Ožkabaliai, esantys Vilkaviškio rajone, yra ypatinga vieta Lietuvai, nes čia gimė ne vienas žymus žmogus, palikęs ryškų pėdsaką šalies istorijoje ir kultūroje. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kuriuos iš jų, atkreipdami dėmesį į jų indėlį ir nuopelnus Lietuvai.
Jonas Basanavičius - Tautos Atgimimo Tėvas
Lietuviams ypatingos svarbos asmuo yra Jonas Basanavičius, tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
J. Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje.
Šeima ir vaikystė
Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir teisingas žmogus.
Būdamas pamaldus ir dievobaimingas, kaip ir dauguma to meto lietuvių, J. Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas - prie šv. Mišių patarnauti.
Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Grįžęs namo, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus.
Po ilgų kalbų ir didelių verksmų tėvai sutiko sūnų leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Mat nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kumelaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą.“ Ir su 100 rublių kišenėje jis išvyko į Maskvą „tarytum nauju žmogum tapęs“.
Studijos ir veikla
Mokydamasis Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis klausė rusų literatūros, istorijos, lyginamosios kalbotyros ir antikinių kalbų paskaitų, ypač mėgo prof. S.Solovjovo Rusijos istorijos paskaitas.
Žinodamas, kad lietuviams uždrausta savo krašte mokytojauti, gavęs Varšuvos mokslo apygardos stipendiją, skirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti, ir baigiantis antrajam semestrui, perėjo į Medicinos fakultetą, garsų visoje Rusijoje ir žinomą gerais gydytojais.
Dar 1875 m., būdamas Medicinos fakulteto pirmo kurso studentas, jis Nivos laikraštyje atsakė į archeologo A.H.Kirkoro straipsnį „Slavų senovės štrichai“ („Zarysy pierwotnej Slowiarisczizny“), pateikdamas mitologinės jo dalies kritiką, kuriai pritarė Maskvoje studijuojantys lietuviai.
Mokydamasis medicinos, Basanavičius neatitrūko nuo lietuvybės, jis užsibrėžė plačiai tyrinėti lietuvių tautos praeitį: antropologiją, istoriją ir archeologiją (senąsias kapavietes, piliakalnius, rinkti įvairias senienas), etnologiją, kalbą, tautosaką.
1878 m. kovo 2 d. Baigęs universitetą 1879 metais ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje.
Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei. Bulgarijoje gyvendamas, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje ėjusio laikraščio Keleivis redaktoriumi F.Kuršaičiu.
Pradėjus leisti Tilžėje naują lietuvišką laikraštį (Naująjį keleivį), Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Tik atvykęs Bulgarijon ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, jis prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai.
Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. Kartu Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje. Sveikindamas J.Zauerveino sumanymą įsteigti Prūsijos lietuvių mokslo draugiją, jis rašė: „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai.
Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, po šio straipsnio prie jų prisidėjo ir J.Šliūpas. Bulgarijoje 1880 - 1882 m. 1882 m. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo ir apie tai parašė J.A.Višteliui ir J.Mikšui, nurodydamas ir leidybos vietą - Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. Basanavičiaus sumanymui buvo karštai pritarta.
Persikėlęs į Prahą, ten pradėjo organizuoti laikraščio leidybą. Bendradarbiais pasitelkė J.Zauerveiną, J.A.Vištelį, S.Dagilį, S.Narkevičių, J.Šliūpą, V.Pietarį, J.Mikšą ir kt. 1883 m. pasirodė pirmasis “Aušros” numeris. Aušra lietuvių visuomenėje buvo nepaprastas įvykis, visų aptariamas ir įvertintas: „Dr. J.Basanavičiaus „Aušra“ &- jos mintys, kalba, žodžiai, - kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus <.> abejojimus ar svyravimus.
Nuo 1883 iki 1886 metų buvo išleista dešimt Aušros numerių dvidešimt devyniais sąsiuviniais, kurių dalį Basanavičius pats redagavo.
Prahoje Basanavičius išgyveno nuo 1882 m. rudens iki 1884 m. pavasario, dirbdamas įvairiose klinikose, važinėdamas studijų reikalais į Vieną. Gilindamas savo žinias, daug laiko leido bibliotekose, kur ieškojo medžiagos moksliniams darbams.
Čia Basanavičiui teko pergyventi, pasak jo paties, vieną svarbiausių momentų savo gyvenime - karštą meilę vienai „interesingiausių“ Prahos merginų, dailiajai Gabrielai Eleonorai (Ellei) Mohl, čekų vokietaitei, su kuria susituokė 1884 m. gegužę Vienoje.
1885 metų rudenį jauna šeima grįžo į Lom Palanką. Prasidėjus 1885 m. bulgarų ir serbų karui, gydytojui darbo buvo į valias - kasdien tekdavo vienam apžiūrėti du šimtus ir daugiau ligonių. Dėl sunkaus darbo užpuolė įvairios ligos: iš pradžių plaučių uždegimas, vėliau dėmėtoji šiltinė.
Prasidėjus 1889 metams, sunkiai susirgo Basanavičiaus žmona Ellė. Liga progresavo, ir 1889 m. vasario 16 d. žmona mirė. Vyro „omenyje liko ant visados neužmirštoji, idealė Ellės esybė ir meilė“.
Nepaprastai paveiktas žmonos mirties, Basanavičius buvo pasiryžęs visam laikui likti Bulgarijoje. 1891 metų rudenį jis tapo Bulgarijos piliečiu, 1892 - 1895 dirbo Varnos miesto ligoninėje, 1899 m. buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą.
Vis dėlto 1895 metų pradžioje, remdamasis rusų caro manifestu, Basanavičius paprašė leidimo grįžti į Lietuvą, bet atsakymas buvo neigiamas. Tačiau atostogų metu jis galėjo keliauti: 1894, 1895, 1897 - 1901, 1903, 1904 m. lankėsi bei gydėsi Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Šveicarijoje. O 1905 m. Dvidešimt penkerius metus gyvenęs užsienyje, 1905 m. rugpjūčio l d. Basanavičius atvažiavo į Vilnių.
Čia buvo pats revoliucijos įkarštis: politinis gyvenimas reiškėsi partijų, programų, šūkių gausa. Ir Basanavičiaus gyvenimas Lietuvoje buvo žymus naujais žygiais ir darbais. Basanavičiui priklauso sumanymas sušaukti visos Lietuvos suvažiavimą.
Norėdamas parodyti pasauliui, kad lietuvių tauta yra galinga, kultūringa ir nori laisvai gyventi, 1905 m. lapkričio 15 d. jis parašė 10 punktų memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai visiškos kultūrinės ir politinės autonomijos.
Po memorandumu pasirašė J.Basanavičius, D.Malinauskas, M.Davainis-Silvestraitis ir kun. J.Ambraziejus. Memorandumas buvo išsiųstas paštu Rusijos valdžiai. Dalis memorandumo buvo paskelbta laikraštyje Pravitelstvennyj vestnik (Vyriausybės žinios), visas tekstas išspausdintas Vilniaus žiniose (Nr.
Kitas svarbus Basanavičiaus darbas buvo mokslo žmonių subūrimas, siekiant surinkti viską, kas gali iškelti lietuvių tautą, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigimas - statuto rengimas, narių priėmimas, susirinkimų organizavimas, bibliotekos ir fondų kūrimas.
Vilniaus kultūriniam gyvenimui organizuoti Basanavičius siūlė steigti lietuvių klubą, o su kun. 1905 m. lapkričio 21 d. Basanavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu buvo sušauktas pirmasis Vilniaus lietuvių seimas, paprastai vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Jame dalyvavo per 2000 atstovų iš visos Lietuvos ir Rusijos.
Daug laiko Basanavičius skyrė lietuvybės reikalams - padėjo kurti lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte, leisti naujus vadovėlius. Tęsė ir mokslinius darbus, dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, tvarkė naujus archyvo ir muziejaus rinkinius.
1911 m. Išvykęs į užsienį darbo ir sveikatos reikalais, Basanavičius mintimis likdavo tėvynėje: „<.> mintyse skrajoju savo nuskurusioje tėvynėje, kurią tarytum patsai Dievas ir žmonės užmiršę.
Tokia tu nelaiminga, mylima Lietuva - tuomet dienyne užrašiau, - palyginus tave su kitais kraštais. Ir ar kada teks tau visų bjaurybių nusikratyti ir laisvesnį gyvenimą įgyti?! 1913 m. visuotinio LMD susirinkimo metu Basanavičius drauge su Amerikos lietuvių veikėju A.Olšausku pasiūlė leisti lietuvišką enciklopediją ir sudaryti redakcinę grupę.
Nemažai jėgų Basanavičius skyrė dar vienam savo sumanymui - Tautos namų kūrimui. Kelionė į Ameriką dėl šių namų statybos jį labai išsekino. Basanavičiaus mokslo nuopelnai ir darbai buvo vertinami Europoje: 1914 m. gegužės 6 d.
1914 m. rugpjūčio l d., prasidėjus Vokietijoje visuotinei mobilizacijai, Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, daug dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir Lietuvių draugijoje nuo karo nukentėjusiems gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti.
1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Basanavičiaus raginami, Vilniaus lietuviai toliau kovojo už savo teises: dėl prieglaudų, išlaikomų Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, dėl lietuviškų mokyklų, dėl lietuvių kalbos vartojimo ir kt.
Basanavičius daug darbavosi prie įvairių memorandumų okupacinei valdžiai, skaitė nemažai paskaitų apie lietuvių tautos praeitį ir dabartį, rūpinosi LMD veikla. 1916 m. vasarą dėl silpnos sveikatos jis išvyko į Ožkabalius.
Pradėjus persekioti Vilniaus lietuvių veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. 1917 m. vasarą Basanavičius vėl buvojo Ožkabaliuose, bet, neturėdamas leidimo, negalėjo ilgiau pasilikti.
Grįžęs atgal, jis padėjo organizuoti Lietuvos aidą (leidimas šiam lietuviškam laikraščiui jau buvo gautas). Po ilgų pastangų lietuviams pavyko išsirūpinti leidimą sušaukti Vilniaus konferenciją. Jos metu turėjo būti sudaryta Tautos taryba. Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18 - 21 ir 23 d. Basanavičius buvo išrinktas konferencijos garbės pirmininku.
1917 m. lapkričio 27 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams. 1918 m. vasario 16 d., J.Basanavičiui pirmininkaujant, buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Jis pats perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dokumentas buvo išspausdintas Lietuvos aide. Sukurta vėliava ir valstybės ženklas.
1918 m. vasarą Basanavičius vėl praleido Ožkabaliuose, gydydamas žmones ir populiarindamas Valstybės tarybos darbą. apsaugoti LMD turtą. Švietimo komisariatui paskyrus jį Istorijos muziejaus direktoriumi, parašė muziejaus statutą, surinko Vilniuje esančius kultūros ir dailės eksponatus ne tik iš viešųjų, bet ir iš privačių rinkinių, suremontavo muziejui priklausiusius rūmus, tačiau muziejaus atidarymą sutrukdė Vilnių apsupę lenkų legionieriai.
Savo reikalams ginti Vilniaus lietuviai įsteigė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, jos nariu tapo Basanavičius. Tik dabar jis vis labiau apsiribojo moksliniu darbu. Lenkų okupacijos metais Basanavičius buvo persekiojamas kaip Vilniaus lietuvių sąjūdžio vadas.
Jis negavo leidimo vykti į Ožkabalius ar į Kauną, net ir Lietuvos valstybės prezidento A.Smetonos kviečiamas. 1919 m. lapkričio 1 - 3 d. vyko visuotinis LMD susirinkimas. Basanavičius skaitė paskaitą apie lietuvių kalbą archeologijos ir etnografijos šviesoje. Aktyviai jis reiškėsi ir Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete.
Kaip vienas iš didžių kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę vyko į Kauną, į Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmes. Lenkams palikus Vilnių, Basanavičius pats turėjo rūpintis universiteto, bibliotekos, archeologijos muziejaus, autorinio archyvo, įvairių universiteto institutų apsauga.
Į Vilnių vėl įžengė lenkų armija. Kartu Basanavičius vis labiau angažavosi moksliniam ir visuomeniniam darbui. 1920 m. gruodžio 28 - 29 d. 1921 m. prie LMD Basanavičiaus iniciatyva pradėti organizuoti aukštesnieji mokslo kursai ir paskaitos.
Lenkams pradėjus lietuvių ir gudų persekiojimų ir areštų kampaniją, Basanavičius vienas pirmųjų kreipėsi į valdžią ir įteikė protestą, gindamas ištremtųjų lietuvių teises. Pats Basanavičius tapo persekiojamas ir žeminamas.
Tačiau jis nesiliovė protestavęs ir darbavęsis lietuvių naudai: Lietuvių draugijos centro komitetui kruopščiai aprašinėjo lenkų daromas kratas ir areštus, lankė Vilniaus lietuvių mokyklas, dalyvaudavo Lietuvių mokslo draugijos posėdžiuose, redagavo Lietuvių tautą, gynė lietuvių švietimo ir kultūros reikalus.
Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 dieną Vilniuje. Visą savo turtą užrašė mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei. Buvo palaidotas Rasų kapinėse. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paskelbė 55 dienų gedulą.
Veikla ir įvertinimas
Basanavičiaus veikla buvo įvertinta labai plačiai. Už mokslo darbus Bulgarų literatūros draugija, 1912 m. tapusi Bulgarijos mokslų draugija, išrinko jį nariu korespondentu. Basanavičius buvo išrinktas ir kitų Europos mokslo draugijų nariu: Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje, Antropologijos draugijos ir Geografijos draugijos Vienoje, Vokiečių antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos Berlyne.
Dar 1855 m. grafas E.Tyszkiewiczius iškėlė mokslo draugijos steigimo idėją, vėliau Tilžėje buvo suburta Lietuvių literatūros draugija. Mokslo draugijos idėja buvo toliau plėtojama lietuvių spaudoje: Prūsijoje leistoje Lietuviškoje ceitungoje, Aušroje ir kai kuriuose Amerikoje leidžiamuosiuose laikraščiuose.
1882 m. Lietuviškoje ceitungoje apie tai Basanavičius rašė: „būtinai reikia steigti tokią draugiją, kuri rūpintųsi išlaikyti mūsų brangiąją kalbą, kuri pamažu metai iš metų nyksta. LMD programą Basanavičius paskelbė dar Varpe (1902, Nr. 2).
Draugijos tikslas buvo: tirti lietuvių kalbą ir jos tarmes; rinkti dainas ir jų melodijas; rinkti įvairiausio turinio pasakas; rinkti senoviško žyniavimo liekanas, burtus, apžadus, tautiškos vaistininkystės žinias; aprašyti krikštynas, vestuves, šermenis, laidotuves ir kitas gyvenimo apeigas; aprašyti įvairių metų laikų apeigas ir šventes; aprašyti įvairiausius žaidimus, šokius, vaišes; rinkti žmonių vardus ir pravardes, geografinius (upių, kalnų, gyvenamųjų vietų ir kt.) vardus; aprašyti ir nupiešti lietuvišką namą, ūkio padargus, muzikos instrumentus; rinkti ir aprašyti senovinius ir šiuolaikinius drabužius, moterų parėdą; rinkti visokius lietuviškus dirbinius, eksponatus tautiškajam muziejui; rinkti rankraščius bei knygas apie Lietuvą.
Taigi draugija turėtų: tyrinėti dvasinę bei medžiaginę lietuvių kultūrą; leisti specialų leidinį surinktai rašytinei medžiagai skelbti; įrengti etnografinį muziejų ir tautišką biblioteką. Draugiją būtų galima pavadinti „Lietuvių Tauta“ ar kokiu ...
Jono Basanavičiaus gimtinė šiandien
Jono Basanavičiaus sodyba yra vienintelė atstatyta signataro sodyba Lietuvoje, kitų gimtas vietas žymi tik paminkliniai stulpeliai.
Jono Basanavičiaus sodyba, pristatanti turtingo suvalkiečio sodybą, yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Čia vyksta daug tradicinių renginių ir dar daugiau tikimasi lankytojų, minint Sūduvos (Suvalkijos) metus.
Pačios populiariausios yra susijusios su kulinariniu paveldu ir etnine kultūra. Ypač pamėgtos gilių kavos, giros, razavų blynų gaminimo edukacijos su degustacijomis. Vyksta šeimos šventės, ypač populiarios edukacijos pagal senovinius papročius: krikštynos, mergvakariai, vestuvės - tarsi tiltas, sujungiantis su protėvių pasauliu.
Sodyba, turinti ypatingą aurą, svečius nukelia į protėvių laikus ir šventės dalyviai patiria ypatingus jausmus bei itin pakilią nuotaiką.
Verta priminti, kad šioje sodyboje tautos patriarchas gimė ir gyveno iki 11 metų, kol augo ir mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. Vėliau tėvai parsiveždavo atostogoms iš Marijampolės gimnazijos. Tėvas buvo geras pasakorius ir mažajam Jonukui tie pasakojimai gerai įsiminė. Yra išleista jo surinktos tautosakos knyga „Ožkabalių dainos“.
Iškiliojo sūduvio gyvenimo vingius narplioja protmūšių apie Joną Basanavičių, Suvalkijos signatarus, etninę kultūrą dalyviai. Juose sudalyvauti - ir garbė, ir smegenų mankšta.
Įvairias edukacijas pamėgo ir šeimos, nes muziejus priima grupes nuo 5 žmonių. Rudenį šeimos su vaikais atvyksta prisirinkti gilių iš Tautinio atgimimo ąžuolyno ir čia pat išmoksta pasigaminti iš jų kavą.
Kiti žymūs Suvalkijos kraštiečiai
Be Jono Basanavičiaus, Suvalkija davė Lietuvai ir daugiau iškilių asmenybių. Kviečiame prisiminti ir plačiau pasidomėti vasarą gimusiais žymiais kraštiečiais:
- Rugpjūčio 8-ą dieną sukako 120 metų, kai Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.) gimė istorikas, pedagogas Juozas Mičiulis.
- Liepos 18 d. minėjome 90 metų, kai Panevėžyje gimė dailininkė grafikė Laima Sofija Barisaitė-Zelenkevičienė.
- Liepos 21-ą suėjo 140 metų, kai Šimpeliškiuose (Biržų r.) gimė žymus pedagogas, nacionalinės istoriografijos pradininkas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras, valstybės veikėjas, prof. Jonas Yčas.
- Birželio 6-ą dieną - 60 metų, kai Panevėžyje gimė teatro ir kino aktorė Eleonora Koriznaitė.
Šis turtingas visais atžvilgiais Lietuvos kampelis pagimdė ir užaugino Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, Antaną Vaičiulaitį, Kazį Bradūną, Salomėją Nėrį ir daug kitų iškilių ir talentingų Lietuvos žmonių.
žymės: #Gime
Panašus:
- Alyvuogių aliejus kūdikių tyrelei: svarbiausi privalumai ir saugaus vartojimo patarimai
- Atraskite Nemedikamentinius Gimdymo Nuskausminimo Metodus: Privalumai, Trūkumai ir Patarimai
- Normalus naujagimio svoris: svarbiausi faktai, kuriuos privalote žinoti!
- Natalija Martinavičienė: Netikėti Karjeros Pokyčiai ir Drąsūs Gyvenimo Iššūkiai, Kurie Jus Įkvėps!
- Atskleista: Kaip Veikia Dienos Socialinė Globa Asmens Namuose Rokiškyje – Viskas, Ką Privalote Žinoti!