Napoleonas Bonapartas (pranc. Napoléon Bonaparte; pasivadinęs Napoleonu I) gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikoje. Jis buvo Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu. 1804 m. lapkričio 11 d. jis buvo paskirtas Pirmosios Prancūzijos respublikos Pirmuoju Konsulu, 1802 m. - Konsulu iki gyvos galvos, o nuo 1804 m. gruodžio 2 d. tapo Prancūzijos Imperatoriumi, Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.). Imperatoriumi buvo iki 1814 m. balandžio 6 d., taip pat trumpai 1815 m. - nuo kovo 1 d.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Napoleonas Bonapartas kilo iš smulkių Italijos bajorų Bonapartų giminės. Gimė Korsikoje, tuomet priklausiusioje Genujos respublikai, gausioje advokato šeimoje. Mokėsi Ajačo mokykloje. Nuo 1779 m. iki 1784 m. mokėsi Brienne-le-Château karo mokykloje, o nuo 1784 m. buvo priimtas, ir iki 1785 m. mokėsi Paryžiaus karališkoje karo mokykloje. Labiausiai domėjosi matematika, geografija, istorija, karo mokslais. Besimokydamas, skaitė labai daug knygų, kartu, dėl kilmės ir socialinio statuso, jautėsi vienišas tarp bendramokslių. 1785 m. anksčiau laiko baigęs mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, Valanse pradėjo karo tarnybą artilerijos pulke. Dėl netikėtos tėvo mirties rūpinosi be maitintojo likusia šeima, pats gyveno labai skurdžiai. Pradėjo domėtis politika, ypač Ž. Ž. Ruso veikalais.
Karjera Prancūzijos revoliucijos metu
Prancūzijos revoliucijos metu tarnavo Korsikoje. 1793 m. Napoleono šeima persikėlė gyventi į Tuloną. Jau tuo metu Tulonas buvo svarbiausia Prancūzijos karine jūrų baze. 1793 m. gegužę Tulone sukilo rojalistai, prieš kuriuos respublikonai metė generolo J. F. Carteaux vadovaujamą kariuomenę. Rojalistai, matydami, jog neatsilaikys, į pagalbą pasikvietė D. Britanijos, Ispanijos ir kitų šalių kariuomenes, vadovaujamas britų admirolo S. Hood. Britai užėmė visus Tulono fortus ir uosto reide stovėjusius laivus.
Pirmajame respublikonų ir Tuloną užėmusių jungtinių pajėgų mūšyje, žuvo respublikonų artilerijos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė kapitonas Napoleonas Bonapartas. Jis parengė planą užimti Tulono Balaguier ir l’Eguillette fortus, kuriuos kontroliuodamos, respublikonų pajėgos, būtų galėjusios neleisti rojalistams papildyti Tulono atsargomis iš jūros. 1793 m. gruodžio 17 d. naktį respublikonai šturmu užėmė Malbousquet, o, netrukus, ir l’Eguillette fortą. Britai nedelsdami išvedė savuosius karo laivus iš Tulono reido. Tuo pat metu, jie sudegino 9 Prancūzijos karo laivus, o dar 12 prancūzų laivų išplaukė iš uosto kartu su britų laivynu. Respublikonai spėjo išgelbėti tik 25 laivus, tačiau gruodžio 19 d. užėmė visą Tuloną. Už miesto paėmimą Napoleonas Bonapartas 1794 m.
Po Tulono paėmimo, Napoleonas buvo paskirtas Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantės prie Marselio fortifikacijos inspektoriumi. Jis pasiūlė karo planą prieš Sardinijos karalystę. Tai buvo dalis Prancūzijos kampanijos su Pirmąja antiprancūziškoji koalicija dalis. Jos metu, Prancūzijos kariuomenė 1794 m. balandžio 24-28 d. laimėjo Saorgio mūšį prieš jungtines Sardinijos karalystės ir Habsburgų pajėgas. Po 1794 m. liepos 27 d. įvykusio Termidoro perversmo, Napoleonas buvo trumpam suimtas, ir išėjo į atsargą.
1795 m. rugpjūtį, Visuomenės gelbėjimo komiteto sprendimu, Napoleonas buvo paskirtas Direktorijos vadovo P. F. N. Nicolas padėjėju. 1795 m. spalio 3-5 d. Napoleonas pasižymėjo, numalšindamas Paryžiuje kilusį rojalistų maištą. Napoleonas buvo pakeltas į divizijos generolus ir 1796 m. vasario 23 d. pavesta vadovauti Prancūzijos armijai Italijoje. Nuo 1796 m. balandžio iki 1797 m. Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe.
Ekspedicija į Egiptą
Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę eskpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. 1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę.
Grįžimas į Prancūziją ir valdžios perėmimas
Būdamas Egipte Napoleonas sekė ir Europos įvykius. Daugiausia informacijos sėmėsi iš laikraščių, taip pat iš nereguliariai atsiunčiamų žinučių. 1799 m. rugpjūčio 23 d. Napoleonas paliko Egiptą ir išvyko į Prancūziją. Nors vėliau del šio poelgio jis buvo apkaltintas karių apleidimu ir dezertyracija, bet jo išvykimas buvo Direktorijos įsakymas. Direktorija įsakė Napoleonui grįžti iš Egipto, kadangi jos padėtis po keleto karinių nesėkmių ėmė svyruoti. Iki kol Napoleonas grįžo į Paryžių spalį, po kelių pergalių įvesta karinė padėtis Prancūzijoje.
Napoleonui Bonapartui perversmą įvykdyti ir pakeisti konstituciją pasiūlė vienas iš Direktorių, Sieyes. Taip pat perversmą parėmė Bonaparto broliai Lucien, Rugeris Ducos bei dar vienas direktorius, Talleyrandas. Lapkričio 9 d. prasidėjo perversmas: per dvi dienas kariams, vadovaujamiems Napoleono, pavyko perimti valdžią. Nors Sieyes tikėjosi tapti svarbiausiu Prancūzijos asmeniu, bet jį pergudravo Napoleonas. Jis paskelbė naują 1799 m. konstituciją, kuri skelbė Konsulato valdymą, ir taip pat užsitikrino savo, kaip Pirmojo Konsulo, išrinkimą.
Konsulatas ir imperija
Napoleonas siekė pertvarkyti Prancūziją. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką 1801 m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Buvo panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai.
Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir 1804 m. gruodžio 2 d. Napoleonas kartu su sutuoktine Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios simfonijos, kuri buvo būtent jam skirta. Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau - ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.
Napoleono karai
Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių - partizaninis karas Ispanijoje, o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme. 1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. kovo 30 d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių.
Tų pat metų balandžio 11 d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą Fontenblo sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos Elbos salą. Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje.
Šimtas dienų ir galutinis pralaimėjimas
1815 m. kovą, padedamas sąjunginingų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus. Tų pat metų birželio 18 d. pralaimėjęs Vaterlo mūšį, Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d.
Napoleonas Lietuvoje
1840 m. Napoleono žygis į Rusiją paliko daug materialių pėdsakų Lietuvos teritorijoje ir jos tuometinių gyventojų sąmonėje. Iki šiol išlikę gamtos ir kultūros objektų, vadinamų Napoleono vardu. Kai kurie jų iš tikrųjų turėję sąsajų su pačiu Napoleonu, kitų legendų istorinis pagrįstumas nėra įrodytas arba jos yra akivaizdžiai pramanytos.
- Jiesios piliakalnis, nuo kurio Napoleonas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną ties Kaunu, yra vadinamas Napoleono kalnu.
- Kudirkos Naumiesčio piliakalnis, Lašinių piliakalnis Kaišiadorių rajone taip pat turi Napoleono kalno pavadinimą.
- Lepelionių piliakalnis dėl savo formos pramintas „Napoleono kepure“.
- Napoleono ąžuolas tebežaliuoja automagistralėje Vilnius-Kaunas, o kitas Napoleono ąžuolas auga Upninkų seniūnijoje.
- Gailiškėje auga Napoleono pušis, po kuria jis neva užkasęs lobį.
- Kelias Lietuvos teritorijoje, kuriuo link Maskvos žygiavo Prancūzijos Didžioji armija, tebėra vadinamas Napoleono traktu.
- Kauno senamiestyje yra pastatas vadinamas Napoleono namu.
Mirtis tremtyje
Napoleonas mirė tremtyje Šv. Elenos saloje 1821 m. gegužės 5 d. Yra ir nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet naujesni tyrimai atmeta šią versiją.
Gyvenimas sargybinių apsuptyje. Napoleono svitą, kuriai leista likti kartu su imperatoriumi, sudarė 27 asmenys. 1815 m. rugpjūčio 9 Napoleonas visiems laikams paliko Europą. Šį laivą lydėjo dar devyni kiti laivai, kuriais buvo plukdoma 3000 karių, skirtų saugoti Napoleoną Šv. Elenos saloje. 1815 m. spalio 17 d. Napoleonas atvyksta į Džeimstauną - vienintelį Šv. Elenos salos uostą.
Gyventi jam skirta buvusi anglų gubernatoriaus vasaros rezidencija, nuo Džeimstauno nutolusi 8 kilometrų atstumu. Šį namą ir aplink jį esančią teritoriją supo mūrinė šešių kilometrų ilgio siena. Aplink sieną budėjo vienas kitą matantys sargybiniai. Ant greta esančių kalvų - kiti sargybiniai. Buvusio imperatoriaus gyvenimas itin griežtai kontroliuotas. Du kartus per dieną jis įpareigotas pasirodyti komisarams, kurie turėdavo patvirtinti, kad Napoleonas gyvas ir yra saloje. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus susirašinėjimai itin dėmesingai tikrinti, net patys nereikšmingiausi jo prašymai derinti su salos gubernatoriumi.
Pirmuosius kelerius gyvenimo saloje metus Napoleonas nepaisant visų šių apribojimų leido būdamas energingas ir guvus, akivaizdžiai tikėdamasis, kad jėgų pasiskirstymas Europoje pasikeis jam naudinga linkme.
Mirties priežastys
Iš pradžių gydytojai, mėginę nustatyti imperatoriaus mirties priežastį, nesutarė. Teigta, kad galimai jis mirė nuo skrandžio vėžio ar nuo hepatito. Nors nunuodijimo versija buvo itin populiari tarp Napoleono Bonaparto šalininkų, vis dėlto ilgą laiką nebuvo jokių ją pagrindžiančių faktų.
Remiantis dar viena populiaria versija, atsiradusia XX a. pabaigoje, Napoleonas tapo ne sąmokslo, o netinkamo gydymo auka. Stipraus poveikio preparatai, kuriais buvo gydomas imperatorius, sukėlė kalio deficitą jo organizme, o tai savo ruožtu sukėlė širdies ligą.
Vis dėlto originaliausią versiją pateikė amerikiečių endokrinologas, pareiškęs, kad imperatorius mirė ne dėl vėžio ar nunuodijimo, o dėl hormonų sutrikimo, lėtai vertusio jį moterimi. Įvairūs simptomai, varginę Napoleoną 12 metų iki mirties, patvirtina, kad jį kankino hormonų sistemą pažeidusi liga.
Vis dėlto jokia iš šiandien pateikiamų Napoleono mirties teorijų neturi nenuginčijamų įrodymų, todėl galima daryti prielaidą, kad taškas šiame ginče galimai nebus padėtas niekada. 1840 m. Napoleono palaikai perkelti iš Šv.
Svarbiausi Napoleono faktai
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1769 m. rugpjūčio 15 d. |
| Gimimo vieta | Ajačas, Korsika |
| Mirties data | 1821 m. gegužės 5 d. |
| Mirties vieta | Šv. Elenos sala |
| Pareigos | Prancūzijos imperatorius |
žymės: #Gime
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Geriausi Patarimai Atsigavimui Po Cezario Pjūvio: Kaip Greitai Ir Saugiai Sugyti
- Geriausia vonelė kūdikiui: patarimai ir gudrybės tėvams