Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. spam). Slapukų naudojimo parinktys - Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti.
Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius - tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą.
Susidaro įspūdis, kad inteligentas, savo srities žinovas buvo tarsi įkalbėtas aukotis dėl valstybės, bet be argumentų išvytas ten iš ten, kur atėjo. Tie argumentai iš tikrųjų nuskambėjo iš prezidento lūpų. Aš, kalbėdamas su prezidentu, taip pat tuos argumentus girdėjau.
Sigitas Podėnas tikrai yra aplinkosaugos srities ekspertas, jo tam tikrų mokslinių tyrimų imtis varijuoja nuo Korėjos iki Portugalijos ar Kanados, tai iš tikrųjų yra įspūdingas portfelis. Tačiau aplinkos ministras yra atsakingas ir už keletą kitų sričių - atliekų tvarkymą, urbanistiką, teritorijų planavimą, statybų reguliavimą ir pan.
Tuos klausimus, aišku, įmanoma spręsti ir formuojant savo komandą, tas kompetencijas prijungiant per viceministrus. Tačiau ir pats ministras turi turėti bent bazines žinias anksčiau išvardintose srityse tam, kad nebūtų vedžiojamas už nosies. Galų gale ministras yra politiškai atsakingas už šias sritis.
Ar jums neatrodo, kad akademikai, skirtingai nuo politikų ar ekspertų, nėra linkę taukšti neįsigilinę. Žmogus kalbėtų apie dalykus tik tada, kai jis būtų įsigilinęs. Jeigu kvieti akademiką, tikėtina, kad jis nekalbės paviršutiniškai apie problemą. Politikai gali. Yra toks įgūdis išsivystęs politinių batalijų eigoje. Bet pretenduojantis į pareigas ministras, kandidatas į ministrus vis tik turi suprasti ir tam tikro žanro taisykles.
Kai kurie dalykai yra aiškūs, kai kuriems dalykams reikalingos galbūt abstraktesnės idėjos, reikalingos komandos pavardės, kas galų gale tave uždengs tose srityse, kur turi mažiau kompetencijų. Kitaip tariant, yra vertinama visuma. Vieni mato ministrus kaip politikus, kurie yra vėliava, o administracinės kompetencijos - apačioje.
Aš pabrėšiu, kad sprendimas yra mano. Aš prezidentui teikiau 12, o ne 14 ministrų. Todėl prezidentas neatmetė nė vieno. Mokslininkui, Gamtos tyrimų centro vadovui Sigitui Podėnui, pasak prezidento, pritrūko vadybinių gebėjimų, kad galėtų vadovauti Aplinkos ministerijai. Prezidentas suabejojo, jūs nepateikėte - viskas gerai. Sakykime, kad šitas sprendimas įvyko pagal tam tikrą konsensusą.
Aš per visą šį kabineto formavimo procesą tikrai nepajutau iš prezidento jokio šališkumo vienos ar kitos partijos teikiamam pretendentui į ministrus. Tai sakau atvirai. Kabineto sėkme pirmiausia yra suinteresuota, be abejo, valdančioji koalicija, bet taip pat ir prezidentas, kuris suinteresuotas programos įgyvendinimu matyti savo „Gerovės valstybės“ viziją, galų gale tai yra viešas Lietuvos interesas.
Todėl kai kurie dalykai, kurie nuskamba antraštėse ar prasismelkia į žiniasklaidą neva „šaltinių teigimu“, jie tiesiog neturi nieko bendro su realybe. Aš, būdamas to proceso dalyviu, kartais skaitau ir stebiuosi, kodėl tokios prielaidos, kodėl tokios išvados keistos? Tikrai pats procesas yra sklandus, bendradarbiaujant. Kaip ir minėjau, mokslininkų kompetencijos yra gilios, bet kartu ir gana siauros. Jas galima kompensuoti, bet ne visada pavyksta. Tai šiuo atveju, gerbiant Sigito Podėno akademinę veiklą, tas profilis iš tiesų yra šiek tiek siaurokas.
Aplinkos ministerijoje yra aibė interesų tiek atliekų tvarkymo srityje, tiek teritorijų planavimo, statybos srityje. Tai mes matome ir iš viešosios erdvės: čia korupcija, čia iš kažko licenciją atėmė, čia pastatė - reikia nugriauti, o čia atliekos suverstos, pinigai paimti, dokumentai suvažinėjo pirmyn-atgal į Latviją, o sąvartynas guli.
Turbūt galėtume diskutuoti apie akademikų teikimą būti ministrais Pavyzdžiui, prisiminkime pirmąją Lietuvos Vyriausybę, kurioje buvo žymiausi tam tikrų sričių šalies mokslininkai ir atrodo, kad Lietuva kilo. Tačiau keliaukime prie pačios programos. Jūs ją pavadinote „didelės valstybės programa“. Tai yra tokia politinė, ekonominė, filosofinė sąvoka.
Šita didelė valstybė iš esmės reiškia, jog valstybė per mūsų sutelktas bendras pastangas, grįstas solidarumu, didesniu perskirstymu, sugeba užtikrinti viešąsias paslaugas platesniam žmonių ratui, kaip sakoma, visiems. Kai kurie dalykai antraštėse neva „šaltinių teigimu“, tiesiog neturi nieko bendro su realybe. Iš esmės taip. Žiūrint pagal klasikinę ideologiją, tai yra socialdemokratinė kairioji vizija ir ji atsispindi šioje programoje.
Didelė valstybė, kuri surenka daugiau mokesčių, atlieka daugiau funkcijų, prisiima daugiau įsipareigojimų - tokia yra idėja. Taip, kad būtų iš ko visa tai įgyvendinti. Be abejo, mūsų poreikiai visada yra begaliniai, ištekliai riboti, bet netgi su tais ribotais ištekliais vis tiek reikia judėti į priekį ir užtikrinti minėtas viešąsias paslaugas visiems.
Antras dalykas, kuris, matyt, visiems yra akivaizdus, tai yra gynybos klausimas. Gynybos finansavimui reikės didelių išteklių ir aš nedramatizuoju, o sakau rimtai. Vien mūsų ekonomika tokią naštą sunkiai gali pakelti, vadinasi, reikės bendradarbiauti su Europos Sąjunga, įtikinti, jog tai yra bendras interesas, sugalvoti finansinį instrumentą, kuris solidariai tas pastangas pasidalintų ir pan.
Trečias dalykas, kuris nuolat pristabdo ar ekonomiką, ar investicinius projektus, ar galų gale pačių žmonių viešųjų paslaugų gavimą, yra biurokratizmas. Iš esmės tai yra perteklinis, ydingas, nereikalingas reguliavimas. Taigi, yra trys didieji banginiai: pinigai, krašto saugumas ir tvarkos bei taisyklės, kurios mus stabdo.
Seime pristatyta Vyriausybės programa sulaukė opozicijos kritikos dėl abstrakčių formuluočių ir per mažų ambicijų. Skamba gerai. Keliaukime toliau papunkčiui : vienas pirmųjų prioritetų šioje programoje yra gynyba. Taip, 3,5 proc. nuo BVP gynybai yra daugiau nei bet kada.
Bet kodėl nekalbate apie dar daugiau? Jūs esate kuo puikiausiai informuotas apie tai, koks yra realus poreikis tam, kad valstybės gynybos namas būtų pastatytas. Kai jis jau bus pastatytas, bus galima kalbėti apie aptarnavimą, apie gyvybės palaikymą ir pan. 3,5 proc. ateina ir iš valdančiosios koalicijos susitarimo, iš rinkiminės kampanijos ir iš kitų įsipareigojimų.
Tai yra tęstinis įsipareigojimas, kuris privalo atsispindėti Vyriausybės programoje. Mes puikiai suprantame, kad tam tikru laikotarpiu - gal ne kitąmet, o 2026 , 2027, gal 2028 metais tas poreikis atitinkamai gali būti ir didesnis. Šis skaičius nėra akmenyje iškaltas, tai yra bazė. Tai yra apatinė riba atitinkamai tokia, apie kokią mes esame diskutavę ne kartą debatų metu.
Gynybai pinigų turi būti tiek, kiek reikia pagal keliamus tikslus mūsų gynybos sistemai, mūsų kariuomenei. Tam, kad mes kartu su partneriais apsigintume, o ne gintumėmės kažkurį laikotarpį, kaip dažnai diskutuojame. Visuotinis šaukimas yra sudėtinė visuotinės gynybos dalis, ten yra paminėtas šis momentas, bet kalbėdami apie konkrečias priemones, mes jas perkelsime į Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. Mes nesame prieš. Galų gale yra konstitucinė norma.
Kitas dalykas: jeigu jau lietuvišką diviziją iš kažko formuojame, mes turime turėti rezervą ir pasiruošti tam. Pone Paluckai, kaip jūs apskritai žiūrite į visuotinės gynybos klausimą? Ar tai yra vien tik gynybos klausimas? Ar visuomenės solidarumo klausimas?
Aš jį pirmiausia matau kaip visa apimantį. Tikrai nematau galimybių jo susiaurinti iki vien gynybos. Tai ir visuomenės pasitikėjimas institucijomis bei jų priimamais sprendimais, visuomenės sutikimas kažkurį laikotarpį mokėti didesnius mokesčius, ar tai būtų akcizai ir kiti. Galų gale, tai yra visos visuomenės įsipareigojimas tuos dalykus daryti. Atitinkamai informacinis raštingumas, gebėjimas atsirinkti, kas yra tiesa, kas ne, kas propaganda, kas ne. Čia yra visa apimantis, visuotinis klausimas, kuris horizontaliai eina per daugelį gyvenimo sričių.
Izraelyje, kur tai yra įgyvendinta nuo pat Davido Ben Guriono laikų, kur jau septynis dešimtmečius veikia visuotinis vyrų ir moterų šaukimas, sakoma, kad tai yra patys stipriausi visuomenės klijai. Tai, kas daro Izraelio valstybę tokia vieninga ir dėl ko Izraelio tauta yra tokia atspari. Jie visi turi bendrą patirtį. Kitaip tariant, susitinka Jakilaitis su Palucku pirmą kartą ir jie pradeda kalbėti: „Na, kur tarnavai?“ Nes tai yra bendra visos visuomenės patirtis.
Apskritai, kalbant apie mūsų visuomenės raidą, mes tam tikrais etapais turėjome didžiuosius projektus ar idėjas, kurios mus vienijo ir telkė vienam tikslui - ar tai būtų narystė Europos Sąjungoje, ar NATO aljanse ir pan. Šiandien mes turime ne mūsų pačių pasirinkimu tokią geopolitinę situaciją, kai turime telktis, stovėti vienas prie kito, nepaisant pažiūrų, pasaulėžiūros skirtumų, nepaisant to, kad vienas kitam kartais patinkam ar nepatinkam, kas yra visiškai natūralu.
Tačiau tas bendras tikslas, kuriam kiekvienas galime padaryti indėlį mokėdami mokesčius, neiškeldami savo verslo, mokydamiesi naudotis ginklu, mokydamiesi valdyti dronus, gebėdami išaiškinti savo šeimos nariams ir savo aplinkai, kas yra propagandos tam tikri žaidimai, mokydamiesi skaitmeninio raštingumo, kad galėtume apsisaugoti nuo kibernetinių atakų ir pan. Tai yra ta idėja, kuri šiandien mus turi telkti ir vienyti.
Keliaukime toliau ir pakalbėkime apie verslo sąlygas. Jūs programoje teigiate: „Sudarysime lygiavertes sąlygas Lietuvos ir užsienio investuotojams. „Investuok Lietuvoje“ vienodomis sąlygos sąlygomis aptarnaus tiek užsienio, tiek nacionalinius investuotojus, investuojančius pagal žaliojo koridoriaus sąlygas stambiems investiciniams projektams.“ Čia yra tam tikras fundamentalus pokytis, nes Lietuvos verslininkai nuolat kalbėjo apie tai, kad svečiose šalyse jie, kaip užsienio investuotojai, turi kur kas geresnes sąlygas ir jų laukia labiau nei Lietuvoje.
Aš nuoširdžiai pasistengsiu, kad tas pokytis būtų įgyvendintas. Viena vertus, jis yra pribrendęs, nes galų gale ir mūsų nacionalinis kapitalas išaugo iš savo rūbų. Didžiausi investiciniai projektai Lietuvoje yra nacionalinio kapitalo. Ilgą laiką mes netgi šiek tiek kompleksavome, kad mūsų nacionalinis kapitalas yra galbūt mažesnės pridėtinės vertės ar kažkokie vadybos standartai yra menkesni nei ateinantys iš Vakarų.
Visos valstybės visomis priemonėmis kaunasi dėl tiesioginių užsienio investicijų įvairiomis priemonėmis, taip pat ir subsidijomis, geresniu reguliavimu, žaliais koridoriais. Tačiau šiandien mes jau turime tokias tiek intelektinio, tiek finansinio pajėgumo įmones ar juridinius subjektus, kurie niekuo nenusileidžia tarptautiniams investuotojams. Todėl ir sąlygos turi būti vienodos. Rinkiminėse batalijose aš ir pats esu ne kartą diskutavęs ir pasisakęs netgi griežčiau.
Visos šalys, aš kalbu vien apie Europos Sąjungą, yra pastaruoju metu linkusios ar žygiuoja į tam tikrą ekonominį nacionalizmą. Pirmiausia gina savo rinką ir verslą, nepaisant to, jog mes turime bendrą rinką Europos Sąjungoje, ir tik tada žiūri visų kitų. Sakyčiau, kad savo kiemo, savo kapitalo reikia žiūrėti.
Apie verslo mokesčius kalbate nedaug, bet štai citata apie fizinius asmenis: „Siūlome sieti gyventojų pajamų mokesčio tarifą su gyventojų gaunamų pajamų dydžiu, nepriklausomai nuo šių pajamų šaltinio. Labiausiai pasiturintys asmenys turėtų daug svariau prisidėti prie viešųjų paslaugų finansavimo.“
Praplėskite šitą mintį - kam, kiek, nuo kada? Į šituos klausimus bus detaliai atsakyta per 2025 metus, nes diskusija tik prasideda ir mes norėtume tą diskusiją vystyti sąžiningai. Paruošę sprendimus pamėginsime sumodeliuoti poveikį asmens ir jo šeimos finansams ir atitinkamai tada diskutuodami, pristatinėdami galėsime matyt, derėtis, sulygti ir pasižiūrėti. Iš esmės tai ir yra tas teisingumo klausimas.
Paprastai mes visi suprantame, kad tas, kuris gali nešti daugiau, paprastai neša daugiau. Jei eini iš parduotuvės su žmona, krepšius paimi, neši ir tai yra visiškai natūralu buityje. Kai kalbame apie mokesčių sistemą - lygiai taip pat. Šiandien paėmus pajamų struktūrą, mes labai aiškiai matome iš mokesčių inspekcijos, visų lentelių.
Tiems, kurie uždirba mažas pajamas, taikomas efektyvus GPM tarifas - 6,9 proc. Vidutines pajamas uždirbantys jau apmokestinami 12-14 proc., priklausomai nuo tų išskaitų, kokias gali patirti. Ir matome tuos, kurie per mėnesį iš įvairių šaltinių gauna pajamų virš 20 tūkstančių eurų. Džiaugiamės, kad sugeba tiek žmonės uždirbti, bet jau jų tarifas yra tik 6,9 proc. Tai čia tokia kreivė, kuri kuo daugiau uždirbi, tuo labiau riečiasi į apačią, bet kurioje šalyje, bet kurioje mokesčių sistemoje vadinama neteisinga.
Jūs sakote, kad derėsimės, tarsimės. Matėte, kuo baigėsi Ingridos Šimonytės bandymai derėtis ir tartis? Šiandien aplinkybės gerokai pasikeitusios ir visi supranta, jog mūsų finansų sistema arba, sakykim, tas balansas išlaidų ir pajamų yra tikrai netvarus.
Jau nebereikia aiškinti, kai tu pamatai biudžeto pajamas 15 mlrd. Eur (su Europos Sąjungos lėšomis 17 mlrd. Eur), o išlaidas 23 mlrd. eur, supranti, kad tie skolinti 5 mlrd. eur gal ir atrodo 3 proc. deficitas nuo BVP, bet tai yra 28 proc. pajamas viršijančios išlaidos nuo viso biudžeto. Tai yra kosminė suma. Bet kurie privatūs finansai neištvertų tokios įtampos.
Valstybės finansai šiek tiek skiriasi nuo mažųjų finansų, bet nepaisant to, jeigu mes nerasime tvarių finansavimo šaltinių, jau 2027-ais metais skolos santykis su BVP jau sieks 50 proc. ir daugiau. Tai yra kosminė suma. Bet kurie privatūs finansai neištvertų tokios įtampos. Riba, man atrodo, yra 60 proc. Nebedaug jau lieka.
Mokesčiai gali būti padidinti tiek, kiek mes galime jų panešti. Verslas turi išlikti konkurencingas, vartotojams negali mažėti perkamoji galia ir vartojimas, nes tada įvyks ekonomikos susitraukimas ir į biudžetą grįš mažesnės pajamos. Įvertinus visus šituos dalykus mes galime sakyti, jog galime pasiskolinti per tam tikrą laikotarpį, bet skola bus aptarnaujama ir grąžinta iš tų šiek tiek padidėjusių mokesčių.
Mes perkame laiką išsimokėtinai ir tai yra logiška. Aš manau, kad tai turėtų palaikyti ir suprasti visi. Praėjusi Vyriausybė padarė, mano galva, vieną klaidą - paruošė projektą, sugalvojo, ką, kaip daryti ir jį paeikė visuomenei prieš tai nesutarę su koalicijos partneriais ir nesuderinę su socialiniais partneriais per dialogą, per derybas, per argumentaciją. Iš čia gavome vieną didžiulę problemą - pasitikėjimo žalą.
Visi diskutavo, niekas dorai nieko nesuprato ir atitinkamai tas projektas realiai net nepasiekė Seimo plenarinių posėdžių salės, tik atskiros jo dalys. Todėl tų klaidų tikrai nekartosime. Pirmiausia pasiruošime, padiskutuosime. Tos derybos taip pat gali įvykti, nes net ir verslui 1 proc. prie juridinių asmenų pelno mokesčio nesudaro dramatiškos naštos, ypač jeigu ją sugebi kompensuoti per investicinio projekto lengvatą, MTEP veiklas.
Tai yra, jei investuoji į inovacijas, investuoji į produktyvumo didinimą, į technologinį atsinaujinimą ir žaliąsias transformacijas, tai tos mokestinės naštos net nepajusi per tam tikras išlygas. Mes perkame laiką išsimokėtinai ir tai yra logiška. Programoje teigiate, kad spartinsime senatvės pensijų didinimą, toliau bus taikomas indeksavimas ir t. t.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite, Iš Kokios Žiedo Dalies Po Apvaisinimo Susidaro Sėklos Gemalas!
- Šokiruojantys Naujagimio Formos Ežero Atvejai: Gimimo Traumos, Medicinos Etikos Iššūkiai ir Paslaptys
- Placenta nugaroje: svarbiausi faktai ir ką tai reiškia jūsų nėštumo sveikatai
- Įkvepiantys vaikiškų knygų viršelių dizaino pavyzdžiai, kurie privers vaikus mylėti skaitymą!
- Nežinomi Faktai Apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį: Jo Gimimo Vieta Ir Kūrybinio Kelio Pradžia