Krikščioniškas požiūris į abortą remiasi Šventojo Rašto mokymais ir Bažnyčios tradicijomis, kurie akcentuoja gyvybės šventumą nuo pat prasidėjimo momento.
Krikščioniškas požiūris į gyvybę
Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. Šių pažiūrų vystymasis maždaug nuo 150 m. po Kr. (Justinas Kankinys) iki 400 m. po Kr. (Jeronimas), atrodo, prasidėjo, krikščionių bendruomenei ginant savo seksualinį gyvenimą bei elgesį su vaikais nuo neteisingų gandų.
Vėliau dauginimasis imtas laikyti vieninteliu santuokos tikslu, po to lytiniai santykiai, neskirti dauginimuisi šeimoje, buvo uždrausti ir kontracepcija prakeikta kaip žmogžudystės forma. Įtarų Bažnyčios požiūrį į lytinį gyvenimą ir jos priešiškumą kontracepcijai įtvirtino Augustinas. Jis teigė, jog seksas po nuopuolio visada turi „žiaurumo bei maištingo geismo atspalvį“. Jo manymu, jį pateisina tik dauginimosi funkcija. Viduramžių Bažnyčios įstatymas sutvirtino šią poziciją, paskelbdamas kontracepciją nusikaltimu.
Viduramžiais ir vėliau daugelis katalikų teologų toliau laikė kontracepciją žmogžudyste. Nors protestantai reformatai buvo įsitikinę, jog santuoka bei seksas, be dauginimosi, turi ir kitų funkcijų, jie nepanaikino kontracepcijos uždraudimo. Kalvinas pasmerkė „Onano nuodėmę“ (atsitraukimą, dar žinomą kaip coitus interruptus) kaip sąmoningai žmogžudišką.
Liuteris manė, jog lytiniai santykiai yra sutuoktinių teisė, tačiau jis teigė, kad seksas ir dauginimasis neatskiriami. Kontrreformacijos metu ir po jos daug katalikų teologų pradėjo mokyti, kad seksas leistinas ir ne dauginimosi tikslais. Protestantai oficialiai draudė dirbtinę kontracepciją iki 1930 m., kai Lambeto konferencijoje anglikonų vyskupai panaikino draudimą. Tarp 1930-1960 m. jais pasekė ir kiti protestantų teologai, denominacijos bei tarybos.
Kai kuriuose neseniai vykusiuose protestantų debatuose kontracepcijos priemonių prieinamumas tapo socialinio ir globalinio teisingumo klausimu. Be to, diskusijose dominuoja intrauterinių spiralių, abortų ir ankstyvą persileidimą sukeliančių piliulių (RU 486) moralumo temos. Anksčiau vieningą katalikų poziciją taip pat pakeitė ginčai.
Daugelis krikščionių - katalikų ir protestantų - mano, jog šeimos planavimo būdai gali būti dovana, kuria reikia džiaugtis ir išmintingai naudotis (net jeigu jie nesutaria, kurie iš tų būdų moraliai priimtini). Šiuolaikinė visuomenė linkusi išaukštinti seksualinį malonumą ir visiškai jį atskirti nuo lytinių santykių paskirties daugintis. Ištisus šimtmečius Bažnyčia teisingai suprato, jog tai turi pavojingų pasekmių. Krikščionys gali mokytis iš šimtmečius trukusio Bažnyčios akcentavimo, kad šeima yra vienintelis tinkamas kontekstas seksui ir kad visi seksualiniai santykiai yra susiję su dauginimusi.
Šventasis Raštas aiškiai liudija pagarbą negimusiam kūdikiui. „Tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5). „Tu sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, - tai žinau labai gerai. - Tavo akys matė mane dar negimusį.
Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. enciklika Evangelium Vitae primena, kad gyvybė yra dovana ir kad abortas yra rimtas moralinis blogis. Bažnyčia pripažįsta, kad moterys, svarstančios apie abortą, gali jausti didelį spaudimą ir nerimą. Nors Bažnyčia griežtai pasisako prieš abortus, ji taip pat siūlo pagalbą ir paramą moterims, kurios susiduria su sunkumais nėštumo metu.
Vis dėlto, norint pasidaryti abortą, visų pirma reikia užgesinti savo natūralius jausmus ir instinktus. Tuomet vaikas, kurį norima sunaikinti, yra nužmoginamas. Kai jau tai atlikta, prasideda racionalizacijos procesas prieš vidinę moralę - prieš bet kokį žinojimą ir vidinius prigimties dėsnius. Sąmoningai neklausoma daugelio vidinių balsų, taigi nėra ko stebėtis, kad priimama tik labai maža dalis to, kas vyksta viduje.
Alternatyvos abortui
Krikščioniška perspektyva pabrėžia įsivaikinimo, kaip meilingos alternatyvos abortui, svarbą. Įsivaikinimas suteikia galimybę negimusiam vaikui gyventi ir augti mylinčioje šeimoje, o motinai - išvengti aborto traumos.
Pagalba moterims
Krikščioniškos organizacijos teikia pagalbą ir paramą nėščioms moterims, kurios susiduria su sunkumais. Ši pagalba apima konsultacijas, apgyvendinimą, materialinę paramą ir informaciją apie įsivaikinimą. Svarbu, kad moterys jaustųsi remiamos ir turėtų galimybę priimti informuotą sprendimą.
Aborto pasekmės
Aborto metu nužudyto vaiko broliams bei seserims irgi padaromos realios traumos. Nes čia kalbama apie reikšmingą praradimą. Egzistuoja tikras palankumas realiam asmeniui, kuris sąmoningai ar nesąmoningai egzistuoja tėvų ir šeimos narių sąmonėje. Pas tėvus irgi atsiranda prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę. Anksčiau ar vėliau tėvai turės atlikti gedėjimo darbą dėl savo praradimo, kurį sukėlė abortas. Jeigu jie to nepadarys, pamažu išsivystys simptomai, kurių priežastimi yra jų pačių vidiniai konfliktai.
Netektis visuomet turi būti apverkta, bet gedėjimas yra sunkus darbas. Visa tai reikalauja laiko ir energijos, o žmonės, susiję su abortu, tiesiog neskiria tam nei laiko, nei energijos, arba tiesiog nesusimąsto, kad tai reiktų padaryti. Gedėjimo darbas yra visuomet sunkesnis, kai prarastas objektas suvokiamas dviprasmiškai ir kai kažkokiu būdu buvo prisidėta prie netekties. Jeigu bus nepakankamai gedima, nukentėjusioji dėl neįprastai didelio skausmo taps apatiška, baikšti, įsitempusi, dirgli ir pavargusi. Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją. Depresija gali sutrikdyti imuninę sistemą, todėl išauga infekcijų ir vėžio rizika.
Kai kaltė nepripažįstama ir problema nesprendžiama, pabunda vidinis impulsyvaus pirkimo, karštligiškos veiklos noras arba polinkis vartoti alkoholį ir narkotikus. Jeigu kaltė slopinama, tuomet ji tam tikru būdu racionalizuojama, kad būtų aplinkiniams labiau suprantama, nei sau pačiai. Jeigu kaltė prisiimama, ji skatina depresiją, kuri pasireiškia liūdesiu, verkimu, neigiamomis ir pesimistinėmis emocijomis. Kai kaltei suteikiama ypatinga reikšmė, moteris gali imti žaloti save pačią, pvz., persipjauti venas. Kaltė gali būti ir neigiama: „Aš to nepadariau. Aš nieko bloga nepadariau“. Kaltę galima nustumti į pasąmonę ir projekcijos būdu: „Jūsų gyvybės gynėjai man primeta kaltės jausmą“.
Viena psichologinio konflikto, kaip aborto liekamojo reiškinio, dalis yra tai, kad pastebima agresija sau. Primityvus mirties troškimas aborto metu vėl įgyja išraišką ir vėl gali būti pažadintas. Baimė dėl to gali būti tokia didelė, kad nuslopinamos visos saviraiškos formos. Agresija gali būti iškraunama arba projektuojama į kitus.
Kadangi visa aborto tema dažniausiai sukasi aplink vieną problemą: ar tai buvo trokštamas kūdikis, ar ne, tėvai dažniausiai į pirmą planą iškelia šį klausimą. Kai su tuo susiję suaugusieji apsvarsto visus „už“ ir „prieš“, dažnai atpažįstamas susvetimėjimo jausmas. Tai veda prie to, kad vienas partneris staiga labai tvirtai nori išlaikyti kitą ir nori sukurti nenatūralią priklausomybę, kuri pastarajam gali būti nepakenčiama.
Moteris, kurios biologinė paskirtis yra mylėti, tuoktis ir gimdyti, sunaikino naują gyvybę savyje. Ji nebegali patikėti, kad ji yra jautri, mylinti ir rūpestinga moteris. Jos kaip moters savimonė yra sunaikinta. Kadangi ji vis dar bando būti moterimi, galbūt ji įsidarbins profesionalia aukle.
Mūsų tyrimai rodo, kad kažkada nutraukusios nėštumą moterys turi labai didelių problemų paimti ant rankų kūdikį ir yra visiškai nepasiruošusios jį nuraminti. Į bejėgio kūdikio verksmą jos dažniausiai reaguoja apatiškai, su baime ir/arba agresija. Kadangi tarp motinos ir vaiko yra silpnesnis ryšys, egzistuoja tikimybė, kad vaikas iš tėvų pusės patirs daugiau pykčio ir nesirūpinimo juo. Todėl tokie vaikai „įsikimba“ į motinas dėl motyvuotos baimės, o motinas vėlgi tai dirgina ir pažadina baimę jose.
Kadangi moteris negali išspręsti konfliktų po aborto, ji yra linkusi tragediją pakartoti, pasidarydama antrą abortą. Galbūt, nutraukdama nėštumą, ji pakartos žiaurų elgesį ir nesirūpinimą ja pačia vaikystėje. Taip pat yra tikimybė, kad ji kartoja savo motinos elgesį, norėdama išspręsti savo konfliktą.
Šiandien kai kurios kraštutinės feministės isteriškai šaukia, kad moterys ne inkubatorius ir joms negali būti uždrausta darytis abortus. Viena Seimo narė, neva ginanti moterų teises, apie abortą teigia, kad tai „individo teisė kūrybiškai tvarkyti savo gyvenimą“. Sakyčiau, labai menkas kūrybingumas jei jis tik taip pasireiškia. Sutikime, moteris ne inkubatorius. O kas ji yra aborto metu? Ar tai ne žymiai baisiau nei inkubatorius? O gal tai žudymo, karo su beginkliais laukas? XX amžiaus viduryje, kai prasidėjo abortų įteisinimas pirmiausia tik „ypatingiems atvejams“ (kuriu ir dabar tėra tik 2 proc.), mokslas dar nebuvo taip ištyręs gyvybės prasidėjimo ir gyvybės vystymosi periodo.
Šiandien jau yra filmų šia tema, gausu mokslinių duomenų. Ir reikia pažymėti, kad, kad abortų uždraudimo klausimas nėra tik Bažnyčios keliamas reikalas - tai visos žmonijos žmogiškumo patikrinimas. Negimusios gyvybės ( kad ir kaip ja vadintume - gemalu, vaisiumi, negimusiu vaiku) žudymo šalininkai labiausiai teigia, kad tai, kas moteryje, tai tik jos laisvė pasielgti kaip ji norinti. Atlikti moksliniai tyrimai patvirtina, jog vaisius vystosi atsietai nuo motinos, pradėta gyvybė jau turi savo DNR: po poros dienų nuo vaisiaus užsimezgimo formuojasi kvėpavimo, nervinė ir maisto apytakos sistema, vidaus organai; praėjus 18 dienų nuo pastojimo ima plakti širdis; praėjus 21 dienai formuojasi savarankiška kraujotakos sistema (moters ir vaisiaus kraujas nebesimaišo), 11-12 savaitę kūdikis jau reaguoja į šviesą, šilumą, triukšmą, 14 savaitę per kūdikio širdelę prateka 24 litrai kraujo.
Abortų šalininkai labiausiai prieštarauja dėl teiginio, kad vaisiaus sunaikinimas yra žudymas. O kada dar galimas nėštumo nutraukimas, o kada jau ne? Lietuvoje galima iki 12 savaitės, kai kuriose kitose šalyse iki 24 savaitės. Klauskim retoriškai: O gal ir prieš pat gimdymą galima šias procedūras atlikti? O gal gimus vietoj pliaukštelėjimo per užpakaliuką reikėtų pasistengti, kad būtų uždusinamas, nes, pavyzdžiui, nebus suteiktos geros ekonominės sąlygos jam auginti, kūdikis trukdys siekti asmeninės karjeros.
Piktinamės, kai motina nužudo savo gimusius vaikus. O kai negimę pasmerkiami mirčiai? Kad abortas yra žudymas, tuo labiausiai įsitikinama pažiūrėjus filmą apie aborto darymo procesą: kaip traiškoma su replėmis besiformuojanti kaukolė, nutraukiamos, suplėšomos galūnės. Ir tai vadinama nekaltu žodeliu „išvalymas“. Šie filmai yra parodomi kai kur mokyklose, bet plačioji visuomenė jų nėra mačiusi. Kai jaunimas šiuos filmus pažiūri, tai susiformuoja labai aiškų ir neigiamą požiūrį į tokius „išvalymus“ ir patys nusprendžia abortų nebedaryti nors jie dar ir nėra uždrausti. Diskutuojant apie abortų uždraudimą, pirmiausia reikia atskleisti ir parodyti visą tiesą apie šį neva moters teisę išreiškiantį „išvalymo“ procesą, tada jau bus galima spręsti ar uždrausti, ar ne, to nori visuomenė ar ne.
Akivaizdu, kad abortas yra didelis smurtas ir prieš moterį ne tik prieš negimusią gyvybę. Televizijose daug vaidybinio smurto: pykšt - pokšt, tarsi mirtis tik žaidimas, netikras įvykis. Bet gal vietoj jų parodykime tikroviškus dokumentinius filmus apie įstatymais įteisintą „išvalymą“, negimusios gyvybės priešinimąsi abortų darymo replėm, konteineriuose sukrautas abortų „medicinines atliekas“?
Reikia aiškiai pripažinti: pasaulis nėra nei krikščioniškas, nei humaniškas. Tai parodė vien praėjusio amžiaus žuvusiųjų masiniuose karuose skaičius. Švietėjų kažkada skelbtos iliuzijos, kad mokslas išgelbės pasaulį, beje, labiausiai subliūško būtent XX amžiuje. Pasirodo, mokslas gali būti panaudotas ir geram, ir blogam tikslui. Viešųjų ryšių mokslas taip pat gali tarnauti ir geram, ir blogam. Kai kurios visuomeninės organizacijos yra įkuriamos, kad vystytų juoduosius viešuosius ryšius, kuriuos finansuoja abortus darančios klinikos, kontraceptikų pramonė. Tai jų informacinis ruporas, kuris darbuojasi labai įnirtingai ir gudriau (finansavimą taip pat turi geresnį) nei gyvybės šalininkai.
Lietuvoje aktyviai prieš abortų uždraudimą pasisako aktyvi visuomeninė organizacija „Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija“ ji yra „Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos“ narė. Tad pabaigai verta žvilgterti į šios organizacijos idėjines ištakas, į įkūrėjos Margaritos Sanger gyvenimo kai kuriuos aspektus. M. Sanger gimė 1879 m. JAV. „Laisvo mąstymo” dvasią ji paveldėjo iš savo tėvo, besidominčio frenologija - eugenikos teorija, aiškinančia, kad pagal žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie jo protinius gebėjimus ir psichines savybes. Aštuoniolikos metų ištekėjusi už Viljamo Sangerio Margarita neilgai trukus įsivėlė į nesantuokinius ryšius, patardama vyrui daryti tą patį. Ji tapo liberalaus klubo lankytoja, kur klausėsi socialistų lyderio Eugenijaus Debso paskaitų. Margarita patyrė didelę Vilo Duranto, evoliucionisto Klarenso Derou bei „savanoriškos motinystės” propaguotojos Emos Goldman įtaką. Tuomet susiformavo M. Sanger idėjos apie motinystę, santuoką, šeimą ir apskritai apie pasaulį. Neilgai trukus nuo socializmo Sanger perėjo prie anarchijos, propaguodama laisvą meilę. Šeimai jos vertybių skalėje buvo priešpriešinamas egocentriškas seksualinis individo pasitenkinimas.
Vienas Sanger bendraminčių ir meilužių, seksologas Havelock Ellis supažindino ją su savąja eugenika, pagrįsta socialinių problemų sprendimo teorija, taip pat atvedė į 1841 m. Amerikoje įkurtą Oneidos bendruomenę. Bendruomenės nariai, parinkus poras, sutuokiami turint tikslą gimdyti genetiškai tobulesnius vaikus. Nacių režimo metais tai praktikuota Lebens born gimdymo namuose. H. Ellis, vartojęs haliucinogeninius narkotikus, tikėjo beasmene panteistine dievybe. Jo teigimu, bet koks palaidas seksualinis elgesys yra normalus, jei nedaroma fizinė žala. M. Sanger bendravo su Hitlerio patarėju rasinės higienos išgryninimo klausimais Eugene Fischer (Judžinu Fišeriu). Jos eugenika pagrįsta teorija buvo atvirai įgyvendinama nacių režimo metais. Savo išleistoje ir platinamoje brošiūroje ,,Šeimos ribojimas” Sanger gynė savo įsitikinimą, kad abortas yra pateisinamas. Abortų antikultūra argi nėra mažiau žiauri nei fašizmas? Ar tai ne fašizmo tęsimas?
žymės:
Panašus:
- Nosies aspiratoriai kūdikiams – atrask geriausią pasirinkimą savo mažyliui!
- Gimdymas namuose Lietuvoje: Ar verta rinktis natūralų pasirinkimą? Ekspertų ir mamų nuomonės
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Laikinoji Globa Lietuvoje: Viskas, Ką Turite Žinoti – Išsamus Archyvų Vadovas
- Neįtikėtina Šiluvos Bazilikos Istorija: Atraskite Švč. Mergelės Marijos Gimimo Paslaptis!