Lietuvos kalinių globos draugija - organizacija, siekianti padėti įkalintiems asmenims neprarasti žmogiškumo ir sėkmingai integruotis į visuomenę po atliktos bausmės.
Draugijos Istorija ir Atkūrimas
Prieškario Lietuvoje (1921-1940 m.) veikė Kalinių globos draugija, kuri rūpinosi kalinių moraline ir materialine parama. Jos veikla nutrūko kartu su valstybės nepriklausomybe. 1991-aisiais draugija vėl buvo atkurta. Pagrindinė jos veiklos sritis yra darbas su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis ir tais, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, vėl bando kurti gyvenimą laisvėje.
„Nors draugija buvo atkurta remiantis ta pačia pradine idėja ir buvo išsaugotas ankstesnis jos pavadinimas, veikla dabartiniais laikais šiek tiek skiriasi. Sovietinis periodas šiai mūsų gyvenimo sričiai turėjo įtakos - dabartinė kalėjimų sistema yra nereformuota, visiškai uždara, atsiribojusi nuo jai oponuojančių visuomeninių organizacijų. Žodžiu, laisvės atėmimo įstaigos ir Lietuvos kalinių globos draugija nėra geros draugės“, - pabrėžė pašnekovė.
Pagrindiniai Draugijos Tikslai ir Veikla
Kaip jau minėta, didžiąją dalį savo veiklos Lietuvos kalinių globos draugija telkia į iš įkalinimo vietų išleistus piliečius. Draugijos veikla apima:
- Pagalbą buvusiems kaliniams integruotis į visuomenę.
- Socialinių įgūdžių ugdymą.
- Paramos teikimą, siekiant atkurti ryšius su artimaisiais.
- Kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius propagavimą.
Tačiau ir čia toli gražu ne viskas vyksta kaip sviestu patepta. „Ir šioje srityje yra labai daug netvarkos. Į laisvę išėję asmenys nebemoka gyventi laisvėje, jie neturi socialinių įgūdžių, nuo dažno iš jų būna nusisukę artimieji ir neretas tiesiai šviesiai pasako, kad už grotų viskas buvo aiškiau ir paprasčiau. Todėl ne vienas ir atsiduria ten po kelis ar net keliolika kartų. Labai reikėtų kompleksinio požiūrio į buvusius kalinius“, - dėstė draugijos pirmininko pavaduotoja.
Iš kur kaliniai sužino apie visuomeninę organizaciją, kuri savo veiklos tikslu laiko rūpinimąsi kaliniais? Pasak pašnekovės, apie šią organizaciją gali nežinoti nebent tie, kurie niekada nebuvo susidūrę su kalėjimais, tačiau visi, kurie vienaip ar kitaip buvo patekę į tokią bėdą, ją puikiai žino.
M. Bliumenzonienės teigimu, pirmieji pokalbiai su kaliniais užsimezga dar įkalinimo vietose: „Mes nuolat lankomės tokiose vietose ir kviečiame į susitikimus tuos, kuriems aktualus yra gyvenimo kūrimo laisvėje klausimas. Į tokius susitikimus paprastai ateina po keliolika žmonių. Kiek tokių žmonių, išėjusių į laisvę, toliau linkę pasinaudoti organizacijos teikiama pagalba, - kitas klausimas. Tačiau išėjusieji tikrai žino ir turi sąrašą tų organizacijų, kurios vienaip ar kitaip turėtų jiems padėti.“
Problemos ir Iššūkiai
Suprantama, visuomeninė organizacija nėra pajėgi įvesti įkalinimo įstaigose tokią tvarką, kokia jai atrodytų humaniškesnė ar mažiau traumuojanti žmogų. Daugelį metų kalinių rūpesčiais gyvenanti moteris didele savo veiklos sėkme laiko tai, kai kalinys, su kuriuo pažintis užsimezgė jam dar esant įkalinimo įstaigoje, išėjęs į laisvę, kreipiasi į Lietuvos kalinių globos draugiją.
„Su tokiu žmogumi daugelį dalykų galime padaryti greičiau ir sklandžiau. Atėjusiųjų pas mus stengiamės nepaleisti, nes žinome, kad kitaip jie vėl gali lengvai patekti į negeras kompanijas ir tik laiko klausimas, kada vėl atsidurs už grotų. Yra nemažai pavyzdžių, kai buvę kaliniai noriai bendrauja su mumis, lankosi darbo biržoje, mūsų padedami susiranda darbą, išsinuomoja butą ir visomis išgalėmis bando kabintis į gyvenimą. Lengviausia būna su tais, kurie buvo nuteisti pirmą kartą, dar nespėjo prarasti socialinių ryšių ir įgūdžių, pavyzdžiui, avariją sukėlusiais vairuotojais. Stengiamės padėti ir daugybę kartų už grotų pakliuvusiems asmenims, tačiau tai užtrunka ilgiau. Nusikalsti visuomet lengviau nei grįžti į normalų gyvenimą.“
„Nuo pat savo draugijos atkūrimo vis bandome įrodyti, kad mūsų kalėjimuose iki šiol vyrauja lagerių sistema. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti kamerų, kuriose kaliniai būtų laikomi po vieną ar kelis. Pas mus nuteistieji laikomi didelėse patalpose (sekcijose). Tai, galima sakyti, yra vienas iš žmogaus kankinimo būdų.
Kad nuteistasis galėtų taisytis, protingai apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią ir kurti ateities planus, jis turėtų turėti privačią erdvę, o ne murkdytis toje terpėje, kurioje klesti kastos, yra susiklostę kalėjimo subkultūros santykiai, kyla prievarta. Galbūt šiek tiek paradoksaliai atrodo, kad, pavyzdžiui, ne vienas, už narkotikus nuteistas ir atliekantis bausmę Švedijos ar Norvegijos kalėjime, norėtų kalėti Lietuvoje ne tik dėl to, kad mūsų įkalinimo įstaigose nuteistieji gali laisvai vieni su kitais bendrauti, susitelkti nesibaigiančiame „bazare“, bet ir dėl to, kad turėtų galimybę gauti narkotinių medžiagų. Tai - vienos ryškiausių mūsų kalėjimų blogybių“, - dėstė draugijos atstovė.
M. Biumenzonienė pripažįsta, jog didžiausias trukdys buvusiems kaliniams sėkmingai integruotis į visuomenę yra požiūris į juos: „Visuomenė nėra draugiška tokiems asmenims. Potencialūs darbdaviai, išgirdę, kad žmogus yra kalėjęs, neretai nenori su juo turėti reikalų. Sunku įtikinti, kad buvęs kalinys yra pasiryžęs kabintis į gyvenimą. Netgi gydytoja, apžiūrinti sergantį buvusį kalinį, pastebėjusi tatuiruotas jo rankas, iškart supranta, kad tai „sėdėjęs“ žmogus, ir negatyvi nuostata atsispindi jos akyse.“
Ko labiausiai reikia buvusiam kaliniui? „Didžiausias paradoksas, kad nuteistasis dažniausiai nežino, ko jis nori. Vėl atsidūrę laisvėje šie žmonės nežino realios padėties, neturi motyvacijos, yra praradę atsakomybės jausmą. Kita vertus, įkalinimo įstaigose niekam neįdomu, ką buvę kaliniai veiks laisvėje“, - kalbėjo M. Bliumenzonienė.
Buvusių kalinių psichologiją gerai perpratusios moters teigimu, sunkiausia Kalinių globos draugijos veikloje - motyvuoti žmones keistis. Daug laiko užtrunka, kol buvusį kalinį įtikini, ką kiekviename žingsnyje jis privalo padaryti, ir kol jis pats ima tai suvokti. Užduotis surasti darbą buvusiam kaliniui - taip pat ne iš lengvųjų.
Lengviau būna su tais kaliniais, kurie už gerą elgesį galėdavo išeiti už įkalinimo įstaigų ribų ir ateiti į draugijos socialinį centrą. „Tokie žmonės gali susitikti su potencialiais darbdaviais, jiems prisistatyti. Kai tie susitikimai vyksta mūsų iniciatyva ir darbdavys mato rimtus to žmogaus ketinimus, galimybės įsidarbinti yra geresnės nei tuo atveju, kai buvęs kalinys bando susirasti darbą atėjęs tiesiog iš gatvės. Suprantama, čia kalbama apie darbo patirties ir profesinės kvalifikacijos neturinčius asmenis“, - apie kalinių įdarbinimo galimybes kalbėjo juos globojančios organizacijos atstovė.
Kalinių Globos Draugijos Darbas Panevėžio Kalėjime
1921 m. Panevėžyje įkurta Kalinių globos draugija. Ši draugija siekė, kad kalėjimas netaptų keršto namais. Kalinių globos draugiją rėmė apskrities valdyba ir miesto savivaldybė. Nemažai prisidėjo ir kalėjimo administracija. Jos dėka iki 1925 m. kalėjime visai išnyko užkrečiamosios ligos, iki tol plitusios masiškai. Kai kurie kaliniai tuos pačius rūbus nešiodavo kelerius metus. Mirštantiems net nekviesdavo dvasininko. Kalinių globos draugijos dėka padėtis kalėjime keitėsi į gerąją pusę. Ypač kalinių globa rūpinosi Elžbieta Jodinskaitė. Ji buvo vadinama kalinių močiute. Pinigus Kalinių globos draugijai rinkdavo ir mokinės. Draugija aprūpindavo atlikusius bausmę rūbais ir pinigais.
1924 m. Prie kalėjimo 1923 m. įsteigta pradžios mokykla, bet mokytis nebuvo daug norinčių. Ją steigiant prisidėjo Kalinių globos draugija. Vėliau ją savo žinion perėmė Švietimo ministerija. Patys kaliniai, gavę lentų iš ,,Eglyno“ bendrovės, pasigamino mokyklinius suolus. Kalėjimo skaitykloje buvo nemažai knygų. 1933 m. Panevėžio kalėjimo mokykla pradėjo darbą nuo lapkričio 1 dienos. Buvo mokoma pagal pradinės mokyklos programą. Kai kurios redakcijos į kalinių knygynėlį nemokamai atsiųsdavo laikraščių per Šv. Kalėdas.
1931 m. Panevėžio kalinių globos draugija surengė loteriją ir joje gautą pelną skyrė kaliniams. 1932 m. gegužės 9 d. išrinkta nauja Kalinių globos draugijos valdyba. Pirmininku tapo Jonas Moigis, kasininke Elžbieta Jodinskaitė, sekretoriumi A. Kasperavičius, valdybos nariais K. Kasperavičienė ir K. Razminas. Revizijos komisijoje dirbo Aleksandras Babianskis, Antanas Didžiulis ir gydytojas A. Hurčinas. Kalinių globos draugija ėmė veikti dar aktyviau. Ji kalėjime steigiamam orkestrui nupirko instrumentus ir mokėjo orkestro vadovui atlyginimą. Įgiję amatą kaliniai būdavo aprūpinami įrankiais. Kai kuriais atvejais kalinių vaikus nukreipdavo į prieglaudas. Šv. Kalėdų ir Velykų šventėms iš surinktų aukų kaliniams buvo gerinamas maistas. Vargstančių kalinių šeimos nariams būdavo skiriamos pašalpos. Kalinių globos draugija rūpinosi ir kalėjimo knygynėliu.
1934 m. Panevėžio kalinių globos draugija organizavo Kūčių vakarą kaliniams. Bendroje vakarienėje dalyvavo ir kalėjimo viršininkas K. Razminas. 1935 m. tos pačios draugijos iniciatyva Panevėžio kalėjime koncertavo 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko simfoninis orkestras.
M. Bliumenzonienės Indėlis
Milda Bliumenzonienė - aktyvi Lietuvos kalinių globos draugijos narė, gimusi 1957 m. rugsėjo 17 d. Sibire. 1991 m. su bendraminčiais atkūrė tarpukario Lietuvoje veikusią Lietuvos kalinių globos draugiją. 2015 m. Vilniaus miestas Mildą Bliumenzonienę apdovanojo Šv. Kristoforo statulėle „Už žmogiškumą ir kilnią širdį“.
Visuomenės Požiūris
„Visuomenė linkusi kalinių šalintis, ant jų pykti ir juos smerkti“, - visuomenės požiūrį į įkalinimo įstaigose dalį gyvenimo praleidusius žmones nusakė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininko pavaduotoja Milda Bliumenzonienė.
žymės: #Globos
Panašus:
- Sužinokite Viską apie Lietuvos Kalinių Globos Draugiją: Kontaktai ir Veiklos Galimybės!
- Marijampolės gyvūnų globos namai: Padėkite beglobiams gyvūnams!
- Ylakių senelių globos namai: kainos, atsiliepimai, kontaktai
- Neįtikėtina kiaušinio maistinė vertė ir baltymų svarba sveikatai – sužinokite daugiau!
- Nėščiųjų Mityba: 10 Produktų, Kurių Būtina Vengti Saugiai Nėštumo Metu!