Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Lietuvos heraldika, kaip praktinių ir teorinių taisyklių sistema ir disciplina susiformavo jau XIII amžiuje. Vien tik parsidavę rusams sovietiniai lietuviai istorikai Lietuvos heraldiką kildina nuo XIX amž. (žiūr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t., p.317 ), nes rusų valdžia iš vis negalėjo pakęsti, kad Rusijos okupuoti kraštai gali turėti senesnę ir turtingesnę istoriją, kultūrą ir civilizaciją.

Heraldika yra istorinė disciplina, tirianti herbus, jų atsiradimo ir vystymosi istoriją, herbų sudarymo principus ir kanonus, aprašanti heraldikos taisykles, herbų simboliką, spalvinius ir kompozicinus sprendimus, herbų elementų prasminę ir simbolinę reikšmę.

Rusai heraldikos neturėjo iki tol, kol Rusijos caras Petras I nepabuvo užsieniuose. Ir tik 1721 m. sausio mėn. 28 d. caro įsaku buvo įkurta speciali Geroldmeisterinė kontora, sudarytas jos darbuotojų sąrašas, ant kurio Petras I savo ranka uždėjo rezoliuciją: ”Iз сих надлежит быт двум, одному герольдъмейстеру, другому рекитмейстеру, которых выбрат балатированем”. Štai nuo tada buvo pradėti kurti ir Rusijos imperijos, Rusijos miestų herbai ir net rusų bajorų herbai.

Europoje Lietuvos didikų ir bajorų herbai buvo seniausi (žiūr. Jūratė Statkutė de Rosales. „Senasis aisčių metraštis“. Kaunas, 2009). Ypač archaiški, sukurti iš “žvaigždinio rašto” - runų buvo Gediminaičių, Bersnevičių, Blusių, Kęstartų, Kosmauskų, Pukštų, Rimvydų, Skorulskių, Vijūkų ir kitų herbai.

Net žymiai vėliau, - 1413 metų Horodlės sutartyje lenkai, kurie buvo žemesnės kilmės, nei lietuvių aristokratija, perima ir savo reikmėms pritaiko 50 lietuvių bajorų šeimų herbų.

Iš anksčiausių lietuviškų herbynų galima paminėti “Analekta digesta herbow Panstwa W.X. Litewskiey”, Wenecya, Aldus Manutius, 1499. “Summariusz kleynotow Abo herbow Panstwa i Rycerzstwa Korony Polskiey y W.X. Litewskiey”, Krakowie, 1621 ir t. t. Lietuvos valstybiniai ir giminių herbai įtraukiami ir į kitų šalių herbynus.

Pvz. XV amž. flamandų dailininkas Bergshamaras paruošia herbyną Burgundijos hercogui ir ten patalpina Lietuvos valstybinį herbą.

Renesanso laikais lietuviški herbynai buvo spausdinami Europos spaustuvėse, jų dažnai būdavo galima gauti pavasarinėse ir rudeninėse Frankfurto knygų mugėse, kurios jau nuo XV amžiaus pabaigos būdavo kasmet rengiamos.

Jei kam tektų savo akimis pamatyti tomų tomus Lietuvos herbynų, kurie yra saugomi Lietuvos Istorijos archyve, iškart suprastų kiek daug Lietuvoje buvo diduomenės ir kilmingų žmonių, garbingų karvedžių ir bebaimių riterių.

Būtina paminėti, kad jei XVI-XVII amžiuje Prancūzijoje bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų, tai Lietuvoje bajorai sudarė net 10% gyventojų!

Nuo viduramžių heraldiką išmanė tik specialiai paruošti žmonės - heroldai, kurie būtinų būtiniausiai privalėjo būti mažiausiai trečios kartos bajorai, nes be specialių mokslų ir pastovių studijų dar privalėjo turėti ir įgimtą genetinį heraldikos simbolių ir spalvų pajautimą.

Lietuvos valstybės herbu yra laikomas nuo senų seniausių laikų naudojamas herbas “Vytis”, apibūdinamas viduramžiškai glaustai ir aiškiai: “Rikis ant šuoliuojančio žirgo” (Rikis - karo vadas).

Heraldiškoji Lietuvos herbo eksplikacija skamba kiek kitaip: “Karališkos spalvos purpuriname skyde ant balto žirgo, šuoliuojančio į Rytus, baltas Rikis veda kovon. Rikio iškeltas kalavijas rodo parengtį, o Rikio lietuviškame skyde matyti Lietuvos Karališkosios giminės Gediminaičių herbas “Stulpai”.

Lietuvos valstybinė vėliava - purpuro spalvos (ne raudona, o purpuro spalva Europos heraldikoje yra karališkoji spalva) lauke baltas Vytis. Šitą vėliavą Lietuva turėjo mažiausiai 3500 metų, su šia vėliava lietuviai kariavo su Egiptu ir Persija, nukariavo Indiją, Europą ir Romos imperiją.

Mūsų vėliavą matė sumušti turkai, totoriai, rusai, mongolai, lenkai, vengrai, kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, su ja buvo sutriuškinti Žalgirio mūšyje kryžiuočiai ir nenugalimieji švedai. Su ja lietuviai ėjo į 1794 m., 1830-31 m., 1863 m. laisvės karus.

Lietuvoje, į valdžią atėję iš valstiečių paėję inteligentai taip pat atsisakė karališkųjų valdžios insignijų, antra vertus, tuo metu Seime buvo tik vienas kilmingas lietuvis-bajoras Stanislovas Narutavičius, kurio balsas ir argumentai apie Lietuvos valstybines insignijas to meto Seimo daugumai buvo nesuprantamas, tad bendroje nepriklausomybės euforijoje buvo nutarta sukurti ir naują, nepriklausomą vėliavą.

Vėliavą, aišku, kūrė žmogus nieko neišmanantis heraldikoje. Heraldikoje kiekviena spalva ir kiekvienas spalvų derinys turi savo simbolinę reikšmę, nežinant jų, bet naudojant savo giminės, o ypač valstybės insignijose ir atributikoje, galima apsijuokti prieš visą pasaulį.

Būtent tas ir atsitiko su nauja Lietuvos vėliava - trimis juostomis - geltona, žalia ir raudona. Heraldikoje šis chromografinis junginys yra tarpusavyje nesiderinantis, afektuotas, nerekomenduotinas.

Labai gaila, kad ir naujojo šiandien naudojamo Lietuvos herbo kūrėjai nebuvo susipažinę su heraldikos reikalavimais ir neturėjo Lietuvos herbo apercepcijos, aksesuarų ir atributų architektonikos, chromografijos dimensijų. Tokios kūrybos rezultatas - šiandien naudojamas diskredituojantis Lietuvą herbas.

Šiuolaikinio Lietuvos herbo chromografinis sprendimas yra paremtas XV amž. flamandų demiurgo chromografija. Mėlynos spalvos į Lietuvos herbo įvedimas yra renesanso laisvių ir flamandiškos chromografijos sampratoišraiška.

Vytis Vytauto antspaude 1418 m.Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, 1388 m savo antspaude “Vytį” pasuka į Vakarus.

Kęstučio ir Vytauto Didžiojo “Vyčio” kryptis į Rytus turėjo savo simbolinę prasmę, - atkovoti savo protėvynę ir visą laiką rodyti slavų gentims, pretenduojančioms į Lietuvos teritoriją, savo pasiruošimą kovai, perspėti ateivius iš Rytų, kad Lietuvos valstybė yra galinga, karinga ir visada pasiruošusi duoti kovingą atkirtį interventams.

žymės: #Vaikiska

Panašus: