Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyko 2018 m. kovo 15-29 d. „Kino pavasaris“ vyksta net 11-oje miestų. Pirmiausia Vilniuje ir Kaune startavęs festivalis, atidarytas ir Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Gargžduose, Anykščiuose ir Varėnoje.

Festivalio direktorės Vidos Ramaškienės teigimu, 23-iojo „Kino pavasario“ atidarymo filme išryškėja viena esminių kino savybių - atspindėti realybę taip, kad ji paliestų ir skatintų keistis net pačius abejingiausius.

„Kino pavasarį“ pradėjo psichologinė drama „Sūnaus globa“ („Custody“), kurią atidarymo seansuose lydėjo drauge su Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota kampanija „Už saugią Lietuvą“ organizuotos diskusijos labai rimtomis ir aktualiomis temomis. Įtempto, įtraukiančio filmo „Sūnaus globa“ centre - šeimos santykiai skyrybų procese, smurtas artimoje aplinkoje. Pabaigoje kūrėjų išsakoma žinia - labai visuomeniška ir efektyvi.

Pasak festivalio direktorės Vidos Ramaškienės, „Prancūzijoje kas 2,5 dienos moteris miršta nuo savo vyro rankos ir dažniausiai tai įvyksta prieš ar po skyrybų proceso. Režisierius, paveiktas šios statistikos, profesionalia kino kalba kreipiasi į žiūrovą - juk filme matome šeimą, kuri gali gyventi kiekvieno mūsų kaimynystėje. „Sūnaus globa“ tiesiog įkvepia didesniam gėriui, kurio taip trūksta aplinkui“, - atidarymo filmo pasirinkimą komentavo V.

Pristatydama filmą festivalio vyriausioji programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė akcentavo, kad šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai dažniausiai kalba apie santykius ir dramas šeimoje. Pagal tendencijas pasirinktas ir atidarymo filmas - „Sūnaus globa“ (Jusqu’à la garde, 2017) - pasakojantis apie nuo smurtaujančio vyro pabėgusią žmoną bei tarp abiejų tėvų globos paklydusį vaiką. Skyrybos ir vaiko išgyvenimai - pirmoji kolona, ant kurios pastatytas filmas. Antroji, kuriai tenka lygiavertė našta, yra būtent smurtas šeimoje. Metoo šurmulio kontekste „Sūnaus globa“ - itin aktuali juosta.

Filmo „Sūnaus globa“ kūrėjai ir aktoriai

X. Legrand‘as debiutuoja pilnametražiame kine, bet jo trumpo metro juosta „Prieš viską prarandant“ (angl. „Just Before Losing Everything“, pranc. „Avant que de tout perdre“, 2013) jau buvo nominuota „Oskarui“. Šį trumpametražį filmą bus galima išvysti atidarymo seansuose drauge su „Sūnaus globa“. Pastaroji drama tęsia dar „Prieš viską prarandant“ pradėtą skyrybų ir vaiko globos pasidalijimo temą. Abiejuose filmuose vaidina tie patys pagrindiniai aktoriai - Léa Drucker (Miriam) ir Denisas Ménochetas (Antuanas).

Kaip sakė interviu Paryžiuje „Kino pavasario“ vyriausiajam programos sudarytojui Edvinui Pukštai davęs režisierius X. Legrand‘as, įvykius jis pasirinko vaizduoti iš skirtingų šeimos narių perspektyvų. Tad žiūrovui visą filmą tenka iš mažų gyvenimo iškarpų dėlioti tikrąją istoriją - lygiai taip, kaip realiame gyvenime, stebint greta gyvenančius nepažįstamuosius. Šią psichologinę dėlionę sukūręs X.

Festivalyje drauge su „Sūnaus globa“ rodome ir jo priešistorę - jūsų trumpametražį filmą „Prieš viską prarandant“ (2013), kuriame vaidina net trys tie patys pagrindiniai aktoriai.

Léa Drucker: Labai svarbu apie tai kalbėti, todėl mane taip patraukė šis filmas. Jis pabudina. Puikus pavyzdys, kad moterys po jo ateina su manimi pasikalbėti. Perskaičiusi scenarijų, atlikdama šį vaidmenį aš jaučiausi, lyg pažinočiau šias moteris. Aš jaučiau, kad neišdaviau jų, nes kai kuri filmą jausdamas tai asmeniškai, nori perteikti tiesą, kuo geriau papasakoti istoriją. Šią situaciją galima pagerinti tik kalbant apie ją, nenustumiant šių dalykų į šalį. Prancūzijoje ilgą laiką ši tema buvo tabu, nes ji labai intymi.

Režisieriaus požiūris į smurtą ir šeimos dramas

X. Legrand’as: Mintį, kurią plėtojau pirmame savo filme, ketinau plėtoti ir toliau, tik ne pilnametražiame, o antrame trumpo metro filme. Režisūros sprendimų iš esmės nekeičiau. Norėjau, kad žiūrovas žiūrėdamas filmą galvotų, spręstų klausimus, problemas, keistųsi. Tad pagrindinei aktorei Léai Drucker buvo užduotis nevaidinti aukos, jaustis kaltai, atsakingai už tai, kad šeima byra, kad vaikai patiria didžiulių psichologinių traumų, o vyro vaidmenį sukūrusiam aktoriui Denisui Ménochet’ui reikėjo vaidinti tiek pat kaltą, kiek auką.

Kaip režisierius jums paaiškino trumpo metro filmo „Prieš viską prarandant“ temą? L. Drucker: Tai buvo įdomus iššūkis. Abiejuose filmuose kurdama pagrindinį vaidmenį nenorėjau, kad mano veikėja būtų matoma tik kaip auka, patetiška ar per daug dramatiška. Istorija tuomet būtų visai kitokia ir kitaip paveikianti žiūrovą. Taip, ji išgyvena tragišką laikotarpį, tačiau yra stipri, drąsi, rizikuojanti, kad apsaugotų vaikus. Tai smurto šeimoje istorija, kurioje labai gelbstintys yra aplinkiniai, tokie, kokie tokiose situacijoje turėtume visi būti. Taip režisierius man ir pristatė šį filmą. Su trumpametražiu filmu keliavome po kino festivalius, net kaip nominantai dalyvavome „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje.

Kaip plėtojote charakterius, kad jie nebūtų tik geri arba blogi? Agresyvų vyrą rodote ir verkiant. X. Legrand’as: Man buvo svarbu suprasti charakterį, bet ne iš jo pačio, o iš kitų žmonių perspektyvos. Pavyzdžiui, pagrindinį veikėją vyrą siekiau parodyti kitų trijų veikėjų (žmonos ir jo dviejų vaikų), kuriais jis manipuliuoja, akimis. Smurtaujantys vyrai elgiasi agresyviai, tada verkia, tada perka gėles, sako, kad pasikeitė, atsiprašo ir vėl elgiasi taip pat. Aš norėjau parodyti visą ratą, o ne vieną jo dalį.

XAVIER LEGRAND’AS: Aš tiesiog bandžiau dokumentuoti kitų žmonių patirtį, juos suprasti.

Kaip jūs ruošėtės savo vaidmenims? L. Drucker: Man buvo nepatogu susitikti su smurto šeimoje aukomis, klausinėti apie jų patirtį. Tačiau po trumpametražio filmo pristatymų kas kartą trys keturios moterys ateidavo pasikalbėti su manimi. Jos pasakojo savo istorijas, ir aš sugebėjau į jas įsijausti, net nežinodama, kad filmuosiuosi „Sūnaus globoje“. Aš labai gerai prisiminiau šiuos pokalbius, buvau stipriai jų paveikta, tad tuo pasinaudojau vaidindama.

Šis filmas toks įtaigus, labai autentiškas, beveik kaip dokumentika. X. Legrand’as: Ne, aš tiesiog bandžiau dokumentuoti kitų žmonių patirtį, juos suprasti.

L. Drucker: Vaidmenį renkiesi, nes kažką jam jauti. Man patiko istorija, nes ji yra stipri ir atliepė tai, ką jaučiu. Bet manau, kad aktorius, visiškai nesusidūręs su tokia situacija, irgi gali ją suprasti. Joje yra įkvėpimo, ir režisierius jautė būtinybę apie tai kalbėti, todėl šia tema sukūrė net du filmus. Daug žmonių supranta šią problemą.

Statistika apie skyrybas Lietuvoje

Statistika rodo, kad Lietuvoje daugiau nei pusė susituokusių porų išsiskiria. Paprastai skyrybos skaudžiau nei suaugusiuosius užgriūva vaikus. Kaip taikiai sutarti dėl vaikų globos, kai nelieka šeimos? Šis klausimas dažnai paliečia ir kitas problemas, kurios griauna šeimą - smurtą bei priklausomybes.

Filmo „Sūnaus globa“ vertinimas

„Sūnaus globoje“ sutinkame tuos pačius pagrindinius veikėjus (ir netgi aktorius), tad jau žinome, kurių reikia bijoti, o už kurių išsigelbėjimą laikyti kumščius. „Prieš viską prarandant“ tarsi ruošinukas, kuriuo naudojamės „Sūnaus globoje“ ir netrukdomi įsitraukiame į X.

Taigi. Ar toks realistiškas, skaudus filmas gali perteikti socialinę žinutę? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip - be galo aiškus siužetas ir meistriškai išlaikoma įtampa leidžia lengvai įsivaizduoti save filmo herojų vietose.

Tegu galvoja ką nori, tačiau, nors man ir nelabai patinka šios stilistikos (realizmo ir kančios) kupini filmai, privalau pripažinti, kad X. Legrandas susuko dėmesio vertą, nerimą ir įtampą aktyvuojančią, rimtų temų farsu nepaverčiančią dramą.

žymės: #Vaiko

Panašus: