Kūrybinis procesas, nesvarbu, ar jis vyksta teatro scenoje, bendruomenės projekte ar kuriant muzikos koncertą, dažnai yra pilnas netikėtumų ir atradimų. Kai susitinka skirtingi talentai ir vizijos, gimsta nuostabūs dalykai, kurie pranoksta individualias pastangas.
Improvizacija teatre: "Sek žmogų, kuris seka tave"
Pirmadienį „Kitas kampas“ kvietimu Vilniuje apsilankė improvizacijos meistrė iš Austrijos Beatrix‘ė Brunschko. Ji drauge su teatro aktoriais Audriumi Bružu, Martynu Nedzinsku, Oskaru Vygonovskiu, Mariumi Čižausku, muzikantu Dima Golovanovu ir kitais Lietuvos aktoriais žiūrovams pristatė dviejų dalių improvizacinį pasirodymą, gimusį dirbtuvių metu.
„6 valandas trukusių dirbtuvių metu B.Brunschko Lietuvos aktorius pakvietė į pažintį su viena iš improvizacijos technikų „Sek žmogų, kuris seka tave“ („Follow the follower“). Improvizatorė šią techniką lygino su skruzdžių gyvenimui. Skruzdės neturi lyderio, jos nuolatos seka viena kitą ir taip pasiekia neįtikėtinų rezultatų. Šią techniką dirbtuvių metu išbandė ir teatro „Kitas kampas“ aktoriai. Rezultatai nustebino tiek pačius improvizacijos profesionalus, tiek žiūrovus, kurie vakare galėjo pamatyti prieš jų akis kuriamas spontaniškas improvizacijas“, - rašoma teatro žiniasklaidai išplatintame pranešime.
Po pasirodymo B.Brunschko reiškė džiugesį - teatro aktoriams esą pavyko perteikti emocijas ir „Sek žmogų, kuris seka tave“ esmę - scenoje nėra vieno lyderio, yra lygiaverčiai aktoriai, sekantys vienas kitą.
Teatro atvirumas ir tarptautinis bendradarbiavimas
„Kito kampo“ vadovo Audriaus Bružo teigimu, naujajame sezone teatras tampa dar atviresnis tiek žiūrovams, tiek pasauliui. „Smagu, kad Beatrix‘ė atvyko į Vilnių ir simboliškai atidarė naująjį teatro sezoną. 10-ąjį jubiliejinį sezoną pradedame būdami dar atviresni, todėl ištikimiausiems teatro žiūrovams atvėrėme teatro užkulisių duris ir pakvietėme į šį išskirtinį pasirodymą su nerealia aktore. Žiūrovams norėjome parodyti, kaip iš tikrųjų gimsta improvizacija“, - pranešime žiniasklaidai cituojamas A.Bružas.
Du improvizacijos meistrai B.Brunschko ir A.Bružas pirmą kartą susitiko praėjusių metų žiemą Liublianoje, kur abu dalyvavo tarptautiniame teatro projekte „Mūsų gyvenimai“ (angl. „Our lives“). Antras susitikimas įvyko šių metų pavasarį Berlyne. Suskirstyti į 4 grupes improvizacijos aktoriai susitinka skirtingose pasaulio valstybėse tam, kad drauge leistųsi į kūrybinius bei improvizacinius ieškojimus ir taip sužinotų daugiau apie gyvenimus skirtingose Europos valstybėse.
„Dalyvavimas tarptautiniuose improvizacijos projektuose priverčia į save pažvelgti Europos kontekste ir galiu drąsiai teigti, kad „Kitas kampas“ yra aukščiausios prabos improvizacijos teatras. Mes esame įdomūs, atviri pasauliui ir pasaulis atviras mums. Tai tik pradžia, mes eisime toli“, - dėsto A.Bružas.
Aktorius ir B.Brunschko kitų metų pavasarį vėl skris į Berlyną, kur prodiuserių buvo pakviesti atidaryti kitą ilgametį improvizacijos festivalį.
Spektaklis „Nuostabūs dalykai“: kelias į tarptautinius festivalius
Šį rudenį teatras žengia dar vieną žingsnį į tarptautiną areną. Spalio 12 dieną teatras pakviestas žada dalyvauti XIII tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“. Festivalyje bus parodytas Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis „Nuostabūs dalykai“.
Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjera teatre įvyko šių metų vasario 11-12 dienomis. „Spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka teatro aktorius M.Nedzinskas, jau dabar galima vadinti anšlaginiu. Bilietai į spektaklį tiesiog iššluojami“, - rašoma pranešime.
Pavasarį spektaklį pamačiusi Visagine vykstančio festivalio „Atspindys“ direktorė Marija Tanana ilgai nelaukusi pakvietė jo kūrėjus sudalyvauti festivalyje šiais metais. Anot jos, tokių stiprių monospektaklių kaip „Nuostabūs dalykai“ Lietuvoje nėra daug. Ji teigia tikinti spektaklio sėkme ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Artimiausi teatro „Kitas kampas“ spektakliai:
- Rugsėjo 18 d., spalio 25 ir 31 d. „Nuostabūs dalykai“ Vilniuje
- Rugsėjo 19 d., spalio 7 d. „Gero humoro dozė“ Vilniuje
- Spalio 11 d. „Gero humoro dozė“ Kaune
- Spalio 12 d. „Nuostabūs dalykai“ Visagine
- Rugsėjo 23 d. „Improvizacijos kovos“ Vilniuje
Šviesų magija scenoje: Gyčio Paškevičiaus koncertas
Gytis neabejoja, kad nepaprastą jausmą koncertų salėje kuria ne tik atlikėjas ir muzikantai, bet ir scenografai bei šviesų dailininkas. Mintis, kaip šviesomis papuošti sceną gimė tą dieną, kai Gytis Arvydui atvežė seną, odinį, vieno gerbėjo padovanotą paveikslą su išpieštomis gitaromis ir dainininko monograma.
„Tos dvi raidės - G ir P viską sustatė į vietas, - sako Arvydas Buinauskas. - Švarus, bet prabangus minimalizmas. Toks, koks yra ir pats Gytis - brandumo, vyriškumo etalonas.
„Kai susitinka du žmonės, išprotėję dėl to, ką jie daro, gimsta nuostabūs dalykai“, - šypsosi Gytis, o Arvydas priduria: „Ant podiumo modelio grožis neturi užgožti drabužio grožio, turi jį tik papildyti. Arvydas džiaugiasi iš Gyčio gavęs visiškai laisvę ir pasitikėjimą. Šiandien tik prisimena, kaip atsargai jam rodė savo piešinius ir dėstė sumanymą.
Jis nebuvo pigus. „Kai pradedi kalbėti apie kainą, prasideda verslas, o aš esu dainininkas, - šiandien savo sprendimą sukurti brangiai kainuojantį pasirodymą aiškina Gytis. Ką gali šviesos Gytis pirmą kartą pamatė Amerikoje, Las Vegase stebėdamas „Cirque de solei“ pasirodymą. Jam tada atrodė, kad atsidūrė vandenyno viduryje po kabančiu mėnuliu.
„Žmonės, kuriantys šviesų spektaklį scenoje juk per koncertą surengia tokį pat gyvą pasirodymą, kaip ir muzikantai. „Kiekviena aplinka prašo skirtingo apšvietimo. Ji lemia tai, kokias spalvas, kokias formas pasirinksi. Stovi, stebi, kas vyksta scenoje, jauti publikos nuotaiką ir kuri savo spektaklį.
G. Paškevičiaus koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje - gruodžio 28 dieną.
"Lobių sala": bendruomenės svajonė, virtusi realybe
„Lobių sala“ - trijų kūrybingų moterų, Linos Tamkevičienės, Akvilės Bubulienės ir Elaidos Mogilienės, bendro darbo rezultatas. Šių moterų idėja gimė iš meilės vaikystei, pasakoms ir siekio sukurti vietą, kur kiekvienas vaikas galėtų tapti piratu, kapitonu ar net pasakų herojumi. Įkvėpimu tapo vaikų knyga apie piratų gimtadienį bei legendinis filmas „Karibų piratai“.
Kauno rajono dalyvaujamojo biudžeto iniciatyva suteikė galimybę šiai idėjai virsti realybe. Gavus savivaldybės finansavimą, „Lobių salos“ projektas tapo vienu iš šių metų laimėtojų - o kūrėjos nė akimirkai nesuabejojo jo potencialu.
Projekto realizacijai svarbų postūmį suteikė įmonės Miestui.lt projektų vadovas Domantas Gliebus, kuris įžvelgė idėjos stiprybę ir savo žiniomis padėjo sujungti kūrybines vizijas su praktiniais techniniais sprendimais. Jo komanda prisidėjo prie modernios, saugios ir vaikams patrauklios erdvės sukūrimo. Žinoma, projektą aktyviai palaikė ir įgyvendino Neveronių seniūnė Aldona Petkevičienė su savo komanda. Jų įsitraukimas buvo vienas pagrindinių sėkmės veiksnių.
O štai bendruomenės galia - šios istorijos esmė. Neįkainojamą indėlį įgyvendinant projektą įnešė Neveronių bendruomenės centras. Centro pirmininkas Laimonas Teresa tapo tvirta šio projekto atrama - jo atkaklumas, tikėjimas idėja ir nuolatinis palaikymas leido kūrėjoms įveikti visus iššūkius. Jis ne tik koordinavo, bet ir „augino“ šią iniciatyvą kartu su Lina Tamkevičiene, Elaida Mogiliene, Akvile Bubuliene.
„Lobių sala“ tapo ne tik vaikų žaidimų aikštele, bet ir vienybės, pasitikėjimo bei bendruomeniškumo simboliu. Erdvė, kurioje žaidimas virsta magija. Kiekvienas „Lobių salos“ elementas - nuo įspūdingo piratų laivo iki švyturio - kruopščiai apgalvotas tam, kad skatintų vaikų kūrybiškumą, fizinį aktyvumą ir bendravimą. Ypatingas dėmesys skirtas įtraukčiai - žaidimų elementai pritaikyti ir vaikams su negalia, kad kiekvienas jaunas nuotykių ieškotojas jaustųsi laukiamas ir svarbus.
Kviečiame jus į „Lobių salą“! Mielieji Neveronių gyventojai ir svečiai, kviečiame jus aplankyti šią ypatingą vietą, kur kiekvienas gali patirti vaikystės džiaugsmą, bendruomenės šilumą ir tikrąją svajonių galią. Leiskite savo vaikams pasinerti į nuotykius, o patys prisidėkite prie šios magijos - ji sukurta iš tikėjimo, bendrystės ir meilės savam kraštui. „Lobių sala“ - tai svajonės, virtusios realybe.
Istorijos atskleidimas: projektas „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“
Projektą „Atiduok Tėvynei, ką privalai!” vykdantis jaunimas, jau pakalbinęs daugiau kaip 20 mūsų rajono gyventojų, toliau beldžiasi į vis kitų sodybų duris, tikėdamiesi išgirsti naujų autentiškų liudijimų apie partizanų kovas mūsų krašte. Rinkdamos medžiagą apie Kardo rinktinę projekto dalyvės apsilankė pas darbėniškį Stanislovą Burbą, kuris yra sukaupęs daug informacijos apie partizanų veiklą.
„Tai mus dar labiau įkvepia projektui. Norisi atskleisti, kaip buvo iš tikrųjų, įrodyti, kad neteisinga pykti ant visų partizanų už tai, jog koks nors žmogus padarė skriaudą, tik apsimetęs partizanu, prisidengęs jo vardu“,- kaip vykdant projektą „Atiduok Tėvynei, ką privalai!” atsivėrė daugiasluoksnė partizanų kovų istorija, kalbėjo Julija Monika Toleikytė. Jai pritarė ir bendramintės Aurelija Simukaitytė bei Brigita Barkauskaitė: pradėdamos rinkti prisiminimus apie Kardo rinktinę, veikusią mūsų krašte ir siekdamos išsaugoti su tuo susijusius objektus, jos nesitikėjusios susidurti ir su priešišku nusistatymu.
Tuomet, pasak pašnekovių, gimsta nuostabūs dalykai: vienų liudininkų prisiminimai įsipina į jau anksčiau kitų papasakotas istorijas, naujomis detalėmis papildydami jau žinomus dalykus. A. Simukaitytė, B. Barkauskaitė, J. M. Toleikytė, kurios kartu su bendraminčiais žmonių prisiminimus ne tik užrašo, bet ir įamžina filmuodamos, fotografuodamos, pasakojo, kad išgirsti dalykai sujaudina iki širdies gelmių.
„Tik tada supranti, kiek daug paaukota dėl Lietuvos laisvės. Juk partizanai miškuose išbuvo ne po savaitę ar dvi, - ar daugelis šiandien tokiam gyvenimui ryžtųsi? Mes daugiausiai kalbėdavome su tais, kurie buvo partizanų šeimos nariai, ryšininkai ar pagalbininkai - suteikdavo partizanams pastogę savo sodyboje. Tie žmonės dalinasi pasakojimais, ir ašaros byra - tiek visko iškentėta,- pasakojo B. Barkauskaitė, J. M. Toleikytė.
Visi žmonių liudijimai bus susisteminti ir pateikti internetinėje svetainėje, kuri kuriama projekto metu. Žmonių liudijimus papildys darbėniškio ir partizanų kovų žinovo Stanislovo Burbos, Klaipėdos universiteto docento dr. Vacio Vaivados, kretingiškio šaulio Sauliaus Šopagos suteikta informacija, istoriniai duomenys.
„Norėtume ne tik apklausti dar daugiau žmonių - kad surinktume jų prisiminimus, kol jie dar gyvi, bet ir apsilankyti valstybės archyvuose, juose paieškoti informacijos, kuri praturtintų mūsų turimą medžiagą, ši būtų dar išsamesnė. Deja, mūsų norus riboja finansinės galimybės“,- sakė B. Barkauskaitė, J. M. Toleikytė ir A.
„Sulaukiame daug palaikymo ir paskatinimo - eiti pirmyn mus skatina mokytojai, istorikai, visuomenės šviesuoliai. Norime sutvarkyti atmintinas ir su Kardo rinktinės veikla susijusias vietas, parengti rodykles turistams, kad jos būtų lengvai atrandamos. Liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje norėtume išleisti informacinius stendus, kurie bus įrengti prie kai kurių objektų.
Kirilas Glušajevas: apie improvizaciją ir nuoširdumą teatre
Kirilas Glušajevas - aktorius, režisierius, vienas improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kūrėjų ir jo meno vadovas. Sukūrė nemažai vaidmenų Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Pauliaus Ignatavičiaus ir kitų režisierių spektakliuose.
Kaip, statant spektaklius, jus veikia ilga improvizacinio teatro praktika? Taip, veikia, ir smarkiai - iki paširdžių. Būna, kad slapta stebiu laisvą, improvizuojantį aktorių ir man kaupiasi ašaros: kartais džiaugsmo, kartais net pavydo, o kartais palaimos. Ji - improvizacija - ir jis - aktorius - į vieną tikrovę jungia paskirus žmones, tekstus, emocijas, temas ir patirtis; jie, kaip ir gyvenimas, savimi apjungia visa, kas šiuo metu yra manyje, tavyje, mumyse.
Improvizacija leidžia pažinti aktoriaus sielą per netikėčiausią susitikimą su personažo skausmu ar džiaugsmu, pamatyti aktorių, žaidžiantį su esamu momentu, su gyvenimu, atsiveriantį tiek pilnai, kiek pilnas yra mirties momentas, laukiantis ateityje, - repeticijų, spektaklio, profesinio kelio pabaiga. Gyvenimas yra amžinas savo gimimų ir mirčių atsikartojimais, teatro gyvenime improvizacinės akimirkos gimsta ir miršta, jos teoriškai nepakartojamos, o praktiškai nepakartotos - amžinos, nes nepakartotos.
Dabar dažnai trūksta nuoširdumo, taip pat ir teatre. Darbinėje kalboje vartoju terminą „naujasis nuoširdumas“ (angl. new sincerity). Noriu pacituoti amerikiečių rašytoją Davidą Fosterį Wallace’ą: „Kiti tikrieji literatūriniai „maištininkai“ šioje šalyje gali iškilti kaip keistas būrys antimaištininkų, gimusių stebėtojais, drįstančiais atsitraukti nuo ironiško žvilgsnio, turinčiais vaikiško įžūlumo iš tikrųjų paremti ir ugdyti vienpusiškus principus; gydančiais paprastas, senas, nemadingas žmogaus bėdas ir emocijas.
Pastebiu, kad tikrieji maištininkai rizikuoja būti nepriimti. Naujieji maištininkai gali būti menininkai, pasiryžę rizikuoti, kad, jiems veikiant, bus žiovaujama, vartomos akys, jiems šaltai šypsomasi ir niuktelėjama į šonkaulius, jie rizikuoja būti parodijuojami talentingų satyros kūrėjų ir pašiepiami fraze: „O, kaip banalu.“ Jie rizikuoja būti apkaltinti sentimentalumu, melodramatiškumu. Dėl per didelio patiklumo.
Normalu, nes tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje improvizacinis teatras populiarėjo kaip pramoginis žanras. Nedaugelis domisi jo giminyste su kitomis parateatrinėmis praktikomis, jo kūrybiniu-metodiniu potencialu, edukacine galia, terapiniu poveikiu.
Improvizaciniame teatre neretai išgyvenu akistatos su tikrove akimirkas, kai improvizatorius virtuozas atsisako meistriškumo, „griauna“ įgūdį, komplikuoja situaciją, priešindamasis visoms improvizacinėms technikoms bei taisyklėms, ir susimauna. Jis „neišplaukė“. Publika tyli. Ši akimirka verta labai daug: savanoriškas ėjimas ten, kur niekas nenori atsidurti - patirti viešą gėdą be cinizmo, be kaukių, nusimetus meistriškumo kostiumą, tam, kad atsirastų aštrumas, gyvybė, kažkas dar nebandyta.
Būna baisu, bet ir išganinga - įvyksta svarbiausia: susitikimas su savimi be kaukių ir personažų skatina priimti save, situaciją, tiesą, ir tai vyksta su mumis visais - improvizatoriais ir publika. Aš, kaip vedėjas, vedu spektaklį toliau, jis tęsiasi, improvizatoriai eina į kitus žaidimus, tačiau mes visi patyrėme nuogumą, gėdą, bet nepabėgome, neapsimetėme, kad viskas „okei“: mes iš tikrųjų priėmėme tai, kas įvyko.
Esate sakęs, kad režisūra yra praeities analizė ir ateities prognozė. Ar jus domina staigus problemos pasekmių konstatavimas, ar jos priežasčių paieškos? Nežinau, kas kartą kitaip. Skirtingais etapais režisūra man yra skirtinga gyvybės forma, vis kitoks mąstymo arba nemąstymo būdas, darbotvarkė repetuojant, net racionas. Man brangios akimirkos, kai statydamas leidžiu sau „sirgti“.
Nuoširdžiai pasakysiu - ne visada renkuosi taip statyti. Bet nuoširdumas yra tada, kai statau tai, kas maudžia krūtinėje, arba gąsdina tai, ko neįvardiju, bet iš kažkur tuo „užsikrėčiau“: tuo nerimu, baime, pykčiu, atjauta. Apsiimu nueiti tą kelią, būdamas nerangus, silpnas: toks, koks esu šiandien, mėginsiu suprasti, sujungti mūsų bendro nežinojimo atplaišas į paveikslą. Dažnai nepadeda net išmanymas arba įgūdžiai. Jei medžiaga kelia skausmą, nerimą, maudulį, ji nepasiduoda „sustatoma“.
Tada yra vietos ir nerangumui, ir skausmui, ir svajonėms - širdyje telpa viskas, o, be širdies, dažnai neturiu ko duoti. Tą kelionę gyvenu dabar, nešdamasis ir vaikystę, ir ateitį, kad gyvenčiau ir spėčiau nugyventi tai, kas žmogiška, - susitikimus, išsiskyrimus, skausmą, paslaptis, sakramentus, poeziją, meilę. Ir dar visada tikiu, kad mes, žmonės, turime jėgų sukurti skaistesnį „dabar“.
Teatras leidžia sustoti ir atsitverti nuo kasdienybės - tarsi pabūti vienam. Per diplominį spektaklį stebėjau tiek scenoje, tiek salėje vykstantį veiksmą ir mačiau, kad žiūrovai į scenas reaguoja taip pat, kaip aš pirmą kartą skaitydamas pjesę. Tada gimė išganingas jausmas, kad ne man vienam yra gėda, skaudu, juokinga. Pasijutau „normalus“, priimtas, neatstumtas už savo šypsnį, ašarą, žaismę, kurią atskleidžiau per aktorius.
Nesitikėjau, kad įmanomas pokalbis be cinizmo ir patyčių, be galios parodymo ar išradingumo, kurio nei turėjau, nei turiu užtektinai. Paradoksaliai teatras be vienatvės nėra įmanomas, bet vienas vienišas sutiks kitą vienišą, o kartu lengviau. To ir ateinam. Tiksliau, ateinu.
Spektaklio vakarą man svarbiausia susitikimas: ryšys tarp žiūrovų ir aktorių. Dažno savo spektaklio pradžioje įvedu aktorių prisistatymus - tai iš senovės, iš improvizacinio teatro ir pirmojo mano spektaklio atėjęs ritualas: jie papasakoja, ką vaidins, ir taip suartėja su publika. Tokiu atveju žiūrovai kaip miestelėnai senovinio miesto aikštėje nebijo komentuoti veiksmo scenoje ir čia pat jo aptarti.
Improvizacinis mokymas pratina mus būti tiesiogiai sujungtus su žiūrovais ir iš to galime pradėti kelionę į praeitį ir jos analizę arba bandyti nuspėti ateitį - dabartis turi ir praeities, ir ateities, tereikia įsižiūrėti. Mėgstu keisti vaidmenis. Menininkas, poetas konceptualistas Dmitrijus Prigovas yra sakęs: „Svarbiausia yra švara pasirinkto žanro rėmuose.“ Jeigu atėjau į improvizacinį spektaklį teatre „Kitas kampas“, improvizuosiu.
Dramos teatre su kolegomis mėgstu prisiminti, kaip režisierius kūrė scenas, kaip tiksliai jas atkartoti ir neimprovizuoti. Filmavimo aikštelėje svarbus meistriškumas laukti ir tiksliai atkartoti veiksmus. O kai užimu režisieriaus poziciją, man rūpi kurti bendruomenę ir dirbti su aktoriumi bei pačiam išgyventi tai, ką pasakojame: kuriu gyvendamas, gyvenu kurdamas.
Laiku procese panaudojamas improvizacinis požiūris leidžia stebėti, kaip sukurtomis aplinkybėmis aktoriai savarankiškai ir laisvai vysto savo personažus ir jų sąveikas. Vidinis vaikas eina, bet nežino kur. Dėl to kartais nuveda į džiaugsmą, o neretai - į skausmo kambarius iš praeities, tik spėk atsigauti. Dėl to režisūros ir improvizacijos priemonėmis jo neprikalbinsi, reikia mamos, tėčio, kuriais turi jam būti. Tai kitoks teatras.
Bet jei kalbėtume profesionaliai, tai improvizacija yra paradoksalus mokymas, nes mokomės neplanuotoje, chaotiškoje akimirkoje sukurti tvarką. Veiksmas tampa struktūruojančiu įrankiu, kartu ir pradžia, ir pabaiga. Iš pirmo žvilgsnio improvizacija atrodo laisva, bet taip yra dėl to, kad įgudę šios srities žinovai įkūnija pamatinius jos principus. Improvizacija - tai improvizatoriai. Kokie jie - tokia ir improvizacija.
Dauguma kultūrų moko, kad „kitas“ yra pavojingas, o improvizacija moko eiti pas „kitą“, nepaisant savo baimės. Improvizacija moko priimti savo baimę ir bijantį save. Režisūra kuria struktūrą, kad joje būtų galima improvizuoti, o improvizacija pati savaime kuria struktūrą. Kaip gražu, kai režisieriai improvizuoja scenoje, genialiai rodo aktoriams ir aktoriai pradeda žaisti kartu. Esu tai matęs.
Nematydamas, kas vyksta dabarties momentu, režisierius negalės paimti to, kas jame yra brangaus, ir atnešti į spektaklį. Wallace’as rašo: „Tik pažinęs savo ribas tampa beribis.“ Improvizuodami mes tiriame, kokie yra ryšio kūrimo principai tarp priešingų arba atsitiktinių reiškinių, kaip įveikti ribas, kad sukurtume naują tikrovę. Pažindami savo ribas, improvizuodami, režisuodami, žaisdami gal tapsime beribiai teatre?
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtina tiesa: Kaip darželiai formuoja legendinius knygų herojus vaikams!
- Kaip Gimsta Vaikai: Išsamus Vikipedijos Vadovas, Kurio Negalite Praleisti!
- Atraskite C. Rogerso „Žmonės Gimsta Geri“ Teoriją: Išskirtinis Žmogaus Prigimties Paaiškinimas
- Valda Bičkutė: Įkvepianti Biografija ir Kūrybinis Kelias, Kuris Pakeitė Lietuvą
- 5 Metų Vaiko Šlapinimasis Į Lovą: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Efektyviausius Gydymo Būdų!