Holokaustas, dar vadinamas Šoa, - sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų. Holokaustas apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 m. gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus - nuo 1941 m. birželio iki 1945 m.
Holokausto Laikotarpis ir Aukų Skaičius
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 m. gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus - nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma, tačiau apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta apie 5 860 000 žydų tautybės žmonių. Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių.
Mirties Stovyklos ir "Galutinis Sprendimas"
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco, Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos.
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endlösung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus - 11 mln. žmonių. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) konferencijoje, vykusioje 1942 m. Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo-spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn.
Kas buvo laikomas žydu pagal nacių įstatymus?
Pagal 1935 m. lapkričio 14 d. įstatymus:
- Žydas - tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m.
- Žydas - tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m.
- Žydas - tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d.
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta.
Antisemitizmo Apraiškos ir Priežastys
1933 m. balandžio 1 d. - 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m.
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti.
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija - tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas.
Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma tai šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab.-XX a. pirmojoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai.
Visuomenės Reakcija ir Pasipriešinimas
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus.
Informacijos Sklaida ir Sąjungininkų Pozicija
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimo pradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį.
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinimo sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti.
Pasaulio Tautų Teisuoliai
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje.
Niurnbergo Procesas
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d.-1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris, E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas ir kt.
Holokaustas Lietuvoje
Snyderis pažymi, kad tarpukario Lietuvoje nebuvo ryškaus antisemitizmo, o lyginant ją su kitomis to meto Europos valstybėmis, ją galima būtų laikyti valstybe, kurioje žydai galėjo ieškoti prieglobsčio. Nors Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo valdoma autoritarinio režimo, tačiau būtent jis stengėsi apsaugoti šalyje gyvenančias tautines mažumas nuo persekiojimo ir pažaboti visuomenėje bręstančias kraštutines nuotaikas. Sovietų vykdyta turto nacionalizacija tiesiogiai palietė visus gyventojus, tačiau žydus, kurie buvo įsitvirtinę prekyboje ar pramonėje, daug labiau.
Kalbėdamas apie kolaboravimo motyvus Snyderis pažymi, kad antisemitizmas ne viską paaiškina, kas vyko 1941 m. vasarą, ypač atsižvelgiant į tai, jog patys vokiečiai turėjo pripažinti vietinių gyventojų nesuinteresuotumą organizuoti ar vykdyti pogromus šalyje. Anot autoriaus, vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių vietinių kolaboravimą su naciais, buvo ta pati sovietų okupacija. Dalyvavimas žydų žudynėse vietiniams gyventojams leido paslėpti savo pačių kolaboravimo su sovietais faktą, parodyti lojalumą naujiesiems okupantams, išlaikyti sovietų ar pirmosiomis karo dienomis užgrobtą žydų turtą, tuo tarpu naciams pagreitinti žudynių tempą ir mastą.
žymės:
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Sužinokite, Kiek Iš Tikrųjų Kainuoja Gimdymas Lietuvoje – Visas Vadovas!
- Niežėjimas nėštumo metu: pagrindinės priežastys ir efektyvūs simptomų palengvinimo būdai