Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Teigiama, kad Romos imperatorius Julijus Cezaris garsėjo neįtikėtinu gebėjimu daryti kelis darbus vienu metu.

Mūsų dienomis įprotis dirbti kelis darbus iškart labiausiai būdingas biurų darbuotojams. Suvokti, jog sugebi tiek daug, žinoma, malonu. Tačiau iš tikrųjų nuolat blaškydamiesi nuo vieno darbo prie kito imame daryti klaidą po klaidos.

Kadangi įžymybių temperamentas taip pat būna visuotinai žinomas, jų vardais kartais pavadinami ir psichikos nukrypimai. Tiesa, pasitaiko, jog vienai ar kitai ligai apibūdinti labiau tinka ne reali asmenybė, o išgalvotas personažas.

Pavyzdžiui, graikų filosofas Diogenas Sinopietis garsėjo savotišku gyvenimo būdu.

Diogeno sindromas, dar vadinamas senatvinės nešvaros sindromu, pirmąsyk buvo aprašytas psichiatrų 1966 metais. Rizikos grupėje pirmiausia atsiduria aistringi kolekcininkai, taip pat iš prigimties taupūs ir šykštoki žmonės, linkę kaupti atsargas ir laikyti nereikalingus daiktus „dėl viso pikto“.

Jaunystėje tokie būdo bruožai paprastai būna sunkiai įžvelgiami, tačiau su amžiumi stiprėja, kol virsta įkyria mintimi. Įrodyta, kad sindromo priežastis yra reakcija į patirtą stresą. Tačiau Diogeno ligą gali sukelti ir smegenų trauma.

Ne itin išsilavinusi Ksantipė laikė savo sutuoktinį veltėdžiu tuščiažodžiautoju. Be to, Sokratas, kurio nuosaikumas visose srityse buvo visuotinai žinomas, nieko nereikalavo iš gyvenimo - net vadino vergais tuos, kas gyveno tik tam, kad prisikimštų pilvą.

Sokratas atsakydavo: „Tas, kas nori tapti geru raiteliu, paprastai renkasi ne pačią romiausią kumelę, nes supranta: jeigu sutramdys ją, sutramdys bet kurį žirgą. Trokšdamas išmokti meno gyventi su žmonėmis, aš vedžiau Ksantipę.

Baronas Karlas Frydrichas Jeronimas Fraiheras fon Miunhauzenas išgarsėjo talentu kurti pačias neįtikimiausias istorijas, neva nutikusias jam iš tikrųjų. Naujieji miunhauzenai patys sau diagnozuoja, hiperbolizuoja arba sumaniai simuliuoja visų įmanomų ir net išgalvotų ligų simptomus.

Miunhauzeno sindromo aukos sugeba visiškai sąmoningai sukelti sau vienos ar kitos ligos požymius - neretai rizikuodami sveikata. Jie jaučia malonumą lankydamiesi pas gydytojus, darydamiesi tyrimus, su džiaugsmu gulasi į ligoninę ir nebijo nei pačių skausmingiausių procedūrų, nei chirurginių operacijų.

Tokio elgesio priežastis paprastai būna rūpesčio, dėmesio, simpatijos arba paramos stygius. Daug pavojingesnė būklė - vadinamasis deleguotas Miunhauzeno sindromas. Jo atveju negalavimus prasimano ne pats tariamas ligonis, kuris paprastai būna vaikas, o kuris nors iš tėvų ar artimasis.

Albatroso sindromu sergantys žmonės irgi su malonumu pasakoja kiekvienam, kas klauso, tragiškas savo gyvenimo istorijas. Ši liga nereta tarp vargetų ir benamių, kurių kiekvienas gali pasiskųsti nelengva dalia. Tokio imlumo įspūdžiams ir sielos jautrumo iš prancūziškojo realizmo pradininko bei Napoleono armijos kareivio keista buvo tikėtis.

Deja, ne visų žmonių, pakirstų Stendalio sindromo, reakcijos būna tokios nekaltos. Kai kuriuos ištinka tikrų tikriausia isterija, panikos priepuoliai. Dažniausiai Stendalio sindromo priepuoliai ištinka būtent Florencijoje besilankančius turistus.

Įdomu, kad turistai iš Šiaurės Amerikos ir Azijos Stendalio sindromui yra visiškai atsparūs.

Kaip teigia istorija, vieną vakarą garsusis tapytojas su skustuvu užsipuolė savo bičiulį bei kaimyną Polį Gogeną. Po šitokio benefiso Vincentas van Gogas, suprantama, buvo skubiai paguldytas į ligoninę. Ne taip jau retai Van Gogo sindromas pasireiškia sergantiesiems dismorfomanija, kai ligonis tvirtai įsitikinęs, jog turi rimtą fizinį trūkumą ar netgi bjaurų defektą, ir visomis įmanomomis priemonėmis trokšta jį panaikinti.

Tačiau pati Merilina Monro beveik visą gyvenimą buvo nepatenkinta savimi. Žvaigždės sutartyje buvo tiesiai šviesiai parašyta, jog ji privalo visada atrodyti nepriekaištingai, nes yra ne šiaip kokia aktoriukė, o didžiulės kino studijos veidas.

Todėl kiekvieną mielą savaitę Merilinai buvo balinami plaukai, kad nesimatytų šaknų, ji išleisdavo astronomines sumas kosmetikai, drabužiams, kirpėjų ir kosmetologų paslaugoms, laikėsi griežtų dietų. Žodžiu, nieko nuostabaus, kad Holivudo deivė nesijautė laiminga moterimi.

Psichologų jos garbei pavadintas psichikos nukrypimas susiformuoja dar vaikystėje, kai vaikas (98 proc. atvejų - mergaitė) stokoja tėvų meilės. Užaugusios tokios asmenybės pradeda ieškoti pripažinimo už šeimos ribų: stengiasi patikti ir įtikti kiekvienam, pelnyti visų dėmesį ir susižavėjimą. Bet net ir sėkmės atveju tai jiems neatneša nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo.

Merilinos Monro sindromo aukos dažnai nekenčia savo kūno ir išvaizdos, kraštutiniais atvejais net negali matyti savo atspindžio veidrodyje. Jos taip iškankina save dietomis, jog pradeda alpti iš bado. Beveik visus pinigus išleidžia drabužiams ir kosmetikai, plastinėms operacijoms. Deja, ne visada lengva atskirti sergančiuosius šiuo sindromu nuo tiesiog nelaimingų žmonių, kuriems gyvenime nepasisekė.

Vėliau psichologai ėmė pastebėti, kad ir kitus žmonės, ankstyvoje vaikystėje netekusius dvynio, apima labai panaši būklė. Jei tikėsime statistika, kas penkta santuoka suyra dėl pavydo. Kiek procentų tokių nelaimingų šeimų pražudo Otelo sindromas, psichologai nesiima teigti. Pavydo kliedesiai paprastai būdingi vyrams.

Nemirtingo Oskaro Vaildo kūrinio „Doriano Grėjaus portretas“ personažas - jaunas gražuolis, toks išliekantis nepaisant bėgančių metų. Pagrindinis ir vienintelis jo simptomas yra emociniai išgyvenimai dėl pradedančių žilti ir slinkti plaukų, veide išryškėjančių pirmųjų raukšlelių.

Tačiau sergančiųjų taip pat nemažai ir tarp paprastų mirtingųjų, vyresnių kaip trisdešimties. Ilgainiui tokie žmonės ima dideliais kiekiais vartoti specialius vaistus bei papildus - pavyzdžiui, apsisaugoti nuo ankstyvo nuplikimo ar antsvorio. Sunkesniais atvejais sergantieji Doriano Grėjaus sindromu įjunksta į plastines operacijas.

Kadangi net šiuolaikiškiausiomis priemonėmis neįmanoma sugrąžinti pro pirštus slystančios jaunystės, anksčiau ar vėliau žilų plaukų bei raukšlių atsiranda vėl, sergantieji dažnokai panyra į depresiją, pradeda vartoti antidepresantus, piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais.

Florencija - miestas, savo grožiu išprovokavęs psichologinį sutrikimą. Merilina Monro, anot amžininkų, turėjo aibę kompleksų - ypač dėl savo išvaizdos, kurioje įžvelgė daugybę trūkumų.

Sunkiausia sergantiesiems Doriano Grėjaus sindromu sustoti besivaikant praeinančią jaunystę.

žymės:

Panašus: