Kuo Janinos Semaškaitės knyga išsiskiria iš kitų panašios tematikos kūrinių?
Ši svajonė ne vienos tremtinių kartos lietuviams tapo Mamos mokyklos auklėjimo ir mokymo šerdis, prie kurios glaudėsi taurūs moralės tikslai - ištikimybė, atsidavimas, pagarba žmogui, begalinis rūpestis vienų kitais.
Šiems tikslams neretai buvo aukojama ir jaunatviška meilė. Tai grūdino lietuvių tremtinių šeimos tvirtybę, atsparumą blogiui, ugdė pasididžiavimą lietuvybe ir net tautos išskirtinumą.
Autorė apie tai kalba paprastai ir nuoširdžiai, praturtindama pasakojimą lyriniais nukrypimais, gamtos vaizdais, kurie grakščiai sujungia bandančias pabėgti į šoną herojės mintis, dvelkteli subtilia romantika.
Labai apgalvotai, didžiai prasmingai naudojamas dialogas padeda išvengti tiesmukos didaktikos, veikia jausmus, palieka galimybę išvadas daryti pačiam skaitytojui.
Gražūs netikėti palyginimai praturtina kūrinį. Subtiliai į jaunos kartos mintis įpinami vyresniųjų, ypač žuvusio tėvo - partizano patarimai, pamokymai, išsakyti per paskutinį susitikimą, nulėmę ateityje vaikų elgesį ir sprendimus.
Įvairiose aplinkybėse išryškėja senųjų sibiriečių požiūris į lietuvius, jų nuoširdumas. Tautų draugystė skelbiama ne šūkiais, o gerais darbais konkrečių aplinkybių fone.
Autorė ne viską išsako, nesiūlo, kaip vertinti knygos herojų poelgius ir išgyvenimus, leidžia skaitytojui pamąstyti, giliau suprasti, kas parašyta ar pasakyta tarp eilučių. Knyga parašyta jautriai, sklandžia kalba.
Esu įsitikinęs, jog pirmiausia ją skaitys vyresnioji karta, neaplenks ir jaunimas.
Knyga suteiks žinių apie tremties vargus, begalinį Tėvynės ilgesį, kurį patiria žmogus jos netekęs, pajus dvasines jėgas, neleidžiančias palūžti per juodą vargą.
Antroje dalyje autorė keliauja kartu su savo herojais po Dzūkijos kaimelius, kurių ne vieno jau nelikę, užgniaužus partizanų pasipriešinimą po okupacijos.
Jaunuolių akimis skaitytojas pamatys gyvosios istorijos epizodus, kurių jaunoji mūsų karta jau nežino.
Pakeliaukim Tavo vaikystės, jaunystės, tragišku netekčių, skausmo ir neilgai trukusių džiaugsmų dienomis, sudėtingo likimo keliais.
Kvepėjo grikių laukas, svaigino saulėta šilta rugpjūčio pradžios diena, negailėdama spalvų, skleidė paskutinių žiedų kvapus pievos prie Zizdros upelio.
Ji nuskynė pavėlavusią žydėti grikių šluotelę jau nužydėjusiame lauke, įbrido į šaltą, skaidrų upelio vandenį, dar kiek paėjusi atsirėmė į beržą ir ilgai žvelgė į tolumoje dunksantį mišką.
Išretėjęs, iškirstas miškas. Ir sodybų gimtuose kraštuose mažai belikę, tačiau jai čia viskas alsavo namais ir vaikyste.
„Čia baigėsi tavo gyvenimo kelias, tėti, čia liko mamos rauda ir širdies gėla, vienintelė ir paskutinė jos meilė, čia tylios, skaidrios lyg upelio tėkmė krito močiutės ašaros, slepiamos nuo savų ir svetimų... Ar išgirsiu ką norėjai pasakyti atsisveikindamas, tėti?
Atėjau surinkti tavo nužudytas viltis.
Tu girdi mane, tėti?
Aš suradau tavo paskutiniųjų dienų kelius ir takelius, aš grįžau, kad niekam niekada daugiau netektų prievarta palikti gimtinės, kad tavo provaikaitis sužinotų prosenelio likimą ir neužmirštų, neišduotų Tėvynės.“
Kalbėjosi su tėvu klūpodama Stefanija, kol jos veidu nusirito karštos ašaros ir tarsi iš sapno sugrįžo tėvo balsas: „Dukra, tu dabar šeimoje vyriausia, saugok brolį ir sesytę, klausykit visi mamos.
Čia, prie Zizdros upelio jie žuvo keturi.
Nubrauk ašarėlę Stefanija, ir eik pirmyn takeliu pro kvepiantį grikių lauką, kur toli dūluoja miškas, eik ir tikėk -tėvas džiaugtųsi matydamas tave šiandien, nepažintų sutikęs, gal tik širdimi pajustų, kad šita elegantišku rūbu ir lengva skrybėlaite pasipuošusi moteris - jo dukra.
Juk taip norėjai sužinoti, kur po paskutiniųjų žingsnių suklupo okupanto kulkos pašautas kovotojas.
Pavargę vyrai atsigaivino kaimo pirtelės švara ir gaiva, tik aušros nespėjo sulaukti: buvo apsupti, sušaudyti.
Eik pirmyn, Stefanija, įsiklausyk, ką tau kalbės dangaus mėlis ir medžiai, nusvarinusi žiedą sunki kamanė ar samanotas pakelės akmuo, eik kaip iki šiol ėjai, per vargų vargus, tikėdama kada nors sugrįžti, paliesti delnais tėvo žūties vietą.
Viltis - stipriųjų skrydis.
Čia, tėviškėje, liko neišdainuotos dainos apie basakoję vaikystę, neišsakytos močiutės pasakos, nesudėvėtos jos austos drobės.
Močiutei atrodė, jog to, ką ji išaudė, išsiuvinėjo, numezgė, užtektų net vaikų vaikams.
Joaną Jurienę, darbštuolę, viską mokančią, daug žinančią beraštę kaimo moterį pažinojo ne tik artimiausi kaimynai, bet ir gretimų kaimų moterys.
Ji žinojo daugybę žolelių ir liaudiškų gydymo paslapčių, o kiek kūdikių yra „sugavusi“, per gyvenimą nė neskaičiavo.
Ir tave, Stefanija, ir tavo broliuką, sesytes „sugavo“, numaudė, vyniojo, vystė į švarias pačios išaustas drobules.
Buvo nužudyta ir tavoji vaikystė.
Tokia šilta ir jauki tėvų namuose, bebaimė ir pilna gyvybės, kol nesuvokei, kas vyksta už gimtųjų namų, už sodo su bičių aviliais ir raudonu saulėlydžiu virš miško.
Tu buvai vyriausia ir nors nuo vaikų daug kas slepiama, viską supratai.
Tėvų gyvenimas prasidėjo tarsi bekraitės pasakoje, tačiau su gražia vestuvių puota.
Mama buvo jauniausia šeimoje, deja, jai pasogos nebuvo iš ko duoti.
Nors pati audė, verpė ir kraitį sukrovė, bet pinigėlių - nė lito!
Niekas neskubėjo samdytai mergelei mokėti tiek, kiek vertas jos darbas.
Susipažino jiedu su būsimu Stefanijos tėčiu gegužinėje per šokius: vaikinui šokėja patiko ir netrukus jis pasiūlė tuoktis.
Tėtis turėjo tris brolius ir nė vienos sesers.
Pats buvo jauniausias, šauniausias, todėl nestigo nuotakų su didelėmis pasogomis.
Deja, niekas iki šiol neišaiškino nei pirmojo žvilgsnio, nei meilės paslapčių.
Prireikė vaikinui būtent šokėjos Adelės: basos, nuogos, be tūkstančių ir be valakų žemės.
Taip ir sutarė dviese: pameluos anytai, kad pasogą sumokės Adelės broliai dalimis ir kuo skubiau jiedu susituoks, tuo bus geriau.
Taupys patys, surinks savo darbu tą tūkstantį pasogos ir bus gerai!
Labai greit anyta išaiškino, jog pasogos nėra ir nebus.
Supyko ant abiejų: ant sūnaus už melą, ant marčios, kad nutylėjo tiesą.
Supyko ir... neįstengė ilgai pykti: patiko martelė.
Tai tu, Stefanija, atnešei į namus didžiausią džiaugsmą, o močiutė, net savo sūnų nustebinusi, iškėlė turtingas krikštynas.
Ir apylinkės ubagams pyragų užteko.
Pamilo močiutė vaikaitę ypatinga meile, žadėjo užaugusią išmokyti verpti, austi, siuvinėti, batikos raštais nudažyti ploną drobę.
Močiutė, anksti tapusi našle, savo neišmylėtą meilę atidavė tau, Stefanija.
Kuo galėdama padėjo tėvams, kai šie ėmėsi statyti didelį namą, nes močiutės trobelė tapo per maža: į pasaulį žadėjo ateiti ir broliukas.
Greit gyvenote erdviame name, bet tu vis bėgdavai į močiutės trobelę, kur ji apglėbdavo tave ir visada turėdavo ką nors skanaus: karštų bandelių su aguonomis iškepus, dar šiltų ant stalo padėdavo, pirmųjų uogų su pienu ar medaus korį.
Jūs jau buvote trys: gimė brolis Antanukas ir sesė Stasytė.
Nors močiutė visus mylėjo, glaudė ir skanėstais džiugino, tu buvai svarbiausia, iš tavęs tikėjosi daugiau nei iš kitų, tarsi tu vienintelė galėtum išpildyti jos slaptą svajonę.
Vaikystė - likimo ir džiaugsmo dovana, kokios likęs gyvenimas jau neatneša.
Buvai saugoma nuo visų šaltų vėjų ir nelaimių, net tada kai mirė jauniausia sesytė - ketvirtas vaikas šeimoje - Aldutė, nejutai skausmo, nesuvokei kas atsitiko.
Nesupratai, ko visi verkė per sesutės laidotuves. Juk ji tokia graži, išpuošta gulėjo karstelyje.
O gal viską supratai, tik nenorėjai žinoti, jos tas miegas amžinas ir sesytė niekada nenubus?
1944 metai. Grįžo sovietai. Vėl okupacija. Sodo obelys jau numetė paskutinius lapus ir užsilikusius obuoliukus ant šakų - skanius ir saldžius.
Jau seniai išskrido sodybos gandras. Stojo ruduo, šlapias, vėjuotas, apgaubtas paslaptimi.
Staiga iš namų dingo tėtis.
Su broliu Antanuku parvažiuojančio iš miestelio, kaip visada, ir svarstė: gal malūne užtruko, pas pažįstamus pakely užsibuvo?
Žinojo, kad grįš su pirkiniais ir margais saldainiais - lauktuvėmis vaikams.
Jau vakaras, už lango tamsu, o tėtis negrįžta.
- Kur tėtis?
- Eikit miegoti, - sako mama.
Tačiau ir kitą dieną, ir dar kitą - tėčio nėra.
- Išvažiavo. Sugrįš.
Močiutė skubėjo kepti duoną: minkė tešlą, darė didelius kepalus ir pirmąjį ženklino kryžium.
Krosnyje jau žėrėjo žarijos. Nespėjo vaikai aplėkti sodo, kai atėjo kaimynė.
„Pijokėlė, atleisk jai, Viešpatie“, - sakydavo močiutė.
Įdomu, ko ji atėjo?
Juk paršelis dar nepaskerstas, Kalėdos toli, o medus seniai iškopinėtas.
Kaimo „pijokėlė“ visada pirmoji užuosdavo skerstuves, pyragu kvapus ir pirmoji atlėkdavo.
Kai ji išeidavo, dažniausiai net nepadėkojusi, močiutė mokydavo vaikus: „Matot, kaip negražu!
Ačiū visada reikia pasakyti.
Niekada neužmirškit: mandagumas nieko nekainuoja, bet už jį daug ką galima nupirkti.“
Vis tiek vaikai nesuprato, ar močiutė gailėjo tos pijokėlės ar vengė, ir kodėl?
Murmėdavo, bet būtinai ką nors įduodavo išsinešti, vaišindavo, kad tik ji greičiau išeitu.
- Tai ir vėl duoną kepi?
- Dinkit, vaikai. Nesimaišykit po kojomis.
- Subarė močiutė paaiškinusi: marti sudegino duoną, tai...
- Būk protinga, eik su sesute pažaisti.
Išėjo suvokusi, jog reikia tylėti ir nieko neklausti.
Tačiau liko mįslė, kodėl močiutė taip negerai kalbėjo apie mamą?
Duona nebuvo sudegusi ir kiaulėms jos nesušėrė, o močiutė ir mama nesipyko.
Paskutinėmis dienomis, dingus tėčiui, dažnai ir ilgai apie kažin ką kuždėdavosi susiglaudusios ir tuojau pat nutildavo, vos tik vaikai įpuldavo iš lauko.
Abi raugino pieną kibirais, spaudė sūrius. Kur jie apvytinti ir druska pabarstyti dingdavo?
Šeima tiek daug nesuvalgė ir į turgų nevežė parduoti...
Tai kaimynė vis dažniau atlekia, o močiutė, įdavusi jai sūrio galą ar šviežios duonos, išlydi pro duris ir murma: „j talkas neateina, nei per rugiapjūtę, nei per bulviakasį, o prie puodų -pirmutinė!..
- Antanuk, - pasakė jam sesė, - kažką nuo mūsų slepia.
- Nežinau... O kodėl slepia?
- Ir aš nežinau...
- Ką?
Tą ilganosę?
Ką su tuo žiopleliu darysi, teks pačiai išsiaiškinti.
Ir pabandė Stefanija vakare neužmigti.
Žinojo, kad mama sugrįžus ilgai su močiute kuždėsis susėdusios prie stalo.
- Miegot seniai laikas, -priminė mama ir nuvedė dukrą tiesiai lovelėn.
Paglostė ir pasakė.
- Kada grįš tėtis?
- Grįš. Nežinau kada, bet grįš...
Taip reikia. Jis mūsų nepaliko, neužmiršo. Išvažiavo, bet grįš... nekalbėk, nepasakok, supratai?
Apie tėtį nė žodžio!
Nei su kaimynais, nei su svetimais jokios kalbos. Užkalbins kas-abu su broliu nieko nežinot!
Ir lėkit namo jeigu norit, kad tėtis laimingai grįžtų. Ar supratai, ko prašau?
- Supratau, mamyte.
- Plepute, iš viso mažiau kalbėk.
Stefanija susisuko į kamuoliuką, tačiau nutarė nemiegoti. Stebėti. Ir... užmigo. Namus apgaubė paslaptis ir nesuvokiama baimė.
Kažkas baisaus atsitiko tėčiui, tačiau kas?
Tėtis negalėjo nė žodžio nepasakęs pradingti.
Visada pasisodinęs ant kelių kalbėdavo, kad Stefanija, -jo mylimiausia dukrelė, ant pečių panešiodavo, užtardavo ją, vos tik mama ar močiutė už ką nors subardavo.
O dabar - tyla.
- Stefanija, kalbins kas nors, klaus ko nors - nei už saldainį, nei už riestainėlį - nė žodžio.
Gerai, ji tylės, bet vis tiek viską sužinos. Pasnigo. Jau žiema ir liūdnos šv. Kalėdos be tėtės.
- Kalėdoms. Nuo tėtės.
- O pati netyčia nubraukė ašarą, nusiritusią skruostu. Pabučiavo ir pažadėjo.
- Mes dar sulauksim linksmų linksmų Kalėdų!
Mergaitė džiaugėsi knygele, spalvotais paveikslėliais, mama pirmas raideles parodė, o pati, apsigobusi skara, su pilnu krepšiu maisto sutemus išėjo į pamiškę.
Dažnai taip: prikraus krepšį, išėjus į kiemą apsidairys ir... dingsta tamsoje.
Vaikai likdavo su močiute ir laukdavo jos sugrįžtant.
Tokiais vakarais Stefanija stengėsi neužmigti, kol mama nesugrįždavo, tik apsimesdavo mieganti.
Vyko slapti, nesuvokiami dalykai, tik ji, namų čiauškutė, nieko nežinojo.
- Ar skanu?
- Labai, - nespėjus sukramtyti Stefanija žvilgtelėjo pro langą.
- Išlėk į kiemą, apsidairyk, kur pasuks?
- Ar tėtis namie?
- Gerai!
O kaimynė jau krebždinasi už durų. Močiutė čiupo blynų dubenį, norėjo paslėpti, bet nespėjo.
Ilganosė jau kambaryje.
- Blynais kvepia! - sako.
- Tau, kaimynėle, viskas į rankas. Ar duona, ar pyragai, net blynai skaniausi!
- Martelė nesugriuvusi, ne!
- Kad prikepei blynų, visai kariuomenei užtektų!
- Tai sūnus iš namų išėjo ir... nesirodo?
- Išėjo, - ramiai atsako močiutė.
- Buvau miestelyje, viską sužinojau. Nors ir sūnus, bet neslėpsiu: susirado burliokų, jaunesnę ir be vaikų... Anai šonus šildo.
- Eik, eik pas sesytę, nunešk ir jai blynelių, - močiutė pridėjo dubenėlį ir įdavė Stefanijai.
Močiutė neleido jai prašnekti, kas žino, kas mergiūkštės galvelėje?
- Eik, eik!
- Aš tik norėjau pasakyti, kad senas varnėno inkilas iš kriaušės iškrito...
- Pavasaris dar toli, kai reikės - bus naujas.
- Aha!
Sugedo dabar žmonės... - nenutilo pijokėlė.
-Nei doros, nei sąžinės. Tris vaikus palikti!
- Aš pati jį sugrąžinsiu, - žada močiutė. Gal dar nori?
- klausia kaimynės, vėl įversdama blynų keptuvę lėkštėn.
- Valgyk valgyk...
- Tai ačiū, - kaimynė žiaumoja blynus pilna burna. -Aš jau eisiu, - sako pro langą pamačiusi, kad Stefutė suka į naujuosius namus, kur gyvena jauna šeima.
O Stefutė eina žingsnelis po žingsnelio, lėtai lėtai ir mąsto: „Kas atsitiko?
Juk negali tėtis palikti, atsižadėti jų visų. Negali!
-Tai... Tėtukas kitą moterį susirado?.. Išvažiavo miestelin ir... paklydo?
- Begėdė! - rikteli jai Stefutė ir pravirkusį nubėga šalin.
Kodėl kaimynei parūpo tėtis?
Susigraudino mažoji. Apsiverkė atsigulusi lovelėn, kad tik mama nepajustų, ir netikėjo tuo, ką išgirdo.
Prisiminė dideles, šiltas tėvo rankas ir susimąstė: „Jeigu jis būtų čia, tikrai vėl mamą ir visus mus apglėbtų, išbučiuotų.
Namuose vėl skardentų jo galingas balsas ir juokas.
Meluoja Ilganosė!
Bet... ir močiutė meluoja... Kodėl?
Juk galėjo tą pijokėlę išvaryti pro duris!
Pirmą kartą Stefutė pajuto, koks neteisintas suaugusiųjų pasaulis.
Kitą dieną išgirdo močiutę sakant: „Vokiečiai mūsų kaimelį aplenkė.
Šitie... Vis dažniau užeidavo gerasis dėdė, tėvo brolis Alfonsas.
Paguosdavo mamą, paklausdavo, kokios pagalbos ūkyje reikia?
Dėdė niekada per šventes Stefutės nepamiršdavo.
Jo ūkis buvo netoliese už miškelio.
Jam atėjus, visiems diena nušvisdavo.
Kai po žiemos ima kvepėti dar nuogi belapiai medžiai, vaikai žino - greit bus pavasaris, sugurgės tirpstančio sniego upeliai.
Nors dar pasnigdavo, tačiau jau gyvybe pakvipo sodas ir senas beržas prie namų. peržiemojusį rugių lauką kas rytą apžiūrėdavo... Jis pasirodė.
1946-ųjų ankstyvą pavasarį ji pamatė tėtį. Vėlų vakarą mama, uždangsčiusi langus, sukosi virtuvėje, pridėjo didžiausią dubenį mėsos, vyniojo į braškantį popierių sviestą, sūrius, lašinius.
Išvirė didelį puodą sriubos ir bulvių. „Kas šitiek suvalgys?
- paslapčia stebėjosi Stefutė. - Jau ne pirmą kartą šitaip... Visko prikepusi, su... Vl. Prisiminimai užrašyti 1968m., pateikė Vl. SSSR kalinimo ir tremties žemėlapis.
Geležinkelio atšaka, prie kurios dirbo kraštiečiai tremtiniai. " Tą dieną (1945 m. balandžio 24 d.) grįžau anksčiau negu visuomet, bet buvau labiau pavargęs.
Gal todėl, kad, bekertant medžius, Mažuolių palaukėje užvirė smarkus šaudymas iš šautuvų ir kulkosvaidžių ir nutraukė mūsų darbą.
Susirinkę kirvius, pjūklus ir terbas, palikome nesutvarkytus nuleistus medžius ir traukėme tolyn nuo šaudymo vietos.
Pasiekę Legečius, ėjome artimiausiais keliais į Baisogalos pusę.
Šaudymas buvo neaiškus, ir visi septyniolika vyrų bandėme įvairiai spėlioti.
Kalbos sukosi apie miške esantį Juozo Mingilo vadovaujamą būrį.
Namuose radau prislėgtas mamą ir žmoną.
Nekantriai laukė manęs grįžtančio, nes buvo atneštas pranešimas, kad tuojau atvykčiau į valsčiaus kooperatyvą dviejų valandų pokalbiui.
Nors nesijaučiau kuo nors įtariamas, bet nujautimas buvo sunkus.
Nespėjęs pasiimti kitų drabužių, maisto atsargų, vos dvi rinkes dešros įsidėjęs į portfeliuką, išėjau lydimas verkiančių mamos ir žmonos.
Manęs laukė kariškis su mėlynu kepurės „apšliagu“.
Patikrinęs mano tapatybę, paėmė iš manęs pasą, statybos tresto išduotą pažymėjimą ir paprašė eiti kartu.
Jau buvo vakaras, ir draugai, atvykę už mane anksčiau, buvo išsitiesę ant Baisogalos valčiaus daboklės grindų.
Visi pažįstami: buvęs seniūnas Pranas Šveistys, A. Paliušis, mūsų tresto vedėjas Labanauskas ir daugelis kitų.
Buvo darbininkų, ūkininkų, valdininkų.
Pašnibždomis pasakė, kad laikyčiausi atsargiai, nes kartu yra įleistas šnipas Pranas Noreika.
Visi tuo tikėjo. Kaip čia gali būti kitaip - jo brolis dirba milicijos viršininku, o jis pats buvo liaudies gynėjas.
(Po pusantrų metų visi buvo paleisti, išskyrus Praną Noreiką, suimtą pagal žmonos skundą, už neteisėtą ginklo laikymą nuteistą 10 metų ir kalintą Magadano lageriuose - B. P.) Nepajutom, kaip prabėgo trumpa balandžio 25-osios naktis.
Auštant mus susodino į sunkvežimius. Tikriau sakant, suklupdė atbulus.
Iš šalių sustoję ginkluoti sargybiniai įsakė rankas laikyti už nugaros.
...Mūsų mašinos įvažiavo į griuvėsiais paverstus Šiaulius.
Sustojo privažiavę nesugriautą pastatą.
Vėl patikrinimas, krata.
Priskaičiau trečią smulkią kratą nuo išvykimo iš namų.
Čia buvo daug nepažįstamų žmonių.
Šiauliečiai papasakojo, kad mes esame Šiaulių miesto valdybos pastate.
Langai buvo be stiklų, pilna šiukšlių.
Vyko tardymas.
Nors tardytojams buvo paskirta nemažai kambarių, tardymas truko kelias dienas.
Mano dešra ir duona greitai išsibaigė.
Sunku buvo žiūrėti į tuos, kurie buvo prisidėję maišus duonos, lašinių.
Pranas Bogdanskis net dvi puodynes taukų slėpė maiše, tačiau jis nieko kito nematė, išskyrus save.
„Kodėl negalėjau aš taip padaryti?“ - kvailinau save. Tardymas ėjo į galą.
Žmonės darėsi nervingesni, vis labiau nepasitikintys vienas kitu, mažiau kalbūs.
Vėl smulki krata, patikrinimas, ir vėl mes klupdomi į sunkvežimius.
Kelios dešimtys sunkvežimių nuriedėjo dulkančiu Joniškio keliu.
Naktį mus išlaipino Jelgavoje (tada Mintauja - B. P.).
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Efektyvūs Karpų Šalinimo Metodai Vaikams: Greitas ir Saugus Gydymas
- Neįtikėtina Pagalba Šeimoms, Globojančioms Vaikus Lietuvoje – Sužinokite Kaip Gauti Maksimalias Lengvatas!