Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apsaugoti avis nuo nėštumo, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, įskaitant avių veislę, laikymo sąlygas ir ūkininko tikslus.

Škudžių Veislės Avių Ypatybės

Kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario, škudėms grėsė išnykimas, ir po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita šios veislės avis, nors dar 1930 m. jų buvo priskaičiuojama iki 70000. Šiuo metu škudžių priskaičiuojama apie 5000, daugiausia jos auginamos Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje.

Tai labai nedidelis skaičius gyvybingai populiacijai išlikti ir egzistuoti, tad vis dėlto, šios veislės avių populiacijai vis dar gresia išnykimas. Škudžių avys, gyvenusios tūkstančius metų Baltijos regione puikiai prisitaikė prie šiam kraštui būdingo klimato ir yra nepriekaištingai atsparios klimato veiksniams, ligoms, neišrankios maistui. Atšiaurios klimatinės sąlygos amžiams bėgant suformavo ir ypatingą škudžių vilnos struktūrą. Šių avių vilna yra šiurkščiavilnė, nevienarūšė.

Ją sudaro: trumpi pūkiniai plaukai, labai plonas vilnos pluoštas ir ilgi akuotiniai plaukai. Škudės būna baltos, juodos ir, rečiau, rudos spalvos. Avinų ragai yra masyvūs, sraigės pavidalo, patelės gali būti beragės ar su ragų užuomazgom, kartais - su mažais riestais ragais. Škudžių veislės ėriavedžių svoris yra apie 30-40 kg., avinų apie 35-50kg., aukštis ties gogu- 45-60 cm.- tai mažiausia avis Centrinėje Europoje.

Škudžių avys niekada nebuvo veisiamos ar bandomos mišrinti remiantis ekonominiais kriterijais. Pagrindinis škudžių privalumas buvo ir tebėra jų išlaikytas pirminis genetinis grynakraujiškumas, gyvybingumas, nereiklumas, išskirtinis atsparumas tiek klimatinėms sąlygoms, tiek ligoms ir parazitams, bei prisitaikymas prie esamų aplinkos bei mitybos sąlygų. Kai kur jos taip ir vadinamos - kraštovaizdžio avimis. Škudės mielai graužia netgi krūmokšnius ar tokias piktžoles kaip usnys, renka nukritusius medžių lapus - daugelis avių veislių tai tiesiog ignoruotų.

Žiemos metu be šieno svarbu yra papildyti jų maisto racioną ir lapuočių, spygliuočių šakelėm ar stiebais - būtina užtikrinti pluoštinės žaliavos poreikį šaltuoju metų laiku. Škudžių avys būdamos aborigenine, grynakrauje avių veisle, turi nemažai panašumų su laukinių gyvūnų elgsena - stiprus bandos instinktas, aštri ir greita reakcija į aplinką ir dirgiklius, hierarchija ir pomėgis bendrauti bandos viduje. Teigiama, jog škudžių veislės avys gali išgyventi net iki 25 metų.

Škudžių ruja yra nesezoninė, tai reiškia, kad jos gali ėriuotis beveik bet kuriuo metų laiku. Škudžių veislių avims ėriuojantis nereikalinga avių augintojo pagalba, kuri reikalinga daugeliui kitų veislių avims. Po maždaug 5 mėn. trukusio nėštumo, šios avys atsiveda 1-3 vikrius ir gyvybingus ėriukus. Šiai veislei būdinga šilta vilna avies papilvėje apsaugo naujagimius ėriukus ir esant dideliems šalčiams. Prisipratinus šias avis jos yra jaukios, draugiškos, ėda iš rankų, tačiau bet koks staigus judesys ar staigus dirgiklis priverčia jas staiga atitinkamai sureaguoti - dažniausiai bėgti.

Ypač vertinga ir sveika yra škudžių mėsa. Dėl savo ypatingo maitinimosi raciono, lėto augimo ir „pusiau laukinio“ būdo, šių avių mėsa yra liesa, neturi lajaus kvapo, turi daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Vokietijoje, kur šiuo metu škudžių auginama bene daugiausia, šių avių mėsa yra laikoma delikatesine ir vertinama kaip laukiena. Škudžių vilna tinka ir velti, ir verpti, žavi savo natūraliomis spalvomis ir į mocheros vilną panašiu žvilgesiu, o pati vilna, priklausomai nuo avies, gali būti ir tiesi, o gali būti ir susiraičiusi į sruogeles. Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 150 škudžių veislės avių.

Būdai Apsaugoti Avis Nuo Nėštumo

Yra keletas būdų, kaip apsaugoti avis nuo nėštumo. Štai keletas iš jų:

  • Atskyrimas: Laikykite avinus ir ėriavedes atskirai. Tai yra efektyviausias būdas užtikrinti, kad avys neapvaisins ėriavedžių.
  • Vazektomija: Avinui gali būti atlikta vazektomija, kad jis negalėtų apvaisinti ėriavedžių.
  • Hormoniniai implantai: Ėriavedėms gali būti įdėti hormoniniai implantai, kurie slopina jų ovuliaciją.

Avių Laikymo Praktikos Ir Gyvūnų Gerovė

Iš karto po Vasario 16-osios iškilmių „Šiaurės rytus“ pasiekė pranešimas apie galimai žiauraus elgesio su gyvūnais apraiškas. Ėriukų lavonėliai ir kraujas Tai, ką pasakojo išvydusi biržietė mokytoja, sukrėtė. Dar labiau sukrėtė tai, kad vaizdai užfiksuoti ūkyje, kurio šeimininkas - jaunas, padorus ūkininkas, kelis vaikus auginančios šeimos galva.

„Aš maniau, kad tas avis laikantys žmonės galbūt per ilgai šventė ir pamiršo pažiūrėti, kaip laikosi banda“, - pasakojo pedagogė (jos pavardė redakcijai žinoma), išgirdusi, kam priklauso avys. Šeštadienį su vaiku išsirengusi į išvyką Biržų girion moteris sumanė važiuoti pro avių bandą. Spalviškių kaime, prie pat kelio esančiame aptvare, laikomas avis mokytoja su vaiku buvo mačiusi vasarą, todėl dabar vėl, anot jos, sumanė pažiūrėti į gyvulėlius.

„Geriau jau būčiau to nemačiusi, nes vaizdas sukrėtė ir užtemdė šventinę nuotaiką. Tai žiauru“, - vėliau kalbėjo moteris. O pirmojo įspūdžio pagauta ji skambino policijai ir redakcijai, nes negalėjo suvokti, kaip galima šitaip, anot moters, elgtis su gyvuliais. Pedagogė pasakojo išvydusi apledijusią ilgavilnių avių bandą. Lovyje prie pat kelio matėsi užšalęs vanduo.

Iš vieno didžiulio lovio kyšojo avies kojos. „Jos taip konvulsiškai makaluojasi, jog atrodo, kad gyvulys jau vaduojasi mirtimi. Prie pat kelio tyso negyvų ėriukų lavonėliai, sniegas raudonas nuo kraujo... Tai baisu, ką aš matau“, - jaudindamasi kalbėjo moteris ir kvietė atvykti. Tolėliau, anot moters, matėsi mažyčiai, ką tik atvesti ėriukai. Skambintoja stebėjosi, kaip besiėriuojančios avys paliktos bendroje bandoje, o naujagimiai neapsaugoti nuo grėsmingai judančios bandos.

Ūkininko Požiūris

„Tie žmonės patys nieko nežino ir nesupranta apie avių laikymą. Ką jie gali suprasti, namie kokį kačiuką nuglostytą telaikantys. O čia juk banda, gyvuliai. Ji, kaip ir reikalaujama, gyvena laisvai. O kur yra parašyta, kad taip, kaip aš laikau avis, yra negerai?“ - emocingai kalbėjo R. Miliauskas. Jo manymu, atskirti ėriavedes nėra nei prasmės, nei reikalo. Ūkininko supratimu, avys turi išgyventi natūralią atranką - taip, kaip gyvendamos laukinėje gamtoje.

Pasak ūkininko, jo bandoje yra apie 150 Lietuvos juodagalvių avių. Yra ir du avinai. Jie laikomi kartu. Pasiteiravus, kiek šiuo metu gali būti ėringų avių, ūkininkas atšovė: „Iš kur aš galiu žinoti? Juk su nėštumo testais paskui jas nevaikštau ir netikrinu.“ Negyvus ėriukus jis paėmęs. Ištraukęs iš lovio ir avį, kurią ten besistumdanti banda galėjo įversti. Ar tokia banda negali sutrypti bejėgių ėriukų, ūkininkas nutylėjo.

Klausimas, ar iš pastogės sklindantis šiurpą keliantis avelių bliovimas nėra galbūt sergančių ėriavedžių balsas, ūkininkui pasirodė juokingas.

Veterinarijos Gydytojo Nuomonė

Biržų šeimos veterinarijos centre dirbanti gydytoja Šarūnė Šulnė mano, kad ėriukai turėtų būti laikomi atskirai nuo avinų, kurie dažnai sužeidžia avinėlius. Mažyliams reikėtų gulėti šiltai, ne ant žemės. Tai, gydytojos nuomone, yra elementari šeimininkų atsakomybė už gyvūnų gerovę. Netgi su ėringomis avimis avinai turėtų būti laikomi atskirai, kaip tai daroma su eržilais ir kumelėmis.

Ėriukams pavojų kelia ir avys, negalinčios turėti palikuonių. Tokios avys su mažyliais elgiasi negailestingai. Tačiau viskas, anot jaunos veterinarijos gydytojos Š. Šulnės, priklauso nuo žmogaus, jo atsakomybės ir požiūrio.

Valstybinės Maisto Ir Veterinacijos Tarnybos Pozicija

Kad įstatymais negalima apibrėžti visų atvejų, tvirtina ir už gyvūnų gerovės priežiūrą atsakingos institucijos - Biržų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) - viršininkas Adolfas Rinkūnas. Ilgavilnės avys žiemą gali būti laikomos lauke, tačiau ėriukai, anot VMVT viršininko, turi būti apsaugoti. Ir ėringas avis, jei tai įmanoma, reikėtų laikyti atskirai nuo visos bandos, kad gimę ėriukai nenukentėtų.

„Mes būtinai, gal dar ir šiandien pasidomėsime situacija Spalviškiuose“, - vakar „Šiaurės rytams“ sakė Biržų VMVT viršininkas.

Toksoplazmozės Pavojai

„Baisiausia, kad buvo nėščia, o toksoplazmos perduodamos vaisiui, kuris gali gimti su įgimta toksoplazmoze, akių, smegenų pažeidimais“, - apie atvejį DELFI pasakojo Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Mikrobiologinių tyrimų skyriaus Parazitologijos poskyrio vedėja Jolanta Žiliukienė. Paklausta,kaip baigėsi minėtai nėščiajai, J. Žiliukienė sakė, jog užkratą pavyko laiku išaiškinti, laiku pradėtas gydymas, todėl pasekmės buvo minimalios. Kūdikis gimė sveikas.

„Kita vertus, tai buvo pamoka, kad termiškai neapdorotos mėsos jokiu būdu nereikia ragauti, sode ir darže dirbti su pirštinėmis, plauti rankas, laikytis kitų higienos taisyklių, kurios padeda išvengti užsikrėtimo parazitais“, - pabrėžė Nacionalinės sveikatos laboratorijos atstovė. Skiepų nuo toksoplazmozės nėra, tačiau interneto forumuose moterys aktyviai dalijasi informacija apie kraujo tyrimus, kuriais nustatoma, ar žmogus yra persirgęs toksoplazmoze.

Jei ne, ypač prieš pastojant ar pirmosiomis nėštumo savaitėmis būtina saugotis vaisiui pavojingo užkrato. „Apie 90 proc. nėščiųjų užsikrėtusių toksoplazmomis nėštumo periodu neturi ligos simptomų. Nėščiajai tyrimus dėl toksoplazmozės rekomenduojama atlikti I-ame nėštumo trimestre. Jei randami antikūnai prieš toksoplazmas rodo, kad nėščioji užsikrėtė prieš nėštumą, toliau tyrimai neatliekami.

Jei antikūnų nėra, nėščioji priklauso rizikos grupei, tyrimus rekomenduojama kartoti II-ą ir III-ą nėštumo trimestrus. Laiku nustatyta diagnozė ir pradėtas gydymas, leidžia išvengti įgimtos toksoplazmozės ar palengvina jos pasekmes“, - pabrėžė J. Žiliukienė. Iš apvalkalų išsilaisvinę parazitai skverbiasi į ląsteles Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistų teigimu, toksoplazmoms yra imlūs visi žmonės.

Suvalgius toksoplazmomis užkrėstos mėsos ar prarijus oocistų, virškinimo sultys ištirpina jų apvalkalus, iš kurių išsilaisvinę parazitai skverbiasi į žarnyno sienelių ląsteles, dauginasi, patenka į limfmazgius ir kraujagysles. Kraujas parazitus išnešioja po visą kūną, tad toksoplazmos gali įsiskverbti į kiekvieno organo ar audinio ląsteles. Žmogaus imuninė sistema paprastai sugeba apsaugoti organizmą nuo ligos vystymosi.

Tačiau žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi (onkologiniai ligoniai, sergantys AIDS, seni žmonės) toksoplazmos gali sukelti sunkius sveikatos sutrikimus. Ypač pavojinga nėščiosioms Pasak ULAC Epidemiologinės priežiūros skyriaus gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės, toksoplazmozė retai pasireiškia sunkiais klinikiniais simptomais, tačiau nėštumo metu ji labai pavojinga dėl galimo infekcijos perdavimo vaisiui.

Visiems žmonėms, o ypač besilaukiančioms, patariama valgyti tik gerai išvirtą ir iškeptą mėsą. Mėsos užšaldymas, marinavimas, rūkymas sumažina infekuotumą, bet sukėlėjų visiškai nesunaikina. Taip pat patariama nevartoti žalių kiaušinių, negerti nepasterizuoto pieno, nevalgyti neplautų vaisių, uogų, daržovių, negerti ir nenaudoti maisto gamybai ar daržovėms, vaisiams, uogoms plauti atvirų telkinių vandens.

Rekomendacijos Nėščiosioms

Kaip pabrėžiama ULAC rekomendacijose, nėščiosioms itin svarbu vengti kontakto su kačių išmatomis. Nėštumo metu kačių priežiūrą geriausiai perleisti kitiems šeimos nariams. Kačių išmatas galima nuleisti į klozetą, deginti, giliai užkasti ar maišeliuose išmesti į šiukšlių konteinerius. Taip pat patariama kasdien dezinfekuoti kačių dėželes plovikliais, turinčiais aktyviojo chloro ar, užpylus verdančiu vandeniu, palaikyti 5 minutes.

Dirbant mūvėti pirštines, baigus darbą gerai nusiplauti rankas. Kates patariama maitinti sausu, konservuotu ar virtu maistu ir laikyti namuose. Taip pat patariama nežaisti su svetimomis katėmis, ypač valkataujančiomis. Pavojingiausios - jaunos iki 2 metų amžiaus katės.

Pavojingiausi Produktai

Vis dėlto, pagrindiniu užkrato rezervuaru žmonėms ULAC įvardija kiaules, avis, galvijus ir kt. gyvūnus, kurių mėsą žmonės naudoja maistui. Avių užsikrėtimas toksoplazmomis siekia 31-100 proc., raguočių 25-35 proc., kiaulių 29-86 proc., triušių - 24,3 proc., ožkų 6,8-20 proc. Didelį užsikrėtimo toksoplazmomis pavojų kelia tokie patiekalai, kaip šašlykas, bifšteksas su krauju, rūkytas kumpis ir pan., o ypač nepakankamai termiškai apdorota aviena.

Statistika Europoje Ir Lietuvoje

Europoje toksoplazmoze užsikrėtę yra 15-85 proc. asmenų. Prancūzijoje, kur mėsa tradiciškai valgoma mažiau išvirusi ar iškepusi negu Didžiojoje Britanijoje, 80 proc. prancūzų turi antikūnų prieš toksoplazmas, tuo tarpu anglai tik 29 proc. atvejų invazuoti toksoplazmų. Lietuvoje tokių asmenų yra 40-55 proc., Šiaurės Amerikos šalyse 25-50 proc.

Įprotis valgyti žalią arba tik pavirtą (iki 60°C temperatūros) mėsą yra pagrindinis toksoplazmozės infekcijos perdavimo faktorius (30-63 proc. atvejų). Užsikrėtimas kontaktuojant su užterštu dirvožemiu sudaro 6-17 proc. Atvejų.

Toksoplazmozės Poveikis Nervų Sistemai

Galima užsikrėsti ir per pažeistą odą ar gleivines. Tačiau ypač specialistai akcentuoja vaisiaus užkrėtimą per placentą, jam esant gimdoje. Transplacentinis užsikrėtimas gali įvykti tik tuo atveju, kai nėščia moteris susirgo ūmia toksoplazmoze nėštumo metu arba 3 mėnesius prieš nėštumą. Lėtine toksoplazmoze serganti nėščia moteris infekcijos vaisiui perduoti negali.

Sunkiausi įgimtos toksoplazmozės klinikiniai simptomai būna tuomet, kai motina užsikrečia ankstyvoje nėštumo stadijoje. Užsikrėtusių naujagimių 80-90 proc. atvejų infekcija esti besimptomė, ligos padariniai gali išryškėti vėliau (vaikystėje ar paauglystėje), tačiau apie 5 proc. užsikrėtusių naujagimių gali turėti sunkių centrinės nervų sistemos pažeidimų.

Įgimta toksoplazmozė vaisiui vystosi tiktai tuo atveju, jei jo motina, būdama nėščia, sirgo ūmia toksoplazmoze. Infekcija retai pasireiškia klinikiniais simptomais, tačiau nėščiosios organizme vykstanti trumpalaikė parazitemija (parazitai kraujyje) sukelia židininius pažeidimus placentoje, per kuriuos gali įvykti vaisiaus užsikrėtimas.

Nėštumo Prietarai Ir Tradicijos

Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų daktarė etnologė Jurgita Macijauskaitė-Bonda savo straipsnyje apie „kitokius“ vaikus senovėje, užsiminė, kokie svarbūs tais laikais buvo nėštumo prietarai. Kreipėmės į daugiausiai šioje srityje nuveikusią mokslininkę. Kiekvienas nėštumo prietaras turėjo gilesnę, paslėptą, prasmę. Apžvelgdami XIX a. pabaigos-XX a.

Svarbiausias šių tikėjimų tikslas -padėti moteriai išvengti priešlaikinio gimdymo. Besilaukianti moteris turi būti rami, dorovinga, linksma, taikingai sugyventi su namiškiais. Ji negali linkėti niekam bloga, tuo labiau apkalbinėti kitus žmones. Turi dirbti jai priklausančius darbus. Neretai buvo sakoma, kad kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, ir priešingai - jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį į tinginystę.

Tačiau kai kurių darbų, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį, nėščioji vis dėlto privalėjo vengti. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenkia kepti duoną, kirpti avis, skalbti. Besilaukiančiai moteriai taip pat negalima nešti prijuostėje obuolių ar kitų daiktų, kad kūdikio neišpiltų votys, pilno kibiro vandens - antraip vaikas seilėsis. Stengtis nenušalti kojų, nes kūdikis gims silpnos sveikatos.

Besilaukianti moteris turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų, apskritai saugotis svetimų akių. Pamačiusi gaisrą, turi saugotis neprisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes tikėta, kad naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę, kurią bus sunku arba visai neįmanoma panaikinti. Savo kūno negalima liesti ir šiaip ko nors nusigandus, antraip ten, kur prilies, kūdikiui atsiras dėmė ar apgamas.

Drausta einant pro dvokiančią vietą užsiimti rankomis burną, antraip ir vaikui iš burnos dvoks. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, antraip vaikas bus žvairas, klausytis slapta už durų, nes bus kurčias. Aplinkiniai, žinodami nėščiosios padėtį, stengėsi jai padėti. Tikėta, kad jei nėščioji eina pas kaimynus ko nors skolintis, o šie neduoda prašomo daikto, ji galinti kaimyno namus apleisti pelėmis.

Tiesa, kad moteris nepiktnaudžiautų savo būsena, vyravo toks tikėjimas: jei nėščioji ateina skolintis, o tu neturi ar nenori skolinti, tai jai išėjus mesk iš paskos žemių ar dar ką nors. Į šią grupę draudimų įeina ir samprata apie kūdikio vystymąsi. Smarkiau susikrėtus motinai ta gyslelė iš kūdikio rankų išsprūstanti. Gimdant kūdikis pats gyslelę paleidžiąs ir paliekąs kitam kūdikiui.

Jeigu kūdikis gimdamas ją išsinešąs, moteris daugiau vaikų nebegalinti turėti. Buvo draudžiama nėščiajai lįsti pro tvorą, nes gims negyvas kūdikis; negalima žargstyti per virves, kišti į krosnį atbulų malkų, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdant virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nekalti kuolo, antraip vaikas gims atbulas.

Draudžiama landžioti pro siūlus. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį, - ji turėjo anksčiau išeiti iš tos patalpos, nes vaikas galįs gimti negyvas. Nėščioji turėjo nemeluoti, kad kūdikis nebūtų melagis, negalėjo kam nors ranka ar rykšte suduoti, antraip vaikas būsiąs mušeika, pasisavinti svetimą daiktą, kad vaikas nebūtų vagis.

Pastarojo draudimo buvo ypač griežtai laikomasi: nėščioji negalėjo paimti net mažiausio svetimo daikto, pavyzdžiui, nusiskinti obuolį nuo obels. Besilaukianti negali mušti nei katės, nei šuns, nei kito gyvo padaro, nes vaikas išaugs žiaurus. Negalėjo apkalbėti, kad kūdikis nebūtų liežuvautojas. Besilaukiančios išskirtinumą rodo ir tokie tikėjimai: ji negalėjo būti krikštamote, nes manyta, kad gali mirti jos pačios kūdikis ar krikštavaikis, būti svočia, kad neištiktų panaši nelaimė.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris buvo vadinama diengula. Ji stengėsi sutvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėjo nuvykti į bažnyčią pasimelsti, atlikti išpažinties. Kiekvienoje šeimoje kūdikio laukimas siejamas su džiugia paslaptimi, naujo gyvenimo etapo pradžia ir didžiule atsakomybe.

Besilaukiančios Moters Padėtis Tradicinėje Kultūroje

Kalbėdami apie XIX a. pabaigą - XX a. I pusę, galime prisiminti tradicinę kultūrą, kuri formavosi pusiau uždaroje kaimo bendruomenėje. Kodėl pusiau uždaroje? Tolimos vedybos dar nebuvo dažnos, todėl aiškiai fiksavosi regioniniai ir vietiniai savitumai. Palyginus su dabartiniais laikais, moteris nebuvo skatinama viešinti nėštumo. Žmonės sakydavo, kad nėra reikalo sužinoti anksčiau laiko.

Moterys rinkdavosi nėštumą paslepiančius drabužius, todėl kartais net kaimynės sužinodavo tik jau susilaukus vaikelio. Nėščioji „iškrisdavo“ iš bendruomenės, jos veiklos erdvė susiaurėdavo. Kaimo bendruomenė siekė apsaugoti moterį nuo įvairiausių pavojų, galinčių sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą. Svarbus yra savos būsenos suvokimas.

Jeigu kaimo žmonės pamatydavo nėščiąją elgiantis netinkamai, iš karto perspėdavo, pamokydavo, patardavo, ypač laukiantis pirmagimio. Itin reikšmingi moraliniai, doroviniai dalykai. Buvo manoma, kad moteris nuo pat pirmos nėštumo dienos gali nulemti kūdikio ateitį. Kaip? Nėštumas - ypatinga būsena, kuri moterį-motiną išskyrė iš kitų ir įpareigojo ginti gyvybę nuo visko, kas jai galėtų pakenkti.

Buvo manoma, kad nuo to, kaip moteris elgsis nuo pat pirmos nėštumo dienos iki gimstant kūdikiui, priklausys jo fizinės, psichinės ir dorovinės savybės. Pavyzdžiui, sakyta, kad besilaukiančiai negalima kuolo atbulai kalti, nes vaikas gali gimti su apsivijusia virkštele, atbulai vežime sėdėti, nes tai lemtų sudėtingą gimdymą. 2005-2012 metais atliktas etnografinių regionų papročių tyrimas atskleidė, kad iki šiol tikima, jog besilaukianti moteris negali tapti nei krikštamote, nei svočia.

Manoma, kad kas nors gali atsitikti arba jos pačios, arba krikštijamam kūdikiui. Jeigu nėščioji ateidavo ko nors pasiskolinti, neturėdavai teisės neduoti, nes kitu atveju galėjusi „apleisti pelėmis“ - sugadinti drabužius ir pan. Taip pat manyta, kad nėščioji privalėjo būti geranoriška aplinkiniams, vikri, paslaugi, maloni - tada gimęs vaikas perims gerąsias motinos savybes.

žymės: #Nestumo

Panašus: