Kovo 16-oji Lietuvai ypatinga - knygnešio Jurgio Bielinio, įkūrusio didžiausią knygnešių tinklą Lietuvoje, gimimo diena. Lietuvoje ši diena minima kaip Knygnešio diena.
Knygnešystė - XIX amžiaus lietuvių patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos draudimą, trukusį daugiau kaip 40 metų. Knygnešystė neabejotinai yra XIX amžiaus Lietuvos istorijos unikalus reiškinys, pasaulyje neturintis analogų.
Per 40 spaudos draudimo metų lietuvišką spaudą, knygas, maldaknyges prievarta rusinamiems lietuviams iš lietuviškos spaudos ir knygų leidėjų Prūsijoje gabeno apie 2000 knygnešių. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai - knygnešiai.
Žinomiausias, dažnai vadinamas knygnešių patriarchu, buvo Biržų krašto knygnešys, publicistas, „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“, „Tėvynės sargo“, o vėliau „Lietuvos ūkininko“ ir „Vilniaus žinių“ bendradarbis Jurgis Bielinis (pasirašinėjo kaip Juozapas Baltasis Erelis, J. B.
Jurgio Bielinio Biografija
Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose (prie Suosto).
Tėvai Petras ir Elzbieta buvo pasiturintys ūkininkai, dirbo du valakus (apie 43 ha) žemės. Samdė berną. Šeimoje be Jurgio dar augo vyresnė sesuo Marijona ir jaunesnis brolis Andrius.
Lietuviškai skaityti ir rašyti būsimasis knygnešys išmoko pats, padedamas vyresnių namiškių. Aštuonerių metų sulaukęs jau ganė Sebentiškio dvaro miške tėvų gyvulius.
1860 metais, mirus tėvui, Jurgiui teko imtis ūkininkavimo. 1864 metų lapkričio 22 dieną Suosto bažnyčioje buvo įregistruota Jurgio Bielinio ir Onos Pipinytės santuoka.
Likęs jaunas našlys, vos perkopęs per 20 metų, J. Bielinis ryžtasi siekti mokslo. Išnuomojęs ūkį gauna pinigų ir išvažiuoja į Šiaulius. Čia mokosi metus, manoma, kad gimnazijos parengiamojoje klasėje. Vėliau išvažiuoja į Jelgavą, iš ten - į Rygą. Rygoje baigia vokiškoje miesto mokykloje tris klases, išmoksta susikalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir latviškai.
1873 metų rudenį su 100 rublių kišenėje J. Bielinis atvyksta į Kauną. Nori įgyvendinti dar vaikystėje gimusią svajonę - tapti kunigu. Tikisi Kaune baigti ketvirtą klasę ir mokytis kunigų seminarijoje. Tačiau, užsnūdęs Kauno geležinkelio stotyje, netenka šalia pasidėto ryšulio ir pinigų.
Pernakvojęs vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, jis apie savo bėdą papasakoja vyskupo talkininkėms knygnešėms Konstancijai Dronseikaitei ir Teklei Krevertavičienei. Jos pasiūlo J. Bieliniui tapti knygnešiu.
Pradžia sėkminga. Gaudamas lietuviškų knygų Kaune ir Vilniuje, jas platina trejus metus. Susitaupęs pinigų, vėl atkeliauja į Kauną. Tačiau paaiškėja, kad mokslams jis per senas, o ir pinigų tam per mažai turi.
1876 metų rugpjūčio 12 dieną Suosto bažnyčioje kunigas Vladislovas Talačka J. Bielinį sutuokia su 7 metais jaunesne Ona Brazauskaite. Jis toliau platina knygas ir spaudą po Lietuvą. Nepamiršta ir savo ūkio. Žemę suskirsto į 9 sklypus, pradeda taikyti sėjomainas. Per dvejus metus vandeniui nuo laukų nuleisti iškasa gilius griovius. Kerta krūmus, rauna ir degina jų šaknis bei šakas. Nutverdamas laisvesnę valandėlę skaito knygas, domisi pasaulio įvykiais. Iš Suosto kunigo Juozapo Daukšos parsineša skaityti lenkiškų knygų ir laikraščių.
Apie 1883 metus, susipažinęs su Garšviuose gyvenančiu valstiečiu Kaziu Ūdra, kuris norėjo platinti lietuviškas knygas, pradeda kartu su juo gabenti ir platinti draudžiamus raštus. O 1885 metais, subūręs būrelį bendraminčių, įsteigia Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugiją, ši dešimt metų Lietuvoje skleidė spausdintą lietuvišką žodį.
Šiai knygnešių draugijai vadovavo J. Bielinis, draugijos narių vadinamas Ministru. Jis ir K. Ūdra buvo svarbiausi lietuviškų knygų ir laikraščių Prūsijoje pirkėjai. Tik susikūrus draugijai, knygų į Tilžę pas O. Mauderodę ir Martyną Jankų eidavo pirkti ir pargabenti į Lietuvą J. Bielinis.
Tuometinis „Varpo“ laikraščio redaktorius Jonas Kriaučiūnas „Knygnešyje“ išspausdintuose savo atsiminimuose rašė, kad „vieną kartą Bieliakas įslinko mano knygynan Tilžėje, vos pavilkdamas kojas. Jo drabužiai buvo apdraskyti, veidas sužeistas“. J. Bielinis jam pasakojo, kad einant „girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis, ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Nupirktą spaudą samdyti asmenys pernešdavo per sieną. Iš pasienio spaudą veždavo į Garšvius. Dideliais kiekiais - po 30 pūdų (491 kg), apie 15 ryšulių. Naktį į Garšvius atvežtą spaudą sukraudavo daržinėje. Iš ten knygnešiai ją gabendavo į savo platinimo regionus. J. Bielinis draudžiamais lietuviškais raštais aprūpindavo Joniškėlio, Linkuvos, Pasvalio, Pumpėnų, Pušaloto, Rozalimo, Saločių, Smilgių, Vaškų parapijas, nuveždavo į Jelgavą, Rygą.
Išliko Biržų evangelikų reformatų kunigo Povilo Jakubėno prisiminimai, kad 1887 metais, parvažiavus iš Jelgavos gimtinėn Vaitkūnų kaime Kalėdų atostogų, Jakubėnų namus aplankęs J. Bielinis.
1888 metais, ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ėmė ruoštis kelionėn į Vakarų Europos šalis. Atvykęs pas Joniškėlio gydytoją Joną Leoną Petkevičių, siūlė jo dukrai Gabrielei kartu su juo važiuoti į Belgiją ir Prancūziją atstovauti lietuvių tautai. Gabrielė pasiūlymą atmetė. J. Bielinis išvažiavo vienas. Aplankęs Hanoverį, vėliau pabuvęs Belgijoje, atkeliavo į Paryžių.
Literatūros tyrinėtojas Jonas Petronis apybraižoje „Baltasis Erelis. Knygnešys Jurgis Bielinis-Bieliakas“ (likęs rankraštis, ištraukos spausdintos „Biržiečių žodyje“) rašo, kad J. Bielinis Paryžiuje patekęs į emigrantų susibūrimą, kurio dalyviai svarstę Lenkijos išvadavimo iš Rusijos ir karalystės atkūrimą. J. Bielinis jiems buvo pristatytas kaip Lietuvos valstietijos atstovas. Kai imta kalbėti, kad Lietuva yra neatskiriama Lenkijos dalis, pašokęs J. Bielinis ėmęs karštai protestuoti: Lietuva ne kokia Lenkijos dalis, tai visiškai atskira, priešų užgrobta valstybė, su Lenkija nenorinti turėti nieko bendro.
J. Bieliniui keliaujant po Europą, jo namuose balandžio 9 dieną buvo atlikta krata. Žandarai rastas knygas ir laikraščius sukrovę į du maišus išsivežė. Lietuviškų leidinių negrąžino, o užsienio kalbomis iš kunigo J. Daukšos gautas knygas J. Bieliniui grąžino. Suosto apylinkėse pasklido žinia, kad J. Bielinio ieško policija, o už jo sugavimą pažadėta didelė premija. Į namus aplankyti žmonos ir vaikų (Juozo, Emilijos, Kipro, Liucijos ir Baltazaro) knygnešys sugrįždavo vis rečiau, dažniausiai naktimis.
1891 metais apsigyvena Garšviuose, pas K. Ūdrą. 1892-1893 metais policija ir žandarai Purviškiuose surengia kelias kratas. Sūnus Kipras prisimena: kartą Bielinių ūkio nuomininkas su samdiniais bandę pagauti tėvą kaip vagį ir perduoti policijai. Nuomininkui rūpėjusi už knygnešį pažadėta didžiulė premija, kai kur nurodyta - 500 rublių, ir galimybė gauti prieš caro valdžią maištaujančio J. Bielinio ūkį (apie 33 ha).
Anksti rytą, pamatęs išėjusį iš namų ir lauku einantį J. Bielinį, nuomininkas įpuolė į klojimą ir paragino javus kūlusius savo vyrus vytis vagį. „Tėvas, - rašo atsiminimų knygoje „Dienojant“ Kipras Bielinis, - matydamas, kad prieš tiek daug vyrų neatsilaikys ir nepabėgs, paleido į orą kelis revolverio šūvius. To užteko, kad vagies gaudytojai mestų savo darbą. Šiam įvykiui prisiminti vyriausias knygnešio sūnus Juozas aptvėrė lauke augusį vienišą ąžuoliuką tvorele. Vėliau šis įvykis taps legenda. Bus pasakojama, kad J. Bielinis nuo žandarų atsišaudęs.
Dešimt metų sėkmė lydėjo Garšvių draugijon susibūrusius knygnešius. Nesėkmės prasidėjo 1894 metais. Sausio 4 dieną J. Bielinis kartu su K. Ūdru ir A. Bružu išvyko į Tilžę lietuviškų knygų.
„55 kilometrus nuo sienos nuvažiavo be nuotykių, - rašo studijos „Garšvių knygnešių draugija“ autorius Antanas Tyla. - Netoli Raseinių krūmuose sustojo arklius paganyti. Čia juos ir užklupo uriadnikas (taip buvo vadinami carinės Rusijos apskrities policijos žemesnieji pareigūnai) L. Bušackis. Trys arkliai, du vežimai ir 4068 egz. Knygnešiams, davus uriadnikui kyšį, pavyko pabėgti. Tačiau tai buvo tik nesėkmių pradžia.
Kitoje gatvės pusėje gyvenęs aštuoniasdešimtmetis K. Ūdros kaimynas Nikodemas Skutas, nusistatęs prieš knygnešius, dirbdamas lauke atsitiktinai po pernykščiais apyniais rado du ryšulius knygų ir laikraščių. Tuo metu pas K. Ūdrą buvo ir J. Bielinis. N. Skutas parsinešė ryšulius namo ir pasakė, kad knygas nuveš policijai. J. Bielinis bandė jas atgauti, tačiau nepavyko. Netrukus buvo suimti penki aktyviausi Garšvių draugijos knygnešiai. J. Bielinio, kuris išdavikui N. Skutui siūlęs pinigų, žandarai nesurado.
1895 metų pradžioje Garšvių draugija savo spaustuvei įsigijo rankinę spausdinimo mašiną, šriftą, dažų. Prasidėjus areštams, spaustuvės įrengimus perėmė J. Bielinis. 1896 metų rudenį jis spaustuvę atgabeno pas netoli Saločių, Gripkelių kaime, gyvenusį Steponą Pavilonį. Vėliau spaustuvę perkėlė į Lepšynės miške, netoli Joniškėlio, gyvenusio eigulio Jurgio Bajorūno sodybą. Raitas nujojo į Rygą ir pargabeno popieriaus. Išmokė S. Pavilonį rinkti raides. J. Bielinis rašė tekstą, o S. Pavilonis jį rinko. 8 puslapių laikraštis „Baltasis erelis“ buvo išspausdintas prieš pat 1897 metus. Jame buvo nurodyta, kad laikraštis bus leidžiamas kas mėnesį latvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis.
Jau panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1911 metais J. Bielinis vėl išleis politikos ir mažažemių mėnesinio laikraščio „Baltasis Erelis“ pirmąjį numerį. Tam paskatins jo dalyvavimas „Draugijos“ žurnalo paskelbtame konkurse parašyti apysaką iš „šiandieninio mūsų ponijos bei bajorijos gyvenimo“. Konkursas buvo pratęstas iki 1910 metų liepos 30 dienos, nes jam buvo pateiktas tik vienas rankraštis ir tas pats neatitinkantis konkurso sąlygų. Vėliau paaiškėjo, kad jo autorius buvo J. Bielinis, parašęs ne grožinį, bet buitinį-istorinį rašinį. „Draugijos“ atmestą rašinį jis nutarė paskelbti savo laikraštyje. Todėl po metų pasirodė dar vienas, jau paskutinis, „Baltojo Erelio“ laikraščio numeris.
J. Bielinis ne tik platino, bet ir pats rašė bei savo lėšomis spausdino knygas, brošiūras. Pirmoji buvo 1897 metais išleista knyga „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje, parašyti per Simoną Daukantą“ (joje ne tik S. Daukanto, bet ir paties J. Bielinio tekstas) byloja, kad jam rūpėjo ne tik Lietuvos istorija, bet ir valstiečių reikalai. Vėliau pasirodys dar keturios, originalios, J. Bielinio parašytos ir jo lėšomis išspausdintos knygutės: „Istoriški pritikimai iš ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju praeitė ir ateitė“ (1899 m.), „1900. Knįga paaukauta atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus (1900)“ (1900 m.), „1901. Monografijos „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“ autoriai Kazys Misius ir Benjaminas Kaluškevičius rašo, kad „iki Pirmojo pasaulinio karo daugiau J. Bielinio knygų nebepasirodė. (…) Paties autoriaus žodžiais, pirmų savo parengtų knygelių spausdinimui jis išleido tūkstantį rublių. Iš knygų platinimo tiek uždirbti jis vargu ar galėjo. „Tos knygelės, - toliau rašo monografijos autoriai, - plėtė užguitų žemdirbių akiratį, kėlė ir žadino jų anticarines nuotaikas.“ Kitaip ir negalėjo būti, nes J. Bielinio pažiūros buvo anticarinės.
Manoma, kad 1916 metais Vilniuje J. Bielinis išspausdino dar vieną savo parašytą 16 puslapių brošiūrėlę „Maldos taikai išprašyti: (Į šv. Jackų)“.
Keliaudamas su knygomis J. Bielinis stengdavosi dviejų naktų po tuo pačiu stogu nenakvoti. Ir kitiems knygnešiams taip patardavo. 1972 metais 95-erių Petras Vaiginas Suosto aštuonmetės mokyklos moksleiviams pasakojo, kad spaudos draudimo metais retai matydavęs J. Bielinį: „Tik girdėdavome, kad knygas iš Prūsų nešioja po visą Lietuvą. Kitus žandarai sugauna, o jo niekaip. Labai gudrus buvo. Kur žmonės važinėja plėškėmis kinkytais arkliais, ten ir jis taip pasikinko; kur su vežlankiais - ir jo arklys su vežlankiu. Dažnai keisdavo arklius ir vežimus. Vienu metu net barzdą buvo užsiauginęs, kad jo nepažintų. O namuose pasirodydavo tik slapta. (…) J. Bielinis neidavo tiesiai į namus. Pirma, galulaukėj ant sutarto ąžuolo ar po akmeniu palikdavo ženklą, kad nori pasimatyti.
Knygnešį pažinojęs Purviškių kaimelio gyventojas Petras Šidla 1967 metais yra pasakojęs, kad knygnešys buvęs „vidutinio augumo, bet platus, tvirtai sudėtas, žvalus. O plaukai - balti, balti. Gal todėl ir buvo pasivadinęs Baltuoju Ereliu. (…) Jeigu jam kuo padedi, tai ne pinigais ar vaišėm, kaip būdavo įprasta, atsilygina, bet knygele. Jau minėtas Mikalojus Katkus J. Bielinį apibūdino kaip „liekną, aukštą, veidas kaip nudegęs, akys žvitrios, kaip vanago“.
Trisdešimt metų ėjo knygnešys pas Lietuvos žmones. Skleisdamas viltį, kad artėja neišvengiamas carizmo galas, dar teks sulaukti Lietuvos nepriklausomybės.
Pirmojo Pasaulinio karo metais, liovęsis leisti „Baltąjį erelį“, neberašydamas straipsnių į „Lietuvos ūkininką“, nuolat iš gimtųjų Purviškių išsiruošdavo kelionėn. Paklaustas atsakydavo, kad eina aplankyti pažįstamų. Tų pažįstamų turėjo daug. Pas juos svečiuodavosi po savaitę ir ilgiau. Jo nebuvo namuose ir tą 1915 metų vasarą, frontui artėjant prie Biržų, daugelis gyventojų traukėsi nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Tomis dienomis duktė Liucija su vyru Juozu Ausiejumi, vaikais ir motina Ona Bieliniene taip pat išvažiavo rytų pusėn. Pasiekė net Peterburgą. Į Purviškius grįžo tik po pusketvirtų metų. Knygnešio jau neberado.
Dokumentinės apybraižos apie knygnešį autorius Jonas Petronis rašo, kad 1918 metų sausio mėnesį J. Bielinis kažkur išsiruošė. (Kituose šaltiniuose rašoma, kad knygnešys ėjęs pėsčias į Vilnių, Lietuvių konferenciją, kuri skelbė, kad Nepriklausomybės reikalavimas yra bendras visos lietuvių tautos reikalas.) Keliaudamas paprašydavo, kad žmonės jį pavėžėtų. Sausio 18 dieną vienas iš tokių geradarių jį išlaipino iš rogių Pumpėnuose. Netoli esančiame Katinų kaime dar iš knygnešystės laikų turėjo gerą pažįstamą Praną Mitkų. Jį ir nusprendė aplankyti. Atsargiai perėjęs Lėvens upę (tą dieną buvo atlydys, ledas paplūdęs vandeniu) J. Bielinis pasverdėdamas priėjo iki kiemo ir ties kryžiumi (tas kryžius dabar saugomas Bistrampolio knygnešių koplyčioje, o prie Mitkų sodybos pastatytas naujas - aut. past.) susmuko. Sukniubo ir nebeatsikėlė. P. Mitkus per žmones nusiuntė į Purviškius žinią apie J. Bielinio mirtį.
„Ne iškilmėms, - skaitome J. Petronio apybraižoje, - tada buvo laikas.
Jurgio Bielinio kapas Suosto kapinėse. 1930 metais po Sodeliškyje suvaidintos Sofijos Čiurlionienės dramos „Aušros sūnūs“ iš knygnešių gyvenimo to meto visuomeninės organizacijos (šauliai, tautininkai, pavasarininkai, skautai) nutarė sutvarkyti knygnešio J. Bielinio kapą. Pasipylė su krepšiais aplinkinių kaimų jaunuoliai po plačius laukus, rinko akmenis ir juos nešė į Suosto kapines. E. Balčiūnienė iš Biržų atvežė metalinę lentą su užrašu. Iš tų surinktų akmenų Alfonsas Medelinskas išmūrijo piramidės formos paminklą, ant kurio Sodeliškio kaime gyvenusio kalvio šaulio Juliaus Korsako nukaltas kryžius.
Šiandien knygnešį mena jo tėviškėje stovintis tautodailininko Leono Juozonio koplytstulpis. J. Bielinio pavardę rasime Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje įamžinta 100 labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Apie jį rašomos knygos. J. Bielinio vardu pavadinta Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, o jo gimimo diena visoje Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena.
Kiti Knygnešiai
Be Jurgio Bielinio, Lietuvoje buvo ir daugiau knygnešių, kurie platino lietuvišką spaudą. Štai keletas iš jų:
- Eimaitis Motiejus, 1863-ųjų m. sukilimo dalyvis, vienas iš pirmųjų pradėjo iš užsienio į Lietuvą gabenti knygas.
- Šeškevičius Petras, kurio tėvų žemė buvo prie beržyno, dėl to ir dėl tvirto būdo knygnešį ėmė vadinti Beržu, Beržiniu, Beržininku.
- Antanas Griganavičius, knygnešys, gimęs 1867 m. birželio 11 d.
- Silvestras Leonavičius, kunigas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas.
- Antanas Radušis, kunigas, pastatęs Šilavoto bažnyčią ir įkūręs lietuvišką mokyklą.
- Mykolas Krupavičius, kunigas prelatas, aktyviai įsitraukęs į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą.
- Juozas Garmus, siuvėjas, platino lietuvišką spaudą Jiezno, Stakliškių, Aukštadvario, Darsūniškio, Kalvių ir Kruonio apylinkėse.
Visi šie žmonės - tai tik maža dalis mūsų šviesuolių, prisidėjusių prie lietuviškos spaudos platinimo, nešusių šviesą ateities kartoms. Neturime teisės palikti jų užmarščiai. Prisiminkime, gerbkime ir vertinkime už tai, ką turime, dėl ko jie sunkiai dirbo ir kovojo.
Knygnešystės Skirstymas
Knygnešius galima būtų skirstyti į tris grupes - kontrabandininkai (tie, kurie spaudą nešė per sieną), paskirstytojai ir platintojai.
Jurgio Bielinio atminimas
J. Bielinio gimtojoje sodyboje Purviškių kaime (Nemunėlio Radviliškio seniūnija) auga vadinamasis Bielinio ąžuolas (nuo 2016 botaninis gamtos paveldo objektas), 1987 prie ąžuolo akmenyje iškaltas knygnešio reljefas (skulptorius Arnoldas Švenčionis) ir pastatytas stogastulpis Bielinių giminei (skulptorius Leonas Juozonis); 1993 sodybos vieta įtraukta į kultūros vertybių sąrašą. Suosto bendruomenės namų patalpose (1996-2003 J. Bielinio vardo pradinė mokykla) veikia J. Bielinio muziejėlis. Jam skirta ekspozicija įrengta ir Biržų krašto muziejuje Sėla. 2010 Biržų rj. savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas J. Bielinio vardas.
J. Bielinio gimimo diena - kovo 16-oji - 1989 buvo paskelbta Knygnešio diena, kasmet tą dieną Lietuvos ir užsienio lietuvių bendruomenės renginiais pagerbia knygnešių atminimą.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Kaip užsitikrinti pensiją užauginus 5 vaikus Lietuvoje: viskas, ką turi žinoti daugiavaikės šeimos!
- Sužinokite, kodėl kūdikiams padidėja limfmazgiai galvoje – svarbiausi simptomai ir kada būtina gydytojo pagalba