Vaikų netektis yra vienas skaudžiausių išgyvenimų, kuriuos gali patirti šeima. Sielvartas, skausmas ir gedėjimas keičia žmogų, brandina ir leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą. Niekas taip nekeičia žmogaus širdies, kaip skaudi patirtis, jei sutinkame ją taikingai priimti, gedėti, išgyventi ir apmąstyti savo patyrimą Dievo šviesoje. Kaip auksas, lydomas ugnyje, skaistėja, taip žmogaus siela, patirdama įsisąmonintą kentėjimą, taurėja.
Netekties Skausmas
Gimdymas visada yra plona riba tarp mirties ir gyvenimo. Sielą apgaubia pasimetimas, tuštuma, neapsakoma baimė prarasti tą, kurio taip laukei, ką tik išvydai ir netekai. Netekties skausmas pervėrė širdį. Iš gimdymo namų grįžome „tuščiomis“ rankomis ir sužeistomis širdimis. Tada supratau, kad gyvenime gimimas ir mirtis gali būti visiškai šalia. Pasiliekantiems tenka toliau gyventi ir neprarasti prasmės.
Žinoma, vaikų netektis, jų gedėjimo metas nėra trumpas ir lengvas. Psichologai gedėjimą dėl vaikų mirties priskiria prie sunkesniųjų ir ilgesniųjų 5-6 metų gedėjimo laikotarpio. Ne veltui žmonės sako: „Sunku laidoti vaikus.“ Turbūt bet kokio amžiaus vaikus sunku laidoti. Sielos žaizda sopa kaip ir kūno. Reikia laiko ir kantrybės, jog ji užgytų ir virstų teigiamus išgyvenimus pažadinančia patirtimi. Be to, sunkiems klausimams reikia rasti atsakymus.
Išgyvenimai Po Netekties
Pirmąjį mėnesį negalėjau rasti ramios vietos namuose, viskas akivaizdžiai bylojo apie staigią motiniškąją netektį. Prasidėjo laktozės periodo kančia. E. Frommas (1900-1980), garsus psichologas ir filosofas, tiksliai pastebi, kad motinos meilė yra atiduodanti: „Ji atiduoda save viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.“ Toji kančia aplanko, kai nebeturi kam duoti, tuščios rankos, o pienas prieš motinos valią pritvinksta krūtinėje.
Kūdikio daiktai primena laukimą ir staigią netektį. Jautiesi kaip mažas vaikas, iš kurio rankų išplėšė nuostabią kelių aukštų ledų porciją, - tiesiog nuskriaustas. Jausmai it potvynio pralaužta užtvanka veržiasi ašaromis iš vidaus į paviršių ir nuolatos keičiasi, kunkuliuoja. Tai apima didžiulis kaltės jausmas, kad kažko nepadarei, tai gėdos, kad negali susitvardyti. Po to visa tai virsta neapykanta sau, kad nesuvaldomai praskydai ir nebepatinki net savo artimiesiems. Taip pat širdį spaudžia neapsakomas apmaudas, niekaip neduoda ramybės klausimas: „Kodėl taip atsitiko mums?“
Ramybė užpildė širdį ir protą tada, kai supratau, kad turiu sau leisti gedėti, nedangstyti kančios. Neturėčiau to gėdytis. Pastebėjau, kad gedėjimas tampa nepopuliarus ir nepatrauklus „sėkmės kultūroje“, kuri skirta šio pasaulio „stipriesiems“, „linksmiesiems“ ir „greitiesiems“, kurie niekada „nepasiduoda“ ir „nepalūžta“. Žmonės nori pabėgti nuo skaudžių savo gyvenimo akimirkų - mirties, kančios ir liūdesio - stengdamiesi juos ignoruoti. Šiandien suvokiu, kad gedėti savo mylimųjų yra tikra drąsa, atverianti mūsų gražias žmogiškąsias puses. Tai rafinuotos elgsenos priešingybė. Taip pat pastebėjau, kad gedėjimas turi psichologinius, teologinius ir socialinius aspektus.
Gedėjimo Aspektai
Psichologinis Gedėjimo Aspektas
Nuo pirmųjų savo pastojimo akimirkų moteris pradeda jausti, kad joje kažkas keičiasi ne tik fiziologiškai, bet ir psichologiškai. Ji ruošiasi motinystei: tampa jautresnė, yra susaistoma su savo įsčių vaisiumi, kurį jaučia, apie jį dažnai mąsto, net kalbasi su juo. Formuojasi nauja moters tapatybė: ji - nebe mergaitė ar bevaikė moteris, ji - motina, pirmo, antro ar trečio vaikelio. Nėščia moteris jau tapatinasi su motinyste. Tad netekus kūdikio ar įvykus persileidimui, staiga moterį aplanko ne tik stiprus netekties jausmas, bet tai sukrečia ir jos tapatybę. Moteris, kuri ką tik buvo įsijautusi į motinystės vaidmenį, staiga tampa bevaike motina.
Kiekvienas žmogus įvairiais gyvenimo etapais savo tapatybės pokyčius išgyvena gana skaudžiai. Šiuo atveju tuos pokyčius dar labiau komplikuoja vaiko mirtis, dėl kurio moteris gedi. Todėl toks praradimas virsta netrumpu disorientacijos laikotarpiu, kai turi iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, paskirtį, savo vaidmenį. Tam prireiks nemažai laiko. Šiandien svarbu suprasti, kad gedėjimas nėra liga, jos nereikia gydyti. Turime leisti sau gedėti, ir artimi žmonės: vyras, tėvai, draugai - to neturėtų stabdyti. Negalime smerkti gedinčių moterų ar vyrų dėl savo vaikų netekties. O laikas ir Dievo malonė užgydo visas žaizdas.
Teologinis Gedėjimo Aspektas
„Netektis žmones tiesiog įstumia į skausmingų klausimų periodą. Gaila, kad kai kurie pasiduoda šioje kovoje ir kartu praranda tikėjimą. Tačiau tų, kurie nusprendė atlaikyti netekties pažadintus stiprius jausmus, tikėjimas, padėsiąs atlaikyti dar stipresnius gyvenimo smūgius, taps brandesnis“ (A. Pearson). Ankstyvos netektys žmonėms sukelia teologinę dilemą apie Dievo gerumą ir rūstumą. Praradę vaikus, suabejojame Dievo gerumu. Neretai mes, tikintieji, apsistatome save trapiomis iliuzijomis kaip kortų nameliu: „Tikinčiajam negali nutikti nieko blogo“ arba „Jo nepalies kentėjimas, liga ar ankstyva netektis. Jei Dievas geras, tai nekalti vaikai negali sirgti ir mirti“.
Pirmai nelaimei ištikus, tas kortų namelis tuoj pat subyra, parodydamas visas silpnąsias mūsų teologijos puses. Nuo artimųjų netekties niekas ir jokiais būdais nėra apsaugotas: tikintis ir netikintis. Biblijoje parašyta, kad kiekvienas žmogus žemėje patiria daug vargo. Tačiau skausmingas šios žemės vargas netikinčiajam gali padėti atrasti Dievą ir amžinąjį gyvenimą, o tikinčiajam gali tapti charakterio ir tikėjimo tobulinimo mokykla. Kaip geležis, kaitinama ugnyje, įkaista ir pasiduoda kūrybiško kalvio rankai, taip ir žmogaus siela, kentėdama minkštėja ir tampa atvira Dievo Kūrėjo nuostabiam darbui joje.
Taigi patirti sunkumai gilina mūsų įsitikinimus ir atveria Kristaus asmeninį pažinimą. Tai naujas Dievo pažinimo lygmuo, kai iš naujo patiriame Jo ištikimybę ir gerumą. Mes su vyru suvokėme, kad netekties metu Dievas keitė mūsų širdis, leido pažinti Jį giliau. Likome Jam ištikimi, nes Jo patirta meilė buvo didesnė už netekties skausmą.
Socialinis Gedėjimo Aspektas
Kiekvienas žmogus gyvena visuomenėje ir nėra izoliuotas nuo žmonių. Kiti žmonės taip pat dalyvauja mūsų gedėjime procese. Esu dėkinga mamai, kitiems žmonėms, kurie meldėsi už mus sunkią valandą, guodė pačiais nuostabiausiais Viešpaties žodžiais. Kiekvienas geras žodis buvo vaistai mūsų sielai, palengvino skausmą ir teikė viltį. Mūsų antrojo sūnaus vardas Saliamonas - jis tapo mūsų šeimai didelė Dievo paguoda ir Viešpaties ištikimybės ženklu. Gimus „Ramybės sūnui“ (tokia vardo reikšmė), Dievo ramybė pripildė mūsų širdis.
„Pilkame, monotoniškame kraštovaizdyje pamažu ėmė rastis spalvų ir formų. Be abejo, tai nebuvo tas pasaulis, kurį aš pažinojau, ir aš nebebuvau ta pati. Supratusi, koks trapus yra mano pačios kiautas, geriau pastebiu ir kitų trapumą.<...> Gyvenimas pasikeitė, ir aš pasikeičiau“ (D. F. Edgerton).
Kaip Elgtis Gydytojams, Mirus Kūdikiui?
Tokios šalys kaip JAV, Kanada, Australija ir dauguma Europos šalių 2000-2010 m. laikotarpiu įstatymiškai patvirtino, kad ši netektis yra specifinė. Įsigaliojo reglamentas, kaip elgtis su šiomis šeimomis, kaip ir kokią pagalbą joms teikti ligoninėse ir išėjus iš jų.
Lietuvos ligoninėse nėra reglamentuotų taisyklių ar patarimų, nurodančių, kaip elgtis ir kalbėti su moterimi, netekusia kūdikio. Dalis gydytojų stengiasi apsaugoti moterį siūlydami vaikelio nerodyti, tačiau, tyrimų duomenimis, mirusio kūdikio matymas moters netraumuoja. Net jei medikams vaiko išvaizda būtų baisi - mamai viskas atrodo kitaip. Vakarų šalių pagalbos protokole parašyta, kad moteriai rekomenduojama ne tik pažvelgti į vaiką, bet ir paimti jį ant rankų, apkabinti.
Dalį tėvų labai svarbu pakrikštyti vaikelį tomis minutėmis, kol jis dar gyvas, kitiems svarbu palaikyti jį savo glėbyje. Kuomet moteris sako, kad nenori matyti mirusio vaikelio, reikia pasitikslinti, kodėl. Galbūt moteris bijo savo reakcijos arba bijo, kad toks atsisveikinimas bus skausmingesnis ir sukels psichologinių sunkumų su tuo susitaikyti. Tyrimų duomenimis, praėjus kuriam laikui, moterys gailisi neatsisveikinusios su savo vaiku. Kontaktas su kūdikiu ir atsisveikinimas yra labai svarbus. Jo metu smegenys užfiksuoja, kad gimdymas tikrai įvyko.
Ką Galime Padaryti Dėl Lietuvos Moterų?
Reikalingas profesionalas, dirbantis su praradimų išgyvenimo tema. Sektinas pavyzdys - Vakarų Europos šalių gimdymo namai, kuriuose yra socialiniai darbuotojai, psichologai bei visa plati pagalbos sistema.
Kaip Elgtis Artimiesiems?
Artimieji pasirūpina, kad moteriai nereikėtų atsakinėti į žinutes ir skambučius. Šeima gali perspėti draugus: „Mes tam tikram laikotarpiui dingstame ir su jumis patys susisieksime, kai ateis laikas“.
- Draugai išreiškia užuojautą, bet įkyriai netrukdo.
- Iš artimųjų būtų labai svarbu jausti rūpestį, žinoti, kad jiems tai svarbu.
- Galima paklausti, kokios pagalbos šiai šeimai reikia.
- Galbūt reikėtų tiesiog atvežti maisto arba kelioms valandoms paimti vyresnius vaikus, kad tėvai galėtų pasikalbėti ir apmąstyti tai, kas vyksta.
Vaikelio Gimtadienis: „Aš Jį Atsimenu“
Žmonėms gali pasirodyti, kad moterys, palaidojusios savo vaikelius ir iki šiol mininčios jų gimtadienius, vis dar gedi ir sielvartauja. Tačiau tai yra normalu. Šios moterys yra mirusių vaikų mamos ir jos nori priminti apie savo vaikus aplinkiniams.
Laidotuvių Etiketas
Laidotuvių namų vadovė atkreipia dėmesį, kad toli gražu ne visi žmonės laikosi deramo laidotuvių etiketo. Anot jos, velionio pažįstami ar draugai neretai atsisveikinti ateina vilkėdami įprastais, įvairių spalvų drabužiais. Anksčiau, atsisveikinus su velioniu, būdavo įprasta dar kurį laiką vilkėti gedulo drabužius, tačiau, kaip teigia vadovė, tokios tradicijos jau kurį laiką beveik nebesilaikoma. Vis dėlto tam tikras etiketas laidotuvių metu yra išlikęs - vadovė tikina, kad atsisveikinti su velioniu nereikėtų eiti apsirengus atvira suknele, nuogais pečiais.
Atsisveikinant su velioniu, nereikėtų puoštis. Pasak vadovės, einant į šermenis ar laidotuves, nereikia perdėtai puoštis, tačiau derėtų atrodyti tvarkingai, kukliai. Moteris pataria nenaudoti aštrių kvepalų, ryškiai nesidažyti ir būti švariems. Atsisveikinimo metu, kalbant su velionio artimuoju, svarbu atsirinkti tinkamus žodžius. Jokiu būdu negalima blogai atsiliepti apie mirusįjį. Kiek laiko būti šarvojimo salėje, pasak vadovės, priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, tačiau derėtų pasėdėti bent 15 minučių. Jei velionis buvo artimesnis, tuomet šalia galima praleisti ir kelias valandas.
Kaip Aukoti?
Pastaruoju metu, atėjus atsisveikinti su velioniu, žmonės atneša ne tik gėlių, bet ir pinigų auką. Vadovės nuomone, kiekvienas paaukoja tiek, kiek gali ir nori prisidėti prie pagalbos šeimai. Negalint atvykti į šermenis ar laidotuves, vadovė pataria paskambinti velionio artimiesiems ir pareikšti užuojautą. Tačiau to daryti nereikėtų iš karto - geriau palaukti, kol praeis pora dienų po laidotuvių.
Etiketo Specialistės Patarimai
Etiketo specialistė pastebi, kad artimieji, eidami į laidotuves, dažniausiai rengiasi juodai. Tačiau ji pabrėžia, jog renkantis aprangą, svarbu jausti saiką, gerą skonį ir nepamiršti santūrumo. Nors Lietuvoje, netekus artimojo, įprasta gedėti, o atsisveikinimas dažniausiai vyksta santūriai, specialistė atkreipia dėmesį, kad kitose kultūrose laidotuvės vyksta šventės formatu, tad žmonės labiau linkę pasipuošti. Anksčiau būdavo įprasta einančioms į laidotuves moterims ant veido dėvėti tinklelį ar pasipuošti skrybėlaite, o vyrai buvo neatsiejami nuo kostiumų bei lakinių batų. Šiandien tokių įvaizdžių galima pamatyti rečiau, tačiau specialistė primena, jog tam tikros taisyklės vis dar egzistuoja.
Atvykus į šarvojimo salę, anot specialistės, tikintiems žmonės derėtų persižegnoti, atsiklaupti prie karsto ar urnos ir sukalbėti maldą už mirusįjį. Netikintiems asmenims specialistė pataria tyliai pastovėti, mintimis prisiminti išėjusįjį ir padėkoti, kad buvo jūsų gyvenimo kelyje. Kai kuriems žmonėms sunkiu metu sudėtinga rasti tinkamų žodžių velionio artimiesiems. Specialistė atkreipia dėmesį, kad jei santykiai buvo artimi, kalbėti bus lengviau, tačiau jeigu ryšiai tolimesni, pakanka tiesiog išreikšti užuojautą. Negalint atvykti į šermenis ar laidotuves, specialistė pataria paskambinti ar nusiųsti atviruką su užuojauta.
Ką Sakyti Gedinčiai Šeimai?
- „Mirusysis buvo labai rūpestingas žmogus“
- „Jis buvo nepaprastas“
- „Liūdžiu kartu su jumis“
- „Jis buvo pavyzdys mums visiems“
Ko Nereikėtų Sakyti?
- Neklausinėkite apie velionio ligą ar mirtį, nebent šeimos narys pats pradėtų kalbą šia tema.
- Nereikėtų sakyti, kad dabar jam geriau, tokia Dievo valia, žinau, kaip tu jautiesi, dabar būsi namų šeimininkas ar paskambink, jei reikės pagalbos.
- Neklauskite, ar mirusysis turėjo gyvybės draudimą.
Pagalba Netekus Kūdikio Iki 22 Nėštumo Savaitės
Pagal 2018 m. gegužės 10 d. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V-570 „Dėl Žmogaus vaisiaus (vaisių) iki 22-os nėštumo savaitės atidavimo tėvams (vienam iš tėvų) kremuoti ir (ar) laidoti tvarkos aprašo patvirtinimo“ žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22-os nėštumo savaitės įgavo teisę būti paimtas(-ti) iš gydymo įstaigos, kai to pageidauja tėvai (vienas iš tėvų). Šio įsakymo II skyrius numato vaisiaus atidavimo tėvams (vienam iš tėvų) tvarką: „vaisius atiduodamas tėvams (vienam iš tėvų) kremuoti ar laidoti, jeigu pateikiamas įstaigos vadovui prašymas ne vėliau kaip per keturias dienas nuo ginekologinės procedūros atlikimo moteriai dienos“, o „įstaigos vadovo paskirtas darbuotojas privalo tėvams (vienam iš tėvų) atiduoti vaisių ne vėliau kaip per vieną dieną nuo prašymo gavimo dienos“, tėvams pasirašant, kad vaisių iš gydymo įstaigos pasiėmė.
Taip pat žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22-os nėštumo savaitės gali būti garbingai ir teisėtai palaidotas(-ti) pagal 2018 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 409 dėl LR Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. Nutarimo Nr. 1270 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ pakeitimą (įsigaliojo nuo 2018 m. gegužės 7 d.) išduodant leidimą laidoti, skiriant kapavietę neatlygintinai arba nišą kolumbariume (jeigu jis yra), arba kremuotus žmogaus palaikus leidžiant išbarstyti kapinėse esančiame pelenų barstymo lauke.
Pagal šį nutarimą kreipiantis ir pildant prašymą dėl laidojimo vietos ar kremavimo ir kremuotų palaikų laikymo, pateikiamas Sveikatos apsaugos ministro patvirtintos formos medicinos dokumento išrašas, t. y., gydymo įstaigos išduotas medicininis išrašas/siuntimas (forma Nr. 027/a) moteriai, kurios vaisių (vaisius) iki 22 nėštumo savaitės norima laidoti.
Informacinė Pagalba Šeimoms
Šiais metais, kūdikio netektį išgyvenančioms šeimoms, į pagalbą ateina ir su naujais informaciniais leidiniais - bukletais, kurie bus pasiūlyti daugumai Lietuvos gimdymo bei akušerijos ir ginekologijos skyrius turinčių gydymo įstaigų. Bukletai trumpai ir struktūruotai atsako į 10 tėvams rūpimų temų:
- Kai kūdikis miršta prieš gimstant
- Atsisveikinimas su kūdikiu
- Tėčiams
- Pagalba vaikams po kūdikio netekties
- Šeimai ir draugams
- Informacija ir parama seneliams
- Kitas nėštumas
- Seksualiniai santykiai po kūdikio mirties
- Grįžimas į darbą po kūdikio mirties
- Bendravimo su kūdikio gedinčiais tėvais rekomendacijos medicinos personalui (bukletas, skirtas medicinos personalui)
Bukletus galima skaityti www.kudikiontektis.lt svetainėje.
Tėvams, išgyvenantiems kūdikio netektį gimdymo metu, vis dar jaučiamas informacinės pagalbos trūkumas ir šie paramos bukletai - tai pirmas žingsnis siekiant, kad tėvai gautų išsamią informaciją, susijusią su netekties išgyvenimais.
Pagalba Vaikams Išgyvenantiems Netektį
Vaiko amžiuje psichika gali būti ypač pažeidi mirties akivaizdoje. Netektis vaikus traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jei ji staigi ir netikėta. Esama mokslinių įrodymų, kad ankstyvoje vaikystėje patyrusiems traumines netektis dažniau nustatomi psichikos sutrikimai vėlesniais amžiaus tarpsniais. Padėdami vaikui efektyviai susidoroti su netekties keliamais sunkumais, galime užkirsti kelią vėlesnėms jo emocinėms problemoms.
Pagalbos Principai Vaikams
- Pirmiausia privalu išsiaiškinti, kaip netekties sukeltus jausmus išgyvena šeimos nariai.
- Tiesus paaiškinimas, kas atsitiko.
- Kasdienio gyvenimo nuoseklumas.
- Pojūtis, kad pagalba yra galima ir pasiekiama.
Kaip Vaikai Suvokia Mirtį Pagal Amžių?
- Vaikai iki penkių metų: Nesuvokia, kad mirtis nėra laikina. Dėl šiam amžiui būdingo „magiško“ mąstymo bei egocentriško pasaulio suvokimo jie gali jaustis atsakingi už netektį.
- Penkerių-dešimties metų vaikai: Jau geba suvokti mirtį kaip negrįžtamą ir galutinį išsiskyrimą, tačiau jie vis dar gali turėti stiprų poreikį išlaikyti ryšį su mirusiuoju, ypač jei tai vienas iš tėvų.
- Nuo dešimties metų iki paauglystės: Vaikai vis geriau supranta abstrakčias sąvokas, tokias kaip mirties universalumas bei neišvengiamumas, ir gali reaguoti į netektį labiau individualiai.
Praktinės Rekomendacijos Tėvams/Šeimai
- Leiskite vaikui dalyvauti laidotuvėse, jei jis to nori. Svarbu prieš tai aiškiai ir rimtai paruošti vaiką, papasakojant, kaip vyksta laidojimas, ir vėliau leisti jam nuspręsti.
- Perteikite jam savo dvasines vertybes apie gyvenimą ir mirtį.
- Reguliariai susitikite su šeima, įvertinkite, kaip kiekvienas jos narys įveikia netektį.
- Melskitės su vaiku, jei tai neprieštarauja jūsų religiniams įsitikinimams.
- Padėkite vaikui rasti būdus simbolizuoti, prisiminti mirusįjį.
- Atkreipkite dėmesį į vaiko žaidimus, nes jie gali būti vienas geriausių būdų rasti bendrą kalbą.
- Paprašykite pagalbos artimų šeimos draugų, kuriuos pažįsta ir pasitiki vaikas.
- Kiek įmanoma išlaikykite jo kasdienio gyvenimo ritmą.
- Neslėpkite nuo vaiko tiesos apie mirtį, nes tai gali būti naudinga patirtis.
- Nesiųskite vaikui melagingų ar klaidinančių žinučių, tokių kaip „močiutė dabar miega“.
- Neprašykite vaiko liautis verkus esą tai „gali ką nors nuliūdinti“.
- Nereikalaukite iš vaiko viešo raudojimo ar gedėjimo, jei jis to nenori.
- Nesivaržykite verkti vaiko akivaizdoje.
- Neverskite vaiko tapti jūsų guodėju.
Kūdikio Netekties Diena
Spalio 15 d. pasaulyje minėta Kūdikių netekties diena (angl. Baby Loss Awarness Day), pradėta minėti JAV 1983 metais. Šią dieną prisimenami visi mažyliai, išėję per anksti - tai šeimų netektys persileidimo metu, negyvagymiai ar mirę kūdikiai. Tą dieną sutartą valandą negimusių kūdikių atminimui pagerbti ant palangių uždegamos žvakutės. Tai būdas parodyti pasauliui, jog esame neabejingi kitų skausmui, kuriant tarpusavio palaikymo tinklą, siekiant nepalikti gedėti vienų negimusio kūdikio tėvų.
Vaiko netektis (nėštumo, gimdymo metu ar po gimimo) yra priskiriamas komplikuoto gedulo patyrimui. Sielvartas tampa komplikuotas dėl padidėjusio kaltės jausmo, aplinkinių ignoravimo įvykusios netekties bei dėl staigios, nelauktos ir netikėtos netekties stiprumo.
Pagalbos Organizacijos Lietuvoje
- Psichosocialinė pagalba teikiama kai kuriose Lietuvos ligoninėse.
- Paramos grupės vyksta VŠĮ „Ugdymo ir konsultavimo centre“ ir Kauno arkivyskupijos šeimos centre.
- Savitarpio pagalbą teikia tėvų asociacijos „Gandras“ ir „Padedu augti“.
- Kauno arkivyskupijos Šeimos centre teikiamos individualios tęstinės psichosocialinės konsultacijos netekus kūdikio nėštumo metu ar po gimdymo ir palydėjimas gedėjimo procese.
- Šeimos ir pavieniai asmenys kviečiami dalyvauti savaitgalinėse „Rachelės vynuogyno rekolekcijose“.
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Kaip papuošti vaikišką tortą: idėjos ir patarimai
- Šokiruojančios pūslelinės nėštumo metu priežastys, simptomai ir efektyvūs gydymo būdai
- Raimondas Šilanskas: Įkvepianti biografija, unikali kūryba ir gyvenimo filosofija