Vaikščiodama numindytais takais surandu betikslius į visą kaimo atmintį sueinančius atsitikimus.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartais mane visai mažą paliko su jau paaugusiu kaimo kvailiu. Aš nežinojau kodėl jo rankos atsidūrė tarp mano kojų ir nežinojau kodėl ima svaigti galva. Ir dabar kartais jaučiuosi tokia nešvari ir purvina - joks vanduo neišplauna prisiminimų, kurie suvokiami jiems netekus prasmės.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, sutikau savo pirmąją meilę. Tai dėl jo aš atidariau dar vieną Pandoros skrynią - šįkart savo sieloje. Saujomis kabinau visą savo išdidumą ir barsčiau juo pramintus takus link savo didžiosios meilės namų. Jis nė karto neišėjo su manimi į naktį, o aš visą vasarą myniau jo slenkstį.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, kartais apsilankydavo senelis. Tuomet, jei tai būdavo vasara, šalia kūdros statydavome brezentinę palapinę. Patiesdavome šiek tiek šiaudų, jog būtų minkščiau, patalą klodavome tik prieš pat miegą, jog būtų sausas. Miegoti su seneliu vienoje palapinėje ir klausyti jo istorijų apie pokario laikus, skurdo dienas, alkį ir mokyklines išdaigas būdavo didelė privilegija ir džiaugsmas.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, vieną dieną visos keturios išėjome iš namų. Ėjome per miškus, pievas, šlaitus, skynėmės kelią per dilgėles ir žoles, kol pasiekėme Dubysą. Nusirengėme, bet drabužių nepalikome ant kranto, kad neįsiraitytų koks žaltys. Juos sudėjome į plastikinį maišelį ir įlipome į vandenį.
Iš pradžių buvo nedrąsu, po kojomis jautėsi svetimų krantų smėlis, kuris svaigiai klampino. Srovė atrodė nepažįstama, o krantuose esantis vanduo daug tamsesnis ir niūresnis nei įprasta. Laikėmės vidurio, vis apsikeisdavome vietomis - nė viena ilgai neišbūdavome ta drąsuole, kuri rodo kelią.
Netrukus radome į seklumą užplaukusį rastą. Ant išsikišusios jo šakos pritvirtinome savo rūbus, o pačios įsikibome į medį ir leidomės nešamos srovės. Pakeliui sutikome ne vieną baidarininką ar kitapus Dubysos pusės iškylaujančias kompanijas, kurios vis kvietė prisijungti.
Nesigundėme nukrypti, laikėmės savo srovės, nors tiksliau būtų sakyti, jog srovė laikė mus. Vienu metu po kojomis pajutome bedugnę, nebūtį, pasaulio pradžią. Mus palietė šiurpinančios gelmės rankos - po kojomis nebebuvo žemės. Akimirkai nutilo vasara ir mūsų širdys.
Dubysa mus įsuko ilgam - buvome tarsi mediatorės, jungiančios svetimo ir savo krašto krantus. Srovės buvome nešamos dar ilgai, kol pagaliau pasiekėme savo krantus.
Kaime, kuriame gimiau ir užaugau, galų gale vis tiek atsiduriu ten, nuo kur viską ir pradėjau. Nuo pirmųjų žodžių iki nenusakomo alkoholinio svaigulio. Nuo naktimis į langus beldžiančių kaimynų iki pakarto šuns. Nuo atimtų žemių iki iškirstų miškų. Nuo smurtautojo vyro iki pomidorų vagies. Nuo padegto tvarto iki svilėsių Dubysos slėniuose. Nuo pirmojo bučinio iki paskutinio patepimo. Tik čia, kur pažinau Pandoros ydų skonį, tą skonį išplauti ir galiu.
Atsiradome ne ant plyno lauko. Mano senelis Juozas Rupšys buvo tik dviem mėnesiais jaunesnis už Maironį. Studijavo Peterburgo universitete, rašinėjo į laikraščius, daraktoriavo. Mirė pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Mus skiria tik keleri karo metai. Tėvo motina buvo iš Daukantų, ir tėvas tvirtina, kad iš tų pačių. Senelė iš motinos pusės jaunystėje tarnavo Pliaterių dvare. Nors gimusi jau po Valančiaus mirties, ji su pagarbia baime pasakodavo apie mužikų vyskupą. Jos atmintyje jis buvo gyvas - "skaudžiai rūstus".
Senelis rašo: "Gimiau 1862 m. gruodžio 21 dieną (senuoju stiliumi). Mano tėvai buvo vargingi valstiečiai, turėjo 16 dešimtinių prastos žemės. Nuo septynių iki trylikos metų ganiau gyvulius; tryliktuose metuose mirė mano tėvas, aš palikau vyresnysis vaikas prie žemės darbų. Penkioliktus metus man einant pusę ūkio atėmė pusbrolis. Aš įsiprašiau motynos, kaip labai norįs mokytis, leisti mane į Šiaulius mokytis švėdais - privačiu būdu. Motyna išnuomavo savo 8 deš. žemės, išpardavusi mantą, surinko 300 rublių mano mokslo daliai. Pasimokęs privačiai du metu, išdaviau į Šiaulių gimnazijos 4-tą klasę.
Motynos pinigų bepakako užsimokėti pirmą pusmetį už mokslą. Gavau du mokiniu pirmos klasės repetuoti ir už tai gimnazistų bendrabutyje gavau valgį ir lovai vietą. 1885 m. baigiau gimnazijos kursą ir 1886 m. įstojau į Peterburgo universitetą. Universitete prabuvau tris metus, iš negavimo darbo ir badavimo įgavau plaučių ir nervų ligas ir gavau išstoti iš universiteto. Grįžau į gimtinę, čia užsiėmiau, kur galėjau, slaptu vaikų mokymu, pradėjau rašinėti į užsieninius laikraščius: Varpe, Ūkininke, Amerikos - Lietuviškame balse. Bet policija pradėjo susekti mane: išbėgau į Latviją (...) grįžau vėl į gimtinę (...) vėl žandarų buvau susektas, ir policija liepė išvažiuoti iš Kauno gubernijos (...). 1904 m.
O štai mano senelio sodybos inventoriaus aktas: "1915 metų sausio 19 dieną, aš, Švėkšnos valsčiaus viršaitis, 5 zemstvos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, K. Ignotas, padariau aprašą, prašant Juozui Rupšiui, jo sodybos, esančios Kurmių kaime, vadovaudamasis pono Kauno gubernatoriaus cirkuliaru Nr. Akte užrašytas gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, nauja medinė klėtis gontų stogu, plūktinis kluonas, plūktinis tvartas šiaudiniu stogu, daržinė.
Kilnojamas turtas: separatorius "Alfa-Laval", prietaisas cukraus galvoms skaldyti (buvo ir tokia mašina!), plūgai, akėčios. Gyvasis inventorius: karvės, arkliai, vištos, žąsys. Baldai: geležinė sudedama lova, trys medinės lovos, komoda, sofa be atkaltės (ši ir dabar tėviškės troboj tebėra - tai kaimo meistro padarytas minkštasuolis, prikimštas arklio karčių), medinė skrynia "gerai apkaustyta", indauja, sieninis laikrodis, veidrodis.
Ir dar: knygų lentyna, 50 įvairių brošiūrų ir knygų, 10 paveikslų. Prispaudė savo antspaudą viršaitis K.
Gimtasis Kurmių kaimas vienu kampu glaudėsi prie tamsios eglių girios, kitu prie Judrės upelio. Kokia švelniai kalvota ši vietovė, supratau, kai numelioravo laukus, kai kaimas išnyko, kai atsivėrė anksčiau neregėta erdvė, kalvomis palengva kylanti į šiaurę.
Dažnai sugrįžtu į gimtąją sodybą. Tebėra čia "gerai apkaustyta" senelės kraitinė skrynia, išmarginta žemaitiškais raštais. Tebėra knygų lentyna, kadaise nustebinusi caro laikų valdininką. Ant smėlėtos kalvos, po medžiais, po kryžiais prie žvyruoto kelelio ilsisi mano seneliai ir protėviai Pranas, Juozas, Petras, Mykolas.
Esė rinkinį „Gimiau moterimi“ rašyti pradėjau netrukus po košmariškos nakties, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Prabudau ne su knygos idėja, žinoma, o nuo sunkiai pakenčiamo galvos skausmo. Ir kai pirmiausia įsijungiau radiją, žinių pranešimas apie 2022 metų vasario 24-osios diktatoriškos valstybės agresiją saulėgrąžų šalyje mane tarsi suparalyžiavo. Negalėjau patikėti savo ausimis, jog tai galėtų vykti XXI amžiuje.
„Gimiau 1989 metais Šiauliuose. Baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijas, šiuo metu Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsiu demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Gyvenu Sarajeve. Pirmoji publikacija spaudoje - 2008 metais „Literatūroje ir mene“.
Sarajeve jos visada dūzgia, net ir žiemą. Net ir šią žiemą, kai vos atvykusi į Slovėniją sužinojau, jog už poros dienų esu laukiama Sarajeve.
Norėdami atsikratyti pastovumo pojūčio, nusprendėme užkopti į vieną iš Sarajevo kalvų ir apžvelgti visą miestą. Klaidžioms gatvelėms be jokios tvarkos sukantis tai kairėn, tai dešinėn, kopėme iš lėto, nenorėdami praleisti nė vienos detalės.
Lipome lėtai, retsykiais persimesdami vienu kitu slovėnišku, bosnišku ar anglišku žodžiu, prasilenkdami su skarotomis moterimis, skubančiomis gaminti vakarienę (jau ir mūsų skrandžiai jos reikalavo), kol tolumoje subolavo musulmoniškos kapinės, kopiančios į kalvą - mūsų vakaro tikslą.
Vieni (ypač islamo tikėjimą išpažįstantys piliečiai) šį prezidentą gerbia ir vertina, netgi kuria jam dainas. Kiti, komunistai, besiilgintys Tito ir Jugoslavijos, šiuolaikiniai jugoslavai, gimę skirtingoms etninėms grupėms priklausančių sutuoktinių šeimose ir dėl to šiuolaikinėje Bosnijoje turintys mažiau teisių nei serbai, kroatai ar musulmonai, Izetbegovičiaus tiesiog nekenčia.
Mums pasisekė, jog tą vakarą, kai suvilioti iš kupolo sklindančios šviesos užsukome į kapines, kariškių nebuvo. Todėl sau leidome atsipūsti, patogiau užlipti ant akmenų ir paklausyti, kaip mus lydintis bosnis pasigardžiuodamas pasakoja apie žmogelį, gyvenusį šalia kapinių ir atsikeldavusį kasryt apie šešias vien tam, kad galėtų netrukdomas parymoti prie Alijos kapo ir vietoj maldos sumurmėti dešimt baisiausių balkaniškų prakeiksmų.
Ir vis dėlto tą vakarą mes buvome snaiperiai, nusitaikę į judrias gatves. Mūsų akys - mūsų taikikliai.
Tai, kas svarbu žmogui, privalo būti išsaugota. Apie tai ir kalba Sarajevas - miestas, plytintis tarp kalvų, miestas, atlaikęs istorijos spaudimą ir supratęs, kaip svarbu (at)kurti ir saugoti.
Visai neseniai, Vasario 16-ąją, šventėme mums taip visiems brangią, ypatingą datą - 105-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines. Kiekvienas mokytojas sutiks, kad mūsų pareiga auginti pilietiškai atsakingus žmones.
Šiemet džiaugiamės Gabrielės J. Visą savo gyvenimą galėčiau pavadinti lietuviškosios širdelės brendimo ir augimo kelione… O toji kelionė prasidėjo ir tikrai baigsis čia. Noriu Tau papasakoti savo trumpą, bet nuostabią klajonę, kuri tik prasideda. Aš gimiau Vilniuje.
žymės:
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Motinystės socialinio draudimo stažas: Visas reikalavimų ir apskaičiavimo vadovas!
- Pirmas Nėštumo Trimestras: Atraskite Svarbiausius Simptomus, Priežiūros Patarimus ir Kūno Pokyčius!