Kazys Binkis - žymus lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakraštyje - netoli Papilio miestelio, Gudelių sodžiuje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Vaikystė
Kaimas, tada dar neišsiskirstęs į vienkiemius, skendėjo augalotų medžių gojais. Dar tebebuvo gyvi senolių lūpose pasakojimai apie baudžiavos jungą, kurį vilko ir poeto senelis Kazimieras. 1886 m. gruodžio 5 d., jausdamas artėjančią mirtį, poeto senelis surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Jaunesnieji Antano broliai - Pranas ir Petras - jau prieš dešimtį metų buvo atsidaliję namus ir žemę. Ketvirtasis brolis Juozas prieš keletą metų mirė, palikęs du mažamečius našlaičius - Petriuką ir Poviliuką.
Likęs našlys, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkart vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės bei sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Binkių skurdžioje šeimoje nebuvo nei ypatingos šilumos, nei santaikos. Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir paslaptimis.
Kairėje keliuko iš Gudelių į Papilį pusėje, perėjus medinį Rovėjos upelio tiltą, plytėjo didžiulis grafo Šuazelio de Gufjė dvaras, paskendęs išlakių augalotų ąžuolų ir liepų lapijoje. Gilūs, maurais užuėlę tvenkiniai, knibždantys žuvų ir laukinių paukščių, pagal užsienio madas parke išsodintos klevų alėjos ir parko glūdumoje stūksantys dvarpomių rūmai, papuošti masyviomis medinėmis kolonomis, viliojo Gudelių kaimo vaikus bent iš tolo žvilgtelėti į tą jiems nesuvokiamo pasaulio užkertę. Palei patį Gudelių kaimą vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyj.
Poeto tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Mažasis Kaziukas labai mėgo klausytis tėvo pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes. Po daugelio metų, kai buvo mėginta surinkti pasakojimus apie mūsų didžiojo poeto vaikystės ir paauglystės metus, jo mokslo draugas Petras Pilypas pasakė: „Būtų galima prirašyti storą knygą visokiausių jo išdaigų. Daug ko ir negaliu papasakoti. draugo ir poeto vardą“. Vis dėl to, turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti.
Vėliau apie pradinėje mokykloje praleistus metus poetas kalbėjo grauduliu ir ironija - kokia nemielaširdingai despotiška nelanksti buvusi mokymo ir auklėjimo sistema. Gimtajame sodžiuje, eidamas dvyliktuosius metus, Binkis pergyveno ir 1905 m. revoliuciją. Sklido gandai, jog iš Kuršo ateinanti juodašimčių banga, kuri viską pakelyje naikinanti. Papilio apylinkėse sukinėjosi raiti žandarai. Gudelių gyventojai vakarais sandariai užsidarinėdavo langines ir patikimai užsisklęsdavo duris. Visi baisiai bijojo juodašimčių, ir žandarų.
Revoliucijos įbaugintas carizmas ryžosi padaryti engiamoms tautoms šiokių tokių nuolaidų - lietuviai atgavo ketvertą dešimtmečių draustą spaudą. Pasirodė lietuviški laikraščiai, mokyklose jau niekas ne tik nebedraudė kalbėti lietuviškai, bet buvo įvestos ir lietuvių kalbos pamokos. Poeto tėvas Antanas Binkis, skaitydamas lietuviškus laikraščius, godžiai sekė politines ir kultūrinio gyvenimo permainas. Kartą skaitydamas „Lietuvos Ūkininką“, jis nepaprastai susidomėjo vienu J. Tas straipsnis ir nulėmė K. Binkio likimą.
Būsimojo poeto vaikystės džiaugsmą temdė vienas be galo praradimas - jo šešerių metų sesutės Uršulytės mirtis. Mes jau, gal būt, niekada nebesužinosime šios tragiškos mirties tikrųjų aplinkybių, bet viena vis dėlto yra neginčijamai tikra - poetas ligi pat savo gyvenimo saulėlydžio minėjo šią mirtį su didžiule širdgėla, jausdamas ir savo kaltę. 1906 m. mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką kone tuščiomis rankomis.
Vos nulaikydamas vagoje žagrę, būsimasis poetas kantriai dirbo sunkius ūkio darbus, bet jo niekaip neapleido svajonė išklysti už Papilio bokštų. Jį nenuvaldomai traukė gubernijos centras Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija „Saulė“ įkūrė mokytojų kursus. Į tuos kursus buvo priimami berniukai ir mergaitės, baigę pradines mokyklas ir išlaikę stojamuosius egzaminus. 1908 m. rudenį K. Jau „Saulės“ mokytojų kursuose jis išsiskyrė iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu.
Aukštas, juodbruvas, visuomet pabrėžtinai tvarkingai ir švariai apsirengęs, jaunasis Binkis buvo visai nepanašus į tuos suskirdusiomis rankomis, vėjų nugairintais veidais sodžiaus vaikus, kurie, kai ir jis, palikę pakluonėse galvijų bandas ir arklius, atvyko į Kauną siekti mokslo. Dailininkai Kazys Šimonis prisiminė, kad, anot E. Mieželaičio, būsimasis lietuvių lyrikos reformatorius „vilkėjo švarkelį su atlapais, balta krūtine su apykakle, su juodu kaklaraiščiu - varliuke. Veik visi mes taip nedėvėjome, tik vienas kitas suaugęs vyras panašiai vilkėjo. O šis berniukas - Binkis - atrodė, dar per jaunas taip apsirengti.“ jaunystės įprotį nepriekaištingai rengtis K. Binkis išsaugojo visą gyvenimą.
Nesitikėdamas nei atjautimo, nei mielaširdystės, 1908 m. rudenį K. Binkis su dideliu džiaugsmu sutiko žinią, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Netrukus jis jau Biržuose. Įstoti į mokyklą buvo gana nelengva, nes stojamuosius egzaminus laikė ir dvylikamečiai berniukai, ir dvidešimtmečiai bernai. Išnuomavusi ūkelį kalviui, pas sūnų atvyksta ir Petronėlė Binkienė. Biržuose K. Binkis gyveno Dirvonų gatvėje (dabar Vytauto), netoli mokyklos.
Jo bute dažnai rinkdavosi mokslo draugai, Jų tarpe neretai galėdavai pamatyti išbalusį, nerūpestingai aukštyn sušukuotais plaukais, amžinai su knyga nesiskiriantį nepaprastai skvarbių, gal kiek liūdnokų žydrai mėlynų akių jaunuolį. Tai buvo Julius Janonis. Nors ir J. Janonis ir K. Binkis, anot K. Kielos, turėjo ryškius poetinius talentus, bet artimesni santykiai tarp jų neužsimezgė. Priežastis aiški: jie buvo labai skirtingų charakterių.
K. Binkis spinduliavo jaunystės džiaugsmu, negalėdavo nusėdėti vietoje, jo vidinė potencija liejosi per kraštus. J. Janonis buvo rimtas, susimąstęs. Kai po daugelio metų buvo bandoma išsiaiškinti, už ką K. Binkį pašalino iš Biržų keturklasės, poeto amžininkai nebesutarė. Vieni teigė, kad mokytojams įgriso kandžios K. itin nesutaręs su sakykloje dievobaimingu ir pamaldžiu mokyklos kapeliono kunigu K. Rimkevičium, treti - kad K. Binkis nemėgęs lankstyti nugaros prieš inspektorius bei policmeisterius, o kartą net neatsiklaupęs prieš ikoną.
Vėliau po J.Janonio mirties K.Binkis nuoširdžiai rūpinosi savo jaunystės metų bičiulio kūrybiniu palikimu, penkiolika jo eilėraščių paskelbdamas savo sudarytoje naujausios lietuvių poezijos antologijoje „Vainikai“ (1921m.). Jaunystėje ne visada galėjęs pasigardžiuoti sužiedėjusios duonos pluta, po to didžiulėmis valios pastangomis, apsukrumu ir talentu prasimušęs į literatūrą, K.Binkis nė viename iš savo jaunystės eilėraščių nenutapė nekrasoviškai apčiuopiamų užguitos, bemokslės, prietarų tamsoje skendinčių liaudies gyvenimo ir buities vaizdų. Aišku, pats faktas, kad K.Binkio lyrikoje šiuolaikinis skaitytojas pasigenda ryškesnių anuometinio gyvenimo vaizdų, visuomeninių motyvų, nedaug tepasako apie pačią lyriką. Tai nėra nei jos trūkumas, nei privalumas.
Asmeninis Gyvenimas
Pranutė Adomaitytė, kilusi iš Mediniškio vienkiemio nuo Vabalninko, nebuvo nei turtuolė, nei dvarininkė, kaip neretai kai kas ja tituluoja. Tėvas mirdamas paliko penketą valakų ir krūvą vaikų. Pasidalijus žemę, kiekvienam teko po dešimt hektarų. Kadangi Pranutė buvo baigusi šešias Panevėžio gimnazijos klases, ji išėjo mokytojauti. Gal būt, kokio vakarėlio metu ar 1917 m. Po vakarėlio K.Binkis prašė Pranutę keletą dienų pasilikti papilyje, bet ji nepaklausė poeto, nuskynė iš Petronėlės Binkienės darželio baltą jurginą, pamojavo jam ir drauge su frakuotu B.Sruoga išbildėjo į Vabalninką.
„ Kelkis, mielas. Kelkis! Apskritai, dauguma nuo 1917 m. sukurtų K.Binkio lyrinių eilėraščių, neišskiriant nė vieno „Utų“, dedikuota vienam žmogui - Pranutei Adomaitytei. Net giedroje jaunystės lyrikoje K.Binkio lyrinis herojus ne toks seklus ir primityvus kaip gali kartais pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Poetas neretai bandė prasibrauti į slapčiausius žmogaus sąmonės kampelius, ir ieškodamas neaiškių ar iš viso nesuprantamų savo minčių ir poelgio šaknų. Poetas pamilo mėlynakę, storom lininėm kasom ramią ir tylią mokytoją ir atkakliai siekė jos rankos.
Darbštūs ir pareigingi Pranutės broliai suprato, jog K.Binkis yra nepastovaus charakterio, niekados neturės nuolatinės gerai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Ypač K.Binkio nemėgo ketvertą metų vokiečių nelaisvėje badu marintas Pranutės brolis Justinas Adomaitis. Nelaisvėje jis daug pažino žmonių, neblogai juos suprato. Pranutė svyravo. Ji visa siela veržėsi į aukštesnį meno ir poezijos pasaulį, bet ją slėgė tamsi nežinomybė.
K.Binkis nebuvo baigęs nei pradinė, nei vidurinės mokyklos, nemokėjo jokio amato, neturėjo jokių pajamų. Vestuvės kelis kartus buvo atidėliojamos. Kelis kartus K.Binkio santykiai su sužadėtine buvo visai pašliję, bet daug lėmė Pranutės sesers Elenos, nutekėjusios už seno dvarininko netoli Vabalninko, žodžiai :,, Sunku gyventi ištekėjus už turto“. 1921 m. birželio 24 d., per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K.Binkio ir Pranutės vestuvės. Diena pasitaikė saulėta, labai graži. Rastomis Palėvenio pievomis į atleidus traukė neišpasakyta daugybė žmonių.
Po žmonos Pranutės mirties, likęs su dviem vaikais - Levute ir Gerardu - Kazys Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, kuri turėjo dvi dukreles - Ireną ir Lilijaną. „Įkūrėm kooperatyvą vaikams auginti,“ - juokavo rašytojas. Vaikus K. Binkis labai mylėjo, skaitydavo jiems savo kūrybą. Su malonumu rašė mažiesiems. Sūnus Gerardas prisiminė, kaip rašydamas „Atžalyną“ tarėsi su vaikais. Visi keturi vaikai jau buvo gimnazistai ir patarinėjo tėvui, kaip sukurti žaismingus ir gyvus dialogus. K.Binkis norėjo parašyti patrauklią ir suprantamą pjesę jaunimui. Karo metais K. Binkis su žmona Sofija gelbėjo žydus nuo mirties, jiems padėjo vaikai.
Kūrybinė Veikla
K.Binkis retkarčiais pasirodydamas Kaune, ėmė telkti apie save jaunimą, modernistinio meno šalininkus. Pirmadieniais poeto bute (Maironio gatvė, Nr.33) arba kokioje nors smuklėje vykdavo triukšmingos „Brolių padieninkų“ sueigos, kuriose buvo svarstomos meno susidėvėjimo ir atnaujinimo problemos, skaitomi vokiečių, lenkų, rusų ir kitų tautų ekspresionistų ir futuristų kūriniai.
Pirmas eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ leidimas išėjo, kaip nurodoma jo tituliniame puslapyje, Kaune 1923 m., bet spausdinta knyga buvo Berlyne, Oto Elsnerio spaustuvėje. Išleidus knygą, O.Elsneris staiga subankrutavo, ir jokiomis pastangomis knygelės negalėjo išpirkti, dėl to 1926 m. savo lėšomis išleisti „100 pavasarių“ antrąjį leidimą. Šis pasiūlymą visapusiškai apsvarstęs, atsidėjęs dar kartą perskaitė įteiktus eilėraščius, „taip nepanašus į kitų poetų kūrinius“, ir pagaliau sutiko. 1926 m. pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K.Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu.
Parodijuodamas senųjų lietuviškų knygų žodyną, K.Binkis sukūrė orginalų net savo knygos titulinį puslapį. “100 pavasarių arba pavasario linksmybės ir sielvartai ir kiti apdūmojimai šio meto laiko nuotaikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašyti per Kazimierą Binkį.
K.Binkis, žmogus ir menininkas, buvo labai impulsyvus ir gyvas. Jis niekada nesirengė ilsėtis tiek prie parašyto kūrinio, tiek prie pasiektų meninių aukštumų ar ką nors kita nuveikęs. Jis amžinai norėjo kažko naujo, nematyto, negirdėto. Poetas be galo mėgo gamta - upes, ežerus, ir maloniausias laisvalaikis jam buvo meškeriojimas, betikslis vaikščiojimas basam rasotomis pievomis, klausantis paukščių ir valandų valandas besigėrint dangaus žydruma ir laukų platumomis. Nusileidęs pro nedidelį šalia dvaro išsaugota eglynėlį prie Nevėžio, K.Binkis dingdavo ištisai dienai, pamiršdamas ne tik valgį, bet ir svečius, ir ūkio reikalus.
Mirus žmonai, K.Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę - Nacevičienę, turėjusią Balsiuose netoli Pakruojo, nedidelį dvarelį. Apie 1931 metus anąkart užsikrėtė ūkininkystės aistra ir žūt būt „pastatyti ant kojų“ Balsius. Prisipirko knygų žemės ūkio klausimais, studijavo agronomiją. Gavęs iš banko 40000 litų paskolą, įsigijo mašinų, pasisamdė darbininkus ir penkiasdešimt hektarų užsodino cukriniais runkeliais.
Kai 1932 m. vasarą J.Paleckio redaguoto žurnalo „Naujo žodžio“ redakcijos darbuotojai apsilankė K.Binkio „moderniškai“ tvarkomame ūkyje, išvydo akimi neaprėpiamas jūras gražiai išvešėjusių runkelių laukų, sumaniai suplanuotus žemės darbus. Apskritai ūkininkavimo dalykuose K.Binkis nebuvo diletantas. Jis juk buvo mažažemio valstiečio sūnus, paauglystės metais likęs našlaitis ir dirbęs be išimties visus ūkio darbus, vėliau dar mokėsi Voroneco žemės ūkio mokykloje, bet ūkininkavimui atsidėti neblėstančia aistra jam trukdė jo nepastovus charakteris: staiga užsidegi, be netrukus ir vėl atšali.
Nė viena poeto veikos sritis nesusilaukė tokios daugybes istorijų, pokštų ir anekdotų, kaip liūdnai pasibaigęs jo ūkininkavimas Balsių dvare. Įdėjęs gausybę savo sunkiai uždirbtų centų, K.Binkis iš tiesų pavyzdingai sutvarkė šiaip jau apleistą ūkį, bet jį pražudė garsiosios šiaurės Lietuvos liūtys ir pernelyg ankstyvas 1932 m. ruduo. Pirmosiomis šalnomis ir šalčiams užgriuvus, visas cukrinių runkelių derlius stovėjo nenuimtas laukuose. Binkio laukė visiškas krachas, nes nebuvo iš ko sumokėti net paskolos procentų, tačiau jis nenusiminė.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
Kazio Binkio jėgos seko diena iš dienos. Ligos prirakintas prie patalo, jis sutiko 1940 m. vasaros įvykius, pasidžiaudamas jų taikingumu: „Mane užvis labiau džiugina, kad tie didieji epochiniai pertvarkymai pas mus, Lietuvoje, vyksta taikingiausia dvasia ir visuotiniu pritarimu. 1941 m. lapkritčio 16 d., sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų, pas sūnų mirė poeto motina Petronėlė Būtėnaitė - Binkienė. Motinos mirtis ir laidotuvės jį prislėgė ir nualino.
Nesikeldamas iš lovos, K.Binkis godžiai klausėsi Maskvos radijo laidų. Po mėnesio Pamaskvio lygumose buvo sustabdytos „nenugalimos“ Heinco Guderiano tankų lavinos - blykstelėjo vilties žiburėlis, kad vėl prašvis rytas, bet poeto jėgos diena iš dienos geso ir geso. Jis jaudinosi, kad negalįs užbaigti darbų, įvykdyti visų sumanymų, vis dar turėdamas šiek tiek vilties pasveikti. Juk jam ėjo tik keturiasdešimt devyni metai. Sulaukęs išsiilgto pavasario, jis užgeso 1942 m.
K.Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakartojamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, pastoviai veržtis į naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicistikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje k.Binkis paliko nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. Nors rašytojo kūrybinis kelias buvo vingiuotas ir duobėtas.
Kazio Binkio Bibliografija
- Eilėraščiai / Kazys Binkis.
- Dainos / tekstas Kazio Binkio.
- 100 pavasarių / Kazys Binkis.
- Keturi vėjai / redaktorius Petras Tarulis (Juozas Petrėnas).
- Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos / iliustravo dailininkas St. Žukas.
- Meškeriotojas / Kazys Binkis.
- Atsiskyrėlis Antanėlis / K. Binkis.
- Dirbkirbaiki / Kazys Binkis.
- Kiškių sukilimas / parašė Kazys Binkis.
- Atžalynas / Kazys Binkis.
- Baltasis vilkas / Kazys Binkis.
- Keistutis pas Gediminą / K. Binkis.
- Kriaučius Motiejus / Kazys Binkis.
- Generalinė repeticija / K. Binkis.
- Raštai. T. 1 / Kazys Binkis.
- Raštai. T. 2 / Kazys Binkis.
Pagrindiniai Faktai Apie Kazį Binkį
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1893 m. lapkričio 4 d. |
| Gimimo vieta | Gudelių kaimas, Biržų apskritis |
| Mirties data | 1942 m. balandžio 27 d. |
| Veikla | Poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas |
žymės: #Gime
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- 10 mėnesių kūdikis nenori valgyti? Efektyvūs patarimai tėvams, kaip išspręsti problemą!
- Nauji ar dėvėti drabužiai kūdikiams: ką rinktis ir kaip išsirinkti geriausius?