Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Vaiko emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją. Ar žinojote, kad žmogaus veidas geba sukurti virš 7000 veido išraiškų ir egzistuoja dešimtys įvairių emocijų? Vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą.

Vaiko emocinė raida

Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.

Pirminės ir antrinės emocijos

Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas. Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.

Emocinio lavinimo priemonės

  • Knygos: Vaikiškos knygos - tai vienas pagrindinių įrankių, padedančių tėvams vaiką supažindinti su įvairiomis emocijomis. Vienos populiariausių knygų vaikams Lietuvoje apie emocijas - Trace Moroney knygelių serija. Vaikus taip pat labai sudomina interaktyvios knygelės, tokios kaip „Jausmų karuselė“ (Edita Kazakevičienė) arba knygelės su judančiais elementais bei atvartėliais - „Emocijos: pajudink ir pažadink“.
  • Kortelės ir plakatai: Vaikų emocijų kortelės ir plakatai taip pat gali būti puiki pagalbinė priemonė mokantis atpažinti emocijas ir jas reguliuoti.

Vaiko isterijos priepuoliai

Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja. Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.

Ką daryti, kai vaikas "isterikuoja"?

Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“. Tokia situacija tėvų akimis dažnai gali atrodyti, kaip nevaldoma vaiko isterija, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra vaiko pagalbos šauksmas jums, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba efektyviai reguliuoti savo emocijų patys ir dar ne vienerius metus tam pasitelks pačius artimiausius žmones - tėvus.

Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau. Svarbu tinkamai įvertinti ir vaiko amžiaus aspektus. Todėl prieš ieškant gilesnių pykčio protrūkio priežasčių pirmiausia reikia įsitikinti ar yra atliepti būtinieji poreikiai ir ar vaikas nejaučia alkio, miego trūkumo, per intensyvios stimuliacijos, dėmesio trūkumo ir pan. Atliepus šiuos poreikius ar išsiaiškinus, kad jie yra patenkinti, galima ieškoti tolimesnių priežasčių, kodėl įvyko vadinamos vaiko isterijos.

Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko emocijų protrūkiai gali pasireikšti po įtemptos dienos, kai vaikas eina į darželį, buvo šventėje, ar kitoje veikloje ir po dienos grįžta namo sudirgęs. Visų pirma, svarbu prisiminti - bausmės nepadeda ir nepadės. Vaikai mokosi imituodami, todėl bausdami dukrą išmokysite ne nusiraminti ar susivaldyti, o priešingai - bausti, rodyti agresiją toliau, būti pavyzdžiu, jog galima pykčiu pasiekti savo tikslą. Būtent tai ir daro jūsų dukra - siekia savo tikslo, valdžios prieš jus.

Vienas iš galimų 3 m. amžiaus vaiko tikslų - siekis autonomijos, pojūčio, jog jie gali spręsti tam tikrus dalykus. Bausmėmis stabdant vaiko elgesį, užgniaužiamas ir jo gebėjimas priimti sprendimus, savarankiškumo augimas. Autonomijos vaikai siekia po truputį atsiskirdami nuo tėvų (o ne nuo senelių), todėl jūsų dukros skirtingas reagavimas į močiutę ir į jus yra normalus reiškinys. Šioje vietoje svarbu Jums tai mokytis priimti, susitaikyti su tuo, kad vaikas po truputį auga.

Patarimai tėvams

  • Pirma ir paprasčiausia, tačiau sunkiausiai įgyvendinama taisyklė - išlikti ramiai. Tėvų pyktis ir atsakomosios reakcijos situaciją užaugina iki sunkaus konflikto.
  • Galima dukrai pasiūlyti tam tikrą veiklą, žaidimą, ar bet ką, kas jai patinka, bet jokiu būdu ne dėl to, kad ji demonstruoja pyktį, o su nuostata, jog jūs vaiko pykčio priepuolio net nepastebėjote ir į tai nereaguojate.
  • Skirkite tikro laiko savo dukrai, kuriame dovanotumėte jai savo dėmesį, rūpestį, matymą jos pasaulio, pastebėjimus jos interesų, pasiekimų ir pasidžiaukite jais, paskatinkite ją, padrąsinkite.
  • Įsiklausykite į vaiko poreikius bei norus (ar jie Jums nepriimtini? Kelia pasipiktinimą? Kiek dukrai tai svarbu? Ar tai mano, ar jos vertinimas?), pasistenkite atkreipti dėmesį į jos išsakomas svajones.
  • Turėkite aiškias taisykles, elgesio normas namuose ir jų laikykitės.

Isterijos priežastys ir provokacijos

Dažniausia vaikų isterijos priežastis - persirgta liga, kitaip tariant, dėl ligos nusilpusi nervų sistema. Paslėpta isterijos priežastis gali būti ir emocinis persitempimas. Išprovokuoti isteriją gali ir smulkmenos. Būna ir rimtų priežasčių - išsiskyrimas su artimais žmonėmis, naminio gyvūnėlio mirtis ir pan.

Ką daryti, kai ištinka isterija:

  • Pasistenkite nukreipti jo dėmesį į ryškų, įdomų objektą.
  • Pasinaudokite žaisliuku, kuris jūsų rankose irgi „verkia“ arba „juokiasi“.
  • Atkreipkite vaiko dėmesį, kaip prausiasi katytė arba žaidžia šuniukas.
  • Atlaisvinkite jo juosmenį veržiantį diržą, atriškite visus raištelius, atsagstykite viršutines sagas.
  • Nuprauskite vaiką šaltu vandeniu; galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove.
  • Ramiai pasakykite: „Na, nurimk, viskas jau gerai“.
  • Niekada nesuvedinėkite sąskaitų su vaiku, nepriekaištaukite jam ir jokiu būdu nebauskite.

Po keleto valandų papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?

Netikra isterija

Dažnai vaikai tik imituoja isteriją, kad pasiektų ko nori: krenta ant grindų, rėkia, reikalauja, kad jiems ką nors nupirktų, duotų, leistų ir t.t. Jeigu jūs matote, kad vaikas „dirba publikai“, apsimeskite, jog nepastebite. Išlikite tvirti. Kai tik vaikas supras, kad fokusas nepavyko, jis liausis jį rodęs.

Isterijos poveikis

Bet kokia stresinė padėtis, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Psichologės teigimu, kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių atvejų. Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą - padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama valdyti jausmų. Jis tiesiog nori išlikti. Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, jausmų arba elgesio sutrikimų. Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis - jutimų apkrova. Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti paprasti vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Vaikui tėvo arba mamos dėmesys, bet koks - net ir šaukimas, barimas - yra geriau negu jokio dėmesio.

Kaip reaguoti į isteriją?

  • Svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko jausmus - „nėra ko pykti“ vertėtų keisti į „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprūs jausmai“.
  • Tuo metu, kai kyla vaiko isterija, jeigu nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. O kai jis nusiramina, tada skiriame vaikui visą dėmesį - „jau nusiraminai? Apsikabinkime“.
  • Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia - „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu“. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima padėtį spręsti kitaip. Patariama modeliuoti elgesį per žaidimus.

Psichologė J. Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi būdai paprasčiausiai neveiks. V. Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata: jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką.

Psichologės patarimai

Pasak G.Gutautės-Klimienės, pagrindinė klaidinga reakcija - kai vaikas su stipria emocija ko nors reikalauja - jam duoti tai, ko jis nori. Tokia tėvų reakcija yra labai suprantama, nes tada toks vaiko elgesys labai greitai pasibaigia. Bet tai yra klaida. Išlikti ramiems yra geriausia, ką galima padaryti, bet labai sunku. Tada isterija greičiau praeina, nes vaikas turi atramą - tėvų ramybę. Tėvai savo vaikų rodomą užsispyrimą viešoje vietoje kuo greičiau užglaistyti nori ir dėl to, kad jaučiasi nepatogiai dėl aplinkui esančių žmonių. Tačiau kitų žmonių žvilgsniai rūpėti turėtų mažiausiai. Svarbi taisyklė, kurią reikia prisiminti: visi vaikai daugiau ar mažiau isterikuoja, tai visiškai normalu, tai tėra jų raidos etapas. Ir tai yra jūsų, o ne kitų reikalas.

Vis tik, norint išvengti tokių situacijų viešoje erdvėje, labai patariama su vaiku tartis iš anksto. Tuo tarpu praėjus vaiko pykčio priepuoliui gėdinti jį ir bandyti atsakyti į klausimą, kodėl jis taip elgėsi, nevertėtų. Rekomenduotina po to su vaiku pasikalbėti, kad jis kitą kartą pasakytų esąs nuliūdęs, kad jam kažkas nepatiko. Kitaip tariant, aptarti strategiją ateičiai: kaip jis galėtų to, ko norisi, išreikšti kitu būdu.

Kaip susikalbėti su trejų metų mažyliu?

  • Sukurkite ritmą. Kad pirmiausia jūs, o ne trimetis, žinotumėte, kada ir ką jis veiks.
  • Neleiskite jam žaloti savęs, taip pat jūsų, gadinti daiktų. Kartokite sau ir jam: „Aš tave labai myliu. Tu negali muštis. Kai muši mane, man skauda. Paleisiu tave, kai nurimsi ir nebesimuši. Myliu tave.“
  • Po isterijos priepuolio pasiūlykite vaikui nusiprausti, atsigerti, pagulėti, pažaisti ramų mėgstamą žaidimą.

žymės: #Kudikio #Kudiki

Panašus: