Lietuvoje nuo senų laikų laidojimo apeigos susijusios su papročių ir ritualų laikymųsi. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau keičiantis laikams, tradicijos taip pat įgauna tam tikrų naujovių. Atsisveikinimas su velioniu tampa ne tik prasmingas, bet kartu nebe toks liūdnas.
Laidojimo tradicijų kaita
Lietuvoje tokios tradicijos, kaip velionio laidojimas tik trečią dieną po mirties, karsto nudengimas gėlėmis ir vainikais ar kapo papuošimas pusantro metro paminklu, jau tampa atgyvena. Vienas pagrindinių papročių, kai prie mirusiojo reikia gedėti dvi dienas, o trečiąją laidoti, po truputį nyksta, išlieka tik kaimuose. Miestuose velionis į Anapilį išlydimas jau kitą dieną. Europoje apskritai nėra sėdima prie mirusiojo. Iš šaldymo patalpos velionis išvežamas tiesiai į kapines.
Kitas beveik visikai išnykęs paprotys - tai fotografavimas per laidotuves. Prieš kelis dešimtmečius be fotografo laidotuvės buvo neįsivaizduojamos. Dar vienas paprotys, kuris po truputį dingsta - tai giedojimas prie karsto. Lietuvoje prie kapų nešamos baltos gėlės, tačiau Europoje pripažįstamos tik spalvotos. Pastebima, kad laidotuvės tampa vis kuklesnės. Nebeperkami prabangūs karstai ar puošnūs rūbai, salės nebepuošiamos didelėmis ir gausiomis gėlių puokštėmis. Šarvojimo salės išnuomojamos nebe paroms, o vos pusei dienos.
Žmonės, atėję atsisveikinti su velioniu, neša nebe gėlių puokštes, o įteikia artimiesiems vokelius su pinigais. Dar vienas pasikeitimas - tai kapo vaizdas. Vis rečiau pamatysime didelius antkapius. Juos keičia maži ir kuklūs paminklai, o gėlynai keičiami į skaldos akmenėlius. Kapai tvarkomi taip, kad nereikėtų jų labai dažnai tvarkyti. Pjaunami medžiai, pilama skalda ir pasodinama vos viena kita gėlytė. Vis populiarėja kapų tvarkymo paslauga.
Atsisveikinimo apeigos kremuojant
Šiais moderniais laikais, keliaujant po visą pasaulį, galima pamatyti įvairių kitų šalių tradicijų. Užsienyje, kaip ir Lietuvoje, daugiausia laikomasi tokios tvarkos: žmogus pašarvojamas, prie jo meldžiamasi, jis gali būti vežamas į bažnyčią pamaldoms arba kremuoti, pamaldos irgi gali būti laikomos tiek prie karsto, tiek prie urnos. Tik svarbu, kad urna būtų palaidota žemėje ar kolumbariume. Bažnyčia nepritaria dabar populiarinamam pelenų išbarstymui.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2004 m. lietuviškai išleistame laidojimo apeigyne yra numatytos laidojimo apeigos kremuojant. Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant iš esmės nesiskiria.
Religiniai aspektai ir gedulas
Per laidotuves rinkliavos nepatariamos, tačiau nėra ir draudžiamos, ypač sekmadienį, kadangi sekmadienio Mišių rinkliava skiriama parapijos išlaikymui, bet ne klebono pragyvenimui. Visose Mišiose meldžiamasi už gyvus ir mirusius, o konkrečia intencija meldžiasi Mišias aukojantis kunigas. Gedulo nešiojimo nereglamentuoja jokie Bažnyčios dokumentai, tai tik liaudiškas paprotys. Tikrasis gedulas yra daugiau žmogaus viduje, kai meldžiamės už velionį, jį prisimename savo maldose, prašome jam Dievo gailestingumo.
Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, jeigu tik kremavimas neišreiškia nepagarbos kūnui, netikėjimo prisikėlimu iš numirusiųjų, be to, pelenai turi būti pagarbiai palaidojami. Giedojimas prie mirusiojo nėra privalomas. Tai daugiau vadinamojo liaudiško pamaldumo išraiška. Bažnyčia teikia savo patarnavimus tik pakrikštytiesiems, tačiau melstis gali už visus žmones.
Perlaidojimas nėra draudžiamas, dažniausiai tai daroma, norint turėti savo mirusiuosius palaidotus šeimos kapavietėje, neva, kad ją bus patogiau tvarkyti. Lyginti žemes vien dėl lyginimo gal ir nebūtų prasmės. Paprasčiausiai tradiciškai žmonės kažkaip kapo vietą pažymi, bet, jei norima tvarkyti kapavietę, statyti paminklą ir panašiai, tikrai jokios bažnytinės normos netrukdo tvarkyti kapo taip, kaip pageidaujama.
Viena kita diena ar net savaitė neturi jokios reikšmės. Svarbu, kad norima paminėti mirties metines ir maždaug tuo pat metu. Tradiciškai minima trisdešimtoji diena po mirties. Apskritai reikėtų vengti visokių magiškų išsiaiškinimų. Katalikų Bažnyčioje tradiciškai minima: mirties arba laidotuvių diena, 7-ta, 30-ta diena (mėnuo) po mirties ir metinės. Artimieji, minėdami šias progas, prašo paaukoti Mišias, patys pasirūpina Mišių metu priimti Komuniją mirusiojo intencija.
Tiesą sakant, teisybei nenusižengta, jei ten palaidota viena šeimos narė, o vėliau ketinama laidoti ir kitus šeimos narius ta pačia pavarde. Tad kodėl kunigas turėtų nešventinti tokio paminklo? Tiesiogiai už nekrikštytą vaiką Mišios nebūna aukojamos, nes tas kūdikis pats tikrai nėra padaręs jokių nuodėmių, tačiau Mišių metu meldžiamasi ir už mirusiąją, ir paprastai už kitus šeimos mirusius, be abejo, ir už tėvus, kuriems teko patirti tokią skaudžią netektį.
Žinoma, kad galima užsakyti ir kelerias Mišias skirtingose bažnyčiose. Tačiau dar svarbiau, kad tai nebūtų artimųjų skaldymosi, susipriešinimo išraiška, o atvirkščiai, taptų susitaikymo, vienijimosi, bendrystės galimybe. Kapų lankymas yra asmeninis tikinčiojo atsiliepimas. Bažnyčios požiūriu svarbiausia yra malda už mirusiuosius ir jų prisiminimas. Visada galima, neatsižvelgiant į mirties datą, užsakyti Mišias už jūsų brangius mirusiuosius, ateiti melstis drauge bei pasikviesti artimuosius.
Senosios tradicijos ir papročiai
Laidotuvės - labiausiai archajiška, mažiausiai kitusi gyvenimo ciklo dalis. Tačiau dėl sekuliarizacijos, globalizacijos ir ši sritis patiria radikalių permainų. Daugelis papročių, rodžiusių ypatingą šio pasaulio ir anapusybės ryšį, užsimiršo. Mirtis senojoje lietuvių kultūroje buvo suvokiama kaip natūralus gyvenimo procesas, tad jai iš esmės ir ruoštasi visą gyvenimą. Vyresnieji iš anksto pasisiūdavo įkapes, pasigamindavo karstus.
Prasidėjus agonijai, pas mirštantįjį susirinkdavo marintojos. Tradicinėje kultūroje itin reikšmingas vaidmuo teko kaimo bendruomenei. Ji padėdavo artimiesiems pasiruošti laidotuvėms, dovanai padirbdindavo karstą arba pasiūdavo įkapes. Jei kas nors mirdavo netikėtai, per nelaimingą atsitikimą, žmonės tokią mirtį laikydavo nelaiminga. Mirtis senojoje baltų pasaulėžiūroje buvo suvokiama kaip natūrali gyvenimo tąsa, o ne liūdnas reiškinys.
Dar 20 a. pirmoje pusėje mirusieji buvo šarvojami savo namuose, pagrindinėje patalpoje. Namuose laikytasi tylos, rimties. Šiukštu neleista triukšmauti, imtis garsesnių fizinių darbų. O apie mirtį visam kaimui pranešdavo samdytas ar šeimos palieptas berniukas. Jis mušdavo į medinę lentą, pakabintą ant medžio. Dar 20 a. pirmoje pusėje eidamos į šermenis moterys būtinai atsinešdavo marškon suvyniotą duonos kepalo prariekimą, jį padėdavo mirusiojo kambaryje ant stalo. Šalia atsirasdavo ir alaus ąsotis. Duona laikyta moterų auka mirusiajam.
Žmogui mirštant, į jo namus rinktasi melstis už jo vėlę. Ypač vertinta vaikų malda. Jie melsdavosi kaip angeliukai sustoję ratu aplink karstą. Mirčiai palengvinti naudotos įvairios priemonės. Manyta, kad velionis mirtimi gali apkrėsti artimuosius. Todėl šie vengdavo kontakto su mirusiojo kūnu, palaikus mazgodavo profesionalios prausėjos, žmonės iš pašalies. Mirus žmogui, jam pirmiausia užmerkdavo akis.
Deramą žmogaus palydėjimą į amžinąją kelionę reglamentavo per amžius nusistovėjusios tradicijos. Paprastai mirusysis būdavo apraudamas. Vėliau archajišką raudojimo tradiciją perėmė katalikiškos giedojimo giesmės. Nekrikštyti vaikai, sakramentų nepriėmę žmonės ir savižudžiai seniau buvo laidojami nešventintoje žemėje, paprastai už kapinių tvoros, liaudiškai tariant „už zomato“.
Vis dėlto senoji baltiška gedulo spalva yra balta. Anksčiau mirusiųjų su batais niekas nelaidodavo vien dėl to, kad tokia avalynė buvo nepaprastai brangi. Vietoj jų siūdavo šlepetes. Etnologė atkreipia dėmesį, kad senesniais laikais žmonės nukirptų plaukų ar nagų neišmesdavo, viską dėdavo į tam tikrą maišelį. Po mirties jį karste pakišdavo velioniui po pagalve. Mirusiam krikščioniui karste į rankas įdėdavo rožinį, moterims - Marijos, o vyrams - Jėzaus paveikslėlį. Kartais - nosinaitę, kad galėtų ašaras nusišluostyti, jei pomirtiniame pasaulyje suims graudulys. Be rožinio, dar buvo dedami ir škaplieriai.
Svarbi laidotuvių dalis - šermenų vaišės, arba gedulingi (želabni, želauni) pietūs. Tradicinėje kaimo kultūroje mirštantysis iki gyvenimo pabaigos išlaikydavo savo asmens orumą ir statusą. Gedėjimo laikotarpis trukdavo vienus metus. Po mėnesio buvo rengiamos ketvirtinės (keturnedėlis), kai susirenkama į šv. Mišias ir aplankomas mirusiojo kapas. Gedėjimo tarpsniu dėvimi tamsių spalvų drabužiai, draudžiama linksmintis, kelti ar eiti į vestuves, vengiama reikšmingesnių vaidmenų per krikštynas. Atsisveikinimo su mirusiuoju ciklą užbaigdavo metinės, per kurias taip pat buvo užsakomos šv. Nors gedulas pasibaigdavo, dvasiniai ryšiai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nenutrūkdavo.
Kitų šalių tradicijos
Yra šalių, kur įprasta šokti su ekshumuotais artimųjų palaikais, per laidotuves kviestis džiazo orkestrą ar netgi striptizo šokėjas. Meksikoje Mirusiųjų dienos (Dia de los Muertos) - bene didžiausia ir svarbiausia metų šventė, kuriai gyventojai negaili nei laiko, nei pinigų. Kitaip nei kitose krikščioniškose šalyse, šios dienos Meksikoje yra minimos ypač linksmai - su muzika, šokiais ir žaidimais. Žmonės visą naktį pasilieka kapinėse, užsisako muzikantų, kurie dainuoja artimųjų labiausiai mėgtas dainas, pasakoja džiaugsmingus nutikimus, patirtus kartu su jais.
Vienoje Indonezijai priklausančių salų gyvenanti gentis - dakajai - atlieka sudėtingą mirusiųjų perlaidojimo ritualą, kuris tęsiasi visą mėnesį. Apeigų pradžioje palaikai iškasami iš pirmosios laidojimo vietos ir perkeliami į medinį karstą. Atlikus šią procedūrą, vyksta šokiai, skirti protėvių dvasioms prišaukti. Po jų - buivolo (anksčiau vergo) aukojimas kiekvienam mirusiajam.
Šios tautos atstovai maždaug kas septynerius metus iškasa velionio palaikus ir ta proga rengia siautulingas ceremonijas - aplink palaikus šokama ir dainuojama. Šventė vadinasi „Famadihana“.Indonezijoje esančios Sulavesio salos, Tana Toraja gyventojams mirtis reiškia ne tragišką gyvenimo pabaigą, o perėjimą į kitą, galbūt geresnį pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, labai svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių, kurios saloje yra buivolai.
Kinijoje į laidotuves susirinkusios gedėtojų minios ne šiaip liudija velionį buvus garsų, mylimą ar įtakingą. Kinijoje tikima - kuo daugiau žmonių pasirodo šermenyse, tuo didesnė sėkmė velionio artimuosius aplankys ateinančiais metais. Ir visiškai nesvarbu, susirinkusieji pažinojo velionį ar ne. Tad kaip į laidotuves prikviesti kuo daugiau žmonių? Neįtikėtina, tačiau kinai tam naudoja striptizo šokėjas.
JAV Luizianos valstijoje, Naujojo Orleano mieste, dar XX a. pradėta laidotuvių ceremonijos tradicija, kurios metu velionis į paskutinę kelionę išlydimas skambant pučiamųjų orkestrui ir džiazo ritmams. Skirtingai nei anksčiau minėti keisti laidotuvių papročiai, kosminės laidotuvės - naujųjų laikų išradimas. Tai Pietų Korėjoje sukurta alternatyva įprastam palaikų kremavimui. Vietoj įprasto pelenų laikymo urnoje, iš jų gaminami karoliukai, kurie įteikiami artimiesiems.
Estijoje, kaip ir Lietuvoje, atsisveikinimas su mirusiuoju reiškia šeimos ir artimiausių žmonių susibūrimą, tačiau estai kur kas daugiau dėmesio skiria šeimos narių ir mirusiojo kontaktui, kuris palaikomas artimiesiems patiems aprengiant velionį (folkloro elementų turinčia apranga) ir užveriant akis bei burną - tikima, kad tokiu būdu nuo nelaimės apsaugomi mirusiojo šeimos nariai. Švedijoje, mirus šeimos nariui, įprasta jį laidoti po mirties praėjus vidutiniškai 20 dienų. Savęs balzamavimui yra ryžęsi vos pora dešimčių labiausiai atsidavusių budistų vienuolių.
Kadangi visa ši informacija surinkta maždaug nuo 1970-ųjų, turiu pasakyti, kad kai kas keičiasi, nyksta, atsiranda naujovių, tačiau bendroji struktūra išlieka“, - sako V.
Panašus:
- Kūdikių primaitinimas nuo 6 mėnesių: ką ir kaip duoti?
- Kūdikių alergijos požymiai: kaip atpažinti ir ką daryti
- Kūdikių svoris ir ūgis: normos ir ką svarbu žinoti tėvams
- Vaiko pinigai po 18 metų: svarbiausi patarimai ir ką privalote žinoti dabar!
- Šlapimo pūslės uždegimas nėštumo metu: kaip atpažinti ir efektyviai gydyti!