Pirmieji skaitytojo žvilgsniai neabejotinai kris ant šio leidinio žodžių - “Dievas sutemose”. Tegu tie žvilgsniai nesustingsta, tesiskverbia jie giliau, teperbėga puslapius, kuriuose ras atskleistas Dievo sutemas lietuvio sieloje.
Apie autorių ir knygą
Knygos autorius prof. Stasys Yla, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Kaune, aktyviai dalyvavo lietuviškajame gyvenime ir artimai sekė dvasinius lūžius, kuriuos čia atidengia viešumai. Jis tai atlieka su meistrišku pastabumu, kurį daugelis pažįsta iš jo kacetinių pergyvenimų knygos “Žmonės ir žvėrys dievų miške”. Dvasiniam lietuvių lūžiam atskleisti autorius pasirinko ištisą galeriją asmenų, kuriuose atsispindi daug bendrų bruožų ir visiem lietuviam. Lietuvių raštijoj tokio pobūdžio leidinys yra bene pirmas. Jis toli gražu nėra pilnas, tačiau laikytinas vertinga prasklaida dvasinio lietuvių gyvenimo, kuris daugeliu savo bruožų skiriasi nuo kitų tautų.
Šis leidinys bus nepamainoma paslauga ne tiktai tiems, kurie domisi dvasiniu žmonių virpesiu, bet ir tiems praktinio gyvenimo žmonėms, kurie jieško tikrų pavyzdžių: paskaitininkams, pamokslininkams, kalbėtojams, rašytojams, veikėjams, tėvams, auklėtojams, kunigams, vienuoliams ir kitiems. Jis bus ypač naudingas tiems, kurie savo gyvenime yra patyrę sutemų arba jose dar tebejieško prošvaisčių. Autorius, prieš skelbdamas ją atskiru leidiniu, ją dar kartą peržiūrėjo, kaiką pertvarkė, papildė, paruošė rodykles, kad palengvintų skaitytojams naudojimąsi.
Leidinio detalės
- Aplanką piešė - dail. Telesforo Valiaus.
- Rinkinys "Žiburių" spaustuvės Toronte.
"Dievą Sutemose" Pasitinkant
Originaliai parinktas leidinio pavadinimas rodyte rodo ir turinio originalumą. Tai kruopščiai surinkta neskelbta medžiaga apie dvasinius-religinius lūžius lietuvių sielose. Autorius ilgus metus stebėjo dvasinio lietuvių gyvenimo bangavimą ir užfiksavo ypač tuos momentus, kuriuose bangų lūžimas buvo ryškiausias. Jis pasirinko asmenis, kurie lietuvių gyvenime buvo vienu ar kitu atžvilgiu iškilę ir daugelio akių matomi.
Jie, galima sakyti, buvo tarytum didesnio formato veidrodžiai, kurie stipriau bei ryškiau telkė savyje šviesą ir ją atspindėjo. Užtat ir dvasinės kovos juose tapo ryškiau matomos bei tiriančiai akiai pagaunamos. Skaitytojai, sekdami autoriaus St. Ylos pateikiamą medžiagą, ras nevieną pažįstamą veidą ir galbūt nustebs pamatę, kad už išorinės jo skraistės slėpėsi tyli gelmė, kurioje vyko dvasinė kova. Kartu jie pajus, kad tie vidiniai lūžiai žymiųjų tautiečių sielose nebuvo tik šių pastarųjų vienų izoliuota kova; jie ras, kad tie lūžiai yra ir jų pačių atgarsiai. Juk kiekvienas galvojantis tautietis turi praeiti pro tas pačias didžiąsias gyvenimo problemas, ties kuriomis yra susitelkusios sutemos.
Tai bene pirmas bandymas pažvelgti į lietuvių dvasinius lūžius. Iki šiol mes buvome įpratę domėtis kitų tautų garsiųjų žmonių dvasinėmis kovomis, religiniais didvyriais, jieškotojais, konvertitais. Rašytojai, paskaitininkai, pamokslininkai, mokytojai pavyzdžius daugiausia imdavo iš svetimtaučių. Atrodė, kad mes toje srityje nieko neturime. Pasirodo, ir mes turime pakankamai švyturių, išneriančių iš sutemų, tik reikia akyliau apsidairyti ir juos sutelkti, kad būtų visiem prieinami. Šio leidinio autorius padarė gerą pradžią ir kartu didelę paslaugą mūsų visuomenei paskelbdamas šią medžiagą.
Jis konkrečiais faktais parodė, kad ir lietuviuose yra gyvas religinis nerimas, kuris reiškiasi didžiųjų pasaulio žmonių sielose. Religinė psichologija pastarųjų lūžius jau seniai yra atskleidusi ir parodžiusi, kad daugelio Dievas yra perėjęs per žmogiškąsias sutemas. Tik mūsuose vis trūko tiriančios akies, išdrįstančios atskleisti lietuviškąjį uždarumą, linkusį kentėti savose sutemose.
Aprašomi asmenys buvo žinomi iš oficialiosios, išorinės pusės. Šios knygos autorius gi atskleidžia naują tų asmenų veidą, kuris buvo pridengtas įprastiniu kasdienybės šydu. Mūsų visuomenei nevienas tų atskleidimų bus naujas, negirdėtas, dėlto gal kai kam ir sunkiai priimtinas. Daugeliui teks nevienu atveju peržiūrėti įprastines savo nuomones apie asmenis, kurie viešumoje buvo laikomi nureligėjusiais, nutolusiais, nes naujai atskleisti faktai siekia giliau nei tradicinė, įprastinė bei paviršutinė nuomonė, sudaryta iš kasdieninės seklumos reiškinių.
Autoriaus Žodis
Kiekvienas ką nors tiki - amžinąją Mintį, didžiąją Dvasią, didžiąją Realybę, pasaulio Architektą. Vieni tiki Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų, kiti - tik Dievą be Kristaus. Vieniems Kristus neatskiriamas nuo Bažnyčios, kitiems - Bažnyčia ne Kristaus kūrinys, ne jo Mistinis Kūnas. Nėra netikinčių, bet daug - nepilnai tikinčių ar iškreiptai. Ne visų tikėjimo turinys tas pats, dar labiau ne ta pati forma. Tai daugiausia individualistai, kokie yra ir lietuviai. Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina.
Žmogus tvirtina netikįs, lyg būtų tuo įsitikrinęs. Ar jis nekartoja svetimų žodžių ir teiginių? Niekur nėra tiek štampuotų ir nudėvėtų frazių, kaip priekaištuose religijai ir Bažnyčiai. Kova prieš tikėjimą yra pati neišmaniausia ir nekūrybiška. Netikėjimo bangelės slenka lyg rūkas palei žemę. Vieniems sukelia čiaudulį ir nuobodulį, kitus užkrečia madingumu. Netikėjimas veikia kaip mada, kuri sukausto mintį, suvaržo žodį, uždeda antspaudą elgesiui.
Religinio netikėjimo apraiškos dažnai pertempiamos. Kartais tik dalis netikėjimo - susvyravimas, nusivylimas, nors žodžiuose jau visas šimtas procentų. Žmogus kartais mėgsta iš degtuko skaldyti vežimą, ypač šioj srity. Nori save įtikinti arba kitus. Siekia pateisinti savo apsileidimą, ribotą pažinimą, protinę tinginystę ar sąžinės nevalyvumą. Labai lengva pasakyti “netikiu”, sunkiau derinti savo gyvenimą netikėjimo dogmoms. Žmogus daro kompromisus pats sau meluodamas. Kai jis bando būti tiesus, meta tuščiažodžiavimą ir jieško pilnutinės religijos.
Religijos pradmenys glūdi žmogaus prigimty. Išsivilkti iš prigimties sunkiausia, nors ne vienas bando, užuot praturtinęs savo prigimtį antprigimtine malone. Mes, šiauriečiai, Milašiaus žodžiais, darome vieną klaidą - daugiau jieškom tiesos nei malonės. Jieškom neatbaigtu pasirengimu ir susipainiojam. Jieškom lengvesnės tiesos, kuri mažiau įpareigoja - pateisinančios “tiesos”, kuri yra palankesnė. Tokia tiesa maloniai šypsosi kiekvienam praeiviui gatvėje, kiekvienam linkčioja galva, net komunistams siūlo derybas. Malonės nejieškom. Bažnyčion ateinam tik piktintis.
Kodėl mūsų liaudies tikėjimas išsiskleidė tokiu žaviu gilumu, o inteligentijos - sunyko arba susvyravo? Atvirumas malonei padarė juos pranašesniais už šviesuolius, kurie didžiavosi savo rasta tiesa. Raudona gija išsiskyrė mūsų tautos kamieno tikėjimas nuo jos rinktinių vaikų vadinamo “netikėjimo”.
Norėdami suprasti savo tautos religinių lūžių psichologiją, turėtume pasirausti po gyvų pavyzdžių medžiagą. Ją teko rankioti kuris laikas, o nūn - šiek tiek apdorotą norisi bent iš dalies atskleisti viešumai. Visa ši medžiaga - tikri gyvenimo faktai, nors nevisur buvo galima minėti vardus bei pavardes. Ne-vardinė medžiaga, manau, tiek pat reikšminga suvokti mūsų tautos, ypač mūsų šviesuomenės religinei psichologijai, kaip ir vardinė. Kai kurie pavyzdžiai apie žymiuosius kultūrininkus gal patarnaus ir mūsų kultūros istorijai. Šie du motyvai lydėjo autorių renkant medžiagą.
Šviesuoliai - "Netikėliai"
Prisimenu savo pirmąjį mokytoją, kaimyną iš gretimo kaimo. Ateidavo pėsčias į mokyklą, kuri buvo kukliai įrengta Dejūnų dvarelio seklyčioje. Tikrų mokyklų dar nebuvo, kaip ir tikrų, kvalifikuotų mokytojų. Žinojom, kad jis turėjo savo ūkį Vaičiuliškiuose ir pats jį dirbo. Ateidavo suvargęs, gal dėl to atrodė nedžiugus. Mes niekad jo nematėm besišypsančio. Bet niekad jis mūsų ir nebaudė. Dėstė be vadovėlių, nes jų nebuvo, ir mums atrodė nesuprantama, kaip jis, ūkininkas, viską žino. Dėstė paprastai, sakytume, lengvai. Visi pajėgėme jį suprasti, nors pirmokai sėdėjom kartu su ketvirtokais.
Grįžę namo, kalbėdavome apie savo mokytoją sužavėti. Tik namiškiai nesižavėjo mūsų kalbomis. Klierikas - mokytojas - ūkininkas. Negreit sužinojome, ko tyli mūsų namiškiai. Pasirodo, Keblas buvo klierikas, vasaromis matomas prie altoriaus, bet vieną rudenį grįžęs namo ir padėjęs sutaną. Niekur nesirodė, beveik su nieku nekalbėjo. Mirus tėvui, vedė paprastą kaimo mergaitę ir pats tvarkė ūkį. Vieni sakė, jis susirgęs džiova, dėl to turėjęs nutraukti mokslą. Kiti spėjo, kad pats nebenorėjęs toliau mokytis. Viskas būtų buvę gerai, jei jis būtų lankęs bažnyčią. Dabar toks mokytas, buvęs net klierikas, pasidarė bedievis. To žmonės niekaip negalėjo suprasti. Nekalbėjo plačiai, ypač viešai prie vaikų, bet nešiojosi širdy lyg savo pačių žaizdą.
Ar jis iš tikro buvo bedievis? Prisimenu tikybos pamokas, kurias jis pats mums dėstė. Tai buvo gražiausios ir įspūdingiausios pamokos. Kalbėdavo lyg kitu tonu, iškilmingesnių ir jautresniu, ir mes visu vaikišku dėmesiu įsismeigdavom į jo veidą. Mano gyvenime jis daug lėmė. Skatino nesitenkinti pradžios mokykla, kalbėjo apie tai su namiškiais ir, nelaukdamas kol baigsiu keturius skyrius, išsiuntė į gimnaziją laikyti stojamųjų egzaminų. Jau buvau trečioj klasėj, kai jį pakeitė kitas “tikras” mokytojas. Keblas grįžo prie savo ūkio ir vėl atsiskyręs gyveno. Nemačiau jo niekad miestelyje, nesutikau nei jo paties kaime, nors ten nuvykdavau pas savo giminaičius. Jaučiau pareigą jį aplankyti ir padėkoti už gerą mokslo pradžią, bet sulaikydavo žinia, kad jis nenori būti žmonių matomas ir lankomas.
Artėjo mano studijų galas. Galvojau, šį kartą nueisiu jį pakviesti į savąsias primicijas. Ta proga ketinau jam viešai padėkoti už gilią religijos meilę, kokią jis mums įkvėpė mokykloje. Argi ne jo paskatos atvedė mane į tą kelią, kurio jis pats neišbaigė? Bet jis mirė metais anksčiau, negu įvyko mano primicijos.
Kitame gretimame kaime gyveno kitas Jurgis, pavarde Yla. Tikrasis Ylų lizdas buvo mano kaimas, ir šių pavardžių niekur apylinkėje daugiau nebuvo. Jurgio tėvas ar senelis persikėlė iš Luciūnų į Džiugus. Sako, jie buvę vieninteliai iš Ylų, su kuriais mano anksti miręs tėvas dar palaikė giminystės ryšius. Šitai sužinojau tik vėliau. Ilgaplaukis - revoliucininkas - atsiskyrėlis. Jurgis Yla buvo baigęs valdžios mokyklą Rygoje ir keletą metų dirbo raštininku vienoje valdžios įstaigoje Petrapilyje.
Ten 1905 buvo sugautas platinant revoliucinę literatūrą, suimtas, tris metus kalintas, pagaliau paleistas be teisės gauti bet kokią tarnybą. Taip jis parvyko į gimtuosius Džiugus, atsiėmė iš brolio dalį ūkio, vedė ir šalia to vertėsi privačia advokatūra. Žmonės eidavo pas jį patarimų. Jis rašydavo jiems teismo skundus, pamokydavo kaip vesti patiems savo bylas. Jo pagalbą žmonės labai vertino, bet kartu ir stebėjosi, kaip Jurgiu Keblu. Keblas bent nesiskyrė savo išore, o Yla nešiojo ilgus plaukus, kaip to laiko rusų inteligentai - revoliucininkai. Neleido plaukų kirpti ir savo vaikams, net vėliau, kai jie buvo paaugę. Vaikai buvo nekrikštyti, niekad bažnyčios nematę, kaip ir jis niekad joje nepasirodęs. Savo vaikus jis pats mokė, į mokyklą neleido net nepriklausomybės laikais. Gyveno su šeima, lyg kokie atsiskyrėliai, nebendraudavo net su kaimynais. Advokatavimas su nepriklausomybės pradžia pasibaigė, ir jis vertėsi tik ūkiu. Kas iš praeivių pamatydavo jį ar vaikus laukuose, išsigąsdavo, - toks neįprastas būdavo pirmas įspūdis.
Nekartą galvojau aplankyti ir šį kaimyną, teirautis apie giminystės ryšius, jo mokslo pradžią ir jo patirtis iš darbo Petrapilyje. Bet mano vyresnysis brolis, taip pat Jurgis, sakydavo:- Nesusikalbėsi. Argi tam jie mokėsi, kad atsiskirtų nuo žmonių? Ar tam grįžo į kaimą, kad nutrauktų su juo visus asmeninius ryšius?
Miestelio Pirmeiviai
Apie Žemaitkiemį, mano parapijos centrą, būtų galima rašyti visą istoriją. Nedidelis miestelis, bet senas. Čia kūrėsi pirmoji jėzuitų misija kovai ne su protestantizmu, bet su pagonybės likučiais. Priešingai, visa parapija buvo giliai ir vienalytiškai krikščioniška. Naujas pirmeiviškas tonas bandė įsibrauti atneštiniu būdu. Buvo du broliai - Ignas ir Mykolas Šlaitai, gabūs savamoksliai, siuvėjai. Mokėsi šio amato pas garsųjį siuvimo “akademiką” Petronaitį, didelį pirmeivį Kaune ir patys iš ten grįžo pirmeiviais. Vėliau jie perėmė į savo rankas paštą, kooperatyvą, bankelį. Iš Anykščių atkilo Pūkas, sumanus verslininkas, ir čia atidarė pirmąją lietuvių krautuvę. Kaip ne vienas anykštėnas, Pūkas jau 1905 dalyvavo socialistiniame judėjime ir save laikė pirmeiviu. Vėliau, nežinia iš kur buvo atkeltas “pažangių” pažiūrų mokytojas Šičkus, pakeitęs seną lenkuojantį lietuvį mokytoją Matjošaitį.
žymės:
Panašus:
- Knygos apie ryšį su vaiku: kaip stiprinti ir puoselėti santykius
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Toskanos Vaikas Knyga: Istorija, Įkvėpta Italijos Saulės
- Meningito simptomai vaikams: svarbiausi požymiai, kuriuos turi žinoti kiekvienas tėvas!
- Vaikų priklausomybė nuo kompiuterio: kaip atpažinti, išvengti ir padėti efektyviai!