2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

Kas yra apvaisinimas biologijoje?

Paskelbta 2025-10-13 | admin

Vienas labiausiai šiandieną stulbinančių dalykų yra tai, jog mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės gerokai daugiau žino apie automobilių sandarą bei kompiuterių darbą, negu apie tai, kas slypi jų pačių kūne. Dabar, kaip niekad anksčiau, žmogaus likimas dažnai yra jo paties rankose - gera ar prasta sveikata, net gyvybė ar mirtis priklauso nuo mūsų pačių.

Šiais laikais gydytojai turi daugybę veiksmingų priemonių, kokių prieš kurį laiką niekas neįsivaizdavo. Tačiau jas galima sėkmingai panaudoti tik tada, kai žmonės patys suvokia savo organizmo veiklą, greit pastebi jos sutrikimus ir laiku kreipiasi į gydytoją. Taigi, šio referato tikslas - kiekvienam skaitytojui suteikti žinių apie jį patį, o konkrečiau - apie žmogaus vaisiaus vystymąsi nuo apvaisinimo iki kūdikio gimimo.

Apvaisinimo esmė

Apvaisinimas - tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje. Per lytinį aktą sėklą išsiveržia į moters lytinius takus - įvyksta ejakuliacija (sėklos išmetimo iš varpos (pro šlaplę) fazė).

Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 - 1,5h ir nukeliauja apie 20cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų. Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas pprieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį.

Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi. Kiaušintakiuose jos apvalkalėlis suminkštėja, o paviršiuje esanti tam tikra medžiaga - fertilizinas turi itin didelės reikšmės apvaisinimui. Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas ( vyksta depoliarizacija), dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva.

Kontakto vieta dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė - zigota, užsimezga nauja gyvybė. Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu.

Apvaisinimo metu nulemiami ir kiti požymiai (ūgis, akių ir odos spalva, net sveikata, ligos). Žmogaus genotipe esti 22 poros somatinių ir viena pora lytinių chromosomų (iš viso - 46 chromosomos). Visos moters ir vyro įvairių ląstelių chromosomos esti vienodos, išskyrus lytinių chromosomų porą.

Jeigu kiaušialąstę apvaisins spermatozoidas su Y lytine chromosoma - užsimegs vyriškos lyties gemalas, jei su X - moteriškos. Vadinasi, tėvo spermatozoidai lemia vaiko lytį. Dažniausiai spermatozoidai su Y lytine chromosoma esti judresni ir griečiau pasiekia kiaušinėlį, dėl to gimsta daugiau berniukų, tačiau vyriškos lyties gemalas esti jautresnis išorės poveikiams ir dažniausiai žūva dar negimęs (tuomet prasideda savaiminis persileidimas).

Nėštumo trukmė ir požymiai

Susijungus lytinių ląstelių branduoliams ir susidarius zigotai, apvaisinimas baigiasi. Nuo apvaisinimo iki antrojo mėnesio pabaigos susidariusi nauja būtybė vadinama gemalu, o vėliau vaisiumi. Vidutiniškai nėštumas trunka devynis kalendorinius mėnesius arba 280 dienų, arba 40 savaičių.

Nėštumo pabaiga ir gimdymo data nustatoma, prie paskutiniųjų mėnesiniu pirmosios dienos pridėjus 7 dienas, o iš mėnesinių skaičiaus atėmus 3. Nėštumas nustatomas iš įvairių požymių. Jie esti subjektyvūs (apetito ir uoslės pakitimas, pykinimas, vėmimas), apytikriai (mėnesinių išnykimas, gimdos ir krūtų padidėjimas) ir objektyvūs (vaisiaus nustatymas ultragarsu ar čiuopiant). Net ir Lietuvos vaistinėse parduodami specialūs nėštumo testai (įmerktas į šlapimą indikatorius dažniausiai parodo, ar moteris nėščia, ar ne).

Gemalo ir vaisiaus vystymasis savaitėmis

1 savaitė. Apvaisintas kiaušinėlis skyla ir rieda į gimdą, susidaro gemalas ir jo dangalų užuomazgos.
2 savaitės. Blastocista nugrimzta į gimdos gleivinę - tai implantacija. Kol gemalas rieda iki gimdos, jis maitinasi iš kiaušialąstės atsargų, po to pradeda formuotis placenta. Iš gemalą supančio trofoblasto susidaro chorionas, kurio gaureliai įauga į gimdos gleivinę. Tai - placentos užuomazga.
3 savaitės. Dėl hormonų gausos įtin išveša gimdos gleivinė, į choriono gaurelius įauga kraujagyslės. Gemalinis diskas pasidaro cilindro pavidalo, skiriama galvinė, uodeginė dalis ir kamienas. Pradeda plakti širdis.
4 savaitės. Susidaro amnionas, kuris saugo gemalą, o vėliau ir vaisių nuo smūgių, sutrenkimų, temperatūros pokyčių. Pradžioje širdis plaka neritmiškai, po to ritmiškai ir daug greičiau nei motinos. Susidaro pirminė burna. Nervinis vamzdelis užanka, randasi galvos smegenų pūslelės. Pradeda formuotis rankos, kojos.
5 savaitės. Sparčiau rutuliojasi vidaus organai. Itin paauga gemalo galvinis galas kartu su galvos smegenimis. Iš nugaros smegenų išauga nervai. Susidaro akių taurės. Jungiasi veido dalys. Formuojasi burna ir žandikauliai. Randasi ausies kalvelės. Rankų ir kojų užuomazgos primena mažus pumpurėlius. Sparčiai auga širdis ir kraujagyslės. Gemalo kraujagyslės įauga į placentos užuomazgos vietą, formuojasi virkštelės užuomazga. Choriono gaurelių daugėja, jie šakojasi, gemalą vis tvirčiau pritvirtindami prie gimdos sienos. Intensyviai formuojasi virškinimo sistema (pirma - skrandis ir plonosios žarnos), galvos ir nugaros smegenys.
6 savaitės. galvos smegenys ir visa galva. Jau esti penkios smegenų pūslelės. Skiriami apatinis ir viršutinis žandikauliai. Randasi nosies šnervės, toliau formuojasi ausies kaušeliai ir akių vokai. Nugaros smegenys beveik susiformavusios. Virškinimo ir šalinimo sistemos bręsta toliau, tačiau kepenys ir inkstai dar nefunkcionuoja. Susidaro užkrūčio ir prieskydinių liaukų užuomazgos. Augant rankoms ir kojoms ryškėja pirštai. Gemalo galva ir uodeginė dalis šiek tiek susirietusi.
7 savaitės. Placenta jau susiformavusi. Svarbus laikotarpis akims ir vidinei ausiai formuotis. Širdis pplaka stipriau. Jau yra visų svarbiausių vidaus organų užuomazgos. Randasi plaučiai, tačiau jie primena tik kietą gumulėlį. Prasideda kaulų osifikacija (raktikaulio). Matosi vokai. Veidas neryškus, tačiau galima įžiūrėti burną. Suyra kloakos membrana. Kojos ir rankos auga, pradeda formuotis klubų, kelių, pečių ir alkūnių sąnariai. Šiek tiek juda stuburas.
8 savaitės. Galima skirti individo lytį, nes baigiasi lytinių liaukų diferenciacija. Visos pagr.gemalo sistemos ir struktūros esti užsimezgę. Gemalas primena žmogutį. Akys iš galvos šonų pasislinkę įį priekį, plačiai atmerktos, tačiau aptrauktos plėve. Toliau formuojasi veidas, ryškėja nosis. Rankų ir kojų pirštai paskiri, gerai įžiūrimi. Galūnės pailgėjusios, šiek tiek juda. Yra vaga, skirianti galvą nuo liemens. Galva didelė ir nusvirusi ant krūtinės. Gemalo ilgis - apie 44cm.
9 savaitės. Vaisius sparčiai auga. Visiškai susiformavusi virkštelė aprūpina vaisių maisto medžiagomos ir deguonimi, šalina medžiagų apykaitos liekanas. Visi pagr.vidaus organai toliau auga ir bręsta. Itin padidėja gimdos ertmė.
10 savaičių. Širdies ir kraujagyslių sistema varinėja kraują po visą gemalą. Prasideda vidinių lyties organų formavimasis, išoriniai lyties organai dar nematomi. Toliau ryškėja veidas, kojos ir rankos gerai matosi, pirštai laibi, matosi labai aiškiai. Kojų ir rankų judesiai aktyvesni, tačiau motina jų nejaučia.
11 savaičių. Veidas beveik susiformavęs, yra vokai. Pradeda formuotis raumenys, išoriniai lyties organai. Placenta primena minkštoką audinių pagalvėlę ir funkcionuoja kaip paskiras organas.
12 - 14 savaičių. Beveik visi organai susiformavę, tačiau negalėtų funkcionuoti be motinos organizmo. Gimda pakyla iki gaktinės sąvaržos, tačiau išoriškai pilvas dar nepakitęs. 12 savaičių vaisiaus ilgis - apie 9cm. Galva daug didesnė už kūną, veidinė dalis dar maža. Ryškios lūpos ir nosis. Galūnės pailgėja, atsiranda nagų plokštelės.
14 - 16 savaičių. Toliau laibėja ir ilgėja galūnės, pirštai, formuojasi nagai, sąnariai. Stiprėja vaisiaus judesiai. Vaisių ddengia ploni, ilgi plaukai. 14 savaitę placenta visiškai susiformavusi.
16 - 20 savaičių. 20 savaičių. Motina jaučia vaisiaus judesius, nes jie labai suaktyvėja. Vaisius auga truputį lėčiau, sparčiai formuojasi raumenų sistema. Žarnyne susidaro mekonijus (vaisiaus ekskrementai). Kaulų čiulpai tampa pagr.kraujo gamybos organu. Ant galvos pradeda augti plaukai. Oda ryškiai raudona.
24 savaičių. Visi organai išsirutulioję. Raumenys beveik susiformavę. Placenta vis auga, aktyviau aprūpina gerokai ūgtelėjusį vaisių deguonimi ir maisto medžiagomis, intensyviai šalina jo medžiagų apykaitos liekanas. Vaisiaus ilgis - 32 - 35cm, masė - 500 - 600g. jis dar negalėtų gyventi be motinos organizmo, tačiau kartais prieš laiką gimusį tokį vaisių patyrę specialistai išaugina, ir jis esti gyvybingas.
28 savaičių. Toks vaisius gyvybingas, tačiau tik 5 % šiuo laikotarpiu gimusių vaikų išgyvena. Jutimo organai esti morfologiškai susiformavę, reaguoja į šviesą, gal net ir į garsą. Kūno paviršiaus gyvaplaukiai nukrenta ir, susimaišę ssu riebalų liaukų sekretu, sudaro varškinį tepalą (vernix caseosa). Jis saugo vaisiaus odą nuo amniono skysčio, kuriame esti šalintinų medžiagų apykaitos produktų. Oda raudona, susiraukšlėjusi. Ausų ir nosies kremzlės minkštos, nagai nesiekia pirštų galų. Berniukų sėklidės nenusileidusios į kapšelį, mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų.
32 savaitės. Sparčiau auga liemuo, šiek tiek santykinai sumažėja galva, proporcijos priartėja prie naujagimio. Vaisius liesas, atrodo kaip išsekęs, nes poodinis riebalinis sluoksnis dar nesusiformavęs. Ant kūno padaugėja varškinės masės. Oda dar raudona, bet raukšlių mažiau. Vaisiaus ilgis - apie 40cm, masė - apie 1,6 kg.
36 savaitės. Tikimybė kad vaikas išgyvens padidėja iki 90 - 100 %, nes plaučiai jau galutinai susiformavę. Dažniausiai šiuo laikotarpiu vaisius pasisuka gimdoje žemyn galva, tačiau pakartotinai gimdančių moterų tai gali įvykti ir vėliau. Vaisiaus oda rausva, lygi, pagausėja varškinės masės, nagai siekia pirštų galus, nosies ir ausų kremzlės standesnės.
40 savaičių. Vaisius visiškai išnešiotas. Jo visos sistemos subrendę, jis pasiruošęs palikti motinos organizmą. Beje, gimdymas gali savaitę vėluoti arba atvirkščiai - vaikas gali gimti anksčiau. Galva sudaro ketvirtadalį kūno. Oda rausva, gyvaplaukių ssumažėję, nors kartais naujagimiai jų turi ant rankų ir pečių. Naujagimio kūną kai kur dengia varškinė masė. Berniukų sėklidės nusileidusios, mergaičių didžiosios lytinės lūpos pridengia mažąsias.

Naujagimio požymiai

Normaliai naujagimis gimsta 38 - 41 savaitę. Subrendusio naujagimio - ūgis ne mažesnis kaip 48 cm, o masė ne mažesnė kaip 2,5 kg. Normali naujagimio masė - 2,8 - 4kg. Poodinis riebalinis sluoksnis susiformavęs. Oda rausva, gyvaplaukių likę tik kai kur, ausų ir nosies kremzlės standžios, nagai išsikiša už pirštų galų.

Berniukų sėklidės nusileidusios, mergaičių didžiosios lytinės lūpos pridengia mažąsias. Sveikas naujagimis garsiai rėkia, aktyviai juda, atsimerkia, turi čiulpimo ir rijimo refleksą. Neišnešiotų naujagimių gyvybingumą lemia jų plaučių susiformavimas, kitų organų subrendimas, termoreguliacija ir kiti mechanizmai, palaikantys pastovią vidinę terpę.

Dirbtinis apvaisinimas

Jeigu pora negali pastoti (t.y. Dirbtinis apvaisinimas - tai apvaisinimas, kuomet sėkla yra įvedama į moters makštį arba gimdą specialiais prietaisais (kai tuo tarpu natūraliam apvaisinimui užtenka tiesiog sueities). nepakankamumas, varpos trauminiai pažeidimai, erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai, sėklidžių hidrocelė, kapšelio patinimai ir kt.).

Dažniausiai dirbtinai apvaisinamos yra ištekėjusios moterys, kurių vyrai nevaisingi, retkarčiais - vienišos moterys arba lezbietės. Dažniau būna apvaisinama su donoro sėkla, rečiau - su sutuoktinio. Sėkla gali būti įvedama iškart po to, kai gaunamas ejakuliatas, arba paimant specialiomis sąlygomis užšaldytą spermą.

Sėklos įvedimas gali būti atliekama į makštį, į gimdos kaklelį arba į gimdą, priklausomai nuo to, koks būdas (atsižvelgiant į medicininę apžiūrą) tikėtina bus veiksmingiausias. Po sėklos įvedimo lytinis gyvenimas turi būti sustabdomas 3 mėnesių laikotarpiui. Dirbtinio apvaisinimo efektyvumas siekia 7-22 proc. apvaisinant sutuoktinio sėkla, ir 30-60 proc.

Apvaisinimas in vitro

Apvaisinimas in vitro (lot. in vitro - stikle, mėgintuvėlyje) - tai dirbtinio apvaisinimo būdas, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis, susidariusi zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o paskui gemalas įvedamas į gimdos ertmę.

Metodas išvystytas nustačius tokius nevaisingumo atvejus, kai yra visiškas gimdos kaklelio arba kiaušintakio nepraeinamumas, nors kiaušidžių funkcija yra normali (tuomet gaminasi kiaušinėlis, kurio negali pasiekti spermatozoidai). Tokios priežastys sudaro maždaug 10-20 proc. Subrendusi kiaušialąstė vakuuminiu būdu yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu, ten apvaisinama vyro spermijais ir paskui yra įvedama į gimdą, kur užsimezga vaisius.

Metodo veiksmingumas kol kas yra gana žemas - iki 30 proc., todėl siekiant didesnės sėkmės garantijos, apvaisinimui imamos kelios (5-10) kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę gemalai užšaldomi. Į moters gimdą gemalų implantacijos vykdomos tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas, arba iki kol baigiasi pagaminti gemalai.

Kūdikio gimimas

Kūdikio gimimas - vienas įstabiausių pasaulio stebuklų. Tėveliai džiugiai ir su širdžių virpesiu laukia savo kūdikio ateinant į šį pasaulį.

Spermatozoidų kelionė

Spermatozoidai šio proceso metu plaukia, tačiau „pagrindinį judėjimą iš tikrųjų užtikrina patelės lytinių takų susitraukimai, - aiškina D. J. Milleris. - Pavyzdžiui, yra gimdos susitraukimų, kurie labai panašūs į virškinamojo trakto susitraukimus, ir gali judinti skystį gimdoje.“

Logiška, kad spermatozoidams reikia papildomos pagalbos - nes jie plaukia viena kryptimi, o kiaušinėlis, norėdamas juos sutikti, turi plaukti priešinga kryptimi, sako Dublino universitetinio koledžo Medicinos ir medicinos mokslų mokyklos anatomijos bei vystymosi biologijos profesorė Sabine Koelle.

„Blakstienėlės plaka, kad perneštų oocitą [būsimą kiaušinėlį]“, - pasakoja S. Koelle. - Kadangi spermatozoidai atkeliauja iš priešingos pusės, jiems tenka kovoti su blakstienėlių sukuriama srove.

Tačiau tai, kad spermatozoidas atkeliauja pirmas, dar nereiškia, kad jam jau pavyksta apvaisinti. „Spermatozoidams reikia tam tikro galutinio subrendimo, kuris vyksta moters trakte, ir tai priklauso nuo laiko, - pasakoja D. J. Milleris. - Taigi, spermatozoidams, kurie, taip sakant, „laimi lenktynes“, reikia daugiau laiko, kad jie iš tikrųjų galėtų apvaisinti kiaušinėlį.

Moters lytinis traktas, stumdamas spermatozoidus, taip pat išbraukia nelaimėlius iš plaukimo komandos. Tada, kai kiaušinėlis pasiekia kiaušintakį, kiaušintakis leidžia tik sveikai atrodantiems spermatozoidams atsiskirti nuo sienelės.

Kiekviename žingsnyje moters reprodukcinis traktas daro viską, kas įmanoma, kad atrinktų mažiau tinkamus spermatozoidus ir kiaušinėlį pasiektų tik sveiki spermatozoidai. Tokiu būdu apvaisinimas yra ne tiek panašus į lenktynes, kiek į darbo pokalbį.

Žodis fertilisation (liet. apvaisinimas) yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio fertilis, kuris reiškia „derlingas“ arba „galingas, gebantis duoti vaisių“. Lotyniškas žodis fertilis savo ruožtu atsirado iš ferre, reiškiančio „nešti“, „duoti“. Anglų kalboje fertilisation atsirado suformavus papildinį -tion, kuris būdingas daiktavardžių formavimui iš veiksmų.

Šis procesas parodo, kaip žodis gali pereiti į kalbinę struktūrą, skirtą pavadinti veiksmo ar proceso rezultatui. Tokie žodžiai dažnai atsiranda, kai kalba siekia apibrėžti abstrakčius procesus, taip suteikiant kalbėjimo priemones, padedančias išreikšti sudėtingesnes idėjas.

Nelytinis dauginimasis

dauginimasis dalijimosi būdu - ląstelė skyla i 2 lygias dalis(bakterijos ir žem.dumbliai). sudėtingesnis yra pakartotinis dauginimasis (žal.vienaląsč.dumbliai).
vegetatyvinis dauginimasis - iš savo ląstelių dalių tam tikrų regeneruoja naują individą.
dauginimasis sporomis - susidaro be branduolio susiliejimo.

Lyginimas: Apdulkinimas ir Apvaisinimas

Augalų reprodukcija yra sudėtingas procesas, apimantis keletą etapų, tarp kurių svarbiausi yra apdulkinimas ir apvaisinimas. Nors šie du terminai dažnai yra naudojami keičiamai, jie iš tiesų reiškia skirtingus biologinius procesus. Supratimas apie apdulkinimo ir apvaisinimo skirtumus yra svarbus norint geriau suprasti augalų dauginimosi ciklą ir jų vaidmenį ekosistemoje.

Apdulkinimas yra procesas, kurio metu žiedadulkės pernešamos nuo vieno augalo žiedo vyrinių lytinių organų į kitą augalo žiedo moterinius lytinius organus, esančius straublyje.
Apvaisinimas yra procesas, vykstantis po sėkmingo apdulkinimo, kuomet žiedadulkių branduoliai sudygsta ir per žiedadulkių vamzdelį nusileidžia iki kiaušialąstės.

žymės: