios greitai virsta pūlinukais ant paraudusio pagrindo. Labiausiai beria liemenį, žastus ir šlaunis, o delnai su padais lieka nepažeisti. Kartais vaikas jau gimsta išbertas, visgi dažniausiai išberia per pirmąsias 24-48 gyvenimo valandas. Toksinė naujagimių eritema diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Kartais atliekama mikroskopinis ištyrimas, nors dažniausiai tai nereikalinga. Esant reikalui (ypač, jei bėrimo vaizdas netipinis) atliekamas pasėlis.

Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė. Kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams. Diagnozė nustatoma remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Kaip ir toksinės naujagimių eritemos atveju, galima atlikti mikroskopinį tyrimą, tačiau jis nebūtinas.

Naujagimių aknė. Būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio. Anksčiau buvo manyta, kad naujagimių aknę sukelia riebalinių liaukų stimuliacija (motinos ir endogeniniai androgenai), tačiau dabar dauguma mokslininkų pradėjo abejoti šia hipoteze. Dažniausiai naujagimių aknė išryškėja 3-iąją gyvenimo savaitę. Gydymui užtenka kasdienio prausimo švelniu muilu ir vandeniu, taip pat rekomenduojama vengti tepalų, aliejų ir losjonų. Kito papildomo gydymo dažniausiai neprireikia, nes bėrimai pranyksta savaime, be randų, 4-ių mėnesių bėgyje.

Kūdikių aknė. Tai kitas nozologinis vienetas, t. .y, ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį. Kūdikių aknė dažnesnė berniukams, ji atsiranda dėl riebalinių liaukų hiperplazijos. Klinikiniai simptomai panašūs į naujagimių aknės, tik kiek sunkesni - būdingi komedonai, uždegiminės papulės ir pūlinukai, kartais veidelyje formuojasi mazgai. Kartais prireikia gydymo, kadangi bėrimai ilgai savaime nepraeina ir gali sugyti palikdami randelius (priešingai negu naujagimių aknė). Kai uždegimas silpnas ar vidutinio sunkumo, skiriami silpni keratolitiniai preparatai (pvz., benzoilperoksidas), vietiniai antibiotikai (pvz., eritromicinas, klindamicinas) ar vietiniai retinoidai. Prieš pradedant gydymą vietiniais vaistais, tėvams duodama instrukcija, kaip patikrinti odos reakciją į tą ar kitą medikamentą (mėginį reikia atlikti prieš tepant didesnius odos plotus). Iš pradžių vaistai tepami kas antrą dieną, vėliau - kasdien (jeigu gerai toleruojami).

Naujagimių akropustuliozė. Tai gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė. Jai būdinga lėtinė eiga (priešingai negu daugumai kitų naujagimių odos būklių). Kilmė nežinoma. Remiantis atliktais tyrimais pastebėta, kad naujagimių akropustuliozė dažniau pasireiškia tiems vaikams, kurie buvo gydyti nuo niežų, taigi ši būklė galimai yra nespecifinės reakcijos į niežus pasekmė. Visgi niežai šiems pacientams buvo patvirtinti labai retai. Naujagimių akropustuliozė skiriama nuo dishidrozinės egzemos, pustulinės psoriazės, impetigo, niežų ir kt. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais, taip pat atliekama odos nuograndų mikroskopija (dėl sąsajų su niežais). Dažniausiai ši būklė praeina per 2 metus. Gydymui rekomenduojami vidutinio stiprumo ar labai stiprūs kortikosteroidai.

Miliumai. Tai balti „spuogeliai“, kurie atsiranda dėl keratino ir riebalų sankaupų plauko folikule.

Prakaitinė. Dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis. Prakaitinė atsiranda dėl to, jog prakaito liaukos užsikemša keratinu, todėl odos raginiame sluoksnyje ima kauptis prakaitas. Retai kada prakaitinė būna gimimo metu. Dažniausiai atsiranda per pirmąją gyvenimo savaitę, ir yra ypač susijusi su šilta aplinka, pvz., buvimu inkubatoriuje, gausiu aprengimu, karščiavimu. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Odos mikroskopija galima, bet dažniausiai nebūtina.

Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo. Tai atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų. Šios pūslės yra neuždegiminės kilmės, ovalios formos, storų sienų, pripildytos sterilaus skysčio. Jos gali būti vienpusės ar abipusės, ant riešo, rankų pirštų.

Kraujagysliniai apgamai. Tai ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos. Dauguma nesukelia problemų ir yra kliniškai nereikšmingi, o kitus būtina gydyti, taip pat dali yra susijusi su vidaus organų patologija.

Marmurinė oda. Būdingas simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje. Jį sukelia odos kraujagyslių atsakas į šaltą aplinką, ir būklė praeina šiltoje aplinkoje. Gydymo nereikia. Fiziologinė marmurinė oda turi būti skiriama nuo paveldimos būklės, kurią sukelia kraujagyslių malformacija.

Arlekino spalvos pokytis. Labiausiai tampa pastebimas, kai vaikas guli ant šono. Būdingas intensyvus paraudimas to šono, ant kurio gulima. Kita pusė pastebimai pabąla. Labai aiški skiriamoji linija. Toks spalvos pokytis trunka iki 20 minučių. Sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau manoma, jog reikšmės gali turėti autonominės nervų sistemos, reguliuojančios odos kraujagyslių tonusą, nebrandumas. Šis sutrikimas būdingas net kas dešimtam naujagimiui, o neišnešiotiems vaikams pasireiškia kur kas dažniau. Dažniausiai išryškėja per kelias pirmas gyvenimo dienas, nors kartais tampa pastebimas ir po 3 savaičių.

Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė) - dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas. Būdinga ryški rasinė predispozicija, nes 85-100% mongoloidų atstovų naujagimystės periode turi šių dėmių, kai tuo tarpu baltaodžiams ji sutinkama <10% atvejų. „Mongolo“ dėmė yra mėlynai-pilkos spalvos dėmė, kurios kraštais nėra aiškūs. Dydis gali siekti >10 cm. Dažniausiai ji atsiranda kryžkaulio - sėdmenų srityje, pečių srityje. Tai visiškai gerybinis odos darinys, ir turi tendenciją praeiti savaime per 1-2 metus. Sulaukus 6-10 metų amžiaus, jau būna išnykusi. „Mongolo“ dėmės priežastis - uždelstas dermos melanocitų išnykimas. Kryžkaulio sritis ir yra ta vieta, kurioje aktyvūs dermos melanocitai išlieka ilgiausiai. Įgimta dermos melanocitozė turi būti atskirta ir nuo kitų neblykštančių odos pažeidimų, pvz., mėlynojo apgamo, Oto apgamo, Ito apgamo. Ito ir Oto apgamai tyri specifinę lokalizaciją, o būtent V1/V2 dermatomus veido, kaklo srityje.

Bronzinio vaiko sindromas. Pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienos nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios. Kraujo serumas ir šlapimas taip pat įgauna bronzinę spalvą. Nutraukus terapiją, oda vėl palaipsniui įgauna normalią spalvą, be jokių liekamųjų reiškinių. Manoma, kad bronzinę spalvą sukelia sutrikęs tulžies rūgščių ir tulžies pigmento pasišalinimas, o būtent jie ir yra rudos spalvos. Dauguma sergančių vaikų jau prieš terapijos pradžią turi padidėjusią bilirubino koncentraciją kraujyje.

Seborėjinis dermatitas. Šiai ligai būdingas odos paraudimas ir riebios, gelsvos pleiskanos. Gali berti ne tik galvos odą, bet ir veidą, ausis, kaklą, vystyklų sritį.

Riebalinis apgamas. Tai įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo.

Įgimta odos aplazija. Tai grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka.

Erozinė pustulinė skalpo dermatozė. Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto.

Gerybinė skalpo histiocitozė. Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas. Dažniausiai suserga vaikai, jaunesni nei 15 mėnesių. Būdingas bėrimas smulkiomis, gelsvai raudonomis ar gelsvai rudomis dėmėmis galvos ir kaklo srityje. Vidaus organai nepakenkiami. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant abejonių, atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas su imunologiniais tyrimais. Kadangi ši būklė praeina savaime, gydymas nereikalingas. Bėrimai praeina kelių mėnesių - metų bėgyje.

Naujagimių odos būklių diagnozavimui dažniausiai pakanka duomenų iš paciento apžiūros ir tėvų apklausos. Visoms šioms odos būklėms būdinga tai, jog jos yra normali naujagimio organizmo reakcija į aplinkos pokyčius, todėl dažniausiai nereikalauja specifinio gydymo ir praeina savaime. Svarbu teisingai jas atpažinti ir nesumaišyti su reikalaujančiomis gydymo būklėmis.

žymės: #Kudiki #Kudikiu

Panašus:

• Kūdikių primaitinimas nuo 6 mėnesių: ką ir kaip duoti?
• Kūdikių alergijos požymiai: kaip atpažinti ir ką daryti
• Kūdikių svoris ir ūgis: normos ir ką svarbu žinoti tėvams
• Gleivės Vaiko Išmatose: Ką Reiškia, Priežastys ir Efektyvūs Gydymo Metodai
• Neįtikėtini Fiziologiniai Pokyčiai Nėštumo Metu, Kuriuos Turi Žinoti Kiekviena Motina!