Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Išangės ligos, tokios kaip hemorojus ir išangės įplėša, yra dažnos patologijos nėštumo ir po gimdymo laikotarpiu. Šios ligos reikalauja dėmesio tiek iš koloproktologų, tiek iš akušerių-ginekologų, siekiant pagerinti moterų gyvenimo kokybę šiuo svarbiu laikotarpiu.

Kas yra Hemorojus?

Žmogaus išangės kanalo sudedamosios dalys yra išangės pagalvėlės. Jas sudaro sustorėjęs pogleivis, kraujagyslės, lygiųjų raumenų skaidulos ir jungiamasis audinys, esantis virš dantytosios linijos. Šią anatominę struktūrą turi visi žmonės. Hemorojus - tai liga, pasireiškianti kraujavimu iš išangės pagalvėlių, jų iškritimo arba kraujagyslinių tarpų trombozės simptomais.

Hemorojus skirstomas į:

  • Išorinį hemorojų: tai žemiau dantytosios linijos esantys kraujagysliniai tarpai.
  • Vidinį hemorojų: padidėjusios arba simptomais pasireiškiančios išangės pagalvėlės virš dantytosios linijos.

Paprastai vidinis hemorojus būna neskausmingas, net jei išvirsta arba kraujuoja. Tik išvirtęs ir užstrigęs bei užsitrombavęs vidinis hemorojus yra labai skausmingas. Išorinis hemorojus yra skausmingas. Neretai kartu pasireiškia ir išorinis, ir vidinis hemorojus.

Vidinio hemorojaus laipsniai:

  • I laipsnio: vidinio hemorojaus mazgai neiškrinta iš išangės kanalo ir pasireiškia kraujavimu.
  • II laipsnio: vidinio hemorojaus mazgai išlenda tuštinantis arba stanginantis, tačiau po to savaime grįžta į išangės kanalą; gali varginti iškritimas ir kraujavimas.
  • III laipsnio: vidinio hemorojaus mazgai išlenda tuštinantis arba stanginantis ir negrįžta į išangės kanalą, tačiau juos galima ranka įstumti į išangės kanalą.
  • IV laipsnio: vidiniai hemorojiniai mazgai, išlindę kartu su dantytąja linija, negrįžta į išangės kanalą - jų netgi ranka įstumti negalima.

Būtina atskirti IV laipsnio hemorojų - planinę, neskausmingą situaciją nuo vidinio trombuoto hemorojaus - ūminės būklės, lydimos intensyvaus skausmo, kuomet vidinio hemorojaus mazgai staiga įstringa išangės kanale, trombuojasi kraujagyslės ir mazgai keletą arba keliolika dienų negali būti grąžinti iš išangės kanalo.

Hemorojus Nėščiosioms: Ūminės Būklės

Hemorojus nėščiosioms gali pasireikšti dviem ūminėmis būklėmis:

  1. Trombuotu vidiniu hemorojumi (arba įstrigusiu vidiniu hemorojumi).
  2. Perianaline (išangės) venine tromboze - tai poodinių veninių tarpų trombozė, kuri gali būti skausminga, tačiau pagrindinis simptomas - mazgelis, sudarytas iš krešulio, atsiradusio poodiniame tarpe.

Kartais krešulio pertmpta oda nekrotizuoja ir krešulys išteka, taip pacientė pasveiksta; kitais atvejais krešulys palengva sunyksta, dažnai palikdamas odos perteklių išangės srityje.

Etiologija, Patogenezė, Dažnis, Simptomai, Rizikos Veiksniai

Hemorojus nėštumo metu yra dažnas reiškinys, kurį lemia įvairūs veiksniai.

Nėštumas, gimdymas bei laikotarpis po gimdymo neabejotinai turi įtakos šiai išangės patologijai atsirasti. Gimdymas natūraliais takais yra dubens dugno patologijos (kuriai priklauso ir išangės patologija - hemorojus) po gimdymo rizikos veiksnys.

Vidurių užkietėjimas (dėl per mažo suvartojamų skysčių kiekio bei nepakankamo skaidulų kiekio maiste), stanginimasis tuštinantis, veninė stazė dėl padidėjusio pilvo ertmės spaudimo (didėjant gimdai), padidėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris, hormoniniai veiksniai (progesteronas), nutukimas, nejudrus gyvenimo būdas turi įtakos išangės patologijai išsivystyti nėštumo laikotarpiu. Dažniausi ir jau įrodyti rizikos veiksniai yra vidurių užkietėjimas, viduriavimas, nėštumas ir gimdymas.

Nėštumo laikotarpiu tam tikri mechaniniai veiksniai didina hemorojaus išsivystymo tikimybę: didėjanti gimda sukelia pilvo ertmės slėgio padidėjimą, be to, dėl mechaninio spaudimo į viršutinę tiesiosios žarnos, apatinę tuščiąją bei vartų venas vystosi veninė stazė (veninis sąstovis), kuri ypač išryškėja antroje nėštumo pusėje. Dėl padidėjusio pilvo ertmės slėgio ir veninės stazės sutrinka vidinio išangės rauko kraujotaka.

Be to, nėštumo laikotarpiu organizme cirkuliuojančio kraujo tūris padidėja 25-40 proc. Šie veiksniai sukelia gausesnį kraujagyslių prisipildymą ir išsiplėtimą bei veninę stazę mažajame dubenyje.

Išangės patologijos simptomai dažniausiai atsiranda antrą, trečią nėštumo trečdalį (iš 27 proc. nėščiųjų, sirgusių hemorojumi, 43 proc. moterų patologija diagnozuota trečią nėštumo trimestrą, 16 proc. - pirmą, 23 proc. - antrą) ir laikotarpiu po gimdymo. Hemorojaus simptomai ypač vargina pacientes, praėjus vienam mėnesiui po gimdymo. Dažniausi išangės patologijos simptomai: skausmas ir niežėjimas išangėje, kraujavimas iš išangės šviesiu krauju, skausmingas mazgelis išangės srityje.

Labai svarbu nepamiršti, kad hemorojaus klinikiniai simptomai gali būti panašūs ir į kitas išangės bei storosios žarnos ligas: išangės įplėšą, ūminį paraproktitą, tiesiosios žarnos iškritimą, išangės kondilomas, opinį kolitą, Krono ligą ir net išangės ar storosios žarnos vėžį.

Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, sergamumas hemorojumi bendrojoje populiacijoje svyruoja nuo 4,4 proc. iki 86 proc. Nors, kai kurių autorių duomenimis, ligos paplitimas tarp lyčių nesiskiria, tačiau moksliniais tyrimais nustatyta, kad moterys serga dažniau - 24,8 proc. Dažniausiai hemorojus nustatomas reprodukcinio (vaisingo) amžiaus moterims, ypač nėštumo laikotarpiu ir po gimdymo.

Hemorojus dažnesnis ne pirmą kartą gimdančioms moterims ir toms, kurios anksčiau sirgo hemorojumi. Gimdymas padidina hemorojaus riziką beveik aštuonis kartus. Gimdymo metu stumiant vaisių gimdymo takais, dar labiau suintensyvėja išangės kraujagyslių spaudimas ir ištempimas.

Gimdymo būdas gali turėti įtakos hemorojui atsirasti arba simptomams progresuoti laikotarpiu po gimdymo. Nustatyta, kad moterims, gimdžiusioms natūraliais gimdymo takais bei instrumentiniu būdu (naudojant vakuuminę vaisiaus ekstrakciją, akušerines reples), išangės patologija dažnesnė.

Kiti rizikos veiksniai, susiję su ankstesniais nėštumais ir gimdymais - tai užsitęsęs ilgas gimdymas (daugiau nei 12 val.), užsitęsęs antras gimdymo laikotarpis ir stangų laikotarpis, didelio svorio naujagimio (4000 g ir daugiau) savaiminis gimdymas bei užsitęsęs nėštumas (daugiau nei 40 nėštumo savaičių).

Nustatytas galimas ryšys tarp hemorojaus išsivystymo tikimybės ir tarpvietės pažeidimo gimdymo metu (tiek savaiminio tarpvietės plyšimo, tiek epiziotomijos - tarpvietės kirpimo).

Moksliniais tyrimais patvirtintas vidurių užkietėjimo ir hemorojaus ryšys. Vidurių užkietėjimas nėštumo laikotarpiu neabejotinai skatina išangės patologijos atsiradimą nėštumo laikotarpiu bei laikotarpiu po gimdymo. Vidurių užkietėjimas nėštumo laikotarpiu šešis kartus padidina hemorojaus tikimybę. Literatūroje nurodyta, kad iki 40 proc. moterų patiria vidurių užkietėjimą nėštumo laikotarpiu. Vidurių užkietėjimo riziką didina ir gimdymų skaičius - ši problema dažniau vargina ne pirmą kartą gimdančias moteris.

Nėščiųjų vidurių užkietėjimo Romos III kriterijai (turi būti patiriami bent du simptomai per 3 mėn.):

  • Tuštinimasis rečiau nei tris kartus per savaitę.
  • Stanginimasis tuštinantis.
  • Kietos išmatos.
  • Kliūtis išangėje tuštinantis.
  • Nevisiško pasituštinimo jausmas.
  • Rankų pagalba tuštinantis.

Nėščiųjų vidurių užkietėjimo rizikos veiksniai:

  1. Mitybos pokyčiai (geležies preparatų vartojimas, nepakankamas skysčių kiekis organizme dėl nėščiųjų pykinimo ir vėmimo).
  2. Elgsenos pokyčiai (sumažėjęs fizinis aktyvumas, fizinis ir socialinis stresas).
  3. Humoraliniai pokyčiai, kurie turi įtakos lėtesniam išmatų slinkimui žarnyne (padidėję progesterono bei estrogeno kiekiai, sumažėjusi motilino koncentracija).
  4. Kitos priežastis (dėl nėštumo didėjanti gimda, skausmingi hemorojiniai mazgai).

Nėštumo laikotarpiu pakinta beveik visų moterų mityba. Labai svarbus suvartojamų skysčių kiekis, kuris dažnai yra nepakankamas, ypač pirmą nėštumo trimestrą dėl nėščiųjų pykinimo ir vėmimo. Nustatyta, kad pakinta ir besilaukiančių moterų dieta. Šios moterys ląstelienos turinčio maisto vartoja mažiau nei nenėščios moterys.

Vidurių užkietėjimo riziką gali didinti ir vartojami vaistai: anemijai gydyti skiriami geležies preparatai, esant hipertenzinėms būklėms - magnio sulfatas.

Kai kurie mokslinės literatūros šaltiniai nurodo, kad hemorojaus rizikos veiksnys yra padidėjęs kūno masės indeksas (KMI). Hemorojus dažnesnis vyresnio amžiaus nėščioms ir gimdyvėms.

Nustatyta, jog nėštumo laikotarpiu hemorojaus simptomai progresuoja, todėl daugelis moterų patiria ryškų neigiamą išangės patologijos poveikį savo gyvenimui ir gyvenimo kokybei, ypač trečią nėštumo trečdalį bei po gimdymo. Vidurių užkietėjimas ir hemorojus stipriai neigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę moterų sveikatą ir blogina gyvenimo kokybę po gimdymo.

Hemorojus: diagnostika

Hemorojaus diagnostika yra procesas, kurio metu gydytojas nustato, ar pacientas turi hemorojų, ir įvertina ligos sunkumą bei stadiją. Diagnostika dažniausiai prasideda nuo paciento anamnezės surinkimo, kur gydytojas klausia apie simptomus, tokius kaip kraujavimas iš išangės, niežulys, skausmas ir diskomfortas sėdint.

Po anamnezės seka fizinis išangės ir tiesiosios žarnos tyrimas. Gydytojas atlieka išorinį išangės srities apžiūrėjimą, kad patikrintų, ar yra matomų hemorojaus mazgų, paraudimo, patinimo ar kitų požymių. Vidiniam hemorojui diagnozuoti gali būti atliekama apžiūra, kurios metu gydytojas įkiša pirštą į tiesiąją žarną, kad pajustų, ar yra išsiplėtusių venų ar kitų nenormalių struktūrų. Jei reikia detalesnės diagnostikos, gali būti naudojama anoskopija - procedūra, kurios metu į tiesiąją žarną įvedamas specialus instrumentas (anoskopas), leidžiantis gydytojui tiesiogiai apžiūrėti vidinę tiesiosios žarnos sritį ir įvertinti vidinių hemorojaus mazgų būklę.

Hemorojus: gydymas

Nesant ūminių būklių, hemorojaus, kaip ir daugumos kitų chirurginių ligų, chirurginis gydymas atidedamas po nėštumo ir gimdymo, o dažniausiai - iki laktacijos (žindymo) periodo pabaigos. Visais hemorojaus atvejais nėštumo metu rekomenduojama pradėti nuo konservatyvaus gydymo, kurio pagrindas - tuštinimosi reguliavimas.

Rekomenduojama vengti vidurių užkietėjimo, ilgo stanginimosi, ilgo sėdėjimo tualete; rekomenduojama kiekvieną kartą po tuštinimosi apsiplauti. Veiksminga konservatyvaus gydymo priemonė - flavonoidai ir vietiškai vartojami vaistai.

Vienas vietinio vartojimo medikamentų hemorojui gydyti yra kompleksinis vaistas - Tribenozidas / Lidokainas. Tai vietinio poveikio vaistas, skirtas lokalaus simptominio vidinio ir išorinio hemorojaus gydymui. Tribenozidas sąlygoja priešuždegiminį poveikį, mažina patinimą išangėje, didina kraujagyslių elastingumą ir tonusą. Lidokainas turi vietinį anestetinį (skausmą malšinamąjį) poveikį, todėl sąlygoja greitą poveikį subjektyviesiems simptomams (mažina skausmą, deginimą, niežulį išangės srityje), Tribenozidas padeda palengvinti objektyviuosius hemorojaus sukeliamus simptomus (uždegimą, kraujavimą, mazgus išangės srityje), sustiprina Lidokaino poveikį hemorojaus subjektyviems simptomams (skausmas, deginimas, niežulys). Vaistas vartojamas tiesiosios žarnos kremo ar žvakučių pavidalu. Nėštumo laikotarpiu jis gali būti vartojamas nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio, vaisto negalima vartoti pirmuosius tris nėštumo mėnesius. Vaistą galima vartoti po gimdymo ir žindymo laikotarpiu. Visais atvejais rekomenduojama dozė negali būti viršyta. Vaistą reikėtų vartoti rytą ir vakare tol, kol ūminiai ligos požymiai išnyks, paprastai 7-10 dienų.

Tais atvejais, kai konservatyvus gydymas neefektyvus, galima pabandyti mažai invazyvias procedūras: perrišimą guminiais žiedais, skleroterapiją ar infraraudonąją fotokoaguliaciją.

Esant III-IV laipsnio hemorojui bei ypač ryškiam išoriniam hemorojui arba trukdančioms išangės srities raukšlėms, rekomenduojamas chirurginis gydymas, hemorojų pašalinant.

Dažniausia nėščiųjų ir gimdyvių ūminė išangės patologija - perianalinė (išangės) trombozė ir trombuotas (įstrigęs) vidinis hemorojus. Abi ligos pasireiškia gana intensyviu, staiga prasidedančiu skausmu ir priverčia greitai ieškoti gydytojo pagalbos.

Daugelyje chirurgijos vadovų rekomenduojama šias pacientes gydyti konservatyviai, skiriant adekvatų skausmo malšinimą, geriamuosius ir vietiškai vartojamus flavonoidų preparatus. Rekomenduojamos šiltos sėdimos vonelės, kurios, sumažindamos vidinio išangės rauko tonusą, gerina išangės audinių kraujotaką bei mažina skausmą.

Išimtiniais perianalinės trombozės atvejais, jeigu mazgas labai didelis, galima atlikti trombektomiją (trombų pašalinimą), tačiau daugeliu atvejų ši intervencija nerekomenduojama. Taip pat nerekomenduojamos chirurginės intervencijos esant vidinio hemorojaus trombozei, nes tuomet didėja išangės raukų pažeidimo bei išangės stenozės (susiaurėjimo) rizika.

Konservatyvūs Gydymo Būdai

Šie būdai apima žvakučių, tepalų, kremų ir kitų vaistų, kurie gali sumažinti uždegimą, palengvinti skausmingus simptomus ir normalizuoti kraujotaką paveiktuose audiniuose, naudojimą. Be to, pacientui gali būti paskirti fermentai ir probiotikai, kurie normalizuoja virškinimo trakto veiklą.

Chirurginis Gydymas

Esant trečiajai ir ketvirtajai hemorojaus stadijai reikės chirurginės intervencijos. Pasirengimo operacijai laikotarpiu pacientui skiriami skausmą malšinantys vaistai ir priešuždegiminiai tepalai, kurie padeda palengvinti būklę ir sumažinti simptomų sunkumą.

Minimaliai invaziniai chirurginiai metodai:

  • Skleroterapija: specialių vaistų įvedimas į pažeistus mazgus.
  • Infraraudonųjų spindulių fotokoaguliacija: kraujavimo sustabdymas dėl pažeistų kraujagyslių krešėjimo.
  • Ligatūra: hemoroidinių mazgų perrišimas latekso žiedais.

Namų Gydymo Būdai

Maistas, kuriame gausu skaidulų: daržovės, vaisiai, rupi duona, kviečių, avižų bei miežių sėlenos, pakankamas kiekis - daugiau kaip du litrai - vandens, fizinis aktyvumas, tepalų ar žvakučių, kurie tinkami nėščiosioms naudojimas, ledukų kompresai, gulima padėtis kelis kartus per dieną po keliolika minučių, šilto vandens ar ramunėlių nuoviro vonelės - tai būdai sau padėti.

Prevencija

Kaip ir kitų ligų, hemorojaus daug lengviau išvengti nei gydyti. Tad siekiant užkirsti kelią šiai būklei, pakanka laikytis ganėtinai paprastų taisyklių.

  • Tinkama mityba, praturtinta skaidulomis.
  • Pakankamas skysčių suvartojimas.
  • Reguliari fizinė veikla.
  • Vengti ilgo sėdėjimo.
  • Teisinga tuštinimosi praktika.

Na, o jei jau pasireiškė hemorojaus simptomai - neatidėliokite vizito pas specialistą ir užsirašykite apžiūrai, kad gydymas būtų kuo greitesnis ir lengvesnis. Ir nepradėkite gydytis savarankiškai, kadangi tai gali būti pavojinga jūsų sveikatai.

Statistika

Atliktų tyrimų duomenimis, 70 proc. moterų, kurioms diagnozuotas hemorojus, nėštumas nebe pirmasis. Nustatyta ir tai, kad po pirmojo nėštumo hemorojus atsiranda 37,9 proc. moterų, po kitų nėštumų šis skaičius didėja. Ypač aktuali ši patologija tampa antroje nėštumo pusėje - hemorojus net 85 proc. nėščiųjų vargina trečiąjį nėštumo trimestrą.

Teigiama, kad vidurių užkietėjimas dėl hormonų pokyčių ir didėjant gimdai spaudžiamo žarnyno nėštumo metu hemorojaus riziką padidina kone 6 kartus.

Gimdymas padidina hemorojaus riziką beveik aštuonis kartus.

Rizikos veiksniai:

  • Vidurių užkietėjimas nėštumo laikotarpiu.
  • Išangės ligos buvusio nėštumo ir gimdymo metu.
  • Instrumentinis gimdymo būdas (vakuuminė vaisiaus ekstrakcija ir replės).
  • Pailgėjusi stangų laikotarpio trukmė.
  • Stambus naujagimis.
  • Hemorojus dažnesnis vyresnio amžiaus nėščioms ir gimdyvėms.

Svarbu

Kiekvienai moteriai, pastebėjus išangės patologijos (hemorojaus) simptomus, svarbu nedelsiant kreiptis į gydytojus specialistus, nes, bandydamos pačios diagnozuoti ligą, moterys gali suklysti ir dar labiau sau pakenkti. Svarbu rūpintis savo sveikata ir atsakingai stebėti jos pokyčius, tačiau ligos diagnostiką ir gydymo rekomendacijas derėtų patikėti gydytojams.

Šeimos gydytojai ir gydytojai akušeriai-ginekologai, prižiūrintys nėščiąsias ambulatorinėje grandyje, privalo įvertinti koloproktologinės patologijos rizikos veiksnius, perspėti nėščiąją dėl išangės ligų ankstyvųjų simptomų.

Atsiradus išangės patologijos simptomams, rekomenduojama apie tai informuoti Jūsų nėštumą prižiūrintį šeimos gydytoją ir / arba gydytoją akušerį ginekologą.

žymės: #Nestumo

Panašus: