Kad vaikų auklėjimas yra ne tik labai svarbi, bet ir sudėtinga tema, su tuo sutiks daugelis. Daugeliui mūsų kartais norisi ant savo vaikų šaukti. Paprastai šis impulsas kyla gilaus nusivylimo, staigaus įniršio ar kitos ūmios emocijos proveržio metu. Vis dėlto dauguma mūsų taip pat žino, kad riksmas ir bausmės gniuždo vaikų savigarbos ir pasitikėjimo tėvais jausmus.
Kaip padėti vaikui pažinti emocijas?
Vaikui emocijos - tarsi nevaldoma stichija, kurios jis ir nesupranta, ir nesugeba kontroliuoti. Tačiau kaip galime padėti vaikui pažinti emocijas? Kokiais būdais galime padėti vaikui nusiraminti užplūdus jausmams? Ir kokius metodus galime pasitelkti, kad vaikas išmoktų ne stichiškai, bet tinkamai išlieti emocijas ir su jomis susidraugauti?
Vaikams gana dažnai patinka ir būna vertinga, jei pasiūlome tą pyktį nupiešti kaip kokį nors daiktą. Jei vaiko pyktis, liūdesys, nusivylimas, pavydas ar kažkokie kitokie jausmai būtų panašūs į kokį nors daiktą ar gyvūną, koks tai daiktas ar gyvūnas būtų? Iš to taip pat galime pamatyti, kaip vaikas jaučiasi šiuose jausmuose. Gana dažnai vaikai ir nupiešia, kad baimė panaši į kiškį ar zuikį, pyktis panašus į velnią ir panašiai.
Taip pat šis metodas yra tinkamas, kai vaikas nežino, kaip jaučiasi. Tokiais atvejais galime paklausti, į kokį gyvūną panašus vaiko jausmas. Pagal tai galime sužinoti daugiau informacijos apie tai, kaip jaučiasi vaikas. Kai vaikas nupiešia savo jausmą, galime pasiūlyti jam kelis variantus. Taip pat galime pasiūlyti nupiešti jausmą ir su juo pasikalbėti (tinkama šiek tiek brandesniems vaikams). Pavyzdžiui, ačiū, pykti, kuris esi kaip vilkas, kad mane saugai, kad nieko blogo nenutiktų, tačiau man jau viskas gerai, todėl gali mane palikti ir išeiti. Piešinį vėlgi galime kažkur padėti ar išmesti.
Kitas būdas nupiešus jausmą, kurio vaikas nebenori ir kuris vargina, pasiūlyti tą objektą uždaryti į kalėjimą. Taip pat vaikams, kurie jau moka bent kažkiek rašyti (arba kurie įsivaizduoja, kad rašo, nors dar taisyklingai nerašo), galime pasiūlyti išrašyti ir taip išlieti visas savo emocijas. Išrašyti tai su visais žodžiais, visais epitetais, su viskuo, kuo tik vaikas nori. Visa to esmė yra ta, kad vaiko jausmai persikeltų ant lapo.
Jei sakysime, kad negalima sakyti, rašyti ar kam nors rodyti tokių žodžių, tas jausmas niekur nedings. Tad tegul vaikas visa tai išrašo, tačiau turėtume mokyti, kad šie žodžiai turėtų ir likti šiame lape. Kitas žmogus neturėtų to matyti ar girdėti, nes tai yra skaudu ir nemandagu. Kai tie žodžiai jau išrašyti, galime pasiūlyti vaikui suplėšyti ar kur nors atidėti tą tekstą, tačiau geriausia, kad tai būtų išmetimas. Tarsi jausmo išmetimas iš savęs.
Jei vaikas jau gali komunikuoti savo jausmą šiek tiek brandžiau, galime pasiūlyti parašyti laišką tėčiui ar mamai, kaip vaikas jaučiasi, kol dar sunku apie tai kalbėti. Laiške vaikas galėtų išrašyti, kas jo galvoje, tačiau jau šiek tiek mandagesniais, padoresniais žodžiais, kad tai nebūtų tiesiog emocijos “išpylimas”. Tuomet tėvai, gavę tokį laišką, ir patys gali geriau įsiklausyti į tai, kaip vaikas jaučiasi, nereaguoti taip emocingai, nes šalia nėra vaiko ir taip gali lengviau padėti vaikui susidoroti su jo jausmais.
Kiti dalykai, kuriuos galime vaikui rekomenduoti, yra kad ir išeiti į lauką pabėgioti. Tačiau svarbu, kad vaikas suprastų, jog yra toks įsitempęs ir piktas ar nusivylęs ir eina savo pyktį iškvėpuoti, išpūsti, išbėgioti. Galime siūlyti patrepsėti namuose arba lauke. Taip pat vaikams kartais tinka kvėpavimo pratimai. Vaikams jie yra šiek tiek sunkiau įgyvendinami, nes jiems reikalinga nemaža savikontrolė, kad tuo metu galėtų pradėti kvėpuoti.
Vaikams būtų rekomenduojami du pagrindiniai dalykai. Vienas iš jų - turėti kortelę, lapelį, ant kurio vienos pusės būtų nupiešta gėlytė, o ant kitos žvakė. Taip galime mokyti vaiką rodyti gėlytę ir sakyti, ką darome su gėle - ją uostome - ir ką darome su žvake - ją užpučiame. Kitas dalykas dažnai tinka mažesniems vaikams. Jei situacijoje patys sugebame išlikti ramūs ir ramiai kvėpuoti, galime apsikabinti vaiką, prisiglausti prie savęs ir ramiai kvėpuoti.
Paskutinė iš mano siūlomų rekomendacijų (nors jų gali būti daug daugiau) - pasiūlyti vaikui nusipiešti kokį nors draugą ir su juo pasikalbėti. Beje, taip pat, kaip galima pasikalbėti ir su savo minkštu ar kokiu nors kitu žaisliuku. Tai padės vaikui išlieti emocijas, išsikalbėti ir gali būti, kad vaikui tai bus drąsiau ir lengviau, nei tuo metu pasikalbėti su suaugusiuoju. Taip pat vaikas gali tokį draugą nusipiešti ir su juo pasikalbėti arba, ramybės metu, vaikas gali nusipiešti sau saugią, mielą vietą, kurioje vaikas norėtų būti. Tokią vietą, kurioje jam gera. Pamatęs tą vietą, jis lengviau prisimena ir atgamina tą jausmą, kaip jis jaučiasi ten. Tad tokios būtų kelios pagrindinės rekomendacijos, tačiau tikiu, kad kiekvienas, eidamas šiuo keliu, gali atrasti ir daugiau įvairių būdų.
Drausminimo priemonės neturi žeminti vaiko
„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos“, - atsiųstame pranešime sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Zita Andrijauskienė.
Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį.
Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia, rytoj su draugais nesusitiksi. Tik neužmirškime bet kokio amžiaus vaikui paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas, šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas“, - bausmių taikymą aiškina psichologė.
Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidų. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo.
Drausminimas turi būti apgalvotas ir argumentuotas
„Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Turime suprasti, kad tobulų tėvų nėra, o valdyti pyktį ir taikyti adekvačias ir veiksmingas bausmes galime išmokti“, - sako psichologė ir priduria, kad vaikas iš anksto turėtų žinoti, kokie gali būti padariniai, jei nesilaikys susitarimų.
Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip.
Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Nepamirškime, kad diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus“, - pataria psichologė. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.
Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti. Svarbiausia auklėjimo priemonė - pokalbis. „Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko“, - sako pokalbio galia neabejojanti psichologė.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau, neabejokite, pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam“, - pataria psichologė ir pabrėžia, kad konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.
Drausminimai turi galioti visai šeimai
Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina.
Žinodamas apie savo elgesio padarinius, vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. Aleksandravičienė.
Žinojimas, kad drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio yra svarbiausias veiksnys, padedantis vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. „Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti.
Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo, koks elgesys suaugusiems patinka“, - tikina psichologė ir priduria, kad taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
Patarimai, kaip tinkamai drausminti vaiką
„Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako psichologė. Pasak jos, protingiausia yra nusiraminti ir imtis apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo poelgius, pasirinkimo rezultatus“, - teigia psichologė.
Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad klysti - žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų.“
Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir neleistinos, o vaikai, patyrę bet kokios rūšies smurtą, dažniau ir patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje arba išleidžia į išorę.
„Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui“, - įsitikinusi psichologė.
14 patarimų, kaip auklėti vaikus be šauksmų:
- Kuo geriau patys išmokstame rūpintis savimi, tuo tvirčiau įsitikiname, kaip svarbu, kad visi būtiniausi mūsų poreikiai ir asmeninė laisvė būtų gerbiami. Būdami pavargę ir nebeturėdami jėgų, nebepajėgsime tinkamai reaguoti į vaikų emocijas.
- Tai, kad vaikai labai dažnai peržengia visas mūsų ribas, dažniausiai yra mūsų pačių kaltė. Tik mes patys leidžiame jiems išvesti mus iš kantrybės. Vis dėlto nustatyti sveikas ribas yra tėvų pareiga.
- Būdami su vaikais viešose vietose negalime tikėtis, kad jie elgsis kaip suaugę žmonės. Turime pasižadėti sau, kad nesijausime susigėdę, įžeisti ar kalti dėl to, kaip į išorinį pasaulį reaguos mūsų vaikai.
- Jeigu jaudinamės dėl to, kad mūsų atžalos elgsis netinkamai, arba bijome jų jausmų protrūkių, vaikai būtinai pajaus tokias mintis, energiją ir ims ją taikyti sau.
- Neišspręstas savo emocijas vaikai linkę nukreipti į tėvus - tai gali mus žeisti ir versti jaustis nejaukiai. Taigi, priimkite vis dar kraujuojančias savo „žaizdas“. Pažinkite ir pripažinkite savo jausmus, susijusius ar kylančius iš praeities. Neteiskite jų.
- Jausdamiesi ramūs ir harmoningi, pasirinkite tam tikrą fizinį stimulą, pavyzdžiui, nykščiu prilieskite vidurinįjį rankos pirštą. Sukursite tiesioginį ryšį tarp tokio „inkaro” ir ramybės, harmonijos pojūčio.
- Kaltė ir gėda yra pačias žemiausias vibracijas keliantys žmogiški jausmai. Kaltė ne tik neleidžia adekvačiai vertinti savęs, bet ir dažnai priverčia peržengti bet kokias savigraužos ribas, kai manome padarę ką nors ne taip. Prisiminkite: vaikų auklėjimas - tai procesas.
- Kiekvienam vaikui labiausiai reikia dėmesio. Emociniai vaikų protrūkiai dažniausiai rodo tai, kad jie bando „apibrėžti” save, savo individualybę ir ją ugdyti. Vaikai trokšta jaustis saugūs - šį jausmą jiems suteikia sveikai nustatytos ribos. Pats švelniausias ir gražiausias būdas įskiepyti tai savo šeimos gyvenime - drauge leisti laiką.
- Jeigu vaiko saugumo ir dėmesio poreikiai yra išpildomi, jie būtinai išreikš siekį asmeniškai tyrinėti supantį pasaulį. Leisdami savo vaikams laisvai žaisti, galime būti visai netoli jų. Svarbiausia netrukdyti.
- Kiekvienas vaikas turi teisę patirti tokias emocijas ir troškimus, kokius jaučia, net jei mums jie atrodo kvaili ar vaikiški. Nebūtina visuomet sutikti su tuo, ko nori vaikas, tačiau šiuos troškimus vis tiek turime pripažinti.
- Staigūs pokyčiai gali provokuoti vaikų pasipriešinimą. Suteikite jiems laiko prisitaikyti prie laukiančių pokyčių, ypač gerai tai veikia jautrius vaikus.
- Nors atrodo, kad vaikai, gyvenantys mažuose kūnuose, dar tik mokosi „būti žmogumi” ir kad jiems būtina mūsų pagalba, kad išgyventų, vis dėlto tai - individualios asmenybės, gabios ir išmintingos sielos, turinčios skirtingus žinių bagažus.
- Prieš pakeldami ant rankų ar paliesdami savo vaiką, perspėkite jį. Asmeninė erdvė ir ribos svarbios ne tik tėvams, bet ir vaikams.
- Nesijauskite sumišę ar kalti, jei atrodo, kad jums visko jau per daug. Prašykite pagalbos. Tai pavers tėvystę lengvu ir džiaugsmingu procesu. Prisiminkite: niekada nesate vienas (-a).
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Vaikų Saugumas Automobilyje: Nepakeičiamos Taisyklės ir Gyvybiškai Svarbios Rekomendacijos
- Neįtikėtini Sveikinimo Žodžiai Broliui Gimtadienio Proga, Kuriuos Jis Prisiminės Visą Gyvenimą!