Advento laikotarpis apipintas įvairiausiomis tradicijomis. Laukiant didžiosios metų šventės, galvojame apie savo šeimos narius, prisimename išėjusius, o puošdami eglutę pamąstome ir apie iš amžių mus pasiekusias tradicijas bei papročius.
Pagal bažnytinį kalendorių advento pradžia laikomas ketvirtasis sekmadienis prieš Kalėdas. Tai gali būti bet kuri diena nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje advento pradžia buvo laikoma šv. Andriejaus diena, minima lapkričio 30 d. Ši diena žymėdavo ir žiemos pradžią.
Advento kalendorius
Visgi visiems labiausiai žinomas dienų skaičiavimas iki šv. Kalėdų, kuris neretai būna pažymimas savęs ar vaikų mažu apdovanojimu. Sulig šia tradicija namuose dažniausiai atsiranda Advento kalendoriai. Vieni savo viduje slepia šokoladu kvepiančius gardėsius, kiti - mažus žaisliukus. Išpopuliarėjo toks kalendorius XIX-XX amžių sandūroje. Šiuolaikiniai kalendoriai yra labai įvairūs ir juose kiekvienai dienai yra skiriamas langelis, maišelis, dėžutė ar vokelis, kuriame slepiasi kažkas saldaus, gardaus, prasmingo ar smagaus.
Tačiau dovanos dažniausiai sukuria laikiną emociją, kuri pamažu ima slopti. Ypatingai vaikams reikalingas gyvas kontaktas, bendravimas ir asmeninis dėmesys. Tad šiemet dienas iki šv.
Virtualūs susitikimai su Kalėdų Seneliu
Džiaugsmo kupinos akys, susijaudinimas veide ir neblėstantis noras atsikelti ryte. Būtent taip jaučiasi vaikai, turintys galimybę kasdien virtualiai susitikti su Kalėdų Seneliu. Šiuo būdu vaikams diegiamos tradicijas, tikėjimas bei džiaugsmo emocijos suvokimas. Vaikas, kasdien matydamas Kalėdų Senelį, jaučiasi ypatingas. Juk jis gauna galimybę pabendrauti su šiuo magišku personažu iki pat šv.
Kiekvienas virtualus susitikimas su Kalėdų Seneliu pažymimas išskirtine, pamokančia istorija ir, žinoma, nesudėtinga užduotimi, skatinančia vaiką savarankiškumo, kūrybiškumo, naujų dalykų išmokimo. Kasdienis stebuklingas susitikimas ne tik pagerina vaiko nuotaiką, bet ir pasėja gerumo, atjautos sėklelę vaiko širdyje.
Advento vainikas
Viena iš šio laikotarpio tradicijų - advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Advento vainikas daromas iš visada žaliuojančių augalų - eglės, pušies, o tai simbolizuoja viltį ir nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą.
Į advento vainiką įstatomos žvakės taip pat turi savo simboliką. Jos - keturios, reiškiančios keturias advento savaites, o uždegamos viena po kitos reiškia Jėzaus gimimo artėjimą, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, rožinė - džiaugsmą dėl tuoj gimsian¬čio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skir¬tą džiaugsmui.
Tiesą sakant, istorijų, siejamų su advento vainiko atsiradimu, yra labai daug. Tačiau dažniausiai pateikiama ir realiausia versija yra ta, jog pirmasis advento vainikas buvo uždegtas XIX amžiuje Hamburge. Čia uostamiestyje buvo galybė našlaičių vaikų, elgetavusių gatvėse. Vienas jaunas pastorius juos pradėjo rinkti ir suteikė tiems vaikams svarbiausius dalykus - pastogę bei maisto. 1838 metų advento laikotarpiu pastorius troško, kad vaikai šį laikotarpį pajustų kuo stipriau, todėl sumanė, jog nuo pat gruodžio pirmosios kiekvienas berniukas uždegtų po spalvotą žvakę.
Šis ritualas netruko gauti „žvakių šventės“ pavadinimą. O štai vienas pastoriaus draugas pagamino medinį ratą žvakutėms sudėti. Ne paslaptis, jog sudėjus ant jo žvakutes jis tapo panašus į tikrų tikriausią šviesos vainiką. Nereikia nė sakyti, jog tokia graži tradicija ir tas žvakių vainikas patiko visiems, tad ši idėja persikėlė ir į šeimas.
Tačiau čia atsirado problema - tikrai ne visi namai galėjo talpinti didžiulius vainikus su 24 žvakėmis. Tad ilgainiui pats vainikas gerokai sumažėjo ir ant jo liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius. Tiesa, žvakės turėjo būti atitinkamų spalvų - trys violetinės, o vieną - rožinė.
Ką simbolizuoja šis vainikas? Pirmiausia, tai jis yra apskritimo formos, o pastaroji nuo seno siejama su vienybe bei amžinybe, negęstančia saule ir metiniu jos ciklu. Vainikas drauge ir žiedo formos, o žiedas siejamas su ištikimybe.
Tradiciskai advento vainikas turi būti puošiamas eglės arba pušies šakomis - pastarosios simbolizuoja viltį, nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Na, ir, žinoma, advento vainiko žvakės. Greičiausiai nereikia nė sakyti, kad jos taip pat turi savitą simboliką. Žvakės yra keturios - kaip ir advento savaitės.
Advento tradicijos ir papročiai
Advento laikotarpiu priimta atsisakyti linksmybių ir prioritetą teikti ramiam laikui, susikaupimui, apmąstyti savo gyvenimą, pasiekimus, išsikelti naujus tikslus, apgalvoti ir besibaigiančius metus, taip pat ko tikimės iš ateinančių. Nuo seno tikėta, jog advento laikotarpiu verta skirti laiko savo minčių apvalymui, išgryninimui.
Tradiciškai seniau advento vainiko žvakė buvo degama visai šeimai susėdus prie stalo. Degimo laikotarpis tapdavo proga aptarti dienos darbus, pasikalbėti, kartu pasimelsti. Remiantis etnologiniais šaltiniais, būdavo svarbu ir žvakių spalvos - ant vainiko degti reikėdavo tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė uždegama turėdavo būti trečiąjį advento sekmadienį.
Senovėje lietuviai tikėjo, jog advento laikotarpiu ypač suaktyvėja dvasios. Anuomet buvo laikomasi pozicijos, jog advento laikotarpiu negalima skolintis - nei pinigų, nei daiktų. Priešingai, šiuo laikotarpiu privalu visas skolas grąžinti.
Advento vakarai
Tradicinėje lietuvių kultūroje advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, pakinktus taisant, virves vijant. Dzūkams papročiai leisdavo ir padainuoti, čia išliko labai senoviškų advento dainų. Dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj.
Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Vis dėlto pasilinksminimai buvo santūrūs, ir piršlybos būdavo draudžiamos, tiesa, jaunieji tuose susiėjimuose atsargiai žvalgydavosi sau poros, bet piršliauti pradėdavo tik po Kalėdų, po Trijų karalių.
Rateliai-žaidimai - vieni populiariausių šiame kontekste. Vaikai ir / ar suaugusieji susikibę rankomis stoja į eilę. Pirmasis veda visą eilę, sukdamas vorelę aplink paskutinįjį. Gražią ringę padarykit. Gražią ringę išardykit. Žaidėjai sustoja ratu, o viduryje įsitaiso „kiškelis“.
Burtai
Dar kalbėdami apie advento papročius negalime nepaminėti burtų! Pavyzdžiui, per Šv. Barborą, gruodžio 4 dieną, merginos vakarienei valgydavo kažko itin sūraus, mat tikėjo, jog naktį susapnuos vaikiną, atnešantį joms atsigerti.
Šv. Liucija, gruodžio 13, buvo orų spėjimui skirta diena. Šią dieną nuo Šv. Kalėdų skiria 12 dienų - kaip ir metai turi 12 mėnesių. Tad kiekviena diena nuo Šv. Kalėdų atspindi atitinkamą ateinančių metų mėnesį. Labai populiaru buvo burti iš vaško - dažniausiai tam buvo naudojamas molinis indas, žvakė ir vanduo. Į vandenį lašinamas vaškas, o iš jo susiformuojanti figūra suteikia progą interpretuoti, kas nusimato, kas laukia ateinančiais metais.
Kalbant apie paskutinę advento dieną, Kūčias, tai itin populiarus burtas buvo šiaudo traukimas. Galbūt šį neretas esate ir patys išbandę? Kūčių vakarienė būdavo patiekiama ant staltiese užkloto stalo, o po staltiese dedami šiaudai. Po vakarienės kiekvienas šeimos narys nežiūrėdamas traukdavo šiaudą.
Šv. Andriejaus dieną merginos, norinčios ištekėti, pasiimdavo saują kanapių, aguonų ar linų sėklų ir tris kartus atbulomis prieš saulės kryptį apeidavo aplink šulinį sakydamos: „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju / Atsiųsk man padėjėją kanapėms rauti“. Tada eidamos nuo šulinio iki trobos sėklas pakeliui išbarstydavo. Prieš guldamos miegoti suvalgydavo ką nors sūraus ir eidavo miegoti. Tikėta, kad susapnuos išrinktąjį, atjojantį prie šulinio žirgo pagirdyti.
Šiandien šulinio ar net ir nuosavos trobos daugelis neturime, greičiausiai ir kanapių, linų ar aguonų įsigyjame tik išskirtinėmis progomis, tačiau galime pabandyti išsiburti šiuolaikiškai. Trobą atstos bet kuri vieta, kurią laikote namais. Šulinys lietuvių mitologijoje yra langas į anapusinį pasaulį, vadinasi, ateitį pamatyti padeda mirusieji, būtybės, gyvenančios „anapus“. Kas šiandien yra jūsų langas į „anapusinį“ pasaulį?
Kūčių diena
Kūčių rytą Lietuvos kaimuose stengdavosi kuo anksčiau atsikelti ir pradėti prieššventinę ruošą. Šventinė diena dažnai būdavo sureikšminama: kokia ji, tokie bus ir visi metai. Taigi, tikėta, kad pramiegoję visus metus tinginiaus. Kūčių dieną buvo laikomasi pasninko tikint, kad tai atneš sėkmę - jaunos merginos sėkmingai ištekės, garbaus amžiaus žmonės dar ilgai gyvens, o piemenėlių pavasarį lauks daugybė laukinių ančių lizdų, pilnų kiaušinių.
Kūčių dieną, be pasiruošimo šventei, didelių darbų dirbti taip pat nebuvo galima Svarbiausia buvo apsišvarinti ir pasipuošti. Plaudavo sienas, šluodavo aslą ir barstydavo kadagiais, namus puošdavo eglišakiais, krikštasuolėje (garbingiausia trobos vieta, šoninės ir galinės sienų sandūroje) pastatydavo rugių pėdelį. Virš stalo kabodavo sodas su obuoliuku, o ant stalo padėdavo šiaudų, juos uždengdavo balta linine staltiese, kurią taip pat puošdavo eglišakiais, džiovintais obuoliais, per vidurį statydavo - o dar dažniau guldydavo - kryželį: laukiama kūdikėlio Jėzaus gimimo.
Išskirtinis lietuvių paprotys valgyti kūčiukus su aguonpieniu siejamas su mirusiųjų pagerbimu. Šiandien mums taip įprastos kalėdinės eglutės puošimas į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos palyginti neseniai. Ant Kūčių stalo dėdavo patiekalus, pagamintus iš ūkyje auginamų gėrybių ir gamtos dovanų. Patiekalų skaičius skirtinguose regionuose galėjo būti skirtingas ir nebūtinai jų būdavo dvylika - galėjo būti septyni ar devyni. Vienas seniausių, pagrindinių valgių - kūčia, ruošiama iš įvairių javų, taip pat žirnių, pasaldintų medumi. Šventinio stalo patiekalai taip pat skyrėsi priklausomai nuo regiono.
Prie Kūčių stalo sėsdavo sužibus pirmosioms žvaigždėms. Namų šeimininkas paimdavo duonos ar kalėdaitį, o kai kur ir po truputį visų šventinių patiekalų, eidavo tris ratus aplink namą ir pabeldęs į duris sakydavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje.“ Tada susėsdavo prie stalo, sukalbėdavo maldą ir lauždami dalindavosi kalėdaitį. Kaip vaisingumo simbolį valgydavo žirnius. Juos taip pat pažerdavo vaikams gaudyti ir daugiausiai jų pagavusių kitais metais laukdavo sėkmė, o merginai iškritęs porinis skaičius žirnių žadėjo piršlius.
Kūčiukai - tai senovinė apeiginė duonelė, skirta mirusiųjų vėlėms pamaitinti. Be mirusiųjų prie stalo simboliškai buvo pakviečiamos bitės (jei šeimininkas bitininkas), kviečiami vėjas ir šaltis, geru žodžiu paminimi laukiniai gyvūnai, tikintis, kad jie nekenks žmonėms. Prisėdę prie stalo pagalvokite, ką jums reikia prie jo simboliškai pakviesti, kad kiti metai būtų sėkmingesni.
Išaušus Kalėdų rytui visi ruošdavosi į ankstyvąsias mišias: pasipuošdavo naujais drabužiais, papuošdavo arklius varpeliais ir žvanguliais. Tikėta, kad pirmieji pasiekę bažnyčią greičiau už kaimynus nudirbs kitų metų ūkio darbus. Tiesa ar prietarai - nežinia, bet Kalėdų rytą nepakenks atsikelti kuo anksčiau.
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Neįtikėtina Algimanto Bandzos Vaikų Globos Namų Istorija Panevėžyje – Atraskite Paslaptis!
- Idealus Svorio Priaugimas Nėštumo Metu: Ekspertų Patarimai ir Veiksmingos Rekomendacijos